- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- 2A-212-642/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- D. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės, Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovams antstolei Vidai Daugirdienei ir P. B., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, T. Ž. ir I. Ž. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams P. B. ir antstolei Vidai Daugirdienei, tretiesiems asmenims I. Ž. ir T. Ž. ir prašė teismo pripažinti negaliojančiu antstolės Vidos Daugirdienės 2017 m. balandžio 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus grąžinti D. B. ir I. Ž. garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodo, kad iš varžytynių antstolė neteisėtai pardavė ne skolininkei T. Ž. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Apie elektronines varžytynes nebuvo informuota nei skolininkė T. Ž., nei faktinės šio garažo bendraturtės I. Ž. ir D. B.. Ieškinyje nurodyta, kad antstolė privalėjo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnį pasiūlyti išieškotojui ar bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad D. B. nepasinaudojo teise reikalauti atidalyti savo dalį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnį, kadangi atidalyti minėtą garažą natūra, nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai, yra techniškai neįmanoma, tačiau kompensacijos už garažo, kurį ieškovė pagerino, dalį, ji nesutinka gauti ir reikalauja natūra grąžinti garažą tiek ieškovei, tiek I. Ž., kuri nuo pat įgijimo iki šiol yra šio daikto tikroji savininkė ir valdytoja.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmetė ieškovės prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:
3.1. Teismas nustatė, kad antstolė Vida Daugirdienė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0004/11/00977 pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2011 m. vasario 28 d. išduotą nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 300 Lt (376,51 Eur) baudos išieškojimo valstybės naudai, taip pat dėl likusių vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininkės T. Ž.. Paaiškėjus, kad skolininkė nedirba, negauna pajamų ir kad skolininkės sąskaitose nėra jokių lėšų, 2011 m. birželio 28 d. antstolė surašė turto arešto aktą, kuriuo areštuotas skolininkės vardu registruotas minėtas garažas. Prie išieškojimo iš areštuoto garažo prisijungė kiti antstoliai, vykdę skolų išieškojimą iš skolininkės T. Ž. pagal kitus vykdomuosius dokumentus kitų išieškotojų naudai. Apie tai, kokias vykdomąsias bylas vykdant išieškojimą iš T. Ž. vykdo antstolė ir kiti prie išieškojimo prisijungę antstoliai, ir apie tai, kad šioje vykdomojoje byloje liko nesumokėtos vykdymo išlaidos, T. Ž. informuota 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu, išsiunčiant jai raštą į Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninę.
3.2. Antstolė vykdomojoje byloje Nr. 0004/11/00977 remdamasi Sprendimų vykdymo instrukcija 2016 m. gruodžio 21 d. apskaičiavo 416,36 Eur vykdymo išlaidų, duomenų apie vykdymo išlaidų sumokėjimą nėra. Nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. kovo 13 d. vykusias elektronines varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini) laimėjo daugiausiai už varžytynėse parduodamą skolininkės T. Ž. vardu registruotą garažą pasiūlęs atsakovas P. B.. Iki pat varžytynių pabaigos nei skolininkė, nei jos motina, nei ieškovė nepateikė antstolei jokių prieštaravimų dėl areštuoto garažo įvertinimo, taip pat nereiškė jokių pretenzijų, kad areštuotas ir parduodamas ne skolininkei priklausantis garažas.
3.3. Nei ieškovė, nei T. Ž., nei I. Ž. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad D. B. ar I. Ž. būtų įgijusios garažą ar jo dalį iki garažo pardavimo iš varžytynių kuriuo nors iš įstatymų nustatytu pagrindu ir kad garažas priklausytų ne skolininkei T. Ž., o ieškovei ar I. Ž.. Nėra nei atitinkamų notaro patvirtintų sutarčių, kuriomis T. Ž. iki minėto garažo arešto ir pardavimo varžytynėse šį turtą ar jo dalį būtų padovanojusi savo motinai ar dukrai, taip pat nėra ir įsiteisėjusio atitinkamo teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad iki minėto garažo pardavimo varžytynėse šio turto ar jo dalies savininkė buvo ne T. Ž., o I. Ž. ar D. B.. Į bylą pateiktos 1996 m. kovo 20 d. I. Ž. vienašališkos sutarties, kuria ji duoda dukrai T. Ž. pinigus nupirkti garažą, esantį (duomenys neskelbtini), I. Ž. vardu jos ir sutuoktinio nuosavybėn, kuriame T. Ž. patvirtina, kad pinigus (duomenys neskelbtini) gavo, negalima vertinti kaip I. Ž. ir jos sutuoktiniui nuosavybę sukuriančio sandorio. 1996 m. balandžio 2 d. garažo pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kad T. Ž. veikia kaip I. Ž. įgaliota atstovė, o yra patvirtinta, kad garažo pirkėja yra pati T. Ž. ir kad būtent ji už (duomenys neskelbtini) litų (ne už (duomenys neskelbtini) nupirko garažą. Nėra duomenų, kad I. Ž., jos sutuoktinis V. Ž. ar kiti asmenys iki pat ieškovės ieškinio dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo teismui pateikimo dienos teismine tvarka būtų ginčiję šį sandorį, kad būtų teisme pareiškę T. Ž. ieškinio reikalavimus dėl 1996 m. kovo 20 d. perduotų pinigų grąžinimo. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu T. Ž. įregistravo nuosavybės teises Nekilnojamo turto registre nuo 1996 m. balandžio 2 d.
3.4. Skolininkė įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nereiškė prieštaravimų dėl antstolės nustatytos parduodamo garažo kainos, neteikė jokių įrodymų, kad garažo vertė yra iš esmės didesnė, nei antstolė nustatė (2 500 Eur) ar kuri yra nurodyta Nekilnojamo turto registre (2 276 Eur). Iš varžytynių parduodamą garažą varžytynes laimėjęs P. B. nupirko už daugiau kaip dvigubai didesnę sumą, nei antstolė nustatė ar kuri yra nurodyta Nekilnojamojo turto registre (6620 Eur), kas atitinka tiek skolininkės, tiek išieškotojų interesus, taip sudarytos galimybės ne tik padengti vykdymo išlaidas vykdomojoje byloje Nr. 0004/11/00977 ir ją užbaigti. Dėl turto vertės skolininkė ir ieškovė suabejojo jau tik po ginčo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo, dėl to nėra pagrindo taikyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
3.5. Antstolė maksimaliai siekė, jog skolininkė T. Ž. būtų informuota apie vykdymo procesą bei atliekamus vykdymo veiksmus, ir tai pagrindžia vykdomosios bylos medžiaga. Pareigos informuoti ieškovę D. B. ir I. Ž., kurios nėra vykdymo proceso dalyvės, antstolė neturėjo.
3.6. Teismas nenustatė, kad antstolė būtų nepagrįstai nepasiūliusi nustatyti skolininkės turto dalį, kadangi iš varžytynių buvo parduodamas skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas. Teismas atmetė T. Ž. teiginius, kad antstolė, išieškojusi pagrindinę skolą (baudą), neturėjo teisės toliau tęsti išieškojimo iš skolininkės garažo, kadangi iš vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad, už skolininkę sumokėjus baudą, liko neišieškotos vykdymo išlaidos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
4.1. Teismas netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. už T. Ž. baudą (1 300 Lt / 376,51 Eur) sumokėjo du asmenys – G. D. ir I. Ž., taigi išieškoma suma buvo sumokėta du kartus, dėl to pervestų lėšų turėjo pakakti ir vykdymo išlaidoms padengti. Dėl to antstolė neturėjo tęsti išieškojimo iš skolininkės T. Ž. turto – garažo – vykdymo išlaidoms apmokėti ir paskatinti kitus antstolius prisijungti prie išieškojimo.
4.2. Turto pardavimo iš varžytynių aktas yra neteisėtas, nes buvo parduotas skolininkui nepriklausantis turtas ir pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Varžytynėse parduotas garažas iš tiesų priklausė ne T. Ž., o I. Ž. ir D. B., tai patvirtina ir 1996 m. kovo 20 d. rašytinis susitarimas tarp T. Ž. ir I. Ž., pagal kurį garažą siekė įsigyti I. Ž., nepaisant to, kad 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartyje kaip pirkėja nurodyta T. Ž.. Be to, būtent ieškovė savo lėšomis pagerino garažą, o jį pardavus ieškovė prarado savo investicijas, atitinkamai I. Ž. prarado savo lėšas, perduotas T. Ž., kad būtų nupirktas garažas.
4.3. Pažymėjo, kad Klaipėdos apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal I. Ž. ieškinį dėl 1996 m. balandžio 2 d. garažo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir I. Ž. pripažinimo garažo savininke.
Atsiliepimas
5. Atsakovas P. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
5.1. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo parduotas ne T. Ž., o jai priklausantis turtas. Šeimos narių tarpusavio susitarimai dėl garažo nuosavybės nepagrindžia nuosavybės teisės.
5.2. Atsakovas garažą įsigijo teisėtai, dėl to nėra jokio pagrindo varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Pažymėjo, kad nors garažą įsigijo dar 2017 m. balandžio 4 d., tačiau iki šiol negali juo naudotis, nes garažo savininkė T. Ž. neiškrausto iš jo savo daiktų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
7. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, taip pat neatkartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų ir tinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių.
9. Byloje kilo ginčas dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. kad buvo parduotas skolininkui nepriklausantis turtas (1 punktas) ir buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės (7 punktas).
10. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė Vida Daugirdienė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0004/11/00977 pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2011 m. vasario 28 d. išduotą nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 300 Lt (376,51 Eur) baudos išieškojimo valstybės naudai, taip pat dėl likusių vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininkės T. Ž.. Nustačius, kad skolininkė nedirba, negauna pajamų ir kad skolininkės sąskaitose nėra jokių lėšų, 2011 m. birželio 28 d. antstolė surašė turto arešto aktą, kuriuo areštuotas skolininkės vardu registruotas minėtas garažas, kuris buvo parduotas nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. kovo 13 d. vykusiose elektroninėse varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini), o 2017 m. balandžio 4 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Iš vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad iki pat varžytynių pabaigos nei skolininkė, nei jos motina, nei ieškovė nepateikė antstolei jokių prieštaravimų dėl areštuoto garažo įvertinimo, taip pat nereiškė jokių pretenzijų, kad areštuotas ir parduodamas ne skolininkei priklausantis garažas.
11. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724–725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.).
12. Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį kaip esminį (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika yra ta, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas ir sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutarts civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
13. Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais. CPK 602 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktuose nustatyta, kad teismas šiuos aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu gali pripažinti negaliojančiais, be kitų atvejų, jeigu varžytynėse buvo parduotas skolininkui nepriklausantis turtas ir jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.
14. Ieškovė įrodinėjo, kad turto pardavimas pažeidė esmines jos teises, nes antstolis realizavo turtą, kuris priklauso faktiškai jai ir jos močiutei I. Ž., o ne skolininkei (ieškovės motinai) T. Ž., ji prarado savo investicijas į garažą ir tuo pažeistos esminės ieškovės, kaip suinteresuoto asmens, teisės. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2018 m. vasario 6 d. išrašo nustatyta, jog išvaržomas turtas – garažas nuo 1996 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. priklausė tik T. Ž. pagal 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad sutartis sudaryta asmeniškai su T. Ž., o ne jai veikiant įgaliojimo pagrindu kaip I. Ž. ar ieškovės atstovei. Dar daugiau, garažo pirkimo–pardavimo metu ieškovė apskritai dar nebuvo gimusi, o duomenų apie šio turto perleidimą jai po gimimo taip pat nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad turtas priklauso skolininkei kartu su kitais asmenimis ir dėl to antstolė būtų privalėjusi kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi nesant jokių įrodymų apie tai, kad buvo realizuojamas ne skolininkei priklausantis turtas, nebuvo pagrindo nutraukti išieškojimą iš skolininkei priklausančio garažo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad antstolė vykdymo proceso metu nustatė, jog skolininkės sąskaitoje lėšų nėra, darbo pajamų skolos išieškojimo metu ji neturėjo, ir sprendė, kad antstolė pagrįstai nukreipė išieškojimą į skolininkei priklausantį garažą, juolab kad kitas skolininkei priklausantis turtas yra gyvenamasis būstas.
15. Apeliantė teigia, kad dėl turto pardavimo iš varžytynių ji prarado savo investicijas į garažą, I. Ž. prarado pinigus, kuriuos perdavė T. Ž. garažui pirkti, taip buvo pažeistos esminės jų teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad investicijos į turtą, t. y. jo pagerinimus, nesukuria nuosavybės teisės (CK 4.47 straipsnis). Konstatavus, jog buvo parduotas skolininkei T. Ž. priklausantis turtas – garažas, nėra pagrindo ir išvadai, kad buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Tuo atveju, jeigu apeliantė, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, dėl varžytynėse parduoto turto prarado į garažo pagerinimą investuotas lėšas, ji turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakingų asmenų.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad aplinkybes, jog ieškovė ir I. Ž. yra garažo bendraturtės, patvirtina ir Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal I. Ž. ieškinį dėl 1996 m. balandžio 2 d. garažo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija, atmesdama šį skundo argumentą, pažymi, jog vien civilinės bylos iškėlimo faktas savaime nereiškia, kad bus priimtas palankus sprendimas, ir šiuo konkrečiu atveju pripažinta, kad garažo tikroji savininkė yra I. Ž., tuo labiau kad šioje byloje teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui – garažui. Duomenų apie šios nutarties apskundimą taip pat nėra. Taip pat įvertintina ir tai, jog į teismą dėl garažo pripažinimo I. Ž. nuosavybe kreiptasi 2017 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas 2017 m. balandžio 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, nors jau nuo 2017 m. sausio 13 d. skolininkei buvo žinoma apie tai, kad jai priklausantis turtas bus parduodamas iš varžytynių.
17. Apeliantė skunde taip pat nurodė, jog antstolė apskritai neturėjo tęsti išieškojimo iš skolininkei T. Ž. priklausančio turto, nes skola, dėl kurios buvo pradėtas vykdymo procesas, buvo sumokėta. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmą kartą garažą iš varžytynių buvo nuspręsta parduoti dar 2013 m. vasario 22 d. antstolės patvarkymu ir kiti antstoliai prisijungė prie išieškojimo iš garažo pagal ankstesnius vykdomuosius dokumentus (Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 punktas). Už skolininkę T. Ž. sumokėjus jai paskirtą baudą, liko neapmokėtos vykdymo išlaidos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad skolininkė ar kiti asmenys už ją būtų apmokėję susidariusias išlaidas ir padengę kitas skolas pagal prie išieškojimo prisijungusių antstolių vykdomuosius dokumentus, dėl to pagrįstai antstolė tęsė išieškojimą iš skolininkei priklausančio garažo.
Dėl procesinės bylos baigties
18. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.