- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-66-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-00641-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- S. R. S.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Trečiasis asmuo
- I. S.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas), t sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3234-429/2012 pagal ieškovo S. R. S. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui, trečiasis asmuo I. S., dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė pakeisti 2007 m. rugpjūčio 28 d. Kredito sutarties Nr. KVR2002070478 (su visais jos pakeitimais) specialiosios dalies 3 punktą dėl galutinio kredito ir palūkanų grąžinimo termino, kredito grąžinimo terminą pratęsiant iki 2012 m. birželio 1 d.
Ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 28 d. ieškovo ir AB Danske Bank A/S Lietuvos filialo (tuo metu buvęs AB SAMPO bankas) sudarytą kredito sutartį Nr. KVR2002070478, jam buvo suteiktas 1 448 101 EUR dydžio kreditas. Pagal šią sutartį kreditas turėjo būti grąžintas iki 2009 m. gegužės 28 d. Kredito suteikimo paskirtis – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas, kuris, pakeitus žemės naudojimo paskirtį iš „Rekreacinių teritorijų“ į „Komercinės paskirties objektų teritorijas“ ir „Inžinerinės infrastruktūros teritorijas“, turėjo būti parduotas, o iš gautų pajamų atsiskaityta su Banku. Kredito suteikimo paskirtis ir su tuo susijusios jo grąžinimo sąlygos Bankui buvo žinomos. Iš karto po kredito sutarties sudarymo ieškovas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrių su prašymu dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo. Savivaldybė 2007 m. rugpjūčio 23 d. raštu ieškovą informavo, kad žemės sklypo naudojimo būdas iš rekreacinės paskirties teritorijos galėtų būti keičiamas į kitą leistiną komercinės paskirties teritorijos naudojimo būdą tik parengus šio sklypo detalųjį planą. Atsakovas 2008 m. gegužės 16 d. raštu Nr. kau0806190 savivaldybės administracijos direktoriui patvirtino, kad neprieštarauja, jog būtų rengiamas žemės sklypo detalusis planas, kurio tikslas - žemės sklypo paskirties keitimas. 2008 m. rudenį paaiškėjo, kad žemės sklypo paskirtį galima pakeisti tik po to, kai bus pakeistas ne tik žemės sklypo detalusis planas, bet ir Kauno miesto Bendrasis planas. Ieškovas 2008 m. spalio 17 d. savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo raštu Nr. 40-2-1593 buvo informuotas, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini) planuojama įtraukti į Kauno miesto savivaldybės teritorijos Bendrojo plano keitimo būtinumo sąrašą ir šis klausimas bus nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka. 2009 m. buvo parengtas žemės sklypo detalusis planas ir pateiktas Kauno miesto savivaldybei patvirtinti, tačiau atsižvelgiant į užtrukusias Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano rengimo, derinimo, tvirtinimo procedūras ieškovo parengtas žemės sklypo detalusis planas negalėjo būti patvirtintas. Kadangi žemės sklypo detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūros užsitęsė ne dėl ieškovo kaltės, šalys 2010 m. vasario 12 d. susitarimu Nr. KVR2002070478-P-1 nusprendė pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šiuo susitarimu ieškovas tai pat įsipareigojo iki 2010 m. birželio 1 d., po Kauno miesto Bendrojo plano sprendinių pakeitimų patvirtinimo, patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą (Susitarimo 9.1. punktas) ir iki 2010 m. liepos 1 d. pagal detalaus plano reglamentą įregistruoti žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre bei pateikti bankui tai patvirtinančius dokumentus (Susitarimo 9.2. punktas). Ieškovo nuomone, sudarydamas 2010 m. vasario 12 d. susitarimą Bankas kartu patvirtino ir kredito sutarties ryšį su planavimo procedūromis bei sutiko, kad kreditas būtų grąžintas vėliau, nei bus tos procedūros baigtos. Tačiau dėl užtrukusių Kauno miesto Bendrojo plano rengimo, derinimo, tvirtinimo procedūrų iki 2010 m. birželio 1 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas nebuvo patvirtintas. Ieškovas dėjo aktyvias pastangas, kad šis procesas nesustotų ir 2011 m. liepos 18 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl galutinio kredito grąžinimo termino pratęsimo. Bankas 2011 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. dnk1111211 nurodė, jog kredito grąžinimo termino negalima pratęsti, nes neva neužtenka ieškovo nurodytų pajamų kredito sumai padengti, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog detalusis planas tikrai bus parengtas iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir įkeistą butą bei žemės sklypą pavyks parduoti už sumą, kuria visiškai bus galima padengti kreditą. Šiuo atsakymu atsakovas patvirtino, kad sutartis teoriškai nėra pasibaigusi ir yra galimybė jos terminą pratęsti. Kadangi šalių tikroji valia sudarant 2007 m. rugpjūčio 28 d. Kredito sutartį (su visais jos pakeitimais) buvo aiškiai išreikšta, t. y. kreditas buvo suteiktas žemės sklypo įsigijimui, o atsiskaitymas su Banku turėjo įvykti iš gautų už žemės sklypo pardavimą pajamų. Pratęsdamas kredito grąžinimo terminą Bankas patvirtino, jog pritaria tokiam kredito grąžinimo šaltiniui ir tai, kad jam yra žinomi tokie ieškovo ketinimai. Remiantis tuo, ieškovas teigė, kad egzistuoja visos CK 6.204 straipsnyje nurodytos aplinkybės, reikšmingos sutarties įvykdymui, todėl yra CK 6.223 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas kredito sutarties pakeitimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad paduodant teismui ieškinį ieškovui buvo žinoma aplinkybė, jog atsakovas 2010 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. duk1013664 nutraukė ginčo kredito sutartį nuo 2010 m. gruodžio 24 d. Žinodamas šią reikšmingą faktinę aplinkybę, ieškovas vienašalio sutarties nutraukimo fakto neginčijo, tačiau prašė pakeisti kredito sutarties sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista, kai kita sutarties šalis pažeidė sutartį arba kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Kadangi nei šalių sudaryta kredito sutartis, nei galiojantis teisinis reguliavimas nenumato galimybės paskolos sutartimi suteiktos paskolos grąžinimo termino pratęsti po to, kai paskolos sutartis buvo vienašališkai nutraukta dėl kitos šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl teismas sprendė, kad nenuginčijus vienašališko paskolos sutarties nutraukimo, negali būti patenkintas ieškovo reikalavimas pratęsti paskolos grąžinimo terminą, nes nutraukus sutartį jos sąlygos negali būti keičiamos nei šalių susitarimu, nei teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos ne nuo jo valios priklausančios aplinkybės, dėl kurių buvo apsunkintas prievolių pagal paskolos sutartį vykdymas, negali būti vertinamos kaip pagrindas pratęsti paskolos grąžinimo terminą po to, kai paskolos sutartis buvo vienašališkai kreditoriaus nutraukta. Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, kiek tai liečia skolininko interesų pažeidimą, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovui (kreditoriui) buvo žinomos ieškovui suteiktos paskolos panaudojimo ir jos grąžinimo aplinkybės, neįpareigoja kreditoriaus, atsižvelgiant išimtinai į paskolos gavėjo interesus, pratęsti galutinį paskolos grąžinimo terminą, taip pat neatleidžia ieškovo nuo pareigos grąžinti paskolą paskolos sutartyje nustatytu terminu. Ieškovas neįrodė, kad sudarydamas 2010 m. vasario 12 d. Susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo Bankas sutiko, kad kreditas būtų grąžintas vėliau, nei bus baigtos detalaus planavimo procedūros. Teismas pažymėjo, kad ieškovas paskolos sutartimi prisiimdamas didelės apimties piniginę prievolę ir būdamas atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių subjektas, privalėjo įvertinti savo galimybes tinkamai įvykdyti jam tenkančią prievolę. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentas, kad jis negalėjo tinkamai įvykdyti jam tenkančios piniginės prievolės pagal paskolos sutartį dėl to, kad užtruko savivaldybės sprendimo priėmimas, dėl ko jis negalėjo įgyvendinti savo sumanymo įsigytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pakeitus jo tikslinę paskirtį, pelningai parduoti iki sutarto paskolos grąžinimo termino, ir pažymėjo, kad šie argumentai nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo pareigos laiku ir visa apimti vykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti (b. l. 163-167). Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl kredito sutarties termino pasibaigimo. Apelianto nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, jog kredito sutartis buvo nutraukta. Bendradarbiaudamas su atsakovu, ieškovas 2011 m. liepos 18 d. parašė atsakovui prašymą dėl galutinio kredito grąžinimo termino pratęsimo. Atsakydamas į šį prašymą Bankas nurodė, jog nėra galimybės pratęsti sutarties, kadangi nepakanka pajamų likučio, tačiau neakcentavo, jog sutartis nutraukta ir nėra objektyvios galimybės derėtis. Dėl šios priežasties ieškovas, pagrįstai tikėdamasis, kad kredito sutartis nėra nutraukta ir žinodamas, kad kreditas yra paimtas konkrečiam tikslui, t. y. nekilnojamam turtui įsigyti, kreipėsi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, o ne dėl jos vienašališko nutraukimo. Be to, pateikdamas ieškinį teismui, ieškovas vadovavosi ne tik CK 6.35 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad terminuotos prievolės terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas, bet ir kitomis įstatymo normomis, kurios numato, kokia tvarka ir sąlygomis gali būti kreipiamasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovas turėjo įstatyme numatytą teisę kreiptis į teismą ir siekti, kad jo pažeistos teisės būtų tinkamai apgintos, todėl teismo argumentas, jog neva ieškovas pasirinko netinkamą teisminės gynybos būdą yra nepagrįstas.
2. Dėl ieškovo pateiktų įrodymų, jog atsakovas sutiko su kredito sutarties pakeitimu. Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad bankas, sudarydamas 2010 m. vasario 12 d. Susitarimą pakeisti kredito sutarties sąlygas, sutiko, kad kreditas būtų grąžintas vėliau, nei bus baigtos planavimo procedūros. Su tokiu teismo pateiktu vertinimu apeliantas nesutinka, kadangi pakeisdamas kredito grąžinimo terminą bankas jau parodė, kad pritaria tokiam kredito grąžinimo šaltiniui. Taigi atsakovas turėjo pakankamą pagrindą numatyti, kad procedūros dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo gali užtrukti. Ieškovas 2011 m. liepos 18 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu „Dėl galutinio kredito grąžinimo termino pratęsimo“, kuriame detaliai išdėstė ir motyvavo, kodėl turėtų būti pratęstas galutinio kredito grąžinimo terminas. Pateikęs šį prašymą bei veikdamas pagal CK nustatytus principus, ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas atsižvelgs į susidariusią situaciją ir sutarties šalys bendru sutarimu priims abejoms šalims priimtinus sprendimus. Tuo atveju, jeigu santykiai tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasibaigę, į pateiktą 2011 m. liepos 18 d. prašymą atsakovas nebūtų pateikęs atsakymo. Tačiau priešingai, atsakovas 2011 m. rugsėjo 19 d. raštu informavo ieškovą, kad pastarasis šiuo metu nepajėgus atsiskaityti su banku, bet neužsiminė ir neakcentavo, kad tarp šalių teisiniai santykiai yra nutrūkę, kas leido apeliantui pagrįstai manyti, kad sutartis nėra nutraukta, o ieškovui suradus papildomą pajamų šaltinį ar suteikus papildomas užtikrinimo priemones, būtų įmanoma toliau tęsti sutartinius įsipareigojimus. Nepaisant to, jog sutartys sudaromos laisva valia, šalys turi dėti maksimalias pastangas, kad ta sutartis būtų išsaugota. Šiuo atveju akivaizdu, jog kreditoriaus interesas vykdyti sutartį egzistuoja, kadangi tęsiant kredito sutartį, Bankas gaus palūkanas, kurios bus atlygintos, kai tik bus parduotas žemės sklypas su pakeista tiksline jo paskirtimi.
3. Ieškovas ne pirmą kartą sudaro sutartis su atsakovu ir ima tikslines paskolas nekilnojamam turtui įsigyti. Kaip matyti iš papildomo Susitarimo, ieškovas padengė turėtą kreditą, taigi atsakovui nekilo abejonių dėl ieškovo finansinių galimybių padengti ir šį kreditą, dėl ko jis ir sutiko pratęsti sutarties įvykdymą. Būtent atsakovas, kaip kredito įstaiga, suteikdama paskolą žemės sklypui įsigyti ir žinodama, kad žemės pardavimas ir kredito grąžinimas bus atliktas tik po to, kai bus atliktas žemės paskirties pakeitimas, galėjo ir turėjo numatyti, kad šios procedūros gali užsitęsti. Ieškovas vykdė bendradarbiavimo pareigą su atsakovu ir teikė jam įvarius raštus bei paaiškinimus dėl užsitęsusių procedūrų viešojo administravimo įstaigose. Sudarant kredito sutartį ieškovui nebuvo žinoma, jog žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimui yra būtini Kauno miesto bendrojo plano pakeitimai. Šios aplinkybės nepriklauso nuo ieškovo valios, šios aplinkybės buvo žinomos ir Bankui, kuris sutiko, jog juo bus atsiskaityta iš karto po to, kai bus sutvarkyti teritorijų planavimo dokumentai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 173-175). Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia pakeisti kredito sutarties sąlygas, tačiau CK nenumato galimybės keisti kredito sutarties sąlygų, kai kredito sutartis yra vienašališkai nutraukta (CK 6.223 str.). Taigi ieškovas siekia pakeisti nebeegzistuojančius sutartinius prievolinius santykius, kurie dėl esminių kredito sutarties pažeidimų buvo nutraukti.
2. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį vienos iš sutarties šalies reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: a) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; b) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėja savo teisės pakeisti sutartį teismo keliu, remiantis kitos šalies (atsakovo) padarytu pažeidimu. Nors ieškovas tvirtina, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad Kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Kredito sutartis vis dar galioja ir nėra vienašališkai nutraukta. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog ieškovas būtų ginčijęs atsakovo vienašalį Kredito sutarties nutraukimą ir toks nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu.
3. Iki ginčo atsiradimo tarp šalių susiklostę santykiai, skirtingai nei ginčo atsiradimo atveju, buvo grįsti tinkamu sutartinių santykių vykdymu, dėl ko nė viena šalis neturėjo pagrindo netęsti tarp šalių susiklosčiusių teisinių kreditavimo prievolinių santykių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino iki tol tarp šalių buvusios kreditavimo praktikos, nes ginčo atveju teismas pagrįstai vertino ginčo metu esančias aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad ieškovas nebevykdė ir šiuo metu nebevykdo Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
4. Nors įstatymų leidėjas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog prioritetas teikiamas sutarties išsaugojimui remiantis favor contractus principu, tačiau, atsakovo nuomone, laikantis tokios pozicijos ir iškeliant favor contractus principą kaip prioritetinį, šiuo atveju būtų pažeisti sutarčių sudarymo principai bei tikroji šalių valia ir ketinimai sudarant sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako dėl apskųsto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė Kredito sutartį Nr. Nr. KVR2002070478, pagal kurią atsakovas AB Danske Bank A/S Lietuvos filialas (toliau Bankas arba kreditorius) suteikė ieškovui (toliau ir skolininkui) 1 448 101 EUR dydžio kreditą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Prievolės įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė atsakovui žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini). Paskolą ieškovas įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. gegužės 28 d. Šalių 2010 m. vasario 12 d. Susitarimu Nr. KVR2002070478-P-1 pagrindinės Kredito sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 d., kadangi skolininkas, pardavęs dalį įkeisto turto (butą), su Banku iš dalies atsiskaitė, t. y. iki šio Susitarimo sudarymo dienos sumokėjo dalį kredito (205 477,55 EUR), visiškai padengė kredito limitą ir sumokėjo palūkanas (84 072,57 EUR). Be to, papildomu 2010 m. vasario 12 d. Susitarimu ieškovas įsipareigojo iki 2010 m. birželio 1 d. pasitvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir iki 2010 m. liepos 1 d. įregistruoti šį žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre. Bankas 2010 m. lapkričio 24 d. pranešimu Nr. dak 1013864 informavo ieškovą, kad jis pagal Kredito sutartį nesumokėjo atsakovui 25 933,89 EUR priskaičiuotų palūkanų, 1 416,55 EUR delspinigių ir 234,42 Lt įkeisto turto draudimo įmokos, pareikalavo šią skolą sumokėti iki 2010 m. gruodžio 24 d. ir pranešė, kad skolininkui neįvykdžius šių reikalavimų Sutartis bus laikoma nutraukta vienašališkai nuo 2010 m. gruodžio 24 d. Ieškovas 2011 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas modifikuoti Kredito sutarties 3 punkto sąlygą ir pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2012 m. birželio 1 d.
Byloje kilo ginčas, ar gali būti keičiamos sutarties sąlygos, kai kreditorius sutartį vienašališkai nutraukė.
Banko kredito sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Atsižvelgdama į teismo pareigą ex officio vertinti kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, teisėjų kolegija pasisako ir dėl sutartis nutraukimo Kredito sutartyje nustatyta tvarka.
Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Tačiau CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Iš to seka, kad esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Nuo sutarties sąlygų turinio šalys gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
Byloje nustatyta, kad pagal Kredito sutarties 51, 51.1 punktus atsakovas turi teisę vienašališkai sutartį nutraukti, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka Palūkanų ar kitų pagal Sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 dienų nuo Banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Sutarties 20 punkte nustatyta, jog kredito gavėjas įsipareigoja užtikrinti, kad mokėjimų dienomis Banke atidarytoje kredito gavėjo sąskaitoje būtų sukaupta pinigų suma, reikalinga pagal Sutartį grąžintinos kredito dalies, mokėtinų palūkanų ar kitų sumų sumokėjimui atitinkama valiuta. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas šių įsipareigojimų nevykdė, kaip ir nėra ginčo, kad ieškovas laiku neįvykdė 2010 m. vasario 12 d. papildomu Susitarimu Nr. KVR2002070478-P-1 prisiimtų įsipareigojimų (iki 2010 m. birželio 1 d. pasitvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir iki 2010 m. liepos 1 d. įregistruoti šį žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre), todėl Bankas 2010 m. lapkričio 24 d. įspėjęs skolininką apie galimą sutarties nutraukimą, turėjo pagrindą po mėnesio Sutartį nutraukti vienašališkai.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo ir jos nutraukimo fakto bei šio pažeidimo kvalifikavimo esminiu nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad keisti Sutarties sąlygas, kai sutartis yra nutraukta, nėra teisinio pagrindo.
Apelianto nurodyti argumentai apie jo bendradarbiavimą bei pastangas išsaugoti sutartį šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi iš ieškovo pateiktų dokumentų darytina išvada, kad ieškovas inicijavo Sutarties sąlygų pakeitimą jau po to, kai buvo nutraukta Sutartis. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams ieškovas nepateikė duomenų apie teritorijų planavimo procedūras, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja realus pagrindas Sutartį išsaugoti ir pratęsti jos galiojimą terminą iki ieškinyje nurodytos datos.
Remdamasis nagrinėjamoje byloje pateiktais įrodymais bei anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.