Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. (E. K.) (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Aivaro Alimo (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 130 MGL, t. y. 6 500 Eur dydžio bauda,

iš E. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 190,21 Eur žalai atlyginti, valstybei – 594,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas nuosprendžio 39-ojo lapo pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje ir 45-ojo lapo pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje, nurodant, kad nukentėjusiajam M. U. (toliau – ir nukentėjusysis) buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 14 d., apie 1 val. 40 min., tarnybos metu, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), M. U. nepaklusus pareigūnų reikalavimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę Volkswagen Passat, be valstybinio numerio, specialia transporto priemone Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taranavus M. U. vairuojamą automobilį ir automobiliams sustojus bei M. U. išlipus iš transporto priemonės, sulaikydamas M. U., suvokdamas, kad pastarasis neatlieka prieš jį, kaip pareigūną, jokių priešinimosi veiksmų ir esamoms aplinkybėms nesant jokio pagrindo naudoti fizinę prievartą, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, panaudojo fizinį smurtą – tyčia viena ranka suėmė M. U. už priekinės kaklo dalies ir, ją spausdamas, kita ranka vieną kartą sudavė į dešinę veido pusę – akies sritį, ko sekoje nuo fizinio smurto sukelto skausmo M. U. nugriuvus, batu apauta koja vieną kartą spyrė gulinčiam M. U. į dešinį šoną, tuo nukentėjusiajam ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais padarydamas dešinės akies poodinę kraujosruvą apatiniame voke, su pakraujavimu į akies priekinę kamerą, odos kraujavimą kaklo kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą krūtinės dešiniame šone – tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. U. sveikatą. Šiais tyčiniais veiksmais E. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2019 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. birželio 30 d. Nr. VIII-2048 redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnyje dėl fizinės prievartos panaudojimo, kuriame nurodyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi), užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms; pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją draudžiančią žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis; sulaužė 2011 m. vasario 25 d. duotą pareigūno priesaiką bei šiurkščiai pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus. Tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, E. K. padarė M. U. didelę fizinę bei moralinę žalą, sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestižą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo policijos pareigūno vardą, padarydamas didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama šio skundo ribų.

6. Apeliaciniame skunde ginčijamas E. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Didžioji dalis šiame skunde pateikiamų argumentų yra skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiojo M. U. ir įvykio metu kartu su juo automobilyje važiavusių liudytojų V. U., L. K., M. J. parodymų patikimumo, be to, kvestionuojamos teismo išvados dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kilmės, teigiant, kad specialisto R. Ž. išvadoje ir paaiškinimuose egzistuoja esminiai prieštaravimai, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti. Taigi, gynėjas kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, prašo E. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog E. K. šio teismo nustatytomis aplinkybėmis, viršydamas jam, kaip policijos pareigūnui, suteiktus įgaliojimus, nesant jokio objektyvaus teisėto pagrindo, smurtavo prieš nukentėjusįjį, tuo padarydamas M. U. fizinę bei didelę moralinę žalą, sumenkindamas Lietuvos policijos prestižą bei pasitikėjimą ja, diskredituodamas policijos pareigūno vardą bei padarydamas didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuteistojo kaltę padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą tinkamai pagrindė nukentėjusiojo M. U., tiesioginių įvykio liudytojų V. U., M. J. ir L. K., iš dalies – nuteistojo kolegos Z. J. parodymais, specialisto R. Ž. išvada bei jo paaiškinimais teismo posėdyje, medicininiais dokumentais, nukentėjusiojo nuotraukomis, darytomis policijos komisariate po įvykio, asmens apžiūros protokolu, duomenimis apie M. U. įvykio metu vairuoto automobilio kėbulo modifikavimą, kitais rašytiniais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo motyvuotai atmestos nuteistojo versijos (kurios keliamos ir apeliaciniame skunde), kad nukentėjusysis intensyviai bandė šalintis iš įvykio vietos, dėl ko E. K. sulaikymo metu jį pargriovė ant žemės. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra nekeliančios jokių abejonių, o nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. Gynėjo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiojo M. U. ir liudytojų V. U., L. K. bei M. J. parodymais, kuriuose yra daug neatitikimų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Tokie argumentai prieštarauja bylos medžiagai bei yra nepagrįsti.

11. Susipažinus su nukentėjusiojo M. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, bei protokolo-pareiškimo turiniu, matyti, kad jis davė nuoseklius parodymus ir viso proceso metu nurodė, kad, automobiliams sustojus javų lauke, atsisegė saugos diržą ir bandė atidaryti keleivio dureles, nes priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs L. K. negalėjo to padaryti, tada, peršokęs per L. K., išlipo iš automobilio ir atsistojęs stovėjo, sakė, kad nebebėgs, o prie jo pribėgęs E. K. ranka griebė už gerklės, kita ranka sudavė smūgį į akį, po ko jis (nukentėjusysis) nugriuvo ant žemės, o nuteistasis tada jam spyrė į šoną. Liudytojas V. U. dvejose apklausose, vykusiose ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė, kaip policijos pareigūnas pribėgo prie nukentėjusiojo, griebė jam už gerklės, sudavė į ranka į veidą, taip pat ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino E. K. kaip asmenį, smurtavusį prieš M. U.. Liudytojas M. J. teismo posėdyje nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu, dėl to pirmosios instancijos teismas vadovavosi pirminiais jo parodymais, kad jis matė, kaip M. U. išlipo iš automobilio pro priekines keleivio dureles, prie jo pribėgo policijos pareigūnas ir paguldė ant žemės. Liudytojas L. K. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad matė, kaip pareigūnas delnu trenkė M. U. į veidą iš šono į akies sritį ir jį pargriovė, posėdžio metu pademonstravo, kaip M. U. buvo suduotas smūgis.

12. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, L. K. parodymuose egzistuoja tam tikri neatitikimai – ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis aiškino, kad E. K. trenkė M. U. vieną kartą delnu į dešinę veido pusę ties smilkiniu, paėmė už kaklo ir jį pargriovė ant žemės, o ikiteisminio tyrimo teisėjui jis nurodė, kad matė, kaip E. K. trenkė M. U. delnu į veidą (kairį smilkinį), paėmė už kaklo, trenkė į pilvą ir pargriovė ant žemės – tačiau pirmosios instancijos teismas logiškai paaiškino šiuos neatitikimus ir visiškai teisingai vertino, kad esmines aplinkybes – kad pareigūnas paėmė už kaklo ir trenkė M. U. delnu iš šono į galvos sritį – L. K. viso baudžiamojo proceso metu aiškino nuosekliai, o neesminius neatitikimus L. K. parodymuose teismas paaiškino tuo, kad įvykio metu jis stovėjo M. U. už nugaros, dėl ko galėjo klysti dėl smūgio į pilvą, taip pat tuo, kad nuo įvykio yra praėję nemažai laiko, dėl ko liudytojas sulaikymo aplinkybes atsimena vis mažiau.

13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptartų esminėmis detalėmis tarpusavyje sutampančių nukentėjusiojo ir liudytojų V. U., M. J. bei L. K. parodymų patikimumu. Ir nors apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad akistatos metu pats M. U. pripažino, kad po įvykio dalinosi įspūdžiais su V. U. bei L. K., todėl, gynėjo vertinimu, šie asmenys suderino savo įvykio versiją, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo minėtų asmenų tarpusavio bendravimo po įvykio vertinti kaip aplinkybės, suteikiančios pagrindą abejoti jų parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad M. U. ir V. U. yra broliai, o L. K. – jų draugas, todėl natūralu, kad jie tarpusavyje dalinosi patirto neeilinio įvykio įspūdžiais, tačiau tai nereiškia, kad jų parodymai yra nepatikimi. Esminę reikšmę turi tai, kad parodymus viso proceso metu nukentėjusysis ir minėti liudytojai davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o teisme – ir prisiekę sakyti tiesą, be to, nėra jokios logiškai paaiškinamos priežasties, kodėl šiems asmenims būtų naudinga apkalbėti E. K., juo labiau kad M. U. administracinės atsakomybės nešalina ar nešvelnina aplinkybė, ar jo sulaikymą vykdęs E. K. bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

14. Netikėti nukentėjusiojo M. U. parodymais nesudaro apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybės, kad 2020 m. birželio 14 d. nukentėjusysis gydytojams nurodė, jog policijos pareigūnas, traukdamas iš jį iš automobilio, užgavo dešiniąją akį ar kad nukentėjusysis policijos komisariate nereiškė jokių pretenzijų dėl nuteistojo veiksmų. Atsakydama į tokius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad sužalojimus M. U. sukėlė neteisėti (duomenys neskelbtini) veiksmai, todėl akivaizdu, dėl tokioje situacijoje jis buvo sutrikęs ir netgi įbaugintas (ką patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai) ir, bijodamas dėl savo saugumo, policijos komisariate nereiškė pretenzijų dėl E. K. veiksmų bei, praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, apžiūrinčiam gydytojui nenurodė tikrųjų įvykio aplinkybių, tačiau tai neužkerta kelio nesivadovauti vėlesniais nuosekliais M. U. parodymais, kuriuos patikimai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

15. Pagrindo kitokiam vertinimui neteikia ir gynėjo argumentas, kad M. U. negali paaiškinti kojos sužalojimo aplinkybių. Gynėjo vertinimu, lygiai tokiu pačiu būdu, kaip ir susižalodamas koją, nukentėjusysis galėjo patirti ir nuteistajam inkriminuotus sužalojimus. Tokį argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nesusijusį su nagrinėjama baudžiamąja byla, kadangi nukentėjusiojo kojos sužalojimas E. K. nėra inkriminuojamas, todėl ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

16. Šioje vietoje pažymėtina, kad apeliaciniame skunde gynėjas daug dėmesio skiria siekiui paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nukentėjusysis negalėjo iššokti iš automobilio per viršų nupjauto stogo vietoje, teigdamas, kad byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad M. U., automobiliui nespėjus visiškai sustoti, stojosi ir bandė iš jo išlipti, tokiu būdu siekdamas bėgti nuo jį persekiojančių pareigūnų. Tokius teiginius teisėjų kolegija atmeta kaip prieštaraujančius bylos medžiagai, kadangi iš byloje esančių fotonuotraukų, darytų iškart po įvykio, matyti, kad, esant tokiai automobilio kėbulo modifikacijai (nors dalis stogo buvo nupjauta, tačiau kita dalis buvo virš vairuotojo ir priekinės keleivio sėdynių) bei įvertinus tai, kad langas šalia L. K. buvo uždarytas, M. U. iš automobilio per jo viršų galėjo iššokti tik patekęs į galinę automobilio dalį, kurioje ant sėdynės sėdėjo M. J., kuriam buvo lūžusi koja, tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Tai neužfiksuota ir apeliaciniame skunde akcentuojamame vaizdo įraše, kadangi jame matyti tik tai, kaip automobilio vairuotojas (nukentėjusysis) nusisukęs skuba lipti pro keleivio dureles (t. 2, b. l. 165-166). Taigi, šios aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, patvirtina tik nukentėjusiojo versiją, kad jis peršoko per sėdintį L. K. ir išlipo iš automobilio, neketindamas bėgti – šiuos veiksmus E. K. privalėjo įvertinti adekvačiai, kaip nukentėjusiojo pasidavimą policijos pareigūnams, juo labiau, kad nuteistasis, bėgdamas aplink tarnybinį bei M. U. vairuotą automobilius (šią aplinkybę jis pats patvirtino) link nukentėjusiojo, turėjo pakankamai laiko ir realią galimybę tinkamai įvertinti situaciją.

17. Pažymėtina, kad aptartus asmenų parodymus, kuriais jie apibūdino M. U. sužalojimų mechanizmą, patvirtina ir specialisto R. Ž. išvada bei jo paaiškinimai teismo posėdžio metu, kuriuose, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra prieštaravimų. Savo išvadoje R. Ž. nurodė, o apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad M. U. dešinės akies sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva apatiniame voke, pakraujavimu į akies priekinę kamerą, odos kraujosruva kaklo kairėje pusėje, poodinė kraujosruva krūtinės dešiniame šone padaryti paveikus kietais bukais daiktais, 3 trauminiais poveikiais, galimai įvykio aplinkybėmis, o pagal nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs. Specialistas teismo posėdyje paaiškino, kad sužalojimas krūtinės dešiniame šone galėjo būti padarytas perverčiant nukentėjusįjį ant žemės (kas atitinka E. K. keliamas versijas), tačiau nei akies sumušimas (kuris galėjo būti padarytas suduodant kumščiu į dešinę akį ir kontaktuojant su akiniais), nei odos kraujosruva kaklo kairėje pusėje pagal savo pobūdį ir lokalizaciją negalėjo būti padaryti E. K. nurodomu būdu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino šiuos paaiškinimus bei specialisto išvadą kaip visumą ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad jie visiškai atitinka kitus patikimus bylos įrodymus bei leidžia atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti, kuomet buvo pargriautas nuteistojo nurodomomis aplinkybėmis veidu į žemę, nes mažai tikėtina, kad vienu metu, būnant pargriautam ant žemės, galima susižaloti akį, kaklą bei krūtinės sritį, be to, šie sužalojimai pagal savo pobūdį negalėjo būti padaryti nukentėjusiajam vairuojant ir atsitrenkiant į automobilio detales.

18. Gynėjas su tokiu vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas kad specialisto išvadoje nurodoma, jog pagal nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs, o akies sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kumščiu į dešinę akį ir kontaktuojant su akiniais, tačiau vėliau specialistas davė paaiškinimus, jog poodinė kraujosruva krūtinės dešiniajame šone galėjo būti padaryta M. U. nugriuvus ar parverčiant jį ant žemės ir susitrenkiant į grumstą, o akies sumušimas – suduodant tiek delnu, tiek kumščiu. Gynėjas, siekdamas pašalinti, jo manymu, minėtus prieštaravimus, kreipėsi į nepriklausomą teismo medicinos ekspertą dr. P. P., kuris konstatavo, jog sužalojimas krūtinės dešiniajame šone M. U. galėjo būti padarytas tiek nesaugiai (neprisisegus saugos diržo) vairuojant transporto priemonę, tiek griūnant, o labiausiai tikėtinas akies sužalojimo mechanizmas – sužalotos veido srities kontaktas su akinių rėmeliu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su gynėjo argumentais.

19. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme R. Ž. motyvuotai atsakė ir jam užduodamus klausimus ir nurodė, kad visų M. U. konstatuotų sužalojimų neįmanoma pasidaryti nugriuvus. Plėtodamas šią išvadą, R. Ž. paaiškino, kad, atsižvelgęs į tai, jog M. U. akiniai buvo nepažeisti, padarė išvadą, kad akies sužalojimas padarytas suduodant kumščiu (gavus kumščiu į akinius, rėmeliai sumuša akį, šiuo atveju turėjo būti kontaktas į akies obuolį – turėjo būti smūgis į akinius ir akinių nosies laikiklio kontaktas su apatiniu voku, taip pažeidžiant akies obuolį), tačiau tokį poveikį galima pasidaryti ir į kur nors atsitrenkiant – toks paaiškinimas nėra prieštaringas ir atitinka gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktą dr. P. P. išvadą, kad nukentėjusiajam konstatuotą akies srities sužalojimą galima patirti ir atsitrenkiant į vairą, taip pat griūnant ir akinių rėmeliu atsitrenkiant į žemės paviršių ar suduodant smūgį į veido sritį, pataikant į akinių rėmelį. Taigi, šios dvi specialistų išvados dėl M. U. konstatuoto sužalojimo akies srityje nėra prieštaringos, taip pat tarpusavyje prieštaringi nėra ir specialisto R. Ž. išvada bei jo paaiškinimai teismo posėdžio metu. Toliau analizuojant specialisto R. Ž. paaiškinimus teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme matyti, kad kraujosruva krūtinės dešiniame šone M. U. galėjo būti padaryta riboto paviršiaus daiktu (pavyzdžiui, koja), taip pat ir griūnant ir atsitrenkiant į grumstą – specialistas sutiko su dr. P. P. išvada, kad šį susižalojimą M. U. galėjo pasidaryti nugriuvęs. Taip pat R. Ž. paaiškino, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas kaklo srityje nebūdingas atsitrenkimui staigiai stabdant ir galėjo būti padarytas tiek ištraukiant M. U. iš automobilio, tiek jį pargriovus, kas iš esmės taip pat atitinka dr. P. P. išvadą, jog kraujosruva kaklo odoje padaryta kietu buku daiktu (tiek tiesiogiai traumuojant minėtą vietą, tiek ir priešingoje pusėje tempiant drabužius).

20. Taigi, nuosekli minėtų specialių žinių turinčių asmenų išvadų bei paaiškinimų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad šios išvados tarpusavyje nėra prieštaringos, o kartu tai paneigia ir apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad R. Ž. išvada ir paaiškinimai yra prieštaringi tarpusavyje.

21. Teisėjų kolegija, nuodugniai įvertinusi aptartus paaiškinimus, visiškai sutinka, kad M. U. konstatuoti sužalojimai, vertinant juos po vieną, gali būti padaromi ir griūnant (būnant pargriautam), kas atitinka E. K. versiją, jog jis, siekdamas sulaikyti nukentėjusįjį, jį pargriovė ant žemės, tačiau šioje byloje esminę reikšmę turi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė – kad M. U. nustatyti sužalojimai, vertinant juos visumoje, negali būti padaromi tik asmeniui griūnant ir atsitrenkiant į žemę. Teisėjų kolegija su tokia išvada visiškai sutinka, kadangi ji atitinka tiek R. Ž. ir P. P. išvadų, tiek pirmiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų V. U., M. J. ir L. K. parodymų visetą. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad įvykis buvo ūkininko pasėlių laukuose, kur žemė yra minkšta ir įprastai joje nebūna akmenų – ši aplinkybė byloje nėra ginčijama, todėl M. U. nebuvo logiškai paaiškinamų objektyvių sąlygų vienu metu patirti tokio pobūdžio sužalojimų ir kaklo, ir akies, ir krūtinės srityse griūnant. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad visi šie sužalojimai padaryti E. K. griebiant M. U. už kaklo, suduodant jam ranka į dešinės akies sritį, o po to spiriant nukritusiam ant žemės M. U. į šoną.

22. Apeliaciniame skunde gynėjas pabrėžia ir tai, jog gauti E. K. tyrimo poligrafu rezultatai suformavo teismo vidinį įsitikinimą, taip pat kad teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog įvykis nebuvo filmuotas „BodyCam“ kameromis, tačiau tokie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui, iš kurio matyti, kad aplinkybė dėl įvykio nefiksavimo „Bodycam“ kameromis nėra akcentuojama, o vertinama visų kitų byloje surinktų duomenų kontekste; tyrimo poligrafu rezultatais teismas rėmėsi tik tikrindamas byloje surinktus įrodymus, kas visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015).

23. Įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visetą, teisėjo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad M. U. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bei E. K. neabejotinai suvokiant, kad nukentėjusysis neatlieka jokių priešinimosi veiksmų ir nesant jokio Įstatyme numatyto pagrindo tokiu atveju panaudoti fizinę prievartą.

24. Akivaizdu, kad tokiu būdu E. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Įstatymo 27 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, kad pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, kad fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, kad fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi), užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms, Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nurodančias gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, 4 straipsnio 2 dalyje numatytus pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, taip pat Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją draudžiančią žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis bei neabejotinai sulaužė duotą priesaiką.

25. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė didelės žalos BK 228 straipsnio 1 dalies prasme požymį, konstatuodamas, kad tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, E. K. padarė M. U. fizinę bei didelę moralinę žalą, sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestižą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo policijos pareigūno vardą, padarydamas didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei. Teisėjų kolegija didelės žalos požymį šioje byloje laiko visiškai įrodytu.

26. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra neginčytinai įrodyta byloje esančių įrodymų visetu, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. (E. K.) gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti.