- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-370-232/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38735-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- N. S., P. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. S. ir P. S. ieškinį atsakovui A. B. dėl palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai N. S. ir P. S. prašė priteisti iš atsakovo 6 945,70 Eur palūkanų apskaičiuotų nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d., 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovai ir atsakovas 2008 m. gruodžio 1 d. sudarė paskolos sutartį pagal kurią atsakovui iki 2011 m. birželio 1 d. paskolino 33 000 Lt (9 557,46 Eur) ir numatė 25 proc. metinę palūkanų normą. Atsakovas paskolos sutartyje numatytu laiku negrąžino. Ieškovams atsakovas perdavė grynuosius pinigus: 2012 m. spalio 15 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2013 m. kovo 13 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2013 m. spalio 30 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur); 2013 m. lapkričio 27 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur); 2014 m. liepos 14 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2015 m. balandžio 9 d. – 9 001 Lt (2 606,87 Eur); 2016 m. gruodžio 23 d. – 3 452,80 Lt (1 000 Eur). Kadangi reikalavimams dėl palūkanų yra nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas, tai ieškovai nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. apskaičiavo mokėtinas 6 945,70 Eur palūkanas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. B. prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovai neįrodė kada ir kokiomis dalimis atsakovas grąžino paskolą. Pažymėjo, kad ieškovo pripažino paskolos grąžinimo faktą. Paaiškino, jog sutartyje nurodytu laiku paskolos negrąžino, bet paskolą grąžindavo dalimis pinigus atiduodamas ieškovams. Nurodė, kad pats neturi įrodymų apie tai kada ir kokiomis dalimis buvo grąžinama paskola. Atsakovas nesutiko su palūkanų paskaičiavimu. Pažymėjo, kad ieškovai skaičiuodami palūkanas iki 2012 m. spalio 18 d. yra praleidę 5 metų ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo A. B. 2 905,49 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 204,14 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovų N. S. ir P. S. naudai. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.
4. Teismas nustatė, kad 2008 m. gruodžio 1 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovai paskolino atsakovui 33 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2011 m. birželio 1 d. mokėdamas 25 proc. metines palūkanas. Sutartyje atsakovas nurodė, jog pinigus gavo. Teismas laikė byloje įrodyta aplinkybę, jog ieškovai perdavė, o atsakovas gavo 33 000 Lt paskolą. Nurodė, kad šalys pripažino ir neginčijo aplinkybės, jog atsakovas iki sutartyje nurodyto termino (2011 m. birželio 1 d.) negrąžino paskolos.
5. Pažymėjo, kad pareigą įrodyti prievolės įvykdymą, t. y. paskolos grąžinimą tenka atsakovui, todėl atsakovas turi įrodyti kada ir kokias sumas sumokėjo ieškovams grąžindamas paskolą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovui neteikiant įrodymų apie savo prievolės įvykdymo aplinkybes (paskolos gražinimo dydį ir datas) byloje laikomos ieškovų ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog atsakovas atliko mokėjimus: 2012 m. spalio 15 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2013 m. kovo 13 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2013 m. spalio 30 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur); 2013 m. lapkričio 27 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur); 2014 m. liepos 14 d. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur); 2015 m. balandžio 9 d. – 9 001 Lt (2 606,87 Eur); 2016 m. gruodžio 23 d. – 3 452,80 Lt (1 000 Eur). Nurodė, kad šios teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog visą paskolos sumą atsakovas ieškovams grąžino 2016 m. gruodžio 23 d. atitinkamai sumokėdamas papildomai 453,80 Lt (131,43 Eur), kurią ieškovai užskaitė kaip dalį palūkanų.
Šalies argumentai
6. Nurodė, kad ieškovai į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017 m. spalio 23 d., todėl nuo šios datos nutrūko ieškinio senaties terminas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis) ir ieškovų reikalavimus dėl palūkanų priteisimo, kurie yra apskaičiuoti iki 2012 m. spalio 23 d., laikė nepagrįstais. Nustatė, kad pritaikius 5 metų ieškinio senatį ieškovai įgijo teisę reikalauti 10 485,87 Lt dydžio palūkanas. Įvertinęs tai, kad atsakovas sumokėjo dalį (453,80 Lt) palūkanų, ieškinį tenkino dėl 10 032,07 Lt (2 905,49 Eur) palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovų ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – visus ieškovų ieškinio reikalavimus atmesti. Nurodė, kad ieškovai nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas paskolą grąžino ieškinyje nurodytomis datomis ir dalimis. Teigė, kad būtent ieškovas turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi teikdamas ieškinį. Ieškinys buvo teikiamas ne dėl pagrindinės prievolės įvykdymo (paskolos grąžinimo), o dėl papildomos prievolės, t. y. palūkanų mokėjimo, įvykdymo. Patys ieškovai ieškinyje teigė, kad atsakovas pagrindinę prievolę, t. y. grąžinti visą paskolos sumą, yra įvykdęs ir yra išdavęs tai patvirtinantį dokumentą. Pažymėjo, kad būtent ieškovams teko pareiga įrodyti ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad atsakovas nėra sumokėjęs palūkanų pagal paskolos sutartį. Teismas padaręs išvadą, kad atsakovui yra kilusi pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su paskolos grąžinimu, pažeidė CK 6.65 straipsnio 5 dalies, CK 6.123 straipsnio 2 dalies ir CPK 178 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
8. Ieškovai N. S. ir P. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Paaiškino, kad ieškovų reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilo iš paskolos teisinių santykių. Paskolos sutartyje šalys numatė sąlygą, kad paskola atsakovui yra suteikiama su 25 procentų metine palūkanų norma (Paskolos sutarties 1.3. punktas). Atsakovas ieškovams pasiskolintos pinigų sumos iki paskolos sutartyje numatyto termino (2011 m. birželio 1 d.) negrąžino. Atsakovas negalėjo nurodyti jokių konkrečių aplinkybių, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kada ir kokiomis dalimis jis galutinai sumokėjo ieškovams paskolos sumą ir kada tariamai grąžino palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių yra kilęs dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, sprendžiant dėl palūkanų, kylančių iš paskolinių teisinių santykių, grąžinimo.
11. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Tarp ieškovų ir atsakovo 2008 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovai paskolino atsakovui 33 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2011 m. birželio 1 d. mokėdamas 25 proc. metines palūkanas.
12. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju ieškovai privalėjo įrodyti, kad suteikė paskolą, o atsakovas, kad paskolą grąžino numatytu terminu. Atsakovas pasirašė paskolos sutartyje, joje nurodė, kad pinigus gavo, šios aplinkybės, bylą nagrinėjant teisme, neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai pagal paskolos sutartį perdavė atsakovo nuosavybėn pinigus, o atsakovas juos gavo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skolos dokumentas atitiko jam keliamus formos reikalavimus, numatytus CK 6.871 straipsnio 3 dalyje.
14. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 178 straipsnyje reglamentuota, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.
15. Kadangi paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui gautus pinigus ir palūkanas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, todėl jam (paskolos gavėjui) tenka pareiga įrodyti, kad prievolę įvykdė tinkamai, t. y. kad pinigus grąžino ir sumokėjo palūkanas. Tarp šalių nekilo ginčo, kad paskola buvo grąžinta, taip pat nebuvo ginčo, kad atsakovas savo prievolę įvykdė netinkamai – praleido paskolos grąžinimo terminą. Atsakovas pripažino, kad visos paskolos sumos sutartyje numatytu terminu nebuvo grąžinęs, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kokiais terminais ir kokiomis dalimis grąžino paskolą. Atsakovui nepateikus įrodymų dėl paskolos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovų nurodytomis aplinkybėmis dėl paskolos grąžinimo terminų ir dalių grąžinimo.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
17. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovams teko pareiga įrodyti ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovas nėra sumokėjęs palūkanų pagal paskolos sutartį, rėmėsi CK 6.123 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui, bei 6.65 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad, jeigu kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, kad skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitokias išlaidas.
18. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą (CPK 6.65 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad skolos dokumento buvimas pas paskolos davėją yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė nebuvo įvykdyta, todėl paskolos gavėjas, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovai priėmė atsakovo prievolės įvykdymą, nepateikė įrodymų apie skolos dokumento ar pakvitavimo turėjimą. Priešingai, ieškovai kreipėsi į teismą, nurodant, kad atsakovas savo prievolės pagal sutartį tinkamai neįvykdė – nesumokėjo sutartyje šalių sulygtų palūkanų, su ieškiniu pateikė paskolos sutartį, kurioje nėra įrašo apie prievolės įvykdymą. Taigi priešingai nei teigia atsakovas, ieškovams nagrinėjamu atveju netenka pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, kadangi paskolos sutartis buvo pas ieškovus. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad ieškovai būtų išdavę pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, todėl negalima preziumuoti, kad atsakovas sumokėjo palūkanas ir kitokias su paskolos sutartimi susijusias išlaidas.
20. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
21. Apeliacinį skunda atmetus, remiantis CPK 93, 98 straipsniais iš atsakovo ieškovų naudai priteisiamos jų patirtos teisinės pagalbos išlaidos, apeliacinėje instancijoje surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, sudarančios 150 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovų N. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir P. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.