Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2012-07-21) laisvės atėmimu 1 metų;pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams;

- pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2012-10-27) laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmes, paskirtas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bei paskirtas pagal BK 286 straipsnį ir 290 straipsnį subendrinus apėmimu ir šias subendrintas bausmes ir bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2012-10-27) subendrinus dalinio sudėjimo būdu, R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-21, apie 3 val., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo kieme, švenčiant R. U. gimimo dieną, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, dėl ko sukėlė neigiamas emocijas šventės dalyviams bei nutraukė šventinį renginį, o būtent: dėl menkavertės dingsties kumščiu sudavė 1 kartą R. U. į galvą, šiam paklausus apie jo dingusį telefoną, o T. K. ėmus ginti R. U., jis sudavė T. K. kumščiu ne mažiau 10 kartų į įvairias kūno vietas, o šiam pargriuvus, sudavė kumščiu ne mažiau 5 kartų į galvą bei spyrė ne mažiau 3 kartų į galvą, po ko, T. K. atsikėlus nuo žemės ir einant link automobilio, sudavė T. K. 1 kartą kastuvu į sprandą, o šiam atsisukus, sudavė jam 1 kartą kastuvu į kaktą, tokiu būdu sukeldamas R. U. fizinį skausmą, o T. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. L. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-21, apie 3 val., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo kieme, dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl to, kad užstojo mušamą draugą, kumščiu sudavė T. K. ne mažiau 10 kartų į įvairias kūno vietas, o šiam pargriuvus, kumščiu sudavė ne mažiau 5 kartų į galvą bei spyrė ne mažiau 3 kartų į galvą, po ko, T. K. atsikėlus nuo žemės ir einant link automobilio, jis sudavė T. K. 1 kartą kastuvu į sprandą, o šiam atsisukus, sudavė jam 1 kartą kastuvu į kaktą ir tokiu būdu padarė T. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarydamas kirstines žaizdas kairėje kaktos pusėje ir kairės plaštakos I-ame piršte, muštinę žaizdą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, kairės speninės ataugos srityje, kairiame dilbyje, dešinio kelio srityje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešinėje kaktos pusėje, abiejuose skruostuose, viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir kairėje blauzdoje.

Be to, R. L. nuteistas už tai, kad jis 2012-10-20, 00.55 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sulaikomas dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, panaudojo fizinį smurtą prieš viešojo administravimo funkcijas atliekantį – policijos pareigūną – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio vyriausiąjį patrulį A. S., o būtent: sulaikymo metu, bandydamas išvengti sulaikymo ir ištrūkti iš pareigūno gniaužtų, spyrė koja vieną kartą policijos pareigūnui A. S. į dubens sritį, o šiam bandant, paguldžius ant žemės ir bandant uždėti antrankius, spyrė ne mažiau 4 kartų policijos pareigūnui A. S. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą prieš policijos pareigūną A. S., pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Be to, R. L. nuteistas už tai, kad jis 2012-10-20, 00.55 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sulaikomas dėl padaryto administracinio teisė pažeidimo, įžeidė savo pareigas einantį viešojo administravimo funkcijas atliekantį – policijos pareigūną – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio vyriausiąjį patrulį A. S., sulaikymo metu išsakydamas jo atžvilgiu įvairius žeidžiančius bei necenzūrinius žodžius, tokiu būdu aplinkinių akivaizdoje jį įžeidė ir pažemino.

Be to, R. L. nuteistas už tai, kad jis 2012-10-27, apie 23 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiksliai nenustatytoje vietoje, tarp (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) namo, esančių kioskų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su keturiais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, nepaisė elementarių moralės normų, sukėlė neigiamas emocijas aplinkiniams, o būtent: bendrais veiksmais su kitais keturiais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, be jokios priežasties, demonstruodami pranašumą, pargriovę ant žemės nukentėjusįjį M. G., spyrė jam ne mažiau kaip 40 kartų į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė M. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės 2012-10-27 pažeidus viešąją tvarką bei nukentėjusiajam T. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarius dėl chuliganiškų paskatų, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių, arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (LAT nutartis Nr. 2K-454/2011).

Nors R. L. tvirtina, kad muštynės įvyko dėl jo nepagrįsto apkaltinimo vagyste, tačiau iš nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad R. L. pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam T. K., pribėgusiam užstoti savo mušamo draugo, o dėl telefono vagystės apeliantas aiškinosi su kitu nukentėjusiuoju, ne su T. K.. Taigi, konfliktas tarp T. K. ir nuteistojo įvyko būtent apelianto iniciatyva ir dėl menkavertės priežasties – dėl R. L. mušamo R. U. užstojimo. Be to, R. L. tolesni veiksmai – smūgių sudavimas nukentėjusiajam kastuvu iš nugaros į sprandą, nepatvirtina fakto, kad nuteistasis gynėsi nuo nukentėjusiojo, nes įvykio metu nukentėjusysis T. K. jokio ginklo rankose neturėjo, nesielgė agresyviai, negrasino, nekonfliktavo su nuteistuoju, kadangi pastarojo anksčiau nepažinojo. Pastebėtina, kad pats nuteistasis teisme nurodė, jog muštynės jau buvo pasibaigusios jam ir T. K. nugriuvus ant žemės, todėl nelogiškas R. L. aiškinimas, kad kastuvu jis trenkė nukentėjusiajam iš nugaros norėdamas tik pastarąjį pargriauti ir pabėgti. Be to, nuteistasis turėjo realią galimybę pabėgti tik atsistojęs, tačiau jis, pasiėmęs kastuvą, pats pribėgo prie nukentėjusiojo, nors jo draugai šaukė neimti kastuvo, „nes gali užmušti“. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad R. L., smūgiuodamas nukentėjusiajam kumščiu, spardydamas pastarąjį ir trenkdamas kastuvu tik gynėsi nuo nukentėjusiojo. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad tokie nuteistojo R. L. veiksmai – smūgių nukentėjusiajam T. K. sudavimas viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, yra nepateisinami, o nuteistojo įvardinta, neva tarp jo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto, priežastis yra menkavertė, kad dėl to būtų naudojamas fizinis smurtas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu nesunkiai sutrikdęs T. K. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, todėl nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį dėl R. L. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą keisti ir apelianto nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo nuteistasis.

Apeliantas taip pat prašo jį išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už 2012-10-27 įvykdytą viešosios tvarkos pažeidimą, kadangi šios veikos jis nepadarė. R. L. teigia, kad jis nukentėjusįjį M. G. gynė nuo kitų jį mušusių asmenų ir kad tokius jo teiginius patvirtina liudytojos L. K. bei E. C.. Tokius nuteistojo teiginius, jog jis tik gynė nukentėjusįjį M. G., paneigia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis M. G. parodė, kad jis ėjo kartu su M. M. ir, kai jie kirto (duomenys neskelbtini) gatvę, kieme juos atsivijo jaunuoliai, stovėję prie automobilio, todėl pradėjo bėgti, kad pargriuvo ant žemės nuo kažkieno spyrio per kojas, o pribėgę jaunuoliai pradėjo jį spardyti, mergina buvo užšokusi jam ant nugaros, kad jis buvo susirietęs ir bandė užsidengti galvą, po to jį mušę jaunuoliai nubėgo, taip pat atsistojęs nebematė ir R. L., kad policija iš karto atvažiavo. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad nematė, ar R. L. sudavė jam smūgius, tačiau atsisukęs matė R. L. stovintį priešais, bei nurodė, kad įvykio metu nebuvo tokios situacijos, jog jį kažkas mėgintų ginti ar stumtų nuo jo jį mušančius asmenis. M. G. taip pat nurodė, kad policijoje jis atpažino R. L. iš grupės asmenų. Tokius pačius parodymus M. G. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 172, 184–185, 186–188, 189–190 b. l.), bet ir teisme (4 t. 108–109 b. l.). Taip pat savo parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (1 t. 192–198 b. l.) bei akistatos su R. L. metu (2 t. 186–188 b. l.). Kartu su nukentėjusiuoju buvęs liudytojas M. M. taip pat patvirtino nukentėjusiojo parodymus. M. M. parodė, kad prie Lyros prekybos centro aikštelės jį ir M. G. be jokios priežasties atsivijo grupė jaunuolių – 4 ar 6 asmenys, su kuriais praeinant net nekonfliktavo, todėl bėgant su M. G. išsiskyrė, jis matė, kaip M. G. buvo pargriautas ant žemės ir mušamas, tačiau dėl tamsos nematė, kiek žmonių jį mušė, ar tarp tų asmenų buvo R. L.. Tačiau liudytojas M. M. nurodė, jog jis nematė, kad kas nors būtų bandęs gelbėti M. G.. Iš esmės tokius pačius parodymus M. M. davė ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme (2 t. 9–11, 12–13 b. l., 4 t. 154 b. l.), ir patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 14–20 b. l.). Taip pat liudytojas Ž. V., visą įvykį stebėjęs per langą, parodė, jog matė gatve bėgančią grupę jaunuolių (4 ar 5 asmenys), kurie pribėgę prie kioskelio pradėjo mušti vieną vyrą ir jam neatrodė, kad kas nors būtų bandęs ginti mušamą jaunuolį, nes šalia besimušančių stovėjo ir mergina, kad atvažiavus jo iškviestai policijai, jaunuoliai išsilakstė, nukentėjusysis pats atsistojo ir nuėjo. Aplinkybę, jog nebuvo asmens, ginančio mušamą asmenį, liudytojas Ž. V. tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 33–34 b. l.), ir teisme (4 t. 137 b. l.). Teisme liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. B. ir A. Ž. parodė, kad gavę pranešimą apie mušamą žmogų, nuvyko į įvykio vietą ir pamatė žmogų mušančius jaunuolius, t. y. vienas žmogus gulėjo ant žemės, o keturi jaunuoliai jį spardė, o netoliese stovėjo merginos, ir tai, ką jie pamatė, nesudarė jiems įspūdžio, jog kas nors iš jaunuolių bandytų ginti gulintį ir mušamą asmenį. Liudytojai taip pat parodė, kad juos pamatę jaunuoliai puolė bėgti, todėl vienus vijosi A. Ž., o kitus A. B.. Liudytojas A. B. parodė, kad dėl tamsaus paros meto jis nepagavo nei vieno jaunuolio, o A. Ž. pranešė sulaikęs vieną iš jaunuolių – R. L.. Liudytojas A. Ž. patvirtino, kad jis tarnybiniu automobiliu, kiek leido galimybės, vijosi du jaunuolius, tačiau jiems pasukus į gyvenamųjų namų kiemus, jis iššokęs iš automobilio, vijosi R. L., kurį padėjo persekioti kriminalinės policijos pareigūnas D. Ž., ir jis kartu su D. Ž. R. L. sulaikė Dainų gatvės namo Nr. 100 vienoje iš laiptinių. Tokius parodymus A. B. ir A. Ž. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 21–22, 23–25, 26–28 b. l.), ir teisme (4 t. 135, 149–150 b. l.). Liudytojas D. Ž. taip pat parodė matęs, kaip grupė asmenų (4 jaunuoliai) spardo ant žemės gulintį žmogų, kad šalia stovėjo dvi merginos, tačiau jis nematė jokių aktyvių merginų ar kitų asmenų veiksmų, kad kas nors būtų tempęs mušančius asmenis nuo gulinčio žmogaus. Liudytojas D. Ž. taip pat parodė, kad dėl tamsos jis negali nurodyti, ar R. L. mušė žmogų, tačiau tarp nubėgančių asmenų matė R. L., kuris buvo tarp nukentėjusį mušusių asmenų, todėl pradėjo persekioti asmenį, nubėgusį link „Tako“ kavinės pėsčiųjų bulvaru, tas asmuo įbėgo į vieną iš namo laiptinių, bet jis spėjo pribėgti prie laiptinės ir spėjo paspausti laukinių durų kodą, todėl, kai atbėgo A. Ž., sulaikė R. L., mėginantį atsirakinti buto duris. D. Ž. taip pat nurodė, kad kitą dieną jis konvojavo R. L. ir pastarasis jam sakė, jog plėšimo neįrodys, nes nieko pas jį nerado, taip pat nesakė, kad jis gynė nukentėjusįjį. Tokias pačias įvykio aplinkybes D. Ž. nurodė ir savo apklausų metu tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 199–200 b. l.), tiek teisme (4 t. 150–151 b. l.) bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (2 t. 1–8 b. l.) ir akistatos su R. L. metu (2 t. 190–192 b. l.).

Įvertinus šiuos nukentėjusio ir liudytojų M. M., Ž. V., A. B., A. Ž. ir D. Ž. parodymus matyti, kad šių asmenų parodymai vieni kitus atitinka bei vieni kitus papildo ir todėl jais netikėti nėra pagrindo. Be to, bylos duomenys neleidžia manyti, kad šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalba apeliantą, nes iki įvykio vieni kitų nepažinojo, jokių piktumų neturėjo. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojų M. M., Ž. V., A. B., A. Ž. ir D. Ž. parodymais rėmėsi priimdamas R. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2012-10-27 įvykdytos viešosios tvarkos pažeidimo.

Nors liudytojas B. K. patvirtino vežęs R. L., tačiau jį parvežė ne namo, o išleido prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro automobilių aikštelėje ir pats iš karto nuvažiavo. Taigi, B. K. parodymai nepatvirtina nuteistojo alibi nemušus nukentėjusiojo, kadangi liudytojas nematė, kur nuėjo ir ką veikė R. L..

Liudytojų L. K. ir E. C. parodymus, jog jos bandė apginti mušamą žmogų nustumdamos nuo nukentėjusiojo jaunuolius, kad joms nepavykus, pagalbon pasikvietė R. L., kuris atbėgęs sakė „nelįskit prie to žmogaus, ką darote“, kad atvykę policijos pareigūnai nereagavo, nesivijo nubėgusių jaunuolių, kad R. L. nuėjo namų dar iki atvažiuojant policijos pareigūnams, paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojų M. M., Ž. V., A. B., A. Ž. ir D. Ž. parodymai, jog jie nematė, kad kas nors būtų aktyviais veiksmais gynę mušamą nukentėjusįjį, kad atokiau stovėjusios merginos neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad prie jau mušamo M. G. ir jaunuolių būtų kas priėję, kad policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie mušamą žmogų, iš karto persekiojo M. G. mušusius ir iš įvykio vietos pasišalinusius jaunuolius. Be to, M. G. teigė negirdėjęs, kad merginos būtų kvietusios R. L. pagalbon, o D. Ž. bei A. Ž. nurodė, jog matė nubėgantį vieną jaunuolį, kurį jie persekiojo ir sulaikė namo laiptinėje bandantį atsirakinti buto duris ir, kad tai buvo R. L.. Taigi, nukentėjusiojo ir liudytojų M. M., Ž. V., A. B., A. Ž. ir D. Ž. parodymais paneigus liudytojų L. K., E. C. parodymus, daroma išvada, kad L. K., kaip nuteistojo artimo šeimos nario, bei E. C., kaip apelianto sugyventinės L. K. draugės, parodymai yra nepatikimi ir neteisingi, todėl pagrįstai apylinkės teismas L. K. ir E. C. parodymus vertino kaip jų siekį padėti R. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės bei šių liudytojų parodymais nesirėmė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to nepagrįstas apelianto teiginys, jog L. K. ir E. C. parodymai yra teisingi vien dėl to, kad jos parodymus davė prisiekusios teismui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina, kad R. L. buvo vienas iš M. G. sumušusių asmenų, todėl R. L. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl apelianto nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl R. L. kaltės 2012-10-27 pažeidus viešąją tvarką ir nukentėjusiajam M. G. padarius nežymų sveikatos sutrikdymą yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. L. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo apeliantas.

Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam R. L. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas R. L. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino pasipriešinęs viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui bei įžeidęs viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį – policijos pareigūną (BK 286, 290 straipsniai) ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė ir R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

R. L. padarė keturis nesunkius ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, tačiau gyvena faktinėje santuokoje su L. K., augina bendrą vaiką (3 t. 173 b. l.), tačiau duomenų, patvirtinančių, jog jis rūpinasi ir materialiai išlaiko kitus du savo sugyventinės vaikus, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. R. L. nuo 2013-07-11 dirba AB „(duomenys neskelbtini)“ (3 t. 180 b. l.). Iš bylos taip pat matyti, kad nuteistasis yra baustas administracine tvarka (3 t. 183–185 b. l.), anksčiau buvo teistas 6 kartus, tarp jų ir už smurtinius nusikaltimus (BK 180 straipsnio 1 dalis 140 straipsnio 1 dalis), naujas nusikalstamas veikas apeliantas padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos keturiems mėnesiams po to, kai jis buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Atsižvelgiant į tai, kad R. L., būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus ir neišnykus teistumui, padarė naujas nusikalstamas veikas, pagrįstai apylinkės teismas jį laikė recidyvistu, ir, vadovaudamasis BK 56 straipsnio nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, parinko griežčiausias BK 284 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio, 290 straipsnio sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 5 metų (bausmės vidurkis lygus 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), BK 284 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis lygus 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), BK 286 straipsnyje – laisvės atėmimas iki 3 metų (bausmės vidurkis lygus 1 meti 7 mėnesiai 15 dienų), BK 290 straipsnyje – laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis lygus 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiais yra artimos sankcijose numatytų bausmių vidurkiams, nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas R. L. paskirtas bausmes tarpusavyje, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė, o apeliantui iš viso už penkis nusikaltimus paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, todėl jos mažinti taip pat nėra pagrindo. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio.