Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Viginto Stričkos apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Priteista Ž. K. iš A. K. – 1700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų) turtinės žalos ir 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, bei 700,00 Eur (septyni šimtai eurų) išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 27 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė Ž. K. du smūgius į veido sritį, dėl to nukentėjusysis prarado sąmonę ir nukrito ant žemės, ir tuo A. K. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. muštines žaizdas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje su aplinkine pogleivine kraujosruva, viršutinio žandikaulio kairės pusės III danties vainiko lūžį, apatinio žandikaulio kairės pusės II danties vainiko nuskėlimą ir poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Taigi apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.

Ir nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmasis smūgiavo nukentėjusysis, t. y. kad būtent Ž. K. pirmas sudavė A. K., po to A. K. ir sudavė atsakomąjį smūgį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik nė vienas konfliktinę situaciją matęs liudytojas (R. Š., A. B., A. A., T. N.) nepatvirtino matęs, kad Ž. K. iš viso būtų sudavęs smūgį (ar smūgius) A. K., tačiau baudžiamojoje byloje nėra ir jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo nurodomas aplinkybes dėl jam Ž. K. suduoto smūgio (ar suduotų smūgių), ir jais padarytų sužalojimų. Priešingai nei nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kurias patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. pG 1426/2016(04) (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 05-2-00309-16, b. l. 77), kurioje konstatuota, kad Ž. K. sužalojimai padaryti ne mažiau nei dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus veidą. Nurodytiems sužalojimams, kurie aptariamojo specialisto išvadoje kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, padaryti reikėjo dviejų smūgių kietu buku daiktu į veidą. Taigi nukentėjusiojo Ž. K. duoti parodymai dėl to, jog būtent A. K. sudavė jam du smūgius į veidą – į dantis ir į akį, priešingai, nei nuteistojo A. K. parodymai, yra patvirtinami ir kita pirmiau jau nurodyta baudžiamosios bylos medžiaga. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi ir tiki ne nuteistojo, o nukentėjusiojo parodymais.

Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam A. K. aiškiai nebuvo reikalo gintis ir antro smūgio nukentėjusiajam sudavimo metu. Pirmiau nurodytais duomenimis nustatyta, kad kilus konfliktui tarp A. K. ir Ž. K., jie susistumdė, tuomet nuteistasis sudavė vieną smūgį į veidą nukentėjusiajam. Liudytojai R. Š., A. B., A. A. ir T. N. patvirtino, kad R. Š. ir A. B. vedant Ž. K. namo, jis ištrūko ir užsimojęs bėgo link A. K., tuomet kaltinamasis sudavė jam antrą smūgį į veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo. Vis dėlto tokio nukentėjusiojo elgesio apeliacinės instancijos teismas nevertina kaip pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Ir štai dėl ko. Pirma, A. K. jau buvo sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam, tačiau šis nesigynė, iškart nesmūgiavo atgal, o buvo vedamas namo. Taigi jis nebuvo agresyvus. Antra, nukentėjusysis buvo neblaivus ir A. K. tai suprato. Taigi nuteistojo mąstymas ir elgsena turėjo būti racionali, o tai reiškia, kad prieš suduodamas stiprų smūgį neblaiviam nukentėjusiam į galvos sritį, kuriam tik ką nuteistasis jau ir taip buvo sudavęs, o ne tiesiog atstumdamas nukentėjusįjį, nuteistasis ne gynėsi, o pats atliko tyčinius smurtinius veiksmus, tam nesant jokio teisėto pagrindo.

Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo A. K. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo gynėjo skunde nurodyti teiginiai, kad proceso dalyvių apklausos teismo posėdyje buvo atliktos formaliai, kada nebuvo nustatytos svarbios bylos aplinkybės, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat, kad nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymima, kad nei 2017 m. balandžio 10 d. teisiamojo posėdžio pradžioje (2 t., 45 b. l.), nei po liudytojų apklausos (2 t., 45–49 b. l.), nei 2017 m. balandžio 27 d. teisiamojo posėdžio metu prieš baigiant įrodymų tyrimą (2 t., 56 b. l.), nuteistojo gynėjas advokatas V. Strička neturėjo ir neišreiškė jokių prašymų, nors aplinkybės, susijusios su proceso dalyvių apklausose nurodytomis aplinkybėmis, jam jau buvo žinomos iš pirmiau nurodytų teisiamųjų posėdžių išgirstų proceso dalyvių parodymų. Vadinasi, tai, kad pats advokatas tinkamai ir laiku, kaip tai numato baudžiamojo proceso kodeksas, neįgyvendino jam įstatymo suteiktų teisių ir nepatikslino ar nepasitikslino jam reikšmingų aplinkybių, jokiu būdu nereiškia, kad teismas būtų padaręs kokius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Priešingai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, byloje esančių duomenų pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms ir daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo ir kaltinamo asmens kaltumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės jam atlikus inkriminuotus veiksmus.

Taip pat teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. laisvės apribojimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo reikalavimus.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas A. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausmę aštuoniems mėnesiams bei, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, nustatydamas jam įpareigojimą visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas, taip pat į nusikaltimo pavojingumo laipsnį – tyčinis nusikaltimas, pagrįstai į vertino tai, kad nėra A. K. atsakomybę sunkinančių ir / ar lengvinančių aplinkybių, jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, dirba, mokosi.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. vieną iš švelnesnių jo padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, ir nustatydamas jo dydį mažesnį už tokios bausmės vidurkį (BK 48 str. 2 d.), rėmėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalies, 55, 61 straipsnių nuostatomis bei atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad nuteistojo asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmės rūšis ir jos visiškai atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Atsakant į nuteistojo gynėjo skunde nurodytus teiginius, kad nuteistajam paskirtas įpareigojimas visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 vai. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, yra perteklinis ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, nes gynėjui nėra aišku, kaip toks įpareigojimas, kuris nėra susijęs su padaryta nusikalstama veika, teigiamai paveiks nuteistojo asmenybę, pirmiausia pažymima tai, kad nuteistajam skirtas įpareigojimas – visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, yra numatytas įstatyme, o būtent BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte. Antra, bausmės paskirtis yra ne vien sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; ar atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl padariniai, kuriuos sukelia bausmės ir kartu su bausme paskirtų įpareigojimų taikymas, yra natūralus asmeniui keliamų nepatogumų ar suvaržymų rezultatas, be kita ko, nulemtas tik paties nuteistojo teisei priešingų veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolega neranda pagrindo išvadai, kad nuteistajam skirtas įpareigojimas, būtų perteklinis ar neproporcingas pastarojo padarytai nuskalstamai veikai.

Nepagrįstai nuteistojo gynėjas skunde nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė ir neanalizavo, ar veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų sąmoningai ar neatsargiai skatinęs kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokių aplinkybių nenurodė net pats nuteistasis apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu, kurių metu A. K. teigė, kad nukentėjusiajam sudavė ne dėl provokuojančio ar rizikingo pastarojo elgesio, o todėl, kad gynėsi. Taigi nagrinėjamu atveju kaltininko nusikalstama veika nebuvo atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

Nuteistojo gynėjo nuomone, nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatitinkantis jam keliamų reikalavimų, nes jame nurodytos turtinės žalos sumos nepagrįstos jokiais įrodymais, ir todėl teismas, advokato tikinimu, turėjo pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Ž. K. civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, be kita ko, grindė IĮ „I.“ pateikta informacija dėl sužalotų dantų gydymo kainos, kuri patvirtina sužalotų dantų gydymo būtinybę, trukmę ir preliminarią jų kainą – 1700 Eur. Pirmosios instancijos teismas šiuo dokumentu vadovavosi kaip tinkamu įrodymu, pripažino, kad nukentėjusysis fizinę žalą patyrė būtent dėl nuteistojo A. K. veiksmų, ir teismas, įvertinęs byloje pateiktus preliminarius gydymo įstaigos paskaičiavimus, rinkoje egzistuojančias realias dantų gydymo kainas, sprendė, kad nukentėjusiojo nurodyta dantų gydymo (implantavimo) kaina yra pagrįsta, todėl tokios odontologo paslaugos laikytinos realiomis ir būtinomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms neturi teisinio pagrindo.

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe, ir kaip žalos atlyginimą gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 6.249 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti laiko, gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-202/2012). Taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant, ar dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusios gydymo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos gydymo išlaidos yra realios, būtinos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Iš nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo matyti, kad tokias aplinkybes apylinkės teismas aiškinosi ir nustatė visus išvardytus šiuo atveju būsimų gydymo išlaidų požymius, t. y. tai, kad jos susijusios su Ž. K. sveikatos sutrikdymo (sužalotų dantų) padarinių šalinimu, yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, akivaizdžios, realios, būtinos ir protingos.

Taigi, skirtingai, nei teigia nuteistojo gynėjas, žalą padaręs asmuo turi atlyginti nebūtinai faktiškai jau patirtas su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas taip pat nesutinka ir su nukentėjusiajam priteistu 800 Eur neturtinės žalos dydžiu ir teigia, kad tokio dydžio žalos atlyginimas neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytų kriterijų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šie apeliacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Spręsdamas priteistinos neturinės žalos dydį nukentėjusiajam apylinkės teismas nurodė, kad fizinis smurtas neabejotinai sukėlė nukentėjusiajam ne tik fizinį skausmą bei specialistų išvadoje nurodytą nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir pagrįstus išgyvenimus, su tuo sietinas neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, nes dėl sužalotų dantų nukentėjusysis iki šiol patiria nepatogumų.

Taigi skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti nukentėjusiajam 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą, jo sukeltas pasekmes. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 140 straipsnio 1 dalies nuostata saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino A. K. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo Ž. K. interesus, tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Be to, ir pats advokatas skunde nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 Eur. Taigi, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam Ž. K. priteista 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka jau sukurtus teismo precedentus, todėl ją mažinti nėra pagrindo.

Taip pat nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu yra prašoma sumažinti arba išvis nepriteisti nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų, kurios, advokato vertinimu, yra per didelės.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis atstovo paslaugoms apmokėti, kurias sudarė jo atstovavimas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, civilinio ieškinio rengimas, patyrė 700 Eur išlaidas (1 t., 70 b. l., 2 t., 51 b. l.). Remdamasis tuo, kad nukentėjusiajam priteistos atstovavimo išlaidos pagrįstos byloje esančiais duomenimis, bei atsižvelgdamas į teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą, surašytus dokumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad nukentėjusiajam priteista jo patirtų atstovavimo išlaidų suma būtų per didelė. Dėl to nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas, priteisdamas atstovavimo išlaidas, neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Nepaisant to, pats nuteistojo gynėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių sunkią nuteistojo turtinę padėtį. Tokių išvadų neleidžia daryti ir baudžiamosios bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad nuteistasis dirba (1 t., 153 b. l.) bei turi nekilnojamojo turto (2 t., 53 b. l.).

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, ar, kaip prašo nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu – baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, nėra pagrindų, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Viginto Stričkos apeliacinį skundą atmesti.