Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. L. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir O. K. bei I. A., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. V. ir A. L. nuteisti už tai, kad disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, t. y. jie veikdami bendrininkų grupe, Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekančiam A. V. organizuojant, kad psichotropinės medžiagos būtų išsiųstos į Marijampolės pataisos namus, 2019 m. rugsėjo mėnesį iki 15 d., tikslesnis laikas nenustatytas, A. V. nurodė O. K. adresu (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto mikroautobuso paimti siuntą ir ją nugabenti pas A. L. į namus, adresu (duomenys neskelbtini). Vykdydamas A. V. nurodymą, O. K. paėmė siuntą, nežinodamas, kad joje yra labai didelis kiekis, t. y. ne mažiau kaip 2,6065 g, psichotropinės medžiagos – 4-fluoro-MDMB-BUTINACA, ir ją atgabeno pas A. L. į namus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. V. nurodė A. L. dalį šių psichotropinių medžiagų išmaišyti skystyje „White spirit“ ir šiuo mišiniu apipurkšti baltus popieriaus lapus. A. L., vykdydamas A. V. nurodymą, sumaišė labai didelį kiekį – 2,6065 g minėtos psichotropinės medžiagos ir ja apdorojo 11 vnt. baltų popieriaus lapų, iš jų 5 vnt. 2019 m. rugsėjo 16 d. A. V. nurodymu paėmė iš A. L. O. K. ir parsinešė bei neteisėtai laikė adresu (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. iki rugsėjo 18 d., vykdydamas A. V. nurodymą, O. K., siekdamas sudaryti įspūdį, kad siunčiami vaiko piešiniai, ant 5 vnt. baltų popieriaus lapų, apdorotų psichotropine medžiaga, pavaizdavo namą, saulę, katę, žmogų ir užrašė: (duomenys neskelbtini), o 2019 m. rugsėjo 18 d., apie 09.50 val., juos nugabeno į AB „Lietuvos paštas“ (duomenys neskelbtini), įdėjo į voką, užrašė išgalvotą siuntėją – M. S. bei A. V. nurodytą gavėją – E. E., adresu Sporto g. 7, Marijampolė, tokiu būdu A. V. nurodymu į Marijampolės pataisos namus išsiuntė 1,2053 g psichotropinių medžiagų – 4-fluoro-MDMB-BUTINACA, kurių A. V. negavo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2019 m. rugsėjo 18 d. 15.40 val. ši psichotropinių medžiagų siunta buvo paimta policijos pareigūnų AB „Lietuvos paštas“ (duomenys neskelbtini), o likusius 6 vnt. popieriaus lapų, ant kurių buvo 1,4012 g psichotropinės medžiagos 4-fluoro-MDMB-BUTINACA A. V. nurodymu A. L. laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. perdavė I. A. ir ši juos perėmusi neteisėtai, turėdama tikslą platinti, pargabeno bei laikė savo gyvenamajame bute, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2019 m. lapkričio 20 d. 13.40 val., kol kratos metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl A. L. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

6. Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje – asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnio 3 dalies įrodinėtini požymiai yra veika – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas ir nusikaltimo dalykas – labai didelis kiekis narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos tikslų pavadinimą, kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014).

10. Teisėjų kolegija nesutinka su A. L. motyvais, kad jis nežinojo, kokiu kiekiu psichotropinės medžiagos jis disponuoja. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis priklauso nuo jų kiekio, kuriuo buvo disponuojama. Šie dydžiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Psichotropinė medžiaga 4-fluoro-MDMB-BUTINACA priklauso sintetinių kanabinoidų darinių grupei ir jos nedidelis kiekis yra iki 0,005 g., didelis – virš 0,5 g., o labai didelis – virš 2,5 g. Taigi, palyginus nedidelis medžiagos svoris sudaro labai didelį medžiagos kiekį. A. L. gautą medžiagą buvo išpakavęs, ją tirpdė vandenyje, matė visą jos kiekį ir galėjo įvertinti, kad jos kiekis yra didesnis nei 2,5 g. Jis suprato, jog tai yra labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis ir nors gramų tikslumu nuteistasis galėjo ir nežinoti psichotropinės medžiagos, kuria disponavo, kiekio, taip pat galėjo nežinoti, kaip teisiškai bus įvertintas daugiau kaip 2,5 g medžiagos disponavimas, tačiau tai nekeičia jo veiksmų teisinio vertinimo. Todėl ta aplinkybė, kad A. L. nežinojo tikslaus psichotropinės medžiagos, kuria disponavo, pavadinimo, šios medžiagos cheminės sudėties ir kiekio gramų tikslumu, nepaneigia A. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl A. L. kaltės neteisėtai disponavus labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų bei nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmių

12. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

13. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš sankcijoje numatytos bausmės rūšies parinkimo ir parinktos bausmės rūšies dydžio, numatyto straipsnio sankcijoje arba įstatyme, nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

14. Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2008). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

16. Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, už kurios padarymą skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti A. V. bei A. L., priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi nuteistojo A. V. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu ir veikdamas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad A. V. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi, o apeliaciniame skunde nuteistasis prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.

17. Prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2018). Teismų praktikoje nurodyta, kad tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusio asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

18. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. V. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. V. sutiko duoti parodymus, savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino, paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tačiau, susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolais matyti, kad parodymus A. V. davė paskutinis, po to, kai byloje buvo apklausti visi kiti asmenys. Atsisakyti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu yra baudžiamojo proceso įstatymo numatyta įtariamojo teisė ir šia teise A. V. pasinaudojo. Tačiau atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų davimas pirmosios instancijos teisme pačioje įrodymų tyrimų pabaigoje, išklausius visų byloje apklaustų asmenų parodymus, negali būti pripažintas savanorišku, duotu laisva valia. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. V. savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pripažino tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, kuomet sužinojo jų turinį, o ne savanoriškai, laisva valia. Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti, esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka vien tik kaltės pripažinimo, būtina nustatyti ir nuoširdų kaltininko gailėjimąsi dėl padarytos veikos, kuris paprastai pasireiškia tuo, jog kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Susipažinus su nuteistojo A. V. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, juose neužfiksuotas ir nėra jaučiamas nei neigiamas savo veiksmų vertinimas, nei nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistojo A. V. parodymai pirmosios instancijos teisme nėra išsamūs, tai yra formalus kaltės pripažinimas dėl byloje surinktų įrodymų. Be to, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Šios sąlygos nėra, nes A. V., atsisakęs duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tik apsunkino teisėsaugos institucijų darbą ir operatyvų visų nusikaltimo padarymo aplinkybių ištyrimą.

19. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. teistas septynis kartus, baustas administracine tvarka, inkriminuojamą nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kas jį charakterizuoja itin neigiamai ir rodo, kad ankstesnės jam paskirtos bausmės nepasiekia savo tikslų. A. V. bendrininkų grupėje atliko pagrindinį vaidmenį neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sankcijoje numatytos bausmės griežtumą, padarė išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus A. V. bausmę, nežymiai didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

20. Teisėjų kolegija, susipažinusi su A. V. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo taisyklių. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybės, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį A. V. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Priešingai, A. V. praeityje teistas net septynis kartus, naują nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir tai rodo A. V. neigiamas antivisuomenines nuostatas, jo polinkį nusikalti bei nesilaikyti visuomenėje priimtinų ir nustatytų elgesio normų, net atliekama ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nesustabdė nuteistojo nuo naujų nusikaltimų darymo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su A. V. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. V. aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, paskyrimas reikštų teisingumą. Švelninti A. V. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną A. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką nuteistasis padarė bendrininkų grupe. A. L. anksčiau teistas 14 kartų, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. L. vaidmuo bendrininkų grupėje buvo antraeilis, bei, šią aplinkybę įvertinęs kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sankcijoje numatytos bausmės griežtumą bei į tai, jog A. L. serga nepagydoma liga, padarė išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus A. L. mažesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė.

22. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su A. L. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, taip pat nenustatė nei bausmės rūšies parinkimo nuteistajam, nei jos dydžio nustatymo taisyklių pažeidimų. Į visas nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, tarp jų ir A. L. sveikatą, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir, įvertinęs aplinkybių visumą, paskyrė nuteistajam bausmę, švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Jokių kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies parinkimas A. L. prieštarautų teisingumo principui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Kokių nors naujų išimtinių aplinkybių, kurios būtų byloje neįvertintos ir kurios rodytų mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar nuteistojo asmenybės pavojingumą, apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis A. L.. Nuteistajam A. L. paskirta bausmė nėra per griežta, dar labiau jos švelninti nėra pagrindo.

23. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. L. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.