- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2S-2248-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12139-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Atsakovas
- VšĮ Kauno klinikinės ligoninės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16416-945/2013 dalies, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė R. B. iki ieškinio pareiškimo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį iki įsiteisės darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimas dėl R. B. reikalavimų dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. spalio 10 d. darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia; palikti ieškovę R. B. dirbti tose pačiose pareigose, nekeičiant darbo sutarties sąlygų iki bus išspręstas šalių ginčas. Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi nutarė R. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių VšĮ Kauno klinikinės ligoninės atžvilgiu taikymo iki ieškinio teismui padavimo patenkinti iš dalies - uždrausti VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį iki įsiteisės darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimas dėl R. B. reikalavimų dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. spalio 10 d. darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia; kitą prašymo dalį atmesti. 2013-08-16 atsakovė VšĮ Kauno klinikinės ligoninės pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi nutarė Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - R. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies: uždrausti VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu- dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.), iki įsiteisės darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimas dėl R. B. reikalavimų dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. spalio 10 d. darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia, kitą prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nurodoma, jog nagrinėjamu atveju darbo ginčų komisijai pateikti reikalavimai dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia, todėl akivaizdu, jog ir taikomi suvaržymai gali būti orientuoti tik į darbo sutarties nutraukimo 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu (dėl darbo sutarties prieštaravimo įstatymų reikalavimams, (DK 139 str.)) apribojimus, nes tik šie apribojimai gali būti siejami su galimai R. B. palankaus darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimo įvykdymumu. Teismas sprendė, jog laikinas darbdavio teisės nutraukti darbo santykius 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu- dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.) suvaržymas nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo principą, kadangi darbdavio interesai, kurie pritaikius laikinąsias apsaugos priemones galimai būtų pažeisti paaiškėjus, jog darbuotoja darbo ginčą iniciavo nepagrįstai, vertintini kaip mažiau reikšmingi už darbuotojos interesus, kurie netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir darbdaviui įgyvendinus savo ketinimus būtų pažeisti paaiškėjus, jog darbuotojos pretenzijos yra pagrįstos. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą R. B. prašymą tenkinti iš dalies- uždrausti darbdaviui nutraukti su R. B. sudarytą 2011 m. spalio 10 d. darbo sutartį 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu- dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.). Teismas pažymėjo, jog tik tokios apimties suvaržymai laikytini susijusiais su materialiniu teisiniu reikalavimu, darbdavys iš esmės neginčijo prašymo dalies dėl atitinkamos apimties suvaržymų taikymo teisėtumo, tokie suvaržymai nekliudo darbdaviui teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti darbo sutarties su R. B. nutraukimą kitais DK numatytais pagrindais. Darbdavys iš esmės neginčija ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutarties motyvų, kuriais buvo atmesta R. B. prašymo dalis dėl palikimo dirbti tose pačiose pareigose, nekeičiant darbo sutarties sąlygų. Teismas nurodė, jog ši prašymo dalis negali būti tenkinama, kadangi yra nesusijusi su R. B. inicijuotu darbo ginču ir galimai darbuotojai palankaus darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimo vykdymu. Be to, darbo sutarties sąlygų nuolatinis pakeitimas, vadovaujantis DK 120 straipsnio 1 dalimi, galimas tik turint darbuotojo sutikimą, tuo tarpu DK 121-122 straipsniuose numatytas laikinas darbo santykių pakeitimas ypatingais, teisės aktuose reglamentuojamais atvejais, vertintinas kaip darbdaviui suteikta, jo savarankiškai įgyvendinama organizacinė teisė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė VšĮ Kauno klinikinės ligoninės atskiruoju skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – R. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžianti viešąjį interesą. Šioje byloje viešasis interesas sietinas su aplinkybe, kad darbdavys yra iš privalomojo sveikatos draudimo fondo finansuojama įstaiga. Įstaigos finansavimui skiriamos lėšos turi būti naudojamos jos tikslams įgyvendinti, t.y. ligoninės pacientų poreikiams tenkinti. Todėl pritaikius prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstaiga privalėtų mokėti 6 300 Lt per mėnesį siekiantį darbo užmokestį darbuotojui, kurio pareigybė tuo metu gydymo įstaigai nėra reikalinga. Atsakovė taip pat patirs esminių organizacinių ar finansinių sunkumų. 2013 m. birželio 19 d. Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1842 buvo patvirtinta VšĮ Kauno klinikinės ligoninės nauja valdymo struktūra, taip pat, 2013-07-05 Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1990 patvirtintas pareigybių sąrašas. Iš šių duomenų matyti, kad ligoninės savininkui keičiant įstaigos struktūrą tokios pareigybės, kurią iki naujos įstaigos struktūros patvirtinimo ėjo R. B. (direktoriaus pavaduotojas medicinai), įstaigoje nebeliko. Todėl teismo ginčo nutartimi nustatytas draudimas nutraukti darbo sutartį su R. B., šiuo atveju, įstaigai sukels esminius organizacinius ar finansinius sunkumus;Teismas ginčo nutartyje nurodė, kad atsakymas į R. B. prašyme teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei Darbo ginčų komisijoje keliamą klausimą - ar medicinos įstaigos darbuotojo pareigybė patenka į teisės aktais nustatytą konkursinių pareigybių sąrašą - gali būti pateiktas tik išnagrinėjus ginčais esmės, dėl ko, esamoje ginčo stadijoje negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovė nurodo, jog Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra pateikusi nuomonę, jog vadovaujantis 2007 m. kovo 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 301 „Dėl konkursinių pareigų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose bei viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, sąrašo nustatymo ir konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Vyriausybės nutarimas) 1.2. punktu ligoninės direktoriaus pavaduotojo pareigybė yra konkursinė ir šioms pareigoms privalo būti skelbiamas konkursas, taip pat nurodė, kad sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių teisinis statusas - viešoji įstaiga, Vyriausybės nutarimas taikomas pilna apimtimi. Pažymėtina, kad Darbo ginčų komisija yra veikianti prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių. Taigi įstaiga prie kurios veikia darbo ginčą nagrinėjantis organas, jau yra išsakiusi savo poziciją dėl to, jog ligoninės direktoriaus pavaduotojo pareigos yra konkursinės. Vadinasi, Darbo ginčų komisijoje keliamas klausimas, ar gydymo įstaigos vadovo pavaduotojo pareigybė patenka į teisės aktais nustatytą konkursinių pareigybių sąrašais esmės jau yra atsakytas Valstybinės darbo inspekcijos;Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas pažeis draudimą suvaržyti šalies teises daugiau, nei tai yra būtina tikslui pasiekti, nes, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, įstaiga būtų priversta tęsti su R. B. darbo sutartį įstaigoje neegzistuojančioms pareigoms užimti. Taigi pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones nebūtų užtikrinta šalių teisėtų interesų pusiausvyra. Be to, R. B. nepateikė įrodymų, kad galimai jai palankaus teismo sprendimo, netaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebus galima įvykdyti arba būtų bent jau sunku įvykdyti. Uždrausdamas nutraukti darbo sutartį su R. B. įspėjime nurodytu pagrindu teismas iš esmės patenkino ieškovės reikalavimą, o net nepradėjęs nagrinėti, tokiu būdu pažeisdamas civilinio proceso rungimosi principą;Darbo santykiai su ieškove yra prieštaraujantys teisės aktams, kadangi ieškovė yra neterminuotai priimta į konkursines pareigas (Valstybinė darbo inspekcija, vadovaudamasi Vyriausybės 2007 m. kovo 21d. nutarimu Nr. 301 nurodė, jog direktoriaus pavaduotojo pareigos yra konkursinės) be konkurso, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 101 straipsnio 3 dalį. Taigi darbdavys turi pareigą nedelsiant reaguoti į tokią susidariusią situaciją, kai darbo santykiai prieštarauja teisės aktams. Teismas nepagrįstai nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis sudaryta su R. B. tęsiasi beveik dvejus metus, todėl laikinas darbdavio teisės nutraukti darbo santykius suvaržymas teismo nuomone atitinka proporcingumo principą, kadangi darbdavio interesai vertintini kaip mažiau reikšmingi už darbuotojo interesus. 2011 m. spalio 10 d. priimant ieškovę į darbą, ligoninei vadovavo kitas direktorius, kuris šiuo metu ligoninėje nebedirba, taigi dabartinis ligoninės direktorius, (pareigas pradėjęs eiti nuo 2012 m. lapkričio 9 d.) gavęs duomenis iš Personalo tarnybos, jog viena iš direktoriaus pavaduotojų yra priimta į konkursines pareigybes be konkurso bei pagal neterminuotą darbo sutartį, įspėjo ieškovę, jog tokie darbo teisiniai santykiai, prieštarauja teisės aktams ir tęstis nebegali bei pasiūlė pereiti į kitas pareigas. Tokioje situacijoje, kai darbo santykiai prieštarauja teisės aktams, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, susidaro tokia padėtis, kai ir toliau leidžiama tęstis darbo santykiams, kurie prieštarauja teisės aktams;Teismas iš dalies panaikino draudimą nutraukti darbo sutartį su ieškove ir nutarė uždrausti nutraukti darbo sutartį su R. B. tik 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu. Taip pat teismas nurodė, kad tokie suvaržymai nekliudo darbdaviui teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti darbo sutarties su R. B. nutraukimą, kitais darbo kodekse numatytais pagrindais. Toks siūlymas reiškia užprogramuotą antrąjį ginčą, kadangi R. B. siekia likti dirbti užimamose pareigose, kurios nebeegzistuoja. Todėl tokia situacija prieštarautų ekonomiškumo bei operatyvumo principams, kuriuos pats teismas pabrėžia savo nutartyje. Teismui nustačius draudimą nutraukti darbo sutartį tam tikrą laikotarpį, tačiau nedraudžiant keisti darbo sąlygų, o darbuotojai nesutinkant su darbo sąlygų keitimu, realiai darbdavys negali nei atleisti, nei keisti darbo sąlygų, kadangi keičiant R. B. darbo sąlygas, galimai keistųsi esminės darbo sąlygos, kam yra reikalingas darbuotojo sutikimas.
Atsiliepimas
Ieškovė R. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė nepagrįstai teigia, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas viešasis interesas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos finansinė padėtis yra sunki ir dar pasunkės, jei ieškovei toliau bus mokamas darbo užmokestis. Priešingai, jeigu ieškovė bus neteisėtai atleista iš darbo, atsakovei gali tekti sumokėti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t.y. faktiškai atsakovė patirs tik nuostolių;Atsakovės minėtas LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakymas į paklausimą dėl konkursinių pareigų yra tik oficiali šios įstaigos nuomonė ir kaip jie patys pažymi, kad teisės specialistų nuomonė teismams neprivaloma;Atsakovės atskirajame skunde išdėstyti motyvai yra daugiau tinkami ginčo iš esmės nagrinėjimui, o ne laikinųjų apsaugos klausimo nagrinėjimui. Atsakovė savo pateiktame atskirajame skunde daugelį motyvų išdėsto, kaip apeliacinio skundo argumentus;Laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos tikslingai ir teisėtai, užkertant kelią tolimesniems teisminiams ginčams. Šiuo metu ginčas nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, ir jei darbo ginčų komisija patenkins prašymą, tai šioje byloje ir nebus pateiktas ieškinys, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas leidžia ieškovei tvirčiau ginti pažeistas, kaip silpnesnės pusės, t.y. darbuotojo teises, tuo pačiu nepažeidžiant atsakovės interesų;Atsakovė neįrodė, jog patirs didelius organizacinius sunkumus, be to, atsakovė yra juridinis asmuo, o tai reiškia, kad ji yra stipresnioji ginčo šalis. Darbo teisėje, stipresnioji šalis yra darbdavys, silpnesnioji šalis - darbuotojas. Tokiu būdu tokie teiginiai nelaikytini svariais, ko pasekoje, galėtų būti panaikintos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės;Atsakovė nepagrįstai nesutinka su teismo išdėstyta pozicija, kad niekas nekliudo darbdaviui organizuoti konkursą. Ieškovės nuomone, laikinoji apsaugos priemonė yra pagrįsta ir pateisinama, nes atsakovė pažeidžia pati savo įstatus skelbdama konkursą ieškovės užimamai pareigybei. Be to, atsakovė pati sau prieštarauja reikalaudama, kad ieškovės pareigoms užimti reikalingas konkursas, kai pati atsakovė teigia, kad dėl šiuo metu galiojančių įstatų, negali organizuoti konkurso. Vadinasi, vadovaujantis ligoninės įstatais, pati atsakovė nesilaiko savo pačios įformintais įstatais ir verčia ieškovę nesilaikyti ligoninės įstatų. Atsakovė šiais teiginiais, iš esmės pripažįsta, kad ginčo sutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes darbo sutarties sudarymo momentu, vadovaujantis galiojančiais iki šio momento ligoninės įstatais, nebuvo pagrįsto reikalavimo skelbti konkurso ieškovės užimamos pareigoms;Atsakovė neįrodė, kad darbo sutartis prieštarautų tam tikriems, jos paminėtiems atskirajame skunde teisės aktams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame (atskirajame) skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, kad jų nepritaikius būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka, kad būtų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.
Nagrinėjamoje byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu - dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.), iki įsiteisės darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimas dėl R. B. reikalavimų dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. spalio 10 d. darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia - buvo pritaikytos ieškovei R. B. argumentuojant, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jos teisių gynimas gali pasunkėti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais visiškai sutinka, kadangi byloje netaikius ieškovės prašomos priemonės, kaip matyti, atsakovė būtų įgyvendinusi darbo sutarties su ieškove nutraukimo procedūrą, kurią teismine prevencine tvarka ieškovė siekia nutraukti bei įrodyti, kad ji yra neteisėta. Netaikius teismo nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovės ieškinyje keliami reikalavimai nebetektų teisinės reikšmės, kadangi jau būtų įgyvendinti. Tuo atveju galimai kiltų nauji civiliniai ginčai tarp šalių dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo bei su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir pan. Kaip žinoma, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pritaikytomis priemonėmis bus išlaikyta šalių tarpusavio interesų pusiausvyra, t.y. ieškovės darbo santykiai, kurie tęsiasi pastaruosius du metus, nebus nutraukti, kol teismas neįvertins atsakovės pradėtos atleidimo iš darbo procedūros teisėtumo. Tuo tarpu atsakovė, kaip darbdavys, kuris priėmė ieškovę į darbą anksčiau nustatytomis sąlygomis, jokių realių nuostolių nepatirs, o vienintelė pasekmė, kuri kiltų atsakovei, jeigu ieškinys būtų atmestas, tai teisėtas ieškovės atleidimas iš darbo.
Apeliantė skunde nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžianti viešąjį interesą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Viešojo intereso sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, jog viešasis interesas bus pažeistas tuo aspektu, jog atsakovė yra iš privalomojo sveikatos draudimo fondo finansuojama įstaiga, o laikinosios apsaugos priemonės gali įtakoti atsakovės, tame tarpe ir visuomenės, nuostolių atsiradimą. Pripažintina, jog darbo teisinių santykių srityje viešasis interesas yra aiškiai išreikštas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas apima ne tik galimą atsakovės nuostolių pasireiškimą, tačiau ir socialiai silpnesnio asmens – darbuotojo interesų gynimą. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Kaip matyti, ieškovė pareiškė reikalavimą, kuris yra susijęs su ieškovės konstitucine teise į darbą. Tuo tarpu atsakovė, viešuoju interesų pažeidimu įvardindama galimą nuostolių atsiradimą, nepakankamai jį pagrindė bei neįrodė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamos tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, saugomos ir ginamos vertybės. Priešingai, teismui kyla pagrįsta abejonė, kad atsakovės ginama pozicija yra saugoma ne kaip viešasis interesas, bet priešingai – kaip privatus atsakovės interesas. Be to, nepaneigti byloje liko ir ieškovės argumentai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau patenkinus ieškovės reikalavimus, atsakovei gali tekti sumokėti ieškovei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t.y. faktiškai atsakovė patirs dar didesnių nuostolių, nei ji nurodė atskirajame skunde. Nepagrįstais laikytini ir atsakovės argumentai, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei gali atsirasti organizacinių – struktūrinių, finansinių sunkumų, kadangi atsakovės įmonėje nebeliko ieškovės užimamos darbo vietos. Kaip nurodė atsakovė, 2013 m. birželio 19 d. Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1842 buvo patvirtinta VšĮ Kauno klinikinės ligoninės nauja valdymo struktūra, taip pat, 2013-07-05 Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymu Nr. A-1990 patvirtintas pareigybių sąrašas. Iš šių duomenų matyti, kad ligoninės savininkui keičiant įstaigos struktūrą tokios pareigybės, kurią iki naujos įstaigos struktūros patvirtinimo ėjo R. B. (direktoriaus pavaduotojas medicinai), įstaigoje nebeliko. Tačiau pažymėtina tai, jog šie atsakovės argumentai yra aktualesni sprendžiant kilusį ginčą iš esmės, kai pirmosios instancijos teismas vertins atsakovės sprendimą nutraukti su ieškove 2011-10-10 sudarytą darbo sutartį. Dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai teismas vertina tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, šie argumentai nesudaro prielaidos spręsti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai. Tik išsprendus ginčą iš esmės bei nustačius visas aplinkybes, kurios įtakojo atsakovės sprendimą atleisti ieškovę iš darbo, bus galima spręsti ir dėl 2013 m. birželio 19 d. Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymo Nr. A-1842, 2013-07-05 Kauno m. sav. administracijos direktorius įsakymo Nr. A-1990, Valstybinės darbo inspekcijos išvadų įrodomosios vertės byloje. Tais pačiais motyvais teismas atmeta ir atsakovės argumentus, jog darbo santykiai su ieškove yra prieštaraujantys teisės aktams, kadangi ieškovė yra neterminuotai priimta į konkursines pareigas, kai pareigą skelbti konkursą ieškovės užimamai pareigybei numato teisės aktai. Dar kartą pažymėtina, jog tik nagrinėjant bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas atsakys į byloje keliamus klausimus dėl atsakovės nurodytų teisės aktų taikymo/netaikymo ieškovės keliamo klausimo atžvilgiu. Tuo tarpu šie atsakovės argumentai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės ieškinio įvykdymo užtikrinimas buvo pritaikytas nepagrįstai.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog uždrausdamas nutraukti darbo sutartį su R. B. įspėjime nurodytu pagrindu teismas iš esmės patenkino ieškovės reikalavimą, net nepradėjęs nagrinėti, tokiu būdu pažeisdamas civilinio proceso rungimosi principą. Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartimi priėmė ieškovės R. B. ieškinio dalį, kuria ieškovė pareiškė reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiu 2013 m. liepos 19 d. įspėjimą Nr. 3V-2077 apie darbo sutarties nutraukimą LR DK 139 str. pagrindu ir jo panaikinimo; dėl pripažinimo darbo sutarties neprieštaraujančia įstatymų draudžiančioms nuostatoms; dėl įpareigojimo atsakovę pasiūlyti ieškovei kitas direktoriaus pavaduotojo pareigas iki konkurso pavaduotojo pareigoms užimti. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės pareikšto reikalavimo turinį, sprendžia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis teismas uždraudė VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu - dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.), neišsprendė klausimo, į kurį bus atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Atsakant į atskirojo skundo argumentus, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal jų turinį ir prasmę iš esmės yra ieškovės ieškinio patenkinimas, apeliacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrino CPK 2 straipsnyje nustatytus tikslus, tuo tarpu šių priemonių panaikinimas galėtų sukelti negrįžtamus padarinius, t.y. iš esmės būtų paneigta ieškovės teisė sustabdyti galimai neteisėtas atleidimo iš darbo atsakovės įmonėje VšĮ Kauno klinikinė ligoninė procedūras.
Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeidė. Atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Ieškovė R. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 650 Lt atstovavimo išlaidas (t. 2, b. l .9). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės atskirasis skundas atmestas, todėl ieškovei R. B., laimėjusiai teisminį procesą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iš atsakovės priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės sumokėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.15 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio. Todėl iš apeliantės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės ieškovei R. B. atsakovui priteistinos 650 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 6 p., CPK 93 str. 1 d., CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuriomis buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas VšĮ Kauno klinikinei ligoninei nutraukti su R. B. 2011 m. spalio 10 d. sudarytą darbo sutartį 2013 m. liepos 19 d. įspėjime nurodytu pagrindu- dėl darbo sutarties prieštaravimo teisės aktams (DK 139 str.), iki įsiteisės darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimas dėl R. B. reikalavimų dėl 2013 m. liepos 19 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, 2011 m. spalio 10 d. darbo sutarties pripažinimo neprieštaraujančia įstatymų draudžiamoms nuostatoms, todėl galiojančia, palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės (į. k. 302583800) 650 Lt (šešių šimtų penkiasdešimties litų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.