Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-2934-614/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-30
Bylos Nr.: e2-2934-614/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00757-2015-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM
Trečiasis asmuo: Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, LR Aplinkos ministerijos
Ieškovas: G. K., B. K.

Kategorijos

2.1.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2-2934-614/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00757-2015-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.4; 2.3.2.7.; 2.5.10; 2.5.10.5.5.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSP RENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui A. K., atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, atstovei, kuri kartu yra ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovė - D. Č., trečiojo asmens LR Aplinkos ministerijos atstovei L. M., viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. K. ir B. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM ir LR Aplinkos ministerijai, dėl materialinės žalos atlyginimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai 2015-04-13 kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, prašydami priteisti 162.401,44 Eur materialinės žalos atlyginimą – jų tiesiogiai patirtus nuostolius dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Taip pat pateikė dubliką. Ieškovai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (VAVA) 2004-08-11, 2006-02-23 ir 2006-03-23 sprendimais K. V., M. V., O. V. ir J. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise žemės sklypus (duomenys neskelbtini), kuriuos įsigijo ieškovai. Viename sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovai savo lėšomis įrengė nuotekų tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną. 2008-07-30 Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė ieškinį nurodydamas, kad atkurdama nuosavybės teises į miesto žemės sklypus, kuriuose yra miškas – valstybinės reikšmės miško plotus VAVA pažeidė Konstitucijos 47 str. ir kt. įstatymus, teismo prašė panaikinti VAVA sprendimus, pripažinti negaliojančiais žemės sklypų perleidimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-12 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-7-165/2012 įpareigojo valstybę grąžinti ieškovams jų įmokėtą 320.000,00 Lt sumą už valstybei grąžinamus žemės sklypus, o taip pat pasisakė, kad ieškovams paliekama teisė reikšti ieškinį valstybei už prarastas investicijas atskiroje byloje. Ieškovai rėmėsi minėtoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais ir CK 6.271 str., nurodė, kad VAVA, kurios teise perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT), priėmė neteisėtus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės asmenims į žemės sklypus, taip pat valstybė buvo visiškai nerūpestinga ir neapdairi valdydama ir naudodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal CK 1.109 str., civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat <…> apibrėžti miško plotai. Valstybė ginčo metu buvo atlikusi tik valstybinės reikšmės miškų kaip valstybinės gamtos ištekliaus inventorizaciją, tačiau žemės sklypų, ant kurių augo valstybinės reikšmės miškai, valstybė nebuvo identifikavusi (nebuvo atlikti kadastriniai matavimai) ir įregistravusi, tokiu būdu nevykdydama LR Vyriausybės 2006-2008 m. programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų LR Vyriausybės 2006-10-17 nutarimu Nr.1020, kurio 575 eilutėje įrašyta, kad valstybė privalo įregistruoti valstybinės reikšmės miškus Nekilnojamojo turto registre; atsakingos institucijos – Aplinkos ministerija. Jei valstybė dar 2006-2008 būtų identifikavusi ir įregistravusi žemės sklypus, ant kurių auga valstybinės reikšmės miškas, nebūtų kilusios neigiamos pasekmės (notaras sutarčių nebūtų tvirtinęs). Pagal CK 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda taip pat pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtoje byloje konstatuota, kad valstybė (jos institucijos) padarė esmines klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir dėl to ieškovai neturi nukentėti. 2006 m. įsigiję žemės sklypus ieškovai nusprendė juose įrengti reikiamas komunikacijas, 2007-06-26 gavo statybos leidimą, 2007-10-03 sudarė ketinimų protokolą dėl rangos sutarčių pasirašymo su rangovais , 2007-10-12 sudarė rangos sutartis su UAB „VGBT Statyba“ ir UAB „Girista“, o 2008-09-17 VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė pripažinimo tinkamu naudoti aktą. 2008-09-29 įrengtas fekalinės kanalizacijos vamzdynas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tam ieškovai už atliktus darbus patyrė tiesioginių 549.775,60 Lt, apmokėjo 5.000,00 Lt pagal 2007-10-23 projektavimo darbų sutartį ir 2007-10-23 sąskaitą už nuotekų siurblinės techninio projekto rengimą, turėjo 1.794,00 Lt ir 3.715,40 Lt išlaidų notarinių paslaugų išlaidoms – viso patyrė 10.509,40 Lt administracinio pobūdžio išlaidų. Šie nuostoliai susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su valstybės neteisėtais veiksmais. Sutrumpintas įstatymo nustatytas trejų metų senaties terminas žalai atlyginti skaičiuotinas nuo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-12 nutarties priėmimo ir sueina 2015-04-12, todėl ieškovai senaties termino nepraleido. Vilniaus apygardos prokuratūrai iniciavus bylą dėl ieškovų įsigytų sklypų grąžinimo valstybei, ieškovų vienintelis tikslas byloje buvo apsiginti nuo ieškinio ir išlaikyti įsigytus sklypus. Teismai konstatavo, kad ieškovai nebuvo pakankamai apdairūs įsigydami sklypus ir turi prisiimti atsakomybę už neteisėtų sandorių sudarymą. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartis jokiais būdais nesudarė ieškovams galimybės suvokti, kad jiems atsiranda teisė į žalos atlyginimą, susijusį su patirtomis išlaidomis įsigyjant žemės sklypus, nutartyje sprendžiant restitucijos klausimą buvo nurodoma, kad ieškovai patirtas išlaidas galėjo reikalauti tik iš privačių asmenų, iš kurių sklypus įsigijo. Ir tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs ieškovų kasacinį skundą 2012-04-12 nutartyje konstatavo, kad pati valstybė turi prisiimti atsakomybę. Taip pat konstatavo, kad pati valstybė turi grąžinti ieškovams lėšas už įsigytus sklypus. Ši nutartis ir turi būti atskaitos taškas skaičiuoti senaties termino eigos pradžią. Tik pasibaigus minėtai bylai valstybė atliko tikslius kadastrinius matavimus ir tapo aišku, kad valstybinės reikmės miškas užima ne visą sklypo plotą, todėl neapaugusi valstybinės reikšmės mišku sklypo dalis galėtų priklausyti ieškovams, todėl buvo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo (b.l. 1-7; 178-181).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT), atsiliepimu į ieškinį ir tripliku prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-01-22 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1265-431/2010 ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys buvo patenkintas, panaikinti VAVA priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ieškovų nurodytus žemės sklypus, šių žemės sklypų perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija, kurios būdas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-12 nutartimi Nr.3K-7-165/2012 buvo pakeistas, nustatant, kad už valstybei grąžintus sklypus valstybė turi atsiskaityti tik su paskutiniais sklypų įgijėjais (ieškovais). Prokuroro 2008-07-27 raštu Vilniaus apygardos teismui pateiktame ieškinyje buvo nurodyta, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio plotas buvo 0,9271 ha, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 0,7200 ha miško plotas (net 77 proc.). Ieškinys be kita ko buvo grindžiamas atsakovų (taip pat B. K. ir G. K.) nesąžiningumu, kurio buvimą patvirtino pirmosios instancijos teismas 2010-01-22 d. nutartyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-12 d. nutartyje pažymėjo, kad <…> tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Taigi, A. K. kasacinio skundo argumentai dėl vindikacijos taikymo ir sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija taip pat pažymėjo, kad priešingai, nei nurodė bylą nagrinėję teismai, šių asmenų (K. V., J. Š., O. V., M. V.) sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Tačiau apie tai, kad likusieji atsakovai nebuvo nesąžiningi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, vadinasi pirmosios instancijos teismo konstatuotas atsakovų (šioje byloje – ieškovų) B. K., G. K., o taip pat A. K., I. V., V. P. ir V. P.) nesąžiningumas įgyjant ir perleidžiant žemės sklypus, įskaitant ieškovų čia nurodytą sklypą liko nenuginčytas. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas, kuris pagal CK 1.127 str. 1 d. prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Sužinojimo momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Šiuo atveju ieškovai apie tai, kad ginčijama jų nuosavybės teisė į žemės sklypą suvokė ar turėjo suvokti dar tuomet kai gavo Vilniaus apygardos prokuratūros 2008-07-29 ieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančia 2006-04-20 pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant minėtą sklypą valstybei arba tuomet, kai buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-86/2011, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010-01-22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-2165-431/2010, kuriuo žemės sklypas grąžintas Lietuvos Respublikai. Vėliausia data, nuo kurios turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas yra 2011-09-19, kuris baigėsi 2014-09-19 ir yra seniai suėjęs ir tai pagal CK 1.131 str. 1 d. yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovai ir jų sūnus A. K., kuris šioje byloje yra ieškovų atstovas, buvo pareiškę priešieškinį ir prašė priteisti ši valstybės 167.071,79 Eur (576.865,46 Lt) nuostolių tuo atveju, jei būtų nuspręsta taikyti restituciją. Kaip matyti iš šioje byloje 2012-04-12 priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas 2009-12-14 nutartimi atsisakė priimti priešieškinį motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka procesiniams dokumentui keliamų reikalavimų, pareikštas per vėlai, dėl to užvilkintų bylos nagrinėjimą. Tokia teismo nutartis neskundžiama būtent dėl to, kad neužkerta kelio pareikšti ieškinį atskiroje byloje. Taigi, ieškovai jau buvo pareiškę reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o tai leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog ieškovai patys jau tuomet suvokė, kad jie turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtent valstybei. Per visą šį laiką tokio reikalavimo ieškovai nereiškė, o senaties terminas ženkliai praleistas. Pažymėtina ir tai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: ieškovo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos ieškovui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, įrodyti šias aplinkybes turi ieškovai. Nenustačius bent vienos iš minimų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. Ieškovai prašo priteisti jų patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos grindžia žemės sklypų pirkimo – pardavimo ir rangos darbų sutartimis, mokėjimo dokumentais, sąskaitomis, kasos pajamų orderiais. CK 6.282 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pažymėtina, kad didžioji dalis ieškovų prašomų priteisti nuostolių yra grindžiama dokumentais, datuojamais po 2009 m. gegužės mėnesio, o prokuroro ieškinys buvo pateiktas 2008 m. liepos mėn. 29 d. Žinodami, kad jų nuosavybės yra ginčijama, vadovaudamiesi pritingo, rūpestingo ir atidaus asmens kriterijais, ieškovai privalėjo sustabdyti visų su rangovais sudarytų sutarčių ir darbų atliekamų pagal sutartis, vykdymą, tačiau užuot ėmęsi visų įmanomų veiksmų žalos atsiradimui užkirsti, ieškovai elgėsi priešingai – būdami nesąžiningi įgijėjai, žinodami, kad įsigijo žemės sklypą, kuriame akivaizdžiai buvo valstybinės reikšmės miškas (išimtinė valstybės nuosavybė), toliau tęsė darbus ir mokėjimus už juos, siekė kuo greičiau įregistruoti nuosavybės teisę į nuotekų šalinimo tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną, esančius (duomenys neskelbtini) (jų kadastro duomenys nustatyti 2008-08-20, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas surašytas 2008-09-17). Pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Turtinės žalos atlyginimo institutas aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta ir įrodinėjimo pareiga tenka ieškovams. Be to, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų nevykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė. Šio atveju Lietuvos valstybė, atstovaujama tuometinės VAVA negalėjo numatyti ieškovų žalos atsiradimo. Sprendimai dėl žemės atkūrimo priimti 2004-2006 metais vadovaujantis tuo metu galiojusiais nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. VAVA buvo suklaidinta matininkų, atlikusių žemės sklypų kadastrinius matavimus ir Trakų r. savivaldybės administracijos direktoriaus, kurie rengdami žemės sklypų kadastro duomenų bylas žemės sklypų planuose, ir priimdami įsakymus, kuriais nustatomos šių žemės sklypų ribos, plotas ir paskirtis, nenurodė, kad šiuose žemės sklypuose yra miškų. Pažymėtina ir tai, kad VAVA priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei galimos žalos, kuri atsirado priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr.2A-86/2011, nei juo labiau jos dydžio, numatyti nebuvo pagrindo. Ieškovai, patys būdami rinkos dalyviai, buvo nesąžiningi ir siekė sudaryti sąžiningų įgijėjų grandinę, tikėdamiesi, kad išimtinei valstybės nuosavybei priskiriami valstybinės reikšmės miško plotai liks jų privačioje nuosavybėje. Valstybė negalėjo numatyti kilsiančių pasekmių, o ieškovas byloje nurodė, jog matė sklype esant medžių, jis turėjo visas galimybes įvertinti galimą riziką, atsirasiančią, jei įsigytame žemės sklype bus atliekami statybos ar inžinerinių tinklų įrengimo darbai. Dėl šių aplinkybių teisinis priežastinis ryšys tarp VAVA veiksmų ir ieškovų nurodytos žalos yra pernelyg nutolęs (b.l. 84-91, 199-201).

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (AM) atsiliepimu į ieškinį ir tripliku nurodė, kad ieškinys nepagrįstas ir atmestinas. Nurodė, kad pagal CK 6.271 str. atsiranda jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas – „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti įstatymų ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų, o veiksmai atlikti viršijant įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires) yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (nuostolius, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir priežastinį ryšį, tuo tarpu ieškovų teiginiai tik deklaratyvūs. Aplinkos ministerijos netinkamas veikimas nagrinėjant ieškinyje minimą bylą nebuvo nustatytas, nors kasatorius kėlė tokį klausimą. Teismai byloje yra pasisakę, kad miškui apibrėžti būtini kriterijai yra dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Kaip nustatyta minimoje byloje, miškai identifikuoti ir registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-10-21 nutarimu Nr.1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miško grupėms“ Trakų miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) kvartalas, į kurį patenka ieškovų sklypas, buvo priskirtas miestų miškams. Todėl ieškovų argumentai jog AM neužtikrino, kad miškai būtų laiku ir tinkamai identifikuoti, nepagrįsti. Ieškovai neįrodė AM neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises, valstybę šiuo atveju atstovauja NŽT. Ieškovai prašė atnaujinti procesą minimoje byloje ir pakeisti sprendimą ir patikslinti restitucijos taikymo ribas bei nustatyti žemės plotų kiekius, liekančius jiems nuosavybės teise, t. y. palikti pareiškėjams dalį, kurioje nėra valstybinės reikšmės miško ir įpareigoti juos grąžinti valstybei atitinkamą pinigų sumą į valstybės biudžetą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015-02-19 nutartimi civilinėje byloje Nr.A2-3973-881/2015 pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą atmetė. Vadovaujantis CK 4.26 str. 4 d. nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju. Vertinant tai, kad sandoris pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir vadovaujantis CK 4.97 str. neteisėtas nesąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko jo padarytas dėl daikto būtinasis išlaidas. Inžinerinių tinklų įvedimas sklype niekaip nėra susijęs su būtinosiomis išlaidomis dėl daikto. Dėl senaties termino nurodė, jog jis skaičiuotinas nuo ieškovų suvokimo kad jų teisės pažeistos. Nagrinėtoje byloje ieškovai siekė pateikti priešieškinį dėl 576.865,46 Lt nuostolių atlyginimo, 2009-12-14 d. protokoline nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priešieškinį priimti. Vadinasi ieškovai dar 2009 m. suvokė savo teisę pareikšti ieškinį (b.l. 69-71, 184-187).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, prašė ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo ir trečiųjų asmenų atstovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Ieškovai CK 6.271 str. pagrindu prašo priteisti jiems iš Lietuvos Respublikos valstybės 560.285,00 Eur žalą. Šią sumą ieškovai investavo įgydami žemės sklypus ir juos pagerindami (įrengdami nuotekų tinklus – fekalinės kanalizacijos vamzdyną viename iš sklypų, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pagal prokuroro ieškinį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1265-431/2010, individualaus pobūdžio administraciniai aktai ir sutartys, kurių pagrindu ieškovai buvo įgiję nuosavybę, buvo panaikinti ir, pritaikius restituciją, žemės sklypai grąžinti valstybei. Ieškovams buvo priteista suma už turto įsigijimo išlaidas.

Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkinus, sprendimas įsiteisėjo 2011m. rugsėjo 19 d., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeitė teismų sprendimų dalį dėl restitucijos būdo, nurodydama, kad restitucija taikoma tik tarp valstybės ir paskutinių valstybei grąžintino turto įgijėjų (ieškovų K.).

Vadovaujantis CPK 182 str., minimoje civilinėje byloje nustatyti faktai yra prejudiciniai faktai. Šio Kodekso straipsnio 2 p. nustato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje <...>, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Taigi, minimoje civilinėje byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai.

Teismai nustatė, kad ginčo sklypuose registruoti miško plotai, todėl VAVA, atkurdama nuosavybės teises į miesto miško žemę, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškui, pažeidė imperatyviąsias normas: Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus. Atkūrus nuosavybės teisę į 0,9271 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), O. V. (0,05 ha – 0,1 ha žemės sklype; 0,4636 ha – 0,9271 ha žemės sklype) ir M. V. (0,05 ha – 0,1 ha žemės sklype; 0,4635 ha – 0,9271 ha žemės sklype), 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimis B. K., veikiantis pagal įgaliojimą už M. V. ir O. V., pardavė 0,1 ha žemės sklypą už 10.000 Lt V. P., 0,9271 ha žemės sklypą – už 70.000 Lt V. P. 2006 m. balandžio 20 ir 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis šie žemės sklypai už tas pačias kainas parduoti G. K. Žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), B. ir G. K. įrengė buitinę kanalizaciją, investavo daugiau kaip 500.000 Lt.

Teismai taip pat padarė išvadą, jog byloje nebuvo paneigtos B. K., G. K. <…> nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės: sklypai buvo parduodami už daug mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą; B. K., pardavęs tris žemės sklypus pagal įgaliojimą, buvo suinteresuotas parduoti juos už tokią kainą, nes netrukus pats įgijo juos savo ir sutuoktinės G. K. nuosavybėn. Teismai taip pat nurodė, kad bylos aplinkybės patvirtina išankstinį B. K. materialinį suinteresuotumą ir nesąžiningumą. Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, B., G. ir A. K. yra aktyvūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai, turintys šioje srityje didelę patirtį.

Nuosavybės atkūrimo administracinio akto priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 str. (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1925 redakcija) 4 d. tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 2 str. 5 d. miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Šie miškai yra valstybinės reikšmės ex lege. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog nustačius, kad ginčo žemės sklypai, kuriuose yra miško, yra (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje, to pakanka, kad būtų konstatuota, jog tai yra valstybinės reikšmės miškas.

Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad atsakovų–fizinių asmenų sudaryti sandoriai dėl žemės sklypų, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, perleidimo yra niekiniai ir negalioja.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad restitucija byloje taikyta dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo.

Dėl įgijėjų (ieškovų) sąžiningumo kolegija nepasisakė.

Teismo manymu būtina pažymėti, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais teisiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose (ar sutartyje) nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas (ar sutartis) draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kadangi kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 246 str. 1 d., 2 d., 6.263 str. 1 d.).

Atlyginami tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiu skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, tai yra – turi būti nustatytas priežastinis ryšys (CK 6.248 str.), ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas (veikimu ar neveikimu), išskyrus įstatymų (arba sutarties) numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str., 1 d., 2 d.).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (išskyrus atvejus, kai įstatymai (ar sutartis) nustato ribotą atsakomybę, tačiau civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės įstatyme numatytais atvejais (CK 6.251 str., 6.253 str., 6.282 str. 1 d.).

Taigi, civilinei atsakomybei kilti, turi būti nustatytos sąlygos – neteisėta veika, kaltė, priežastinis ryšys ir žala. Atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti kaltės nustatyti nereikia, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Prejudicinę reikšmę turinčioje civilinėje byloje Nr.2-1265-431/2010 nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog valstybės institucijos (VAVA) ir jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismo įsitikinimu, VAVA darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Ieškovai į bylą pateikė įrodymus, kurie patvirtina turėtas jų išlaidas ir investicijas. Atsakovas ir tretieji asmenys neginčija ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų ar prašomos priteisti 560.285,00 Eur sumos dydžio. Tačiau, kaip teisingai nurodoma atsiliepimuose ir triplikuose, didžioji dalis sąskaitų ieškovams už rangos darbus įrengiant nuotekų tinklus išrašyta ir apmokėta jau po to, kai ieškovai galėjo ir privalėjo suprasti kad jų teisės į nuosavybę ginčijamos (b.l. 50-64). Prejudicinę reikšmę šiai bylai turinčioje byloje Nr.2-1265-431/2010, matyti, kad ginančio viešą interesą prokuroro ieškinys atsakovams (ieškovams šioje byloje) buvo įteiktas 2008-08-18, o ieškovų atstovui šioje byloje, kuris civilinėje byloje taip pat buvo atsakovas, įteiktas 2008-08-20 d. Taigi, atsakovai jau tada turėjo suprasti, kad investuoti į žemės sklypus yra neracionalu. Teismas sutinka su atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentais, jog ieškovai veikė savo rizika ir jų investicijos (sklypo pagerinimas įrengiant komunikacijas) nėra nei būtinas, nei tikslingas, todėl nuostolių ieškovai galėjo išvengti. Teismo vertinimu, tarp neteisėtų atsakovo - valstybės institucijos VAVA veiksmų ir ieškovų patirtos turtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau teismas sutinka su atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentu, jog bylos medžiaga patvirtina pačių ieškovų didelį neatsargumą, kuris padėjo žalai atsirasti ar net sąlygojo žalos atsiradimą. Nors byloje nėra nustatyta, kad ieškovai būtų darę neteisėtą tiesioginį poveikį valdžios institucijoms privatizavimo procese, jie, kaip patyrę nekilnojamojo turto rinkos dalyviai turėjo suprasti, jog išimtine nuosavybės teise valstybei priklausantys miškai pagal įstatymą nėra ir negali būti civilinės apyvartos objektu. Kaip nustatyta iš prijungtos civilinės bylos Nr.2-1265-431/2010, nagrinėjamoje byloje ieškovų B. K. ir G. K. atstovas – sūnus A. K. prijungtoje byloje kartu su tėvais buvęs atsakovu, turi teisinį išsilavinimą, dirbo LR Aplinkos ministerijoje. Šios nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina išvadą, jog ieškovai turėjo suprasti riziką. Pagal CK 6.282 str. 1 d. nustato, kad tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Ieškovai ne tik nepagrindė ir savo išlaidų būtinumo, bet ir nepaneigė teismų padarytų išvadų apie jų nesąžiningumą. Šiais argumentais teismas sprendžia, jog ieškovų ieškinys dėl pačių ieškovų neatidumo ir nesąžiningumo turi būti atmestas.

Net jei nesutikti su tokiomis išvadomis ir pripažinti ieškovų teisę į visos ar dalies jų patirtų išlaidų kaip žalos atlyginimą, atsakovas reikalauja taikyti byloje ieškinio senatį, kuri yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str.).

Ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-180/2010). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas prijungtoje byloje Nr.2-1265-431/2010, konstatavo, kad ieškovų žemės sklypai įgyti neteisėtai dėl to, kad valstybinės reikšmės miškas negali būti civilinės apyvartos objektu ir turi būti grąžinti valstybei. Tai ieškovai neabejotinai suvokė dar bylai nepasibaigus, nes 2009-08-20 d. teismo posėdžio metu pateikė priešieškinį valstybei dėl tos pačios žalos (576 865,46 Lt nuostolių) atlyginimo. Priešieškinis teismo nebuvo priimtas (neatitiko procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, juo neformuluojama priešpriešinio reikalavimo, dėl kurio negalėtų būti patenkintas ieškinys, teismas padarė išvadą, kad priešieškinio priėmimas buvusioje proceso stadijoje užvilkintų bylos nagrinėjimą). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovams neužkertamas kelias vėliau atskirai kreiptis su ieškiniu prieš valstybę.

Šios nustatytos bylos aplinkybės reiškia, kad ieškovų teisė reikalauti žalos atlyginimo atsirado ir akivaizdžiai buvo jiems suprantama 2011 m. rugsėjo 19 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimui civilinėje byloje Nr.2-1265-431/2010. Taigi, ieškinio senaties terminas pareikšti ieškovės reikalavimui priteisti žalos atlyginimą turi būti pradedamas skaičiuoti 2011-09-19 d. ir suėjo 2014-09-19 d., tai yra iki ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo nagrinėjamoje byloje (ieškinys pareikštas 2015-04-13). Teismas nenustatė, kad ieškinio senaties terminas būtų buvęs nutrauktas ar būtų buvęs sustabdytas. Ieškovai nenurodė objektyvių priežasčių, kurios sudarė kliūtis pareikšti ieškinį anksčiau ar kurios leistų teismui pripažinti priežastis svarbiomis.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje nesusidarė, duomenų apie atsakovo ir trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė