Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ atstovams R. J., advokatui S. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seime 2021 m. kovo 16 d. yra įregistruotas Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektas (reg. Nr. XIVP-144(2)), kurio 1 straipsnyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis gauti leidimą naudoti požeminio vandens išteklius, netaikant administracinės ir juridinių asmenų atsakomybės ir didesnio tarifo mokesčio už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projekto 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad naudojus vandenį be leidimo, vienkartinė įmoka mokama pagal planuojamą išgauti išteklių kiekį: nuo iki 10 m³ per parą – 500 Eur; nuo 10 iki 100 m³ per parą – 1 000 Eur; 100 ir daugiau m³ per parą – 5 000 Eur. Nagrinėjamu atveju Bendrija atitinka nuo 10–100 m³ per parą vandens suvartojimo subjektą, todėl, mano, kad Bendrijai turėtų būti taikoma tik 1 000 Eur įmoka, netaikant administracinės ir juridinių asmenų atsakomybės ir didesnio tarifo mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria Bendrijai priskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėja, atlikusi GNSB „Didieji Leliai“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir už valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017, 2018 ir 2019 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. sausio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-118 (toliau – Patikrinimo aktas).

Patikrinimo akte konstatuota, kad GNSB „Didieji Leliai“ mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma K1T708) už 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2019 lapkričio 6 d., o išsamią 2019 m. IV ketvirčio deklaraciją pateikė 2020 m sausio 13 d. Tuo GNSB „Didieji Leliai“ pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatvmo 7 straipsnio 4 dalį.

Patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad GNSB „Didieji Leliai“ 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. metais iš gręžinių (gręžinių kodai Žemės gelmių registre Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) išgavo požeminį vandenį, neturėdama LGT leidimo ir tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo akte pažymėta, kad pagal GNSB „Didieji Lėliai“ gręžinių vandens apskaitos žurnalus be leidimo 2017 m. I ketvirtį GNSB „Didieji Lėliai“ išgavo kito požeminio vandens 3843 m³, II ketvirtį – 6574 m³, III ketvirtį – 5800 m³, IV ketvirtį – 4453 m³; 2018 m. I ketvirtį – 4468 m³, II ketvirtį – 10131 m³, III ketvirtį – 9884 m³, IV ketvirtį – 5177 m³; 2019 m. I ketvirtį – 4593 m³, II ketvirtį – 10188 m³, III ketvirtį – 9801 m³, IV ketvirtį – 4761 m³.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, Departamentas šio įstatymo 2 priede nustatytam tarifui pritaikė koeficientą 10 ir GNSB „Didieji Leliai“ Patikrinimo aktu apskaičiavo 85 336 Eur mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius.

Bendrija, nesutikdama su šia Patikrinimo akto Nr. (7.3)-PA-118 dalimi, Departamentui 2021 m. vasario 22 d. pateikė pastabas.

Departamentas 2021 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. AS-96 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir, be kita ko, juo GNSB „Didieji Leliai“ apskaičiuotą 85 336 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).

Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – Taisyklės).

Pagal Taisyklių 13 punkto antrą pastraipą, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.

Byloje ginčo, jog Bendrija eksploatuoja gręžinius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Gręžiniai), nėra.

Pažymėtina, kad pareiškėja pripažįsta, jog ji apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius iš Gręžinių išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo.

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, pažeisdama Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) už 2017, 2018 ir 2019 metų I ir II ketvirčio mokestinius laikotarpius Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė pavėluotai, t. y. 2019 lapkričio 6 d.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis ir pagrįstai patvirtino mokestį už gamtos valstybinius išteklius didesniu tarifu, t. y. 85 336 Eur mokestį.

Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).

Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

Pareiškėjas Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pavėluotai pateikė deklaracijas, pripažįsta. Bylos duomenys rodo, jog mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis pačios pareiškėjos vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėja neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautų gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, pareiškėjos veikla grindžiama asmenų narystės pagrindu.

Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 dalis, kuria pareiškėjai priskaičiuotas 85 336,00 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius, taikant koeficientą 10, keistina ir sumažinamas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų atitinkamus mokestinius laikotarpius iki 17 067 Eur.

Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas), kurio nuostatas nagrinėjamam ginčui prašo taikyti pareiškėja, paskirtis – šio įstatymo galiojimo laikotarpiu sudaryti teisines prielaidas asmenims įregistruoti esamus ir Žemės gelmių registre neregistruotus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinius (toliau – gręžinys) Žemės gelmių registre arba įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, kai šiame registre gręžinio savininko duomenų nėra, kad šie asmenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymu, galėtų gauti leidimą naudoti požeminio vandens išteklius (toliau – leidimas) ir jiems nebūtų taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta juridinių asmenų atsakomybė, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis už be leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį ir nebūtų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo apskaičiuotas (perskaičiuotas) mokestis už požeminio vandens išteklius (Laikinojo įstatymo 1 straipsnis).

Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės vykdomąją instituciją dėl pritarimo naudoti gręžinį ar šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka informavo Aplinkos apsaugos departamentą apie sprendimą įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, per 30 kalendorinių dienų nuo kreipimosi į savivaldybės vykdomąją instituciją ar Aplinkos apsaugos departamento informavimo dienos turi sumokėti vienkartinę įmoką, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai pagal Žemės gelmių įstatymą privaloma gauti leidimą, vienkartinės įmokos dydis nustatomas pagal planuojamą išgauti požeminio vandens išteklių kiekį: jeigu planuojama išgauti iki 10 kubinių metrų per parą, mokama 50 eurų vienkartinė įmoka; jeigu 10 ir daugiau kubinių metrų per parą, bet mažiau kaip 100 kubinių metrų per parą, – 500 eurų vienkartinė įmoka; jeigu 100 ir daugiau kubinių metrų per parą, – 5 000 eurų vienkartinė įmoka.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos gręžinio įteisinimo laikotarpiu neatleidžia asmens, kuriam pagal Žemės gelmių įstatymą požeminio vandens ištekliams naudoti reikalingas leidimas, nuo mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius mokėjimo, kaip nurodyta Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme.

Sistemiškai aiškinant Laikinojo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad šio įstatymo nuotatos reglamentuoja gręžinių įteisinimą.

Patikrinimo akte konstatuota, kad gręžiniai, iš kurių 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. metais GNSB „Didieji Leliai“ išgavo požeminį vandenį, yra registruoti Žemės gelmių registre Nr. 39846 ir Nr. 39847. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Todėl taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas apskaičiuojant mokesčius už valstybinius gamtos išteklius nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.

Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; kt.). Administraciniai teismai nenagrinėja prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.) bei informacinio pobūdžio dokumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-502/2022; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013; 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014, kt.).

Suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012; kt.).

Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, teismas nutraukia bylą.

Todėl administracinės bylos dalis dėl pareiškėjos gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ reikalavimo pripažinti pareiškėjai GNSB „Didieji Leliai“ pareigą sumokėti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500,00 Eur dydžio vienkartinę įmoką, nutrauktina.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai patenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo Sprendimo dalies pakeitimą lėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuota skundžiamo sprendimo neatitiktis teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnę sankciją, nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. AS-96 dalį ir už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) patvirtintą 85 336,00 eurų mokesčio sumą sumažinti iki 17 067 Eur (septyniolikos tūkstančių šešiasdešimt septynių eurų).

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Didieji Leliai“ reikalavimo pripažinti pareiškėjai GNSB „Didieji Leliai“ pareigą sumokėti Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą 500,00 Eur dydžio vienkartinę įmoką nutraukti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.