Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo antstolio R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1245-590/2015 pagal ieškovo antstolio R. V. ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas – bylą nagrinėjęs teisėjas parengiamojo teismo posėdžio metu išreiškė savo išankstinį nusistatymą, pasisakė dėl bylos baigties, menkino ieškovą, juokėsi iš jo procesinių teisių, tačiau nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Teismas pažeidė CPK 176-185 straipsnių nuostatas, nes nenagrinėjo ieškovo prašymo prijungti jo pateiktus įrodymus – 2014 m. spalio 14 d. Teisingumo ministro įsakymą Nr. 1R-314, rašytinius paaiškinimus, nesvarstė prašymo skirti advokatą, nesudarė galimybės susipažinti su atsakovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, ignoravo prašymą pateikti posėdžio garso įrašą, neištyrė byloje esančių įrodymų. Teismas ignoravo aplinkybę, kad sprendimas atleisti ieškovą iš antstolių buvo priimtas neteisėtos sudėties Antstolių garbės teismo, jame nedalyvaujant ieškovui ir tokiu būdu apribojant jo teisę pasisakyti nagrinėjamu klausimu. Antstolių garbės teismas, nenusišalinęs nuo bylos nagrinėjimo, privalėjo atidėti jos nagrinėjimą ir pripažinti ieškovo dalyvavimą būtinu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Antstolių garbės teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nesvarstė esminio – kaltės nustatymo, klausimo ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Ieškovas nepagrįstai nubaustas už tai, kad neatvyko į Antstolių atestavimo komisijos posėdį dėl pateisinamų priežasčių, t. y. vykstančio teisminio ginčo dėl minėto posėdžio paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pati griežčiausia nuobauda skirta už formalų pažeidimą – gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitos už 2013 m. nepateikimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad toks pažeidimas vertintinas kaip esminis Antstolių veiklos įstatymo ar Antstolio profesinės etikos kodekso pažeidimas. Teismas turėjo panaikinti Sprendimą skirti nuobaudą, nes jis priimtas pažeidžiant Antstolių įstatymo 14 straipsnio 2-3 dalies nuostatas, vertinant jau negaliojančias ar dar neįsiteisėjusias nuobaudas, sprendimas paremtas neobjektyvia informacija. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad Sprendimą priėmė neteisėtos sudėties Antstolių garbės teismas, kad jo priėmimo metu dalies narių atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo.

Apelianto teiginiai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šis klausimas buvo išspręstas – prašymas atmestas. Apelianto teiginiai dėl procesinių normų pažeidimo yra abstraktūs ir nepagrįsti. Teismas kartą atidėjo teismo posėdį suteikdamas ieškovui galimybę pasinaudoti advokato teisine pagalba. Patikslintas ieškinys buvo pateiktas bylą pradėjus nagrinėti iš esmės, todėl teismas pagrįstai šio prašymo nenagrinėjo ir nesvarstė. Apelianto nurodytos neatvykimo į Atestavimo komisijos posėdį, kuriame jis privalėjo dalyvauti, priežastys pagrįstai pripažintos nesvarbiomis. Drausminė nuobauda paskirta ne už vieną, o už du pažeidimus, t. y. už ataskaitos nepateikimą ir už neatvykimą į Atestavimo komisijos posėdį. Antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skiriant nuobaudą būtina atsižvelgti į galiojančias antstoliui paskirtas drausmines nuobaudas, todėl Antstolių garbės teismas vertindamas antstolio veiklą, pagrįstai vertino ir kitas jam skirtas nuobaudas. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Sprendimą priėmė neteisėtos sudėties Antstolių garbės teismas. Aplinkybė, kad apeliantas pasinaudojo teise kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją nereiškia, kad Antstolių garbės teismo nariai tapo šališkais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina pagal ieškovo antstolio R. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliantas teigia, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas, kuris neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes – skundžiamą sprendimą priėmė neteisėtos sudėties Antstolių garbės teismas, sprendimas yra nemotyvuotas, į Antstolių atestavimo posėdi jis neatvyko dėl svarbių priežasčių, griežčiausia bausmė skirta už formalų pažeidimą, be pagrindo vertintos ir negaliojančios nuobaudos. Nurodyti klausimai sudaro šio apeliacinio proceso objektą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Antstolių atestavimo komisijos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu antstoliui R. V. paskirtas egzaminas raštu (testas), Teisingumo ministerijos 2014 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (1.16.)7R-3045 antstolis informuotas apie 2014 m. birželio 4 d. vyksiantį egzaminą (b. l. 28). Antstolis į minėtą egzaminą neatvyko, nes sprendimą apskundė administraciniam teismui ir, jo nuomone, kol neišspręstas jo teisėtumo klausimas egzaminas negali vykti (b. l. 15). Teisingumo ministerijos 2014 m. birželio 11 d. raštu Dėl finansinių ataskaitų pateikimo ieškovui priminta apie jo pareigą iki gegužės 1 d. pateikti gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitą už 2013 metus (b. l. 29). Ieškovui nereaguojant į minėtus raštus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. liepos 29 d. įsakymu Dėl drausmės bylos iškėlimo Nr. 1R-226 antstoliui R. V. iškelta drausmės byla už Antstolių įstatymo ir Antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimų pažeidimus (b. l. 26-27). Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, priimtu drausmės byloje Nr. 112/14, antstoliui R. V. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš antstolių (b. l. 7-11).

Dėl drausmės bylos iškėlimo pagrindų

Apeliantas teigia, kad už formalų įstatymų pažeidimą ir esant pateisinamai priežasčiai neatvykus į Antstolių atestavimo komisijos posėdį jam negalėjo būti skirta pati griežčiausia nuobauda – atleidimas iš antstolių.

Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Antstolių įstatymas (Žin., 2002, Nr. 53-2042), Antstolių garbės teismo veiklos nuostatai ir Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklės (toliau tekste ir Taisyklės) (Žin., 2009, Nr. 45-1777).

Antstolių įstatymo 13 straipsnyje nurodyta, kad už šio įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui (antstolio padėjėjui) gali būti taikoma šiame Įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė. Minėtų Taisyklių 3 ir 4 punktai atkartoja Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisingumo ministras antstoliui (antstolio padėjėjui) drausmės bylą iškelia priimdamas įsakymą dėl drausmės bylos iškėlimo (Taisyklių 4 punktas).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Antstolių atestavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad antstoliui neatvykus į atestavimą, jo atestavimas atidedamas kitam Komijos posėdžiui, apie tai informuojant atestuojamą antstolį šių Taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Komisijai nusprendus, kad neatvykimo į atestavimą priežastys nesvarbios, Komisija kreipiasi į teisingumo ministrą dėl antstolio patraukimo drausminėn atsakomybėn.

Nagrinėjamu atveju Atestavimo komisija ieškovo neatvykimo priežastį – Antstolių atestavimo komisijos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo apskundimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pripažino nesvarbia ir pažymėjo, kad teismas nėra priėmęs nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje, sprendimo vykdymas nėra sustabdytas.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi bylą, pagal pareiškėjo R. V. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 1R-244 sudarytos Antstolių atestavimo komisijos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo, nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti sprendimą, kuris pats savaime jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-5644-171/2014). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad minėtoje byloje būtų taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra, priešingų duomenų apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl nesant sustabdytam Atestavimo komisijos sprendimo vykdymui ir antstoliui iki 2014 m. birželio 4 d. Antstolių atestavimo komisijos posėdžio sužinojus, kad administracinė byla pagal jo skundą nutraukta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindo atidėti posėdį, o apeliantui į jį neatvykti nebuvo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto neatvykimo į atestavimą priežastys laikytinos nesvarbiomis.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad nuobauda jam skirta už formalų pažeidimą (ataskaitų nepateikimą už 2013 metus), nepagrįstai atsižvelgta į negaliojančias drausmines nuobaudas, į drausminių bylų skaičių.

Pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį antstolis, atlikdamas savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punkte vėlgi yra įtvirtinta šio asmens pareiga sąžiningai vykdyti įstatymuose nustatytas funkcijas, saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą. Antstolis privalo Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai jų nustatyta tvarka teikti gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitas (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 7 dalis).

Antstolių įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Antstolių garbės teismas, priimdamas sprendimą drausmės byloje, turi atsižvelgti į nusižengimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, į galiojančias antstoliui (antstolio padėjėjui) paskirtas drausmines nuobaudas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui nuobauda skirti ne už vieną, o už du pažeidimus, t. y. neatvykimą į Antstolių atestavimo komisijos posėdį (egzaminą) ir už pareigos pateikti gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitą už 2013 metus. Ir nors antstolių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra numatyta, kokie drausmės pažeidimai laikytini mažareikšmiais, tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus šiam antstoliui iškeltų ir nagrinėtų drausminių bylų skaičių, paskirtas nuobaudas (2007–2014 metais išnagrinėta 12 drausmės bylų, iš kurių dvi nutrauktos, kitose bylose skirtos drausminės nuobaudos: trys pastabos, keturi papeikimai, teisės teikti paslaugas, nurodytas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, atėmimas), jose nustatytus profesinės etikos pažeidimus (nevykdė teismų sprendimų grąžinti pareiškėjams priteistas sumas; nevykdė teismo nutarties sustabdyti vykdymo veiksmus; nepanaikino turto arešto; nepateikė Teisingumo ministerijai gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitos; nesudarė sąlygų Teisingumo ministerijos atstovams atlikti jo veiklos eilinį patikrinimą; nesudarė sąlygų Lietuvos antstolių rūmų atstovams atlikti jo finansinės veiklos neeilinį patikrinimą; neatvyko į Antstolių atestavimo komisijos posėdį) ir tai, kad keturios iš minėtų drausminių nuobaudų yra galiojančios, teisėjų kolegijos nuomone, Antstolių garbės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sistemingi pažeidimai negali būti laikomi mažareikšmiais. Vertinant padarytų pažeidimų pobūdį, teismo nuomone, privaloma atsižvelgti ir į antstolio profesijos bei antstoliui valstybės deleguotų įgaliojimų specifiką. Konstitucinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas) pripažįstama, jog antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog į tokios kontrolės apimtį patenka ir šioje byloje vertinti antstolio veiklos pažeidimai – įstatyme numatytų pareigų nevykdymas, t. y. gautų pajamų ir patirtų išlaidų atliekant antstolio funkcijas ir teikiant paslaugas ataskaitų neteikimas nuo 2010 metų, neatvykimas į 2014 m. birželio 4 d. Antstolių atestavimo komisijos posėdį nesat pateisinamų priežasčių. Tokio pobūdžio pažeidimai susiję ir teisingumo vykdymo sistemos veiksmingumo užtikrinimu, todėl negali būti toleruojami bei likti nebaudžiami.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog Antstolių garbės teismas, vertindamas Antstolių įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Antstolių garbės teismo veiklos nuostatų 29 punkte nurodytas aplinkybes, kartu pagrįstai atsižvelgė ir į ieškovui iškeltų drausmės bylų, ir į paskirtų drausminių nuobaudų skaičių, kadangi itin didelis svarstytų bylų bei paskirtų nuobaudų skaičius neigiamai charakterizuoja antstolio asmenybę bei jo veiklą, suponuoja išvadą, kad antstolis nuolat ir piktybiškai pažeidžia jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir šios nustatytos aplinkybės negali neturėti įtakos Antstolių garbės teismo galutiniam apsisprendimui parenkant skirtiną drausmės nuobaudą. Šiais motyvais atmetami ieškovo teiginiai, kad priimat sprendimą buvo pažeistos Antstolių įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Antstolių garbės teismas įvertinęs faktines drausminės bylos aplinkybes, taip pat aplinkybes, charakterizuojančias antstolio veiklos subjektyviąją pusę, pagrįstai konstatavo, kad antstolis sistemingai pažeidinėja antstolių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o tuo pačiu ir Antstolių profesinės etikos kodeksą, todėl Antstolių garbės teismas, antstoliui skirdamas nuobaudą, nepažeidė nuobaudų skyrimo tvarkos bei įvertino visas reikšmingas aplinkybes.

Dėl Antstolių garbės teismo šališkumo ir privalomo dalyvavimo šio teismo posėdyje

Apelianto teigimu, drausmės bylą išnagrinėjo šališkas Antstolių garbės teismas, nes šio teismo nariams pareiškus nušalinimą, pastarieji nenusišalino, todėl Antstolių garbės teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, buvo pažeista ieškovo teisė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nagrinėjant apelianto drausmės bylą. Antstolių garbės teismui priėmus sprendimą nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas ir paskirtas kitas posėdis, o antstolio dalyvavimas pripažintas būtinu.

Antstolių garbės teismo veiklos nuostatų 3 punktas numato, kad Antstolių garbės teismas, nagrinėdamas antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylas, vadovaujasi nepriklausomumo, nešališkumo, objektyvaus ir visapusiško drausmės bylos aplinkybių ištyrimo, operatyvumo principais. Pagal Antstolių garbės teismo veiklos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295, 13 punktą, Antstolių garbės teismo pirmininkas ar kitas narys, jei jį su antstoliu (antstolio padėjėju), kuriam iškelta drausmės byla, sieja artimi giminystės, šeimos ar svainystės ryšiai (antstolio (antstolio padėjėjo) tėvai, broliai ar seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai, ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ar vaikai), ar yra kitų aplinkybių, kurios gali kelti abejonių jo nešališkumu, privalo nusišalinti nuo drausmės bylos nagrinėjimo. Nenusišalinęs nuo drausmės bylos nagrinėjimo Antstolių garbės teismo narys gali būti nušalintas Antstolių garbės teismo narių sprendimu. Minėtų Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad antstolis (antstolio padėjėjas), kuriam iškelta drausmės byla, ir drausmės bylą iškėlusio subjekto atstovas, dalyvaudami garbės teismo posėdžiuose, turi teisę reikšti nušalinimus, prašymus, teikti įrodymus, pasisakyti visais nagrinėjamos drausmės bylos klausimais, duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu, prašyti papildomai surinkti įrodymus, užduoti klausimus drausmės bylos nagrinėjime dalyvaujantiems asmenims, prieštarauti šių asmenų prašymams ir paaiškinimams.

Iš Antstolių garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. posėdžio protokolo (b. l. 55-56) matyti, kad antstolis, šio teismo nariams pareiškęs nušalinimą dėl jiems inicijuoto ikiteisminio tyrimo, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šiuos savo argumentus (b. l. 57-58). Byloje nenustatyta šio teismo narių ir antstolio giminystės ryšiai ar kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių Antstolių garbės teismo nariai turėjo nusišalinti nuo apelianto nagrinėjamos drausmės bylos, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties ar šališkas Antstolių garbės teismas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad nagrinėjant apelianto drausmės bylą buvo pažeista ieškovo teisė į į nepriklausomą ir nešališką teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime pasisakydamas dėl Teisėjų garbės teismo, kaip teisminės valdžios savivaldos institucijos statuso, yra išaiškinęs, kad formuluotė „Teisėjų garbės teismas“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą Teisėjų garbės teismas yra teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje formuluotėje yra vartojama sąvoka „teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra teismas. Pagal Konstituciją teismas yra tik tokia valstybės institucija, kuri būtent kaip teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, yra įvardyta Konstitucijoje. Todėl Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija, kadangi Teisėjų garbės teismas – tai viena iš teismų savivaldos institucijų, turinti įgaliojimus nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas. Teisėjų garbės teismas taip pat nėra konstitucinė institucija – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus spręsti, ar Teismų įstatyme numatyti tokią instituciją, ar jos nenumatyti. Minėti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje, kadangi Antstolių garbės teismas pagal vykdomas funkcijas yra analogiška Teisėjų garbės teismui antstolių savivaldos institucija, todėl apeliantas, teigdamas, kad nagrinėjant jo drausmės bylą buvo pažeista ieškovo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nepagrįstai apeliuoja į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies pažeidimą, kadangi kaip jau minėta, Antstolių garbės tesimo statusas negali būti prilyginamas teismui, kaip teisingumo funkciją vykdančiai institucijai, įvardintai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, Antstolių garbės teismui nagrinėjant apelianto drausmės bylą šio teismo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad Antstolių garbės teismui nenusišalinus bylos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas, o jo dalyvavimas pripažintas būtinu.

Jei antstolis negali dalyvauti garbės teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių ir pateikia šių priežasčių buvimą patvirtinančius dokumentus, posėdis atidedamas. Jei garbės teismas nepripažįsta antstolio neatvykimo į garbės teismo posėdį priežasčių svarbiomis arba nepateikiami neatvykimo priežasčių buvimą patvirtinantys dokumentai, drausmės byla gali būti nagrinėjama antstoliui nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai garbės teismas nusprendžia, kad drausmės byla negalės būti tinkamai išnagrinėta nedalyvaujant antstoliui. Antstolio, kuriam iškelta drausmės byla garbės teismo nariui ar šio teismo sekretoriui pareikštas nušalinimas išsprendžiamas garbės teismo posėdyje Antstolių garbės teismo veiklos nuostatų nustatyta tvarka (Taisyklių 17, 20 punktai). Taisyklėse nustatyta Antstolių garbės teismo teisė atidėti bylos nagrinėjimą esant svarbioms priežastims. Nemotyvuotas teismo nušalinimas negali būti laikomas priežastimi eliminuojančia antstolio pareigą dalyvauti bylos nagrinėjime. Taip pat pažymėtina, kad apeliantui, turinčiam aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą bei teisinio darbo patirtį, turėjo būti žinoma, kad tokie prašymai svarstomi teismo posėdžio metu ir, kad jį atmetus bylos nagrinėjimas yra tęsiamas.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo abejoti Antstolių garbės teismo nešališkumu, o apeliantas, be pateisinamos priežasties neatvykęs į paskirtą posėdį, privalo prisiimti tokio neatvykimo pasekmes.

Dėl civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo

Apeliantas nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teisėjas, todėl apskųstas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Teisė į nešališką teismą, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nagrinėjama dviem aspektais - subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas, tuo tarpu objektyvusis - bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde apelianto nurodyti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo šališkumą turintys patvirtinti argumentai – teisėjas 2015 m. sausio 29 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu juokėsi iš ieškovo teisės turėti ir naudotis advokato teisine pagalba byloje, išsakė savo nuomonę dėl bylos baigties, yra analogiški tiems, kuriais apeliantas grindė teisėjui pareikštą nušalinimą pirmosios instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismo laikinai einanti pareigas Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, išnagrinėjusi apelianto pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo, 2015 m. kovo 10 d. nutartimi jį pripažino nepagrįstu bei nurodė, kad parengiamojo teismo posėdžio metu išsakytos teisėjo nuomonės, kad ieškovas skųs Lietuvą, negalima vertinti kaip išankstinės nuomonės dėl bylos baigties išreiškimo, tokią poziciją teisėjas išsakė argumentuodamas, kodėl negalima išnagrinėti bylos iš esmės. Teisėjų kolegija su tokiais motyvais visiškai sutinka bei papildomai pažymi, kad apelianto abejonės bylą nagrinėjusio teisėjo atliktų procesinių veiksmų teisėtumu nepasitvirtino, kaip matyti iš bylos medžiagos, teisėjas motyvavo savo procesinius sprendimus, neapribojo apelianto procesinių teisių bei nesuteikė nei vienai iš šalių privilegijų kitos atžvilgiu, t. y. užtikrino bylos šalių lygiateisiškumą (CPK 6, 17 straipsniai). Taigi pagrindo išvadai, kad nagrinėjant šią bylą Vilniaus apygardos teisme buvo pažeista apelianto teisė į nešališką teismą, nėra.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti naujus dokumentus bei patikslintą ieškinį (ieškinio pagrindo papildymą), neprijungė prašymo skirti advokatą, neįkėlė dokumentų į elektroninę teismų sistemą (toliau – EPP).

Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kitaip nei teigia apeliantas, patikslintas ieškinys teismui pateiktas po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (2015 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašo 10:43 min.). Taip pat pažymėtina, kad patikslintas ieškinys teisme gautas likus kelioms minutėms (10 val. 31 min.) iki bylos nagrinėjimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį, o dėl jo nepateikimo laiku atsakingas pats ieškovas, netinkamai naudojęsis procesinėmis teisėmis.

Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismui atmetus prašymą skirti advokatą buvo pažeistos procesinės teisės normos. Visų pirma pažymėtina, kad CPK nenumatyta teismo pareiga skirti ieškovui advokatą. Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, jog jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014). Gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje byloje, ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti egzistuojant CPK 161 straipsnyje numatytas aplinkybes, kurios būtų sukliudžiusios ieškovui (apeliantui), turinčiam aukštąjį universitetinį išsilavinimą pasirūpinti veiksminga teisine gynyba. Antra, teismas 2015 m. sausio 29 d. protokoline nutartimi iki 2015 m. kovo 9 d. atidėjo bylos nagrinėjimą ir tokiu būdu suteikė apeliantui pakankamai laiko atstovui susirasti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla nėra priskiriama elektroninių bylų kategorijai, nes ieškinys, kurio pagrindu užvesta ši byla, buvo pateiktas ne per EPP sistemą, todėl teismas neturi pareigos skaitmeninti ne elektroninėje byloje gautus dokumentus. Ieškovas, pasinaudojęs CPK 42 straipsnyje suteiktomis teisėmis (pareikšti nušalinimus, pateikti prašymus, apskųsti teismo sprendimą ir kt.) galėjo pasinaudoti ir kitomis jam sutiektomis procesinėmis garantijomis, t. y. atvykti į teismą susipažinti su jam aktualia bylos medžiaga.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.