- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- 2A-86/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- B. K., A. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, G. K., K. V., O. V., M. V., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. Š., W. P., L. P., V. P., J. P., I. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai, notarei D
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. K. , G. K. , A. K. ir K. V. , O. V. , M. V. . V. , J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1265-431/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (VAVA), K. V. , O. V. , M. V. (M. V. ), J. Š. , B. K. , G. K. , W. P. , L. P. , V. P. , J. P. , I. V. ir A. K. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Trakų rajono savivaldybės administracijai ir notarei D. B. , dėl VAVA sprendimų panaikinimo, pirkimo – pardavimo ir mainų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams VAVA, K. V. , O. V. , M. V. , J. Š. , B. K. , G. K. , W. P. , L. P. , V. P. , J. P. , I. V. ir A. K. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, pirkimo-pardavimo ir mainų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 11 d. VAVA sprendimais Nr. 2.7-79407-311, Nr. 2.7-79407-312, Nr. 2.7-79407-313 ir Nr. 2.7-79407-314 atitinkamai K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise tris sklypus Nr. 43-1, Nr. 43-2 ir Nr. 43-3 Trakų rajone, Lentvario mieste. Sprendimuose nurodyta, kad K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. nuosavybės teisės į jiems tenkančius atitinkamai 2,0215 ha, 0,5136 ha, 0,5135 ha ir 0,5137 ha žemės bus atkurtos vėliau. Šių 2004 m. rugpjūčio 11 d. VAVA sprendimų pagrindu 2004 m. rugsėjo 7 d. K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. nuosavybės teisės į 2,8875 ha žemės sklypą Nr. 43-3 buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Šiam sklypui suteiktas unikalus Nr. 4400-0375-8632, kadastrinis Nr. 7944/0001:1001. Be to, 2006-02-23 Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.7-79407-387 ir Nr. 2.7-79407-389 atitinkamai J. Š. ir K. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,5352 ha žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (0,5137 ha -J. Š. , 2,0215 ha - K. V. ). Šių 2006-02-23 Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pagrindu 2006-03-10 J. Š. ir K. V. nuosavybės teisės į 2,5352 ha žemės sklypą buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Šiam sklypui suteiktas unikalus Nr. 4400-0802-6586, kadastrinis Nr. 7944/0001:1061. Taip pat nurodė, kad 2006 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.7-79407-388 ir Nr. 2.7-79407-390 atitinkamai O. V. ir M. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise du sklypus (0,1000 ha ir 0,9271 ha) Trakų rajone, Lentvario mieste (O. V. 0,1000 ha sklype - 0,05 ha, 0,9271 ha sklype - 0,4635 ha; M. V. 0,1000 ha sklype - 0,05 ha, 0,9271 ha sklype - 0,4636 ha). Šių 2006 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pagrindu 2006 m. kovo 10 d. O. V. ir M. V. nuosavybės teisės į 0,1000 ha ir 0,9271 ha žemės sklypus buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. 0,1000 ha žemės sklypui suteiktas unikalus Nr. 4400-0802-6564, kadastrinis Nr. 7944/0001:1060. 0,9271 ha žemės sklypui suteiktas unikalus Nr. 4400-0802-6497, kadastrinis Nr. 7944/0001:1059. Nurodė, kad atkurdama nuosavybės teises į miesto žemės sklypus, kuriuose yra miškas, taigi į valstybinės reikšmės miško plotus, VAVA pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, todėl ieškovas prašė: 1. Panaikintini Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 2.7-79407-311 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,8875 ha žemės sklypą Nr. 43-3 su šiais bendraturčiais: K. V. (1,0 ha), M. V. (0,6292 ha), O. V. (0,6292 ha), J. Š. (0,6291 ha); 2. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 2.7-79407-312 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,8875 ha žemės sklypą Nr. 43-3 su šiais bendraturčiais: O. V. (0,6292 ha), K. V. (1,0 ha), J. Š. (0,6291 ha), M. V. (0,6292 ha); 3. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 2.7-79407-313 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,8875 ha žemės sklypą Nr. 43-3 su šiais bendraturčiais: M. V. (0,6292 ha), K. V. (1,0 ha), O. V. (0,6292 ha), J. Š. (0,6291 ha); 4. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 2.7-79407-314 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,8875 ha žemės sklypą su šiais bendraturčiais: J. Š. (0,6291 ha), K. V. (1,0 ha), O. V. (0,6292 ha), M. V. (0,6292 ha); 5. Pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 26 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. pardavė B. K. 2,8875 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1001); 6. Taikyti restituciją natūra: 6.1. Įpareigoti B. K. grąžinti 2,8875 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1001) valstybei; 6.2. Priteisti iš K. V. 48 484,85 Lt B. K. ; 6.3. Priteisti iš O. V. 30 506,67 Lt B. K. ; 6.4. Priteisti iš M. V. 30 506,67 Lt B. K. ; 6.5. Priteisti iš J. Š. 30 501,82 Lt B. K. ; 7. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 2.7-79407-387 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,5352 žemės sklypą su šiais bendraturčiais: J. Š. (0,5137), K. V. (2,0215 ha); 8. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 2.7-79407-389 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,5352 žemės sklypą su šiais bendraturčiais: K. V. (2,0215 ha), J. Š. (0,5137 ha); 9. Pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria B. K. , veikiantis pagal įgaliojimą už K. V. ir J. Š. , pardavė I. V. 2,5352 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1061); 10. Pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 26 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria I. V. pardavė A. K. 2,5352 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1061); 11. Pripažinti negaliojančia 2007 m. spalio 1 d. mainų sutartį, kuria A. K. išmainė 2,5352 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1061) į 0,9892 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Naujojo Lentvario kaime (kadastrinis Nr. 7940/0004:335), priklausantį B. K. ir G. K. ; 12. Taikyti restituciją natūra: 12.1. Įpareigoti B. K. ir G. K. A. K. grąžinti 2,5352 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1061) valstybei; 12.2. Įpareigoti A. K. grąžinti 0,9892 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Naujojo Lentvario kaime (kadastrinis Nr. 7940/0004:335) B. K. ir G. K. ; 12.3. Priteisti iš I. V. 100 000 Lt A. K. ; 12.4. Priteisti iš K. V. 60 000 Lt I. V. ; 12.5. Priteisti iš J. Š. 40 000 Lt I. V. ; 13. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 2.7-79407-388 dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 0,1000 ha ir 0,9271 ha žemės sklypus su šiais bendraturčiais: O. V. (0,1000 ha sklype – 0,05 ha; 0,9271 ha sklype – 0,4636 ha), M. V. K. V. (0,1000 ha sklype - 0,05 ha; 0,9271 ha sklype -0,4635 ha). 14. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 2.7-79407-390 dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. V. grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 0,1000 ha ir 0,9271 ha žemės sklypus su šiais bendraturčiais: M. V. (0,1000 ha sklype – 0,05 ha; 0,9271 ha sklype - 0,4635 ha), O. V. (0,1000 ha sklype – 0,05 ha; 0,9271 ha sklype -0,4636 ha). 15. Pripažinti negaliojančia 2006-03-16 pirkimo - pardavimo sutartį, kuria B. K. , veikiantis pagal įgaliojimą už M. V. ir O. V. , pardavė V. P. 0,10 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1060). 16. Pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 25 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. P. ir J. P. pardavė G. K. 0,10 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1060).17. Taikyti restituciją natūra:17.1. Įpareigoti G. K. grąžinti 0,10 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1060) valstybei. 17.2. Priteisti iš V. P. ir J. P. 10 000 Lt G. K. ; 17.3. Priteisti iš M. V. 5000 Lt V. P. ; 18.4. Priteisti iš O. V. 5000 Lt V. P. . 19. Pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 16 d. pirkinio - pardavimo sutartį, kuria B. K. , veikiantis pagal įgaliojimą už M. V. ir O. V. pardavė W. P. 0,9217 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr.7944/0001:1059); 20. Pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 20 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuria W. P. ir L. P. pardavė G. K. 0,9217 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1059). 21. Taikyti restituciją natūra: 21.1. Įpareigoti G. K. grąžinti 0,9217 ha ploto žemės sklypą Trakų rajone, Lentvario mieste (kadastrinis Nr. 7944/0001:1059) valstybei. 21.2. Priteisti iš W. P. ir L. P. 70 000 Lt G. K. ; 21.3. Priteisti iš M. V. 35 000 Lt W. P. ; 21.4. Priteisti iš O. V. 35 000 Lt W. P. .
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas nebuvo praleistas, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Kiti suinteresuoti asmenys, kurių teises toks sprendimas pažeidžia, turi teisę kreiptis į teismą per 30 dienų, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis). Pagal suformuotą teismų praktiką, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą tik patikslinęs gautus duomenis ir įsitikinęs, kad yra pagrindas kreiptis į teismą. Teismas byloje pateiktą Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 2 d. pareiškimas prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, vertintinas kaip prokuratūros sužinojimo apie pažeistas teises momentas. Todėl senaties terminas ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas. Teismas nustatė, kad pagal aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 0804-15623, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0804-0003 ir 2008 m. kovo 15 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 142 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 7944/0001:1001, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas 1,0 ha miško plotas. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 0804-15626 Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0804-0006 ir 2008 m. kovo 15 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktus Nr. 141 ir Nr. 144 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 7944/0001:1061, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,64 ha miško plotas. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 0804-15625, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0804-0005 ir 2008 m. kovo 15 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 141 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 7944/0001:1060, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,1 ha miško plotas. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 0804-15624, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0804-0004 ir 2008 m. kovo 15 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 141 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 7944/0001:1059, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,72 ha miško plotas. Teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami miestų miškai. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl Lietuvos respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 su vėlesniais jo pakeitimais taikymo santykiams, susiklosčiusiems iki norminio akto priėmimo, nes aplinkybė, jog Vyriausybė miestų miškus formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t. y. tokį statusą miestų miškai įgijo pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuosavybės teisių į miškus ir vandens telkinius atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai nustato, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais plotais tvirtina Vyriausybė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas VAVA pagal savo kompetenciją priimdamas ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje yra galimas pagal įstatymus, ar jis nepriskirtas valstybės išperkamam. Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo“ buvo pavesta Aplinkos ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas atmetė atsakovų argumentus, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemėtvarkos projektą, buvo privalomas atsakovui VAVA priimant ginčijamą sprendimą, nes teisines pasekmes pretendentui sukelia tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris ir yra ginčijamas šioje byloje. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamų sprendimų teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti atitinkami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) spręsti klausimus dėl šių sklypų perdavimo asmenų nuosavybėn. Teismas paaiškino, kad žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą (įsakymą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Teismas pažymėjo, kad panaikinus VAVA neteisėtai priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, K. V. , O. V. , M. V. K. V. ir J. Š. privalėtų grąžinti valstybei įgytus žemės sklypus, tačiau šiuos sklypus jie perleido tretiesiems asmenims. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti ko, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str.). Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos, o asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (LAT 2006-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007, 2008-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008). Dėl to teismas sprendė, kad K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisimų santykių dalyviai privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus jiems negali būti atkurtos, nes tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Lygiai taip pat vėlesni šių žemės sklypų įgijėjai B. K. , G. K. , W. P. , V. P. , I. V. ir A. K. , būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisimų santykių dalyviai, privalėjo žinoti, kad žemės sklypuose, kuriuos jie įgijo privačion nuosavybėn, yra valstybinės reikšmės miško plotai, todėl šie žemės sklypai negalėjo būti perleisti privačion nuosavybėn. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo ginčijamos ar paneigtos ieškovo nurodytos ir B. K. , G. K. , W. P. , V. P. , I. V. ir A. K. nesąžiningumą patvirtinančios sekančios aplinkybės, kai žemės sklypai buvo parduoti už žymiai mažesnę negu rinkos vertė kainą: 2,8875 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 7944/0001:1001) K. V. , O. V. , M. V. ir J. Š. 2005 m. liepos 26 d. pardavė B. K. už 140 000 Lt, nors vidutinė žemės sklypo rinkos vertė tuo metu buvo 511.088 Lt; 2,5352 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 7944/0001:1061) B. K. , veikdamas pagal įgaliojimą už K. V. ir J. Š. 2006 m. kovo 16 d. pardavė I. V. už 100 000 Lt, nors vidutinė žemės sklypo rinkos vertė tuo metu buvo 448 730 Lt. O jau 2006 m. balandžio 26 d. šį žemės sklypą I. V. pardavė B. K. sūnui A. K. už 100 000 Lt. 2007 m. spalio 1 d. mainų sutartimi A. K. šį žemės sklypą išmainė į 0,9892 ha žemės sklypą, priklausantį jo tėvams B. K. ir G. K. . Tokiu būdu žemės sklypas nuosavybės teise atiteko asmeniui, kuris veikdamas pagal įgaliojimą jį pardavė (B. K. ), ir jo sutuoktinei. Teismas sprendė, kad B. K. buvo suinteresuotas parduoti šį žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, kadangi vėliau pats įgijo šį sklypą savo ir savo sutuoktinės nuosavybėn. Teismas I. V. nesąžiningumą grindė tuo, kad ji, įgijusi žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą (100 000 Lt), nepraėjus nė mėnesiui po jos nuosavybės teisių į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamo turto registre (2006 m. kovo 29 d.), už tą pačią kainą (100 000 Lt) pardavė šį žemės sklypą asmens, kuris (veikdamas pagal įgaliojimą) jai šį sklypą pardavė, sūnui. Be to, teismas pažymėjo, kad 0,10 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 7944/0001:1060) B. K. , veikdamas pagal įgaliojimą už M. V. K. V. K. V. ir O. V. , 2006 m. kovo 16 d. pardavė V. P. už 10 000 Lt, nors vidutinė žemės sklypo rinkos vertė tuo metu buvo 17 700 Lt. O jau 2006 m. balandžio 25 d. šį žemės sklypą V. P. ir J. P. pardavė B. K. A. K. sutuoktinei G. K. A. K. už 10 000 Lt. Tokiu būdu žemės sklypas nuosavybės teise atiteko asmens, kuris veikdamas pagal įgaliojimą jį pardavė (B. K. ), sutuoktinei. Teismo nuomone, B. K. buvo suinteresuotas parduoti šį žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, kadangi vėliau šį sklypą nuosavybės įgijo jo sutuoktinė. V. P. nesąžiningumą teismas grindė tuo, kad jis įgijęs žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą (10 000 Lt), nepraėjus nė mėnesiui po jo nuosavybės teisių į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamo turto registre (2006 m. kovo 29 d.), už tą pačią kainą (10 000 Lt) pardavė šį žemės sklypą asmens, kuris (veikdamas pagal įgaliojimą) jam šį sklypą pardavė, sutuoktinei. Teismas taip pat nurodė, kad 0,9271 ha žemė sklypą (kadastrinis Nr. 7944/0001:1059) B. K. , veikdamas pagal įgaliojimą už M. V. ir O. V. 2006 m. kovo 16 d. pardavė W. P. už 70 000 Lt, nors vidutinė žemės sklypo rinkos vertė tuo metu buvo 164 097 Lt. O jau 2006 m. balandžio 20 d. šį žemės sklypą W. P. ir L. P. pardavė B. K. sutuoktinei G. K. už 70 000 Lt. Tokiu būdu žemės sklypas nuosavybės teise atiteko asmens, kuris veikdamas pagal įgaliojimą jį pardavė (B. K. ), sutuoktinei. Darytina išvada kad B. K. buvo suinteresuotas parduoti šį žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, kadangi vėliau šį sklypą nuosavybės įgijo jo sutuoktinė. W. P. nesąžiningumas grindžiamas tuo, kad jis įgijęs žemės sklypą už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą (70 000 Lt), nepraėjus nė mėnesiui po jo nuosavybės teisių į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamo turto registre (2006-03-29), už tą pačią kainą (70 000 Lt) pardavė šį žemės sklypą asmens, kuris (veikdamas pagal įgaliojimą) jam šį sklypą pardavė, sutuoktinei. Teismas nurodė, kad pagal 2005m. rugsėjo 27 d. Trakų rajono notarės D. A. patvirtintus įgaliojimus, K. V. , J. Š. , O. V. ir M. V. K. V. įgaliojo B. K. tvarkyti nuosavybės dokumentus dėl žemės sklypo dalių, turinčių atitinkamai 2,0215 ha, 0,5137 ha, 0,5136 ha ir 0,5135 ha, esančių Trakų r., Lentvario m., valdyti tvarkyti ir disponuoti šiomis sklypų dalimis, savo nuožiūra už aptartą kainą parduoti šiuos sklypus, tačiau įgaliojimų surašymo metu K. V. , J. Š. , O. V. ir M. V. dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,5352 ha, 0,10 ha ir 0,9271 ha ploto žemės sklypus. Teismas konstatavo, kad būtent šiuos sklypus vėliau nuosavybėn įgijo įgaliotinis B. K. arba (ir) jo sutuoktinė. Teismo nuomone, tai patvirtina išankstinį B. K. materialinį suinteresuotumą ir nesąžiningumą, atstovaujant pagal įgaliojimus K. V. , J. Š. , O. V. ir M. V. . Teismas atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamo turto registro duomenimis B. K. vardu buvo arba šiuo metu yra registruoti 136 nekilnojamojo turto objektai, iš kurių 128 yra žemės sklypai, jo sutuoktinės G. K. vardu buvo arba šiuo metu yra registruoti 128 nekilnojamojo turto objektai, iš kurių 119 yra žemės sklypai, B. ir G. K. sūnaus A. K. vardu buvo arba šiuo metu yra registruoti 62 nekilnojamojo turto objektai, iš kurių 57 yra žemės sklypai (priedai Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35). Teismas sprendė, kad šie duomenys patvirtina, kad Bronislavas, Galina ir A. K. yra aktyvūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai, turintys šioje srityje didelę patirtį. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais, panaikinus imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančius VAVA sprendimus, žemės sklypų pirkimo - pardavimo ir mainų sutartis teismas pripažintino negaliojančiomis, taikė restituciją natūra, įpareigojant visas visų ginčijamų sandorių šalis grąžinti tai, ką jos gavo pagal sandorius.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. K. , B. K. , G. K. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 3 dalies, CPK 268 straipsnio 4 dalies keliamų reikalavimų. Teismas šių apeliantų atsikirtimų neanalizavo, nenurodė visų byloje nustatytų aplinkybių, o tai reiškia, kad jos ir nebuvo tiriamos. Nors Miškų įstatymas ir konstatuoja, kad mieste esantis miškas yra valstybinės reikšmės miškas, kuris išimtine nuosavybe priklauso valstybei, tačiau to nepakanka, kad valstybė galėtu ginti savo nuosavybės teises prieš trečiuosius asmenys, jeigu ji nėra atlikusi savo nuosavybės visiems subjektams privalomos teisinės registracijos. Kai kurie teismai neteisingai supranta Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro esmę ir paskirtį. Nepaisant to, kad yra atskira miškų kadastro sistema (miškų kaip objektų), tačiau norint, kad žemė, esanti po valstybinės reikšmės mišku, kaip nekilnojamasis daiktas būtų identifikuotas bendroje nekilnojamųjų daiktų plotmėje, jo duomenys turį būti pateikiami Nekilnojamojo turto kadastrui - kol tokie duomenys nėra pateikti, tol jiems nėra suteiktas unikalus numeris bendroje nekilnojamųjų daiktų plotmėje. Teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytoju procese dalyvavęs Valstybinės miškotvarkos tarnybos atstovas L. D. pripažino, kad Nekilnojamojo turto kadastre nebuvo duomenų apie miškus. Tokiais parodymais tik patvirtinama, kad ginčo miško nėra bendroje nekilnojamųjų daiktų plotmėje - neegzistuojantis. Valstybė privalėjo atlikti teisinę valstybinės reikšmės miškų registraciją (žemės, esančios po šiais miškais), kad išvengtų neigiamų pasekmių ir nebūtų prasmės inicijuoti teisminius procesus.Konstatuotina, kad jeigu visi sandoriai patvirtinti notarui nustačius, kad nėra kliūčių sandoriams įvykti, atsakovų veiksmuose visiškai nėra nesąžiningų veiksmų, nes kitaip nebūtų aišku, kokia yra įstatymiškai privaloma žemės sklypo sandorio tvirtinimo notarinė forma. Apeliantai padidino sklypų vertę, nes ginčo žemėje įrengė inžinierinius tinklus, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Padidinimo suma yra 576 865,46 Lt. Restitucija byloje yra ribota, nes ieškovas prašydamas taikyti restitucija, prašė tik panaikinti pirkimo - pardavimo sandorius, tačiau neprašė panaikinti statybos leidimus, pagal kurios ir buvo nutiestos komunikacijos bei nugriauti statybos leidimo pagrindu nutiestas komunikacijas. Ieškinio suma 1 655 161 Lt, tačiau tokia, ieškinio suma neatitinka tikrovės, nes pagal turimus Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenis (2009 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 1612) bendra ginčo miško ir po juo esančios miško žemės vertė yra 4 776Lt. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino ir konstatavo, kad (...) kai kurios „Valstybės žiniose“ paskelbtos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos dėl prastos spaudos kokybės ir mažo mastelio yra sunkiai suprantamos. Todėl ieškovo argumentai įrodinėjant atsakovų nesąžiningumą išplaukiantys iš principo įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, yra atmestini, kadangi nei galutiniai pirkėjai, nei Apskrities viršininko administracija priimdama sprendimą grąžinti žemę, vadovaudamasi schema, negalėjo nustatyti arba pamatyti, kad žemė negali būti grąžinta. Ieškovas praleido terminą kreiptis ginti viešąjį interesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras kartu su ieškiniu pateikė surinktus duomenis, iš kurių padarė išvadą dėl viešojo intereso gynimo. Apeliantų nuomone, šiems dokumentams gauti negalėjo būti sugaištas toks ilgas laiko tarpas (nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2008 m. liepos 29 d.), nes juos įmanoma buvo išgauti per žymiai trumpesnį laiko tarpą, juo labiau, kad atsakymai suinteresuotiems asmenims valstybės institucijos privalo pateikti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų, o tarnybinės pagalbos atvejais tarp institucijų per 5 dienas (Viešojo administravimo įstatymas). Teismas sprendime konstatuoja, kad byloje nebuvo paneigtos arba nuginčytos atsakovų nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-67/2009) pasisakė, kad asmuo yra sąžiningas, kol neįrodyta kitaip, o byloje tai ir nebuvo įrodinėjama, t. y. aiškiai nebuvo nurodyta, kodėl sandoriai turi būti pripažinti apsimestiniais, jeigu jie parduoti už mažesnę nei vidutinė rinkos vertę, jeigu tokiems sandoriams galioja laisvas sutarčių sudarymo ir dispozityvumo principai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai K. V. , M. V. , O. V. , J. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį kaip nepagrįstą. Taip pat prašo sustabdyti bylą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliantai, sutikdami su A. K. , B. K. , G. K. apeliaciniu skundu, papildomai nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad miškai nuosavybės teise priklausė ne valstybei, o piliečiams, kuriems žemė, kurioje auga ginčo miškas, buvo grąžinta. Konstitucinis Teismas aiškina, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija, augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Akivaizdu, kad medžių masyvas yra gamtinė aplinka, tačiau kyla abejonės, ar ginčo sklype esantis miškas yra natūrali gamtinė aplinka, apie kurios išsaugojimą kalba Konstitucija. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymos Nr. TA 0804-15626 matyti, kad viename iš ginčijamų plotų auga 19 kubinių metrų medžių, kurių amžius 30 metų, ir 67 kubiniai metrai medžių, kurių amžius net 120 metų. Neteisėtas žemės nusavinimas - nacionalizacija buvo pradėta 1940 m. Vadinasi, nacionalizacijos metu medžiai nusavintame sklype jau augo, o tai patvirtina, kad tai nebuvo natūralios gamtinės aplinkos formavimasis, prasidėjęs sklype, kol jis nebuvo privačių asmenų nuosavybėje. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išskiriamas dvejopas miškų traktavimas žemės gražinimo ir valstybės išimtinės nuosavybės teisės aspektais. Pirma, miškas kaip natūralios gamtinės aplinkos elementas, antra, po nacionalizacijos fakto sodintas miškas. Nagrinėjamu atveju miškas tikrai nebuvo sodinamas (įrodymai - medžių amžius), o dėl natūralaus augimo Konstitucinis Teismas pasisakė, kad miškai priklausę asmenims ir vėliau dėl pripažintos jų vertės, nebūtinai turi būti paimti. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, miškai yra išperkami valstybės, kai jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Manytina, kad šis reikalavimas yra absoliutizuotas ir neįvertintas konkrečiomis gyvenimiškomis situacijomis bei neatspindi apeliacijoje cituojamos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Todėl egzistuoja galimybė/būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms teisės normoms, kurios gina nuosavybės neliečiamybę. Ginčo sandoriuose neįžvelgtinas apeliantų nesąžiningumas, todėl pagal formuojamą teismų praktiką nelieka ir teisėto pagrindo apeliantų atžvilgiu taikyti restituciją. Teismas negalėjo padaryti išvados, kad apeliantai veikė nesąžiningai dėl to, kad pardavė sklypus už mažesnę nei vidutinė rinkos kainą. Svarbu, kad apeliantai savarankiškai priėmė sprendimą grąžintus sklypus parduoti, abi sandorių šalys veikė dalykiškai - tarp apeliantų ir įgijėjų vyko derybos, kurios rezultatas buvo abi puses tenkinanti sandorio vertė, niekas nevertė apeliantus parduoti. Svarbus momentas sklypo kainai yra tai, kad tose žemės sklypuose Sovietų Sąjungos nuosavybės nusavinimo metu buvo Lentvario miesto sąvartynas, kuris yra žemės paviršiuje, t. y. individualūs žemės sklypo bruožai lėmė sandorio kainos nustatymo ribas. Teismas nesigilino į faktines aplinkybės, jog: ginčo miškai (žemė esanti po tais miškais) nėra įregistruoti valstybės vardu; atsakovas siekė įrodyti, kad vienintelis konkretus ir aiškus teisės akto šaltinis, iš kurio galima būtų daryti išvadą, ar valstybinės reikšmės miškai patenka į grąžintiną žemę ar nepatenka, yra 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 patvirtinta valstybinės reikšmės miškų schema, kuri yra netiksli ir ja neįmanoma remtis vertinant faktą ir atsakovai neturėjo prisiimti papildomos administracinės naštos, t. y. žemės grąžinimo procese be jokio aiškaus pagrindo domėtis, ar valstybės institucijos nedaro jokių neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas); valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto konstitucingumu ir kreiptis dėl šios teisės normos galimo prieštaravimo Konstitucijai į Konstitucinį Teismą. Taip pat nurodo, kad teisės aktai, draudžiantys valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn, nenumato privalomo valstybinės reikšmės miškų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kaip tokio draudimo įgyvendinimo būtinos sąlygos. Be to, ta aplinkybė, kad sandoriai buvo patvirtinti pas notarą, nešalina jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms. Pažymi, kad lėšos investuotos į statinius, kurie patenkinus ieškinį lieka atsakovų nuosavybėje, todėl nėra pagrindo teigti, kad jiems padaryta žala. Nėra pagrindo sutikti su teiginiu, kad neteisingai apskaičiuota ieškinio suma. Kadangi ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovus grąžinti valstybei konkrečius Nekilnojamojo turto registre įregistruotus sklypus, todėl ieškinio suma pagrįstai buvo nustatyta pagal VĮ „Registrų centras“ nurodytą vidutinę šių sklypų rinkos vertę. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad pagrindinis teisės aktas, kuris leidžia teigti kad valstybinės reikšmės miškai perduoti privačion nuosavybėn neteisėtai, yra Miškų įstatymas, kuriame yra aiškiai nurodyta, kad visi miestų teritorijose-esantys miškai yra valstybinės reikšmės miškai.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su skundais nesutiko, nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas visapusiška faktinių aplinkybių analize bei priimtas tinkamai pritaikius teisės normas, o atsakovų apeliaciniame skunde nurodomi argumentai yra nepagrįsti. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 aiškindamas CK 1.109 straipsnio taikymo taisykles nurodė, kad miškui apibūdinti būtini kriterijai yra miško dislokacija tam tikroje teritorijoje ir miško dydis. Šie duomenys nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai buvo nustatyti pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Taip pat nurodo, kad pagal teismų praktiką sandorio šalių sąžiningumas remiasi pastarųjų žinojimu arba jų galimybe žinoti apie kliūtis, galinčias turėti įtakos jų nuosavybės teisei. Asmenų sąžiningumas remiasi jų pareiga domėtis įsigyjamo ar perleidžiamo daikto savybėmis, o notarinis sandorio patvirtinimas jokiu būdu neatleidžia jų nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įsigydami ar perleisdami žemės sklypą miesto teritorijoje atsakovai galėjo ir privalėjo išsiaiškinti ar ginčo žemės sklypuose esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miško plotams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Mirus atsakovams J. P. ir M. V. K. V. apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atsakovą M. V. pakeitė jo procesinių teisių perėmėja R. V. , o atsakovę J. P. jos teisių perėmėju V. P. .
Byloje sprendžiamas ginčas dėl VAVA priimtų individualių administracinių aktų atkurti asmenims privačios nuosavybės teises į Lentvario miesto teritorijoje esančius žemės sklypus, kurių dalyje yra mišku apaugusi žemė, teisėtumo bei šių administracinių aktų pagrindu sudarytų vėlesnių sandorių ir atsiradusių teisinių padarinių.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl ieškinio senaties termino
Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad ieškovas, ginčydamas administracinius aktus ir sandorius, praleido ieškinio senatį.
Ieškovas ginčijo dvejopo pobūdžio aktus – viešo administravimo subjektų priimtus administracinius aktus, kurių teisėtumo klausimą sprendžia administraciniai teismai (ABTĮ 15 str. 1 p.), ir šių administracinių aktų pagrindu sudarytus sandorius, priskirtus nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (CK 1 str., CPK 25, 27 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai kreipiamasi į teismą ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą ginant viešąjį interesą reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008). Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Panašios pozicijos dėl termino eigos pradžios prokurorui kreiptis į teismą laikomasi ir Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2008 m. kovo 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-38/2008).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, padavė ieškinį Vilniaus apygardos teismui 2008 m. liepos 29 d. (t. 1, b. l. 1). Medžiagą dėl viešo intereso gynimo iš Aplinkos ministerijos ieškovas gavo 2008 m. birželio 3 d. (t. 1., b. l. 12). Bylos duomenys patvirtina, kad, nors byloje nėra duomenų kada ieškovas gavo VAVA sprendimų bei pirkimo-pardavimo ir mainų sutarčių nuorašus, tačiau yra duomenų, kad papildomus duomenis (VĮ Registrų centro duomenis) prokuroras gavo 2008 m. birželio 27 d. ir 2008 m. liepos 24 d. (t. 1, b. l. 23, 34, 50, 52, 74). Šių dokumentų tyrimą ir vertinimą atliko per pakankamai trumpą terminą. Tai įrodo, kad prokuratūra veikė aktyviai ir neuždelsė kreiptis su ieškiniu teismą. Teisėjų kolegija, įvertinusi suinteresuotos institucijos pateiktą prokurorui bei paties prokuroro surinktą medžiagą, jos reikšmingumą bylai, laiką, per kurį jį surinkta, sprendžia, kad prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu laiku ir ieškinio senaties termino nepraleido.
Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę atkūrimo
Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota teisinė nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, yra viešasis interesas (2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-319/2009). Šioje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes atsakovams K. V. , O. V. , M. V. , J. Š. nuosavybės teisės į žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su tokiais prokuroro ieškinyje nurodytais motyvais.
VAVA 2004 m. rugpjūčio 11 d. sprendimais minėtiems atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, esančius Lentvario mieste, Trakų rajone.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklypuose esanti mišku apaugusi žemės dalis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruota kaip Trakų miškų urėdijos Lentvario miesto miškų 555 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 18, 18a, 17, 17a, 17b, 20. Byloje nėra nuginčyta aplinkybė, kad žemės sklypuose esantis mišku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miškui keliamus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrąžinami nuosavybėn natūra miškai, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamam turtui. Miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t. y. valstybei. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2011, ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus, kaip valstybinės reikšmės miškus, iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios.
Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškų įstatyminį miškų teisinio režimo reglamentavimą, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje dalį ploto ginčo žemės sklypų užima miškas. Mišku užaugusi ginčo sklypų dalis nuosavybės teisių į sklypą atkūrimo metu pagal teritorinį suskirstymą buvo priskirta miesto miškui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog ginčo žemės sklypuose buvo miesto miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, todėl į tokias žemės sklypo dalis negalėjo būti atkuriama privačios nuosavybės teisė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti dokumentai, tokie kaip Trakų savivaldybės administracijos atitinkami aktai, nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės atkūrimo teisinių pasekmių, todėl nėra pagrindo šios institucijos įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 pažymėta, jog tai, kad administraciniai procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, kad negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Kaip minėta, ginčijami VAVA sprendimai buvo priimti galiojant aukščiau minėtoms Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miško. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti nuosavybę natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. VAVA pagal savo kompetenciją priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą Lentvario miesto teritorijoje, privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.
Dėl atsakovų sąžiningumo
Valstybė gali įstatymu nustatyti, jog būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais. Priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Atsižvelgiant į tai turi būti taikoma ir sąžiningo įgijėjo apsauga: turto įgijimas negali būti pateisinamas įgijėjo sąžiningumu, jei tuo bus įteisintas išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju teisės akto, sandorio ar kito juridinę reikšmę turinčio veiksmo ar įvykio pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Dėl šios priežasties negali būti pripažįstami pagrįstais apeliacinių skundų argumentai, susiję su valstybinės reikšmės miškų registravimu Nekilnojamojo turto registre ar pirkimo-pardavimo sutarčių notariniu patvirtinimu.
Kaip minėta, atsakovų nuosavybės teisių į ginčo mišką įgijimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas neteisėtu, nes juo įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Nuosavybės teisių atkūrimu pažeidus draudimą perleisti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį objektą, tokį perleidimą įteisinantis aktas (šiuo atveju – ginčijami VAVA sprendimai) bei jo pagrindu sudaryti vėlesni sandoriai negali sukurti teisėtų padarinių, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Visų pirma, tai taikytina tais atvejais, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Pažymėtina, kad VAVA administracinio akto pripažinimo negaliojančiu ir jo panaikinimo, taip pat vėliau tokio akto pagrindu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis, nepriklausomai nuo to, už kokią sumą ginčo sklypai buvo parduoti. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovų nesąžiningumą, pernelyg mažą parduotų sklypų kainą nurodė tik kaip vieną iš keleto aplinkybių. Kaip minėta, jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Kartu pažymėtina, kad atsakovas A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad perkant sklypą matė, jog jame augo medžiai (t. 3, b. l. 107). Ši aplinkybė įrodo, jog atsakovai, sudarydami pirkimo-pardavimo sutartis, turėjo realią galimybę įsitikinti dėl ginčo sklypuose esančio miško statuso ir svarstyti dėl sudaromo sandorio pasekmių, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovai to nepadarė.
Dėl ginčo sklypų vertės padidėjimo ir dėl restitucijos taikymo
Kaip minėta VAVA administracinio akto dalies pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo, taip pat vėliau tokio akto pagrindu sudaryto sandorio (šiuo atveju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties) ar jo dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviųjų teisės normų reikalavimams, taikomi CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyti teisiniai padariniai, t. y. restitucija. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją, kad jos taikymas sukels atsakovams neproporcingai didelius nepatogumus. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteisiamą grąžinti atsakovams K. pinigų sumą už jų atlygintinai įsigytą žemę, vadovaujamasi bendra taisykle, kad grąžintino turto vertė pinigine išraiška turi būti skaičiuojama pagal turto perleidimo sandoryje, konkrečiai – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, juo labiau, kad atsakovai, teigdami, jog jie padidino žemės sklypo vertę ir teigdami, kad vėliau bus keliamas ginčas dėl žalos atlyginimo, nenurodo, kokių teisinių pasekmių tikisi nagrinėjamu atveju.
Dėl valstybinės reikšmės miškų schemos netikslumo
Pasisakydama dėl apeliantų argumento, jog 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta valstybinės reikšmės schema yra netiksli ir ja remiantis neįmanoma nustatyti tikslios miško teritorijos, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė ieškovas, vien žinodami (turėdami žinoti), kad nuosavybėn Lentvario miesto teritorijoje įsigyjamame žemės sklype yra miško, atsakovai privalėjo suprasti, kad toks sandoris prieštaraus imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Todėl šis argumentas nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Dėl procesinių teisės normų pažeidimo
Procesinės teisės normų pažeidimu A. K. laiko CPK 270 straipsnio nuostatų nesilaikymą, t. y. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė šių atsakovų atsikirtimų santraukos. Remiantis CPK 270 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismo sprendimo aprašomojoje dalyje turi būti nurodoma atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka. Skundžiamame teismo sprendime iš tiesų nėra nuorodos į atsakovų procesinius dokumentus ir tai gali būti vertinama kaip procesinių normų pažeidimas. Tačiau kolegija pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl materialinės teisės normos nenurodymo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje byla būtų buvusi išspręsta neteisingai. Teismo sprendime nurodyti visi faktiniai bei teisniai argumentai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą.
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM (VAVA teisių perėmėja) atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ieškovas nurodė nepagrįstai didelę ieškinio sumą, nuo kurios mokėtiną žyminį mokestį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo sumokėti tik vieną atsakovą - VAVA. Kiti atsakovai taip pat pažymėjo, kad ieškovo nurodyta ieškinio suma nepagrįsta.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes (t. y. kad ginčas kilo iš esmės dėl neteisėtų VAVA sprendimų), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą žyminį mokestį priteisti iš atsakovo VAVA. Pasisakydama dėl ieškinio sumos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas ieškinio sumą paskaičiavo pagal ieškinio padavimo teismui metu VĮ Registrų centro išrašuose nustatytą vidutinę sklypų rinkos vertę, taigi, nėra pagrindo sutikti su teiginiais, kad neteisingai apskaičiuota ieškinio suma (taip pat ir žyminis mokestis), juo labiau, kad atsakovai nenurodė, kuo remiantis turėtų būti paskaičiuota ieškinio suma, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.).
Į visus esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Civilinio proceso kodeksas draudžia teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, taikyti prieštaraujantį Kontitucijai įstatymą ar kitą teisės aktą ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje ir įpareigoja teismą krieptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar toks teisės aktas (teisės norma) neprieštarauja Konstitucijai (CPK 3 str. 1 ir 3 d.).
Atsakovai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuriame nurodo, jog tai tikslinga padaryti siekiant išsiaiškinti ar Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ta apimtimi, jog nekilnojamojo turto (miško) savininkui (paveldėtojui) nepaliekama jokia galimybė pačiam prisidėti prie viešojo intereso apsaugos – miško kaip gamtos išteklio saugojimo ir tausojimo pagal galiojančios nacionalinės teisės bazės reikalavimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konstitucijos 23 straipsnis numato, jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Atkūrimo įstatymo 13 dalies 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog M. V. K. V. K. V. K. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytuose žemės sklypuose buvo miško, todėl nėra pagrindo teigti, jog M. V. (ar jo paveldėtojai) turėjo teisę atkurti nuosavybę į miško žemę, ar žemę, kur iš dalies apaugusi mišku. Taigi nagrinėjamu atveju neaktualu, ar miško savininkui (paveldėtojui) turi būti paliekama galimybė pačiam prisidėti prie miško kaip gamtos išteklio saugojimo ir tausojimo pagal galiojančios nacionalinės teisės bazės reikalavimus, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvods Respublikos Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 1 d. 3 p.).
Kartu pažymėtina, kad prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsakovų minimuose 2007 m. rugsėjo 6 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 25, 47 straipsnių nuostatas, akcentavo, priešingai nei teigia apeliantai, kitus aspektus, t. y. išimtines valstybės teises į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus ir jų santykį su nekilnojamojo turto atkūrimo procesu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nesikreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.