Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-13 · Administracinė byla Nr. I-559-505/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-13
Bylos Nr.
I-559-505/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
T. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-559-505/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01407-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.5;55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 13 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui T. M.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas savo skunde (b. l. 4) bei teismo posėdžio nurodė, kad jis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2017 m. birželio 30 d. bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose. Minėtose patalpose pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrina teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, netinkama dieninė ir naktinė apšvieta. Atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, taip pat trūko gyvenamojo ploto, netinkama dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta, neužtikrintas privatumas atliekant gamtinius reikalus. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, depresiją. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8-13).

Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas teigia, kad baldai ir tualetai esantys kamerose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namai su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų.

Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Remontas vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis - 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo.

2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą. kuris apėmė visas Alytaus pataisos namų patalpas (tarp jų BI ir KTP), akto išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta.

2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą. kuris apėmė visas Alytaus pataisos namų patalpas (tarp jų BI ir KTP), akto išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta.

Pažymėjo, kad pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18oC – 28o C, šaltuoju metų laiku 18oC – 22oC, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35 - 65%, šaltuoju 35-60%, šiltuoju metų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s – 0,25 m/s, šaltuoju – 0,05 – 0,15 m/s, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Alytaus pataisos namuose atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojamos atidarius langus kaip tą numato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 24 puntas.

Kiekvienoje kamerų tipo patalpoje ir baudos izoliatoriuje yra atskiras sanitarinis mazgas, kuriame yra tualetas ir praustuvas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jam atliekant bausmę bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pareiškėjas ginčą kelia dėl bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpų gyvenamojo ploto trūkumo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 8, 16, 25) matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. liepos 15 d. buvo paskirtas į 10 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 43,68 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,64 kv. m.

Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 16 d. buvo paskirtas į 16 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 45,44 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,78 kv. m (b. l. 8, 16, 24).

Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskirtas į 16 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,41 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,70 kv. m (b. l. 8, 16, 24).

Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. spalio 1 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. sausio 6 d., nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 10 d., nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. buvo paskirtas į 19 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 46,86 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,90 kv. m (b. l. 9, 16, 23).

Pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. spalio 14 d. buvo paskirtas į 19 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 43,44 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,62 kv. m (b. l. 9, 16, 23).

Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 13 d., nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. kovo 10 d., nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo paskirtas į 12 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 33,49 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,72 kv. m (b. l. 9, 16-17, 22).

Pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. buvo paskirtas į 11 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,39 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,69 kv. m (b. l. 9, 17, 21).

Pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. liepos 5 d., nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. sausio 4 d. buvo paskirtas į 20 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 31,56 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,94 kv. m (b. l. 9, 17, 21).

Pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. spalio 6 d., nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. kovo 15 d. buvo paskirtas į 20 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 29,53 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,69 kv. m (b. l. 9, 17, 20).

Pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo paskirtas į 20 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 29,65 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,70 kv. m (b. l. 9, 17, 20).

Pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. buvo paskirtas į 20 būrį, 5 miegamąjį, kurio plotas 30,07 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,75 kv. m (b. l. 9, 17, 20).

Pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. kovo 7 d. buvo paskirtas į 15 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 33,49 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,72 kv. m (b. l. 9, 17, 19).

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis bausmę atlikinėjo ir kamerų tipo patalpų kamerose.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. liepos 30 d., nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios plotas 29,51 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,68 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 10 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios plotas 11,97 kv. m, jame įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,99 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 19, kurios plotas 11,80 kv. m, jame įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,93 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m, jame įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,14 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 14, kurios plotas 12,22 kv. m, jame įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,07 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. gegužės 10 d., nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 18, kurios plotas 12,21 kv. m, jame įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,07 kv. m (b. l. 9, 16, 18).

Pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus nesutiko, tvirtindamas, kad jo kalinimo metu ginčo patalpose buvo 16 nuteistųjų, šią aplinkybę pareiškėjas grindė duomenimis apie kito nuteistojo (A. L.) perkėlimus (b. l. 5). Pareiškėjas tvirtino, jog minėtas nuteistasis laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. spalio 14 d. buvo registruotas 190 brigados 1 miegamajame 15 vietoje, todėl tai paneigia atsakovės atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie tai, jog minėtoje gyvenamojoje patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų.

Atsakovės atstovas tvirtinimą dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose grindė kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenimis, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu 19 būrio 1 miegamajame buvo įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 23).

Tačiau iš byloje esančios pažymos apie nuteistojo A. L. perkėlimą (b. l. 5, antra pusė) matyti, jog minėtas nuteistasis nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. spalio 14 d. buvo paskirtas į 19 būrį, 1.15 lovą, o pareiškėjas T. M. nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo paskirtas į 19 būrį, 1.4 lovą (b. l. 16). Pareiškėjo tvirtinimu, minėtuose dokumentuose nurodytas skaičius 1.15 reiškia - 1 sekcijos 15 lova, 1.4 - 1 sekcijos 4 lova. Šie pareiškėjo nurodyti duomenys sutampa su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas minėtais laikotarpiais, t. y. jog nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. spalio 1 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. sausio 6 d., nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 10 d., nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. buvo paskirtas į 19 būrį, 1 miegamąjį (b. l. 9, 16, 23). Atsakovės atstovas jokių argumentų, aiškinimų dėl skaičių žymėjimo pareiškėjo perkėlimų pažymoje grafoje „Lova“ nepateikė, todėl pareiškėjo aiškinimas lieka nepaneigtas, o iš kompiuterinės programos „Įskaita“ pateiktų duomenų negalima nustatyti, kada duomenys apie ginčo patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių į minėtą programą buvo suvesti, kokio laikotarpio duomenys yra teismui pateikti, todėl darytina išvada, kad iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų negalima nustatyti, jog pareiškėjo bausmės atlikimo metu ginčo patalpose buvo 12 miegamųjų vietų. Nesant tokių duomenų, lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, kad 19 būrio 1 gyvenamojoje patalpose buvo daugiau nei 12 nuteistųjų. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpose vertinamuoju laikotarpiu buvo 16 miegamųjų vietų į bylą nepateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas minėtose patalpose skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš 15 miegamųjų vietų, kaip nurodyta pažymoje dėl nuteistojo A. L. perkėlimų.

Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 19 būrio 1 miegamajame jam teko 3,12 kv. m, todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skundėsi, jog jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kiekvienoje kamerų tipo patalpoje ir baudos izoliatoriuje yra atskiras sanitarinis mazgas, kuriame yra tualetas ir praustuvas.

Atsakovas nepateikė konkrečių duomenų (pvz., fotografijų ir pan.) apie ginčo laikotarpiu kamerų tipo ir baudos izoliatoriuje įrengtus sanitarinius mazgus. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės nustatyti kamerų tipo ir baudos izoliatoriuje sanitarinių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo privatumo pažeidimo, t. y. netinkamų sanitarinių mazgų įrengimą kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose.

Pareiškėjas teigė, jog bendrabučio gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose buvo netinkama dieninė ir naktinė apšvieta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22 punkte numatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitinka higienos reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti atlikus patikrinimus Alytaus PN, tačiau akivaizdu, kad aukščiau minėtų patikrinimų metu (b. l. 35-37, 38-40, 44-47) gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (apšvieta) nebuvo tikrinti.

Darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, natūralios ir dirbtinės apšvietos atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl gyvenamųjų patalpų netinkamos natūralios ir dirbtinės apšvietos vertinamos pareiškėjo naudai, dėl to pareiškėjo nurodytų pažeidimų atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Kita vertus, pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, iš pareiškėjo yra reikalaujama pateikti teismui pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais – pateikti ir galimus pateikti kai kuriuos įrodymus.

Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, nenurodė, kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje ir kada buvo netinkama natūrali ir dirbtinė apšvieta, iš ko jis sprendė, kad gyvenamųjų patalpų nurodyti fizikiniai parametrai yra netinkami, kuo jie pasireiškė, nurodytų aplinkybių nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, nepatogumais, depresija. Iš byloje pateikto Pravieniškių PN 2017 m. birželio 8 d. medicinos dokumentų išrašo (b. l. 26-27) matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl hepatito C (paimti tyrimai, skirti vaistai), silpnumo, blogos savijautos (vartoja narkotikus, kai nesileidžia – būna abstinencija) ir kt., tačiau teismo nuomone, minėti susirgimai nėra tokio pobūdžio, dėl kurių galėtų būti reikšminga sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimo būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Alytaus PN kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose sąlygų, t. y. dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje N. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.) 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 114 p.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad, pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

Asmens privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas yra reikšmingas jo teisių į orumą pažeidimas, todėl sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į EŽTT panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pareiškėjui iš atsakovės atstovo priteistina 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė