- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-24
- Bylos Nr.
- I3-617-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01961-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jovita Einikienė, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Ramūnas Plėštis
- Kategorijos
- 18.2Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka ir terminai
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Jolantos Malijauskienės ir Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjai R. S., jos atstovui advokatui Ramūnui Plėščiui, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Vytautui Cechanavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
P. R. S. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą prašymo atkurti nuosavybės teises į P. L. nuosavybę padavimui; 2) atnaujinti praleistą terminą dokumentų, nurodančių giminystės ryšį su turto savininku P. L. pateikimui.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime gimė jos senelis P. L.. (duomenys neskelbtini) kaime gimė jos mama V. L. (Duomenys neskelbtini) V. L. ištekėjo už M. A. ir tapo V. A.. (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėja. (Duomenys neskelbtini) pareiškėja ištekėjo už V. S. ir tapo R. S.. Pareiškėja anksčiau nesikreipė dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Jos motinos tėvas P. L. mirė, kai ji buvo nepilnametė (trejų metų amžiaus), todėl apie jo turimą turtą nežinojo. Kadangi sovietmečiu senelio turima žemė buvo nacionalizuota, mama niekada nepasakojo apie senelio turimą žemę, nebuvo kilusi mintis dėl jos kažkur kreiptis. Mama mirė (duomenys neskelbtini). Kadangi apie senelio turtą niekada jai nepasakojo, ji apie šią žemę nežinojo. Tuo laikotarpiu iš viso nebuvo kalbama apie žemės privatizavimą, todėl jai nekilo mintis, kad toks turtas galėtų egzistuoti ir tuo labiau, kad ji galėtų į jį pretenduoti. 1991 m. atsirado galimybė privatizuoti nekilnojamąjį turtą. Tačiau 1991 m. - 2018 m. laikotarpiu pareiškėja slaugė sunkiai sergantį savo vyrą ir neturėjo laiko ir energijos domėtis galimai turimu turtu. Po vyro mirties nusprendė išsiaiškinti, ar egzistuoja kažkoks senelių turtas, nes buvo girdėjusi apie galimybę tokį turtą priimti. Kreipėsi į valstybės archyvą ir sužinojo apie seneliui nuosavybės teise priklausančią žemę. 2018 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, norėdama sužinoti apie P. L., t. y. jos senelio, vardu egzistuojančią nuosavybę. 2019 m. sausio 17 d. gavo pažymą apie P. L. nuosavybę, kurioje buvo nurodyta, kad išlikęs Parovėjos dvaro Biržų valsčiaus Biržų - Pasvalio apskrities buvusioje nuosavybėje A. T. parceliacijos planas, patvirtintas 1925 m. balandžio 7 d. (F.1250, A.4.B.2/34), kuriame 23 numeriu įrašytas žemės savininkas P. L., sklypo Nr. 23, turėjęs 11,1837 ha žemės. 2019 m. kovo 14 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Biržų skyrių su prašymu dėl informacijos apie senelių turėtos žemės likimą ir galimybės atkurti jos nuosavybę. 2019 m. balandžio 11 d. gavo atsakymą į prašymą Nr. 21SD-1060-(14.21.104.), kuriame nurodyta, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. dėl šios žemės prašymų atkurti nuosavybės teises gauta nebuvo, todėl reikia kreiptis į teismą dėl termino dokumentams paduoti atnaujinimo (b.l. 1-3).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas advokatas palaikė prašyme nurodytus argumentus.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu nesutiko ir prašė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl termino dokumentams paduoti atnaujinimo.
Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio l dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir tvarka iki 2001 m, gruodžio 31 d. Jei iki nurodyto termino pareiškėja nesikreipė į atitinkamas institucijas, teisė į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą prarandama. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali buri atnaujinamas. Biržų skyrius savo nesutikimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą grindžia tuo, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko ir visas galimybes sužinoti apie senelio P. L. valdytą žemę, Apie nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą visur yra daug kalbama, rašo ir praneša žiniasklaida. Dėl šių priežasčių Biržų skyrius nesutinka laikyti ypač svarbia aplinkybe faktą, kad R. S. nuo 1991 m. iki 2018 m. laikotarpiu slaugė sunkiai sergantį savo vyrą (b.l. 25, 26).
Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo ir jo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas R. S. išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad išlikęs Parovėjos dvaro Biržų valsčiaus Biržų - Pasvalio apskrities buvusioje nuosavybėje A. T. parceliacijos planas, patvirtintas (duomenys neskelbtini) numeriu įrašytas žemės savininkas P. L., R. S. senelis, sklypo Nr. 23, turėjęs 11,1837 ha žemės (b.l. 14, 15).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-45-525/2020).
Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-45-525/2020).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, bei yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko P. L. (pareiškėjos senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Pareiškėja prašymą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad ji 1991 m. – 2018 m. slaugė sunkiai sergantį vyrą. Pareiškėja pateikė medicininius dokumentus apie jos vyrui V. S. taikytą gydymą 2008–2014 metais bei 2018 m. spalio 11 d. mirties liudijimą (b. l. 56–60).
Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie P. L. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja prašymą „Dėl informacijos apie senelių turėtos žemės likimą ir galimybę atkurti jos nuosavybę“ pateikė NŽT Biržų skyriui tik 2019 m. kovo 14 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįstas objektyviais duomenimis. Pareiškėja tvirtina, kad ji 1991 m. – 2018 m. slaugė sunkiai sergantį vyrą, tačiau į bylą pareiškėja pateikė medicininius dokumentus apie jos vyrui V. S. taikytą gydymą 2008–2014 metais. Be to, kaip anksčiau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentas, jog 27 metus slaugė sunkiai sergantį vyrą, negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes apdairiam ir rūpestingam asmeniui minėta priežastis nebūtų sutrukdžiusi pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pačios pareiškėjos pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, ir tai nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančia aplinkybe, pakankamai svarbia praleistiems terminams atnaujinti.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti. Pareiškėjos prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos R. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.