Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Civinity namai Klaipėda“ (buvęs pavadinimas UAB „Vitės valdos“) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitės valdos“ dėl išmokėtų sumų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Lamberta“, If P&C Insurance, AS, veikianti per If P&C Insurance, AS, filialą, uždaroji akcinė bendrovė „Sinvest“, P. S., J. S., E. B., V. B., S. I. M., J. V., E. M., K. M., B. G. (B. G.), D. J., D. K., L. P., G. V., O. V., P. V., V. G., S. Š., A. I., R. Ž., N. G., E. Š., E. B., V. B., T. P., E. K. (E. K.), A. L.-K., J. V. F., I. V., A. P., V. T., P. K., I. K., I. T. (I. T.), D. T., R. N., R. J., J. D., L. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžia daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą vykdžiusio trečiojo asmens civilinės atsakomybės klausimo ir dėl jo atsakomybės nepasisako, nes ieškovė trečiajam asmeniui nėra pareiškusi su ginčo įvykiu susijusių reikalavimų, ir tai nėra kliūtis konstatuoti, kad atsakovė yra atsakinga už žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

11. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl apeliantės, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorės / valdytojos, civilinės atsakomybės sąlygų.

12. Nurodo, jog ieškovė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nukreipė į daugiabučio namo bendraturčius ir, jiems neapmokėjus dalies draudimo išmokos, vėliau be pagrįsto teisinio pagrindo ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė atsakovei. Mano, kad būtent draudikas prieš išmokėdamas draudimo išmoką privalo atlikti išsamų žalos tyrimą, nustatyti kilusios žalos priežastis, dydį ir kaltininką, tačiau ieškovė nepateikė jokių pagrįstų paaiškinimų bei įrodymų, kokiu pagrindu dėl žalos atlyginimo kreipėsi į namo bendraturčius, o jiems nepadengus reikalaujamos sumos, kreipėsi su ieškiniu į teismą.

13. Teigia, kad žala kilo apliejus patalpas dėl 2018 m. kovo 12 d. name trūkusio karšto vandens vamzdžio, kuris buvo privačios patalpos viduje, apdirbtas apdailos medžiagomis, užstatytas vitrina, todėl nei apeliantė, nei samdomas namo šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas trečiasis asmuo UAB ,,Lamberta“ neturėjo jokio pagrindo prevencinės priežiūros tikslais įeiti į privačias patalpas, nuardyti apdailą ir įvertinti vamzdyno būklę. Priešingas aiškinimas, kad atsakovė turėjo pareigą nustatyti bendrojo naudojimo sistemos ar jos dalies netinkamumo naudoti ir eksploatuoti faktą, kai jis galėjo būti nustatytas tik sugadinus namo gyventojui nuosavybės teise priklausančios patalpų sienos apdailą bei išgriovus dalį sienos, prieštarautų protingumo principui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus nurodytų aplinkybių bei nukrypus nuo suformuotos teismų praktikos.

14. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad organizuoti namo bendraturčių susirinkimai nepaneigia jos neteisėto neveikimo. Nurodo, kad jokiuose teisės aktuose, nustatančiuose bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pareigas ir funkcijas, nėra nurodyti laiko intervalai, kuriais valdytojas privalo organizuoti namo patalpų savininkų susirinkimus / balsavimus raštu ir jų metu pristatyti apžiūrų rezultatus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad namo bendraturčiai buvo neaktyvūs net po įvykusios avarijos, 2018 m. gegužės 29 d. organizuotas pastato butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas pripažintas neįvykusiu, kadangi jame iš 31 patalpų savininkų dalyvavo tik 10 patalpų savininkų. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Tai suponuoja patalpų savininkų prievolę rūpintis, kad jų patalpose esanti inžinerinė įranga atitiktų privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, apie pastebėtus defektus pranešant namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui ar nuolatinę techninę priežiūrą vykdantiems asmenims, taip pat prievolę nepažeidžiant teisės aktų bei kitų namo butų ir kitų patalpų savininkų interesų naudotis bendrojo naudojimo objektais.

17. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju už padarytą žalą dėl įvykusio užliejimo yra atsakinga atsakovė, kuri kaip namo administratorė yra atsakinga už bendrąsias pastato inžinerines sistemas, nagrinėjamu atveju – bendrojo naudojimo šildymo vamzdį, tačiau atsakovė buvo nepakankamai apdairi ir nepakankamai vykdė savo pareigas. Papildomai pažymi, jo atsakovė yra verslo subjektas, gaunantis atlygį už vykdomą priežiūrą. Mano, kad nagrinėjamu atveju deliktinė civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau net ir atsakovės kalti veiksmai yra akivaizdūs, kadangi ji kaip namą administruojanti įmonė netinkamai teikė administravimo paslaugas, laiku nesuremontavo namo šildymo vamzdžio. Namo bendrieji vamzdžiai yra priskirtini prie bendrųjų pastato konstrukcijų, todėl darytina išvada, jog būtent atsakovė turėjo vykdyti organizacines ir technines priemones pastato bendrojo naudojimo objektui išsaugoti, naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, o ne buto savininkai privalėjo prižiūrėti namo bendruosius vamzdžius.

18. Pažymi, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamoms sąlygoms buvo būtina. Nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių tinkamą priežiūrą pagrindžiančių dokumentų, namo savininkai nurodė, kad jokie susirinkimai nebuvo šaukiami, nuo 2015 m. jokių veiksmų namo administratorė dėl vamzdžio remonto nesiėmė, o vamzdžio keitimo planas buvo sudarytas jau po įvykusio įvykio. Teigia, kad atsakovė neužtikrino privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo pagal STR 1.07.03:2017 nuostatas, neatliko pareigų, numatytų STR 1.12.05:2010, nesilaikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies reikalavimo prižiūrėtojui atlikti ne tik formalią inžinerinių tinklų priežiūrą, bet užtikrinti tinkamą ir pakankamą priežiūrą, kad būtų išvengta žalos padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir ieškovei iš atsakovės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

22. Nustatyta, kad 2018 m. kovo 12 d. apdraustose UAB „Sinvest“ priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įvyko draudžiamasis įvykis: trūko namo šildymo stovas ir vanduo užliejo apdraustų patalpų sienas bei grindis, ieškovė draudėjai padarytai žalai atlyginti išmokėjo 1 351,08 Eur draudimo išmoką. Atsakovė UAB „Vitės valdos“ yra namo bendrojo naudojimo objektų administratorė, sudariusi sutartį su UAB ,,Lamberta“ dėl namo šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūros. Trūkęs vandens vamzdis priklauso daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai. Šių faktinių aplinkybių šalys neginčija.

23. CK 6.1015 straipsnis nustato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės. Ieškovė būtent ir pareiškė ieškinį atsakovei dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

24. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės teiginiais.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovė tinkamai atliko savo, kaip namo administratorės, pareigas, ar jos elgesys buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kad nekiltų žalos. Netinkamas valdymas ir nepakankama pastato priežiūra yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas taip, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, kitaip tariant, tai yra netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas.

26. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Teisę reguliuoti (nuotoliniu būdu ar kitaip daryti įtaką) namo šilumos punkto įrenginių darbą, laikydamasis nustatytų higienos normų, turi tik pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) arba atitinkamą kvalifikaciją turintys daugiabučio namo bendrijos atstovas ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų išrinktas jų įgaliotas atstovas. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją) CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) sutartį su pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, daugiabučio namo administratorė atsakovė UAB „Vitės valdos“ 2006 m. gegužės 2 d. sudarė sutartį su UAB ,,Lamberta“ dėl namo šilumos punkto įrenginių, vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros.

27. Aptariamo Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratorius kontroliuoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veiklą ir pasirengimą naujam šildymo sezonui pagal jiems priskirtą kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai aprašė administratorės (atsakovės) pareigas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d.) patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus, t. y. organizuoti namo techninę priežiūrą (4.3 punktas); rengti ilgalaikį (2 ir daugiau metų) namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo planą (Nuostatų 4.4 punktas), organizuoti ir vykdyti namo techninės priežiūros, kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų ir namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų pirkimus (Nuostatų 4.6 punktas); teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka šaukti patalpų savininkų susirinkimą arba organizuoti balsavimą raštu dėl namo šildymo ir karšto vandens sistemos pertvarkymo pagal šiai sistemai nustatytus privalomuosius reikalavimus ir dalyvauti įgyvendinant patalpų savininkų priimtus sprendimus (4.9 punktas). Be to, administratorius privalo Nuostatuose nurodytas funkcijas ir pareigas atlikti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjų interesais (Nuostatų 7.1 punktas); jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, pagal teisės aktų reikalavimus imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (Nuostatų 7.7 punktas). Įvertinus aptartas nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros vykdymo pavedimas kitam subjektui nereiškia administratoriaus pareigų, numatytų Nuostatų 4.3 ir 7.1, 7.7 punktuose, pabaigos. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Vitės valdos“ atsakinga už UAB ,,Lamberta“ veiklą prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229 patvirtinto Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 20 punktas, kuriame numatyta, kad daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos bei išorinių atitvarų (langų, durų, sienų, stogo ir pan.) priežiūrą (eksploatavimą) organizuoja ir už ją atsako bendrojo naudojimo objektų valdytojas, vadovaudamasis Aprašo 1 priede išvardytų teisės aktų nuostatomis. Techninio prižiūrėtojo pareigas užtikrinti daugiabučio gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius ir privalomuosius statinio reikalavimus, per visą ekonomiškai pagrįstą gyvenamojo namo naudojimo trukmę nuolatiniu, periodiniu ir specializuotu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu, tinkamu, saugos ir techninius reikalavimus atitinkančiu, pagrindinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų eksploatavimu ir technine priežiūra, jų atnaujinimu (remontu) laiku ir kitais prevenciniais darbais įtvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto reglamento „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 8 d.) nuostatos (Reglamento 85, 86.1, 88.1, 88.2, 88.3, 88.6, 92, 93 punktai).

28. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, kad ji neturi pareigos atlyginti žalą, kadangi vamzdis trūko ne bendrojo naudojimo patalpose, o trečiajam asmeniui priklausančiose komercinėse patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovė pagal teisinį reglamentavimą turi pareigą atlikti kasmetines apžiūras, surašyti aktus ir nuolat taikyti prevencines priemones, siekdama pašalinti galinčias kilti pasekmes dėl pažeistų vamzdynų. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad iš viso būtų atlikusi kokias nors vamzdynų būklės periodines patikras, fiksavusi jas dokumentuose, pateikti tik gerokai prieš įvykį atlikto, t. y. 2017 m. gegužės 19 d., šilumą vartojančių įrenginių bandymo hidrauliniu slėgiu aktas ir 2017 m. liepos 26 d. parengties šildymo sezonui aktas. Analogiški bandymai atlikti ir pateikti 2018 m. gegužės 11 d. ir 2018 m. liepos 27 d. aktai, kurie nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai.

29. Nors atsakovė teigia, kad šiuo atveju trūkęs vamzdis buvo nematomoje pastato konstrukcijos vietoje, trečiajam asmeniui priklausančios patalpos sienoje, todėl vizualiai stebėti, tikrinti ir įvertinti užmūrytų vamzdžių būklę neturėjo objektyvių galimybių, o reikalauti vien prevencijos tikslais ardyti sienas būtų neprotinga, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jau nuo 2010 m. atsakovei buvo žinoma apie avarinę vamzdynų būklę, 2010 m. sausio 21 d. šauktas gyventojų susirinkimas dėl šilumos ir karšto vandens sistemų avarinės būklės. Taip pat, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš 2016 m. gegužės 24 d. Gyvenamojo namo apžiūros akto matyti, jog komisija, sudaryta iš UAB „Lamberta“ ir UAB „Vitės valdos“ atstovų, nustatė, kad gyvenamojo namo vidaus šildymo sistema neatitinka privalomųjų teisės aktų reikalavimų, yra susidėvėjusi 70 proc., o UAB „Lamberta“ 2019 m. gegužės 28 d. atsakyme į ieškovės pretenziją nurodė, kad UAB „Vitės valdos“ apie avarinę namo karšto vandens vamzdyno būklę buvo informuota 2015 m. Gyvenamojo namo apžiūros aktais. Taigi atsakovei aštuonerius metus iki ginčo draudžiamojo įvykio buvo žinoma apie reikšmingus namo šildymo sistemos defektus. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė, turėdama šiuos duomenis, būtų ėmusis kokių nors teisės aktuose numatytų veiksmų, kad namo šildymo sistema būtų remontuojama ar pertvarkoma pagal keliamus reikalavimus, o teigdama, kad gyventojai neaktyvūs ir nepriima reikalingų sprendimų, nepateikė įrodymų, kad po neįvykusio 2010 m. sausio 21 d. susirinkimo iki pat draudžiamojo įvykio 2018 m. kovo 12 d. būtų šaukusi pakartotinį susirinkimą, balsavimą raštu, inicijavusi remonto darbų atlikimą, kad gyvenamojo namo šildymo sistema (vamzdynai) atitiktų teisės aktų nustatytus privalomuosius naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, nuo 2010 m. žinodama apie kritinę vamzdyno būklę ir nesiimdama jokių veiksmų, nesielgė kaip rūpestinga administratorė ir neatliko teisės aktuose nurodytų pareigų, nors administratorė turi teisę priimti sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdama išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). Tik po įvykio, t. y. 2018 m. gegužės 29 d., atsakovė vėl sušaukė gyventojų susirinkimą, kuris taip pat neįvyko, tačiau parengė bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus 2018–2021 m. ilgalaikį planą, kuriame numatė šilumos mazgo įrengimą, paskirstomųjų vamzdynų keitimą. Pažymėtina, jog, neįvykus ir šiam gyventojų susirinkimui, apeliantė taip pat nepateikė duomenų, kad būtų organizavusi pakartotinį susirinkimą ar balsavimą raštu, kad būtų priimti reikalingi sprendimai.

30. Apeliantei argumentuojant, kad teisės aktuose nėra nustatyta intervalų, kuriais turi būti organizuojami gyventojų susirinkimai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nustatytų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, šie apeliantės teiginiai tik patvirtina jos aplaidumą ir nerūpestingumą, teisės aktuose nustatytų administratorės pareigų nevykdymą aštuonerius metus nesiimant jokių veiksmų užtikrinti šildymo sistemos atitiktį privalomiesiems naudojimo ir priežiūros reikalavimams, ypač, kai administratorė apie prastą vamzdynų būklę žinojo nuo 2010 metų.

31. Taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad draudimas neatliko tyrimo, nenustatė įvykio priežasčių ir kaltininko, nenurodė, kodėl kreipėsi į gyventojus, vėliau į ją. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog tyrimas buvo atliktas, žalos bylos Nr. CLT1661302, 2018 m. kovo 15 d. surašytas turto apžiūros aktas, kuriame remtasi avarinės tarnybos duomenimis apie įvykio kilimo priežastis, padarytos aplietų patalpų fotonuotraukos, 2018 m. kovo 16 d. surašytas defektinis aktas ir pateiktas žalos apskaičiavimas, 2018 m. kovo 28 d. draudimo bendrovė kreipėsi į atsakovę prašydama nurodyti įvykio kilimo priežastis ir kaltininką. Pažymėtina, jog atsakovė į pranešimą nereagavo, 2018 m. lapkričio 28 d. pateikė atsakymą tik į 2018 m. lapkričio 19 d. ieškovės pretenziją ir nurodė kreiptis į šildymo sistemų prižiūrėtoją UAB „Lamberta“ ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir patalpų savininkus. Dėl to ieškovė 2019 m. gegužės 27 d. pateikė pretenziją UAB „Lamberta“, kuri 2019 m. gegužės 28 d. atsakyme nurodė, kad UAB „Vitės valdos“ apie avarinę namo karšto vandens vamzdyno būklę buvo informuota 2015 m. Gyvenamojo namo apžiūros aktais, analogiškas aplinkybes 2019 m. rugsėjo 12 d. atsakyme į pretenziją nurodė ir namo gyventojai. Dėl to ieškovė, įvertinusi atsakymuose į pretenzijas išdėstytas aplinkybes, pakartotinai 2019 m. gegužės 29 d. ir 2019 m. rugsėjo 16 d. pareiškė pretenzijas atsakovei UAB „Vitės valdos“.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovės apdraustos patalpos buvo užlietos dėl trūkusio šildymo stovo, kuris priskirtinas daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai, t. y. dėl bendrojo naudojimo objekto trūkio, todėl būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokios žalos išvengti, t. y. atliko bendrojo naudojimo objektų būklės nuolatinį stebėjimą, kasmetines apžiūras, organizavo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų poreikio pagrindimą, parengė atnaujinimo planus ir juos pateikė namo savininkams, rengė susirinkimus ir siūlė remontuoti vamzdynus ir pan., o tokių įrodymų atsakovė nepateikė. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, kurias turėjo įrodyti ir įrodė ieškovė ir kurios yra būtinos atsakovės civilinei atsakomybei konstatuoti (CK 6.245–6.249 straipsniai). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nenustatytos būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.

33. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantai apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas.

34. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

36. Atsižvelgiant į didelį šios bylos trečiųjų asmenų skaičių ir tai, jog visiems jiems siųsti teismo procesinius dokumentus (šią nutartį) paštu būtų sudėtinga, brangu ir truktų labai ilgai, ši teismo nutartis proceso dalyviams – tretiesiems asmenims – įteiktina viešo paskelbimo būdu (CK 1.5 straipsnis, CPK 130 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Tretiesiems asmenims pagal byloje pateiktą sąrašą nutartį įteikti viešo paskelbimo būdu.