Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė A. Š. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) EDS INVEST (toliau ir atsakovė), prašydama: 1) pripažinti 2012 m. sausio 11 d. paskolos sutartį Nr. 12-00009 neteisėta ir negaliojančia ab initio; 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 254,88 Eur bei bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus šių reikalavimų, alternatyviai ieškovė prašė: 1) pripažinti 2012 m. sausio 11 d. paskolos sutarties Nr. 12-00009 sąlygą dėl delspinigių nesąžininga ir negaliojančia ab initio; 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės sumas, kurios priskaičiuotos kaip delspinigiai; 3) atleisti ieškovę nuo 11 169,98 Eur pelno palūkanų pagal 2012 m. sausio 11 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00009 mokėjimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, kad 2012 m. sausio 11 d., susiklosčius sunkiai finansinei situacijai po ieškovės sutuoktinio mirties, ieškovė ir pradinė kreditorė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau ir pradinė kreditorė) sudarė Paskolos sutartį Nr. 12-00009 (toliau ir Paskolos sutarties), kurios pagrindu ieškovei suteikta 34 900 Eur paskola, tačiau realiai visos sumos ieškovė negavo, nes pagal Paskolos sutarties 6.3 punktą, už 1/10 paskolos sumos privalėjo įsigyti kredito unijos pajų. Nurodė, kad bankrutavus pradinei kreditorei, įsigytas pajus tapo bevertis, nors palūkanos skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos. Pagal Paskolos sutarties 2.2 punktą, paskolos grąžinimo terminas buvo 2027 m. sausio 25 d., o pagal 2.4 punktą, paskola buvo skirta refinansavimui ir būsto remontui. Nurodė, kad pagal Paskolos sutarties 2.14 punktą, paskolos grąžinimas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl ieškovė įkeitė jai ir jos sūnui priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. sausio 12 d. sutartinės hipotekos lakštą. Paskolos sutarties 2.6 punkte nustatyta 8 procentų palūkanų norma, o 2.15 punkte – 0,2 proc. dydžio delspinigiai, mokėtini už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną (6.8 punktas). Pažymėjo, kad pastarosios sąlygos buvo standartinės sąlygos, dėl kurių ieškovė negalėjo derėtis. Pagal Paskolos sutarties 2.13 punkte įtvirtintą mokėjimo tvarkaraštį, kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų suma sudaro 57 299,96 Eur (34 900 Eur kreditas + 22 339,96 Eur palūkanos). Ieškovė pateikė savo atliktų mokėjimų grafiką, pagal kurį ieškinio pateikimo dieną ieškovė buvo gražinusi 35 154,88 Eur sumą, t. y. 254,88 Eur daugiau, nei buvo gavusi. Nurodė, kad pradinė kreditorė ieškovės mokumą vertino pagal prašymą vartojimo paskolai gauti, kuriame ieškovė pateikė duomenis apie savo šeimyninę padėtį, išlaikytinių skaičių, darbovietes, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus kitam, Nordea bankui, turimą nekilnojamąjį turtą. Pasak ieškovės, 2020 m. gegužės 20 d. pradinės kreditorės nemokumo administratorė pranešė apie reikalavimo teisių pagal Paskolos sutartį perleidimą atsakovei. Ieškovės teigimu, ji pagal galimybes vykdė mokėjimus, tačiau 2019 m. pabaigoje atsakovės atstovai, kurie taip pat atstovavo ir pradinę kreditorę, pabandė prieš terminą vienašališkai nutraukti sutartį bei kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir priverstinio išieškojimo iš įkeisto buto. Ieškovės atstovas pateikė notarui 2019 m. gruodžio 6 d. pranešimą dėl kreditorės reikalavimų nepagrįstumo, o 2019 m. gruodžio 31 d. notaras informavo, kad vykdomasis įrašas nebus atliekamas. Šalys savo iniciatyva vedė derybas siekiant sušvelninti paskolos sąlygas dėl delspinigių bei palūkanų, tačiau nesėkmingai.

3. Ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimus nurodo, kad Paskolos sutarties 2.15 punkte nustatytas delspinigių dydis (0,2 proc.) yra 4 kartus didesnis nei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau ir VKĮ) nustatytas maksimalus leistinas netesybų dydis (0,05 proc.), todėl ši sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio bei taikytina restitucija ieškovės naudai priteisiant sumą, kuri priskaičiuota kaip delspinigiai. Nurodė, kad sudarant Paskolos sutartį ieškovės darbo užmokestis sudarė 1814 Lt (525 Eur), todėl ieškovė turėjo atiduoti apie 60,63 proc. savo mėnesio pajamų, o 2013 m. laikotarpiu ieškovė kas mėnesį turėjo mokėti nuo 441 Eur iki 418 Eur, kas sudarė 82 proc. ieškovės pajamų. Ieškovės manymu, pradinė kreditorė nesilaikė sąžiningo ir atsakingo skolinimo principų, o pasinaudodama sunkia ieškovės finansine padėtimi, privertė sudaryti paskolos sutartį nesąžiningomis sąlygomis, mokant palūkanas, kurios neproporcingos ieškovės finansinėms galimybėms. Nurodė, kad Paskolos sutarties sąlyga dėl palūkanų yra nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ji negali būti ieškovei taikoma ab initio. Kita vertus, ieškovė teigia, kad Paskolos sutarties sąlyga, nustatanti palūkanų normą gali būti modifikuojama, sumažinant pelno palūkanas, kadangi palūkanos neatitinka Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2002 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. IX-1068 redakcija, galiojusi paskolos suteikimo metu) įtvirtinto atsakingo skolinimosi principo bei Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu patvirtintų atsakingojo skolinimo nuostatų. Pažymėjo, kad ieškovės negalėjimas tinkamai vykdyti prievolę atsakovei yra susijęs su nepagrįsta palūkanų apimtimi. Pasak ieškovės, įvertinus, kad sąlyga, apibrėžianti palūkanas yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžianti sutarties sąlyga, jos neatitiktis įstatymo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygos nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šios sutarties sąlygos vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti ir tokiu atveju visa sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia bei taikoma restitucija.