- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- A-1913-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01961-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. prašymą, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. L. nuosavybės teisėmis valdytą turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime gimė jos senelis P. L., o (duomenys neskelbtini) kaime gimė jos motina V. L., kuri (duomenys neskelbtini) ištekėjo už M. A. ir tapo V. A.. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) ištekėjo už V. S. ir tapo R. S..
3. Pareiškėja paaiškino, kad anksčiau nesikreipė dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Senelis P. L. mirė, kai pareiškėja buvo nepilnametė (trejų metų amžiaus), todėl apie jo turimą turtą nežinojo. Kadangi sovietmečiu senelio turima žemė buvo nacionalizuota, o motina niekada nepasakojo apie senelio turimą žemę. Pareiškėjos motina mirė (duomenys neskelbtini), apie senelio turėtą žemę pareiškėja nežinojo. Tuo laikotarpiu nebuvo kalbama apie žemės privatizavimą, todėl jai nekilo mintis, kad toks turtas galėtų egzistuoti ir kad ji galėtų į jį pretenduoti. 1991 m. atsirado galimybė privatizuoti nekilnojamąjį turtą. Tačiau 1991–2018 metais pareiškėja slaugė sunkiai sergantį savo vyrą ir neturėjo laiko ir energijos domėtis galbūt turimu turtu. Po vyro mirties nusprendė išsiaiškinti, ar egzistuoja kažkoks senelių turtas, nes buvo girdėjusi apie galimybę tokį turtą priimti.
4. Pareiškėja nurodė, kad, norėdama sužinoti apie senelio P. L. turėtą turtą, 2018 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. 2019 m. sausio 17 d. gavo pažymą iš archyvo, kurioje nurodyta, kad išlikęs Parovėjos dvaro Biržų valsčiaus Biržų–Pasvalio apskrities buvusioje nuosavybėje Alfredo Tiškevičiaus parceliacijos planas, patvirtintas 1925 m. balandžio 7 d., kuriame 23 numeriu įrašytas žemės savininkas P. L., sklypo Nr. 23, turėjęs 11,1837 ha žemės. Pareiškėja 2019 m. kovo 14 d. kreipėsi į NŽT Biržų skyrių su prašymu dėl informacijos apie senelių turėtos žemės likimą ir galimybės atkurti nuosavybės teises, tačiau 2019 m. balandžio 11 d. gavo raštą Nr. 21SD-1060-(14.21.104.), kuriame nurodyta, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo prašymų atkurti nuosavybės teises į šią žemę, pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir dokumentus atnaujinimo.
Atsiliepimas
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jei iki nurodyto termino pareiškėja nesikreipė į atitinkamas institucijas, teisė į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą prarandama. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
7. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja turėjo pakankamai laiko ir visas galimybes sužinoti apie senelio P. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, apie nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą buvo kalbama ir žiniasklaidos priemonėse. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė (ligoto vyro slaugymas), dėl kurios ji per nustatytus terminus nesikreipė dėl nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo, nėra ypač svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas prašymui ir dokumentams paduoti.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas R. S. išdavė pažymą, kurioje nurodyta, jog išlikęs Parovėjos dvaro Biržų valsčiaus Biržų–Pasvalio apskrities buvusioje nuosavybėje Alfredo Tiškevičiaus parceliacijos planas, patvirtintas 1925 m. balandžio 7 d. (F.1250, A.4.B.2/34), kuriame 23 numeriu įrašytas žemės savininkas P. L. (pareiškėjos senelis), sklypo Nr. 23, turėjęs 11,1837 ha žemės.
10. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, bei yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko P. L. (pareiškėjos senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę.
12. Vertindamas pareiškėjos nurodytą termino praleidimo aplinkybę, kad ji 1991–2018 metais slaugė sunkiai sergantį vyrą, teismas nurodė, jog prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pirmiausia turi būti siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie P. L. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Tik 2019 m. kovo 14 d. pareiškėja NŽT Biržų skyriui pateikė prašymą suteikti informaciją apie senelių turėtos žemės likimą ir galimybę atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
13. Pareiškėjos argumentą dėl termino praleidimo teismas vertino kaip deklaratyvų ir nepagrįstą objektyviais duomenimis. Pareiškėja tvirtino, kad 1991–2018 metais ji slaugė sunkiai sergantį vyrą, tačiau byloje pateikti medicininiai dokumentai apie jos vyrui taikytą gydymą 2008–2014 metais. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentas, jog 27 metus ji slaugė sunkiai sergantį vyrą, negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes apdairiam ir rūpestingam asmeniui minėta priežastis nebūtų sutrukdžiusi pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas vertino, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pačios pareiškėjos pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, todėl nurodyta aplinkybė nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančia aplinkybe, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos prašymą atmetė.
III.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
16. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog jos argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas objektyviais duomenimis, o aplinkybė, kad 27 metus ji slaugė sunkiai sergantį vyrą, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi.
17. Pareiškėja teigia, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos nustato, jog piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, yra siekiama atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, taip pat yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas.
18. Pareiškėja nurodo, kad jos senelio žemė buvo nacionalizuota. Pareiškėja neturėjo objektyvios informacijos apie seneliui P. L. priklaususią žemę, tai, kad dar sovietmečiu mirė artimi žmonės, neužtikrino galimybės žinoti apie senelio turtą.
19. Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ar kitus jo veiksmus gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatyme nustatyto termino pabaigos.
20. Pareiškėja teigia, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog jos vyro V. S. sveikatos problemos fiksuotos jau nuo 1993 m., be to, praėjus tiek laiko, nėra galimybės gauti daugiau medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, jog 27 metus ji skyrė vyro slaugai. Pareiškėja nurodo, kad tai nėra deklaratyvaus pobūdžio argumentai, tai yra faktai, kuriais ji remiasi prašydama teismo atnaujinti terminą.
21. Pareiškėja akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Atsiliepimas
22. Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
23. Nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jei iki nurodyto termino pareiškėja nesikreipė į atitinkamas institucijas, teisė į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą prarandama. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
24. Suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko ir visas galimybes sužinoti apie savo senelio P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kadangi apie tai daug informacijos buvo skelbiama spaudoje, žiniasklaidoje. Pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis nėra ypatingai svarbi, dėl kurios būtų pagrindas jos prašymą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos, kuri yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko žemę atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus pagrįstumas.
26. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į pareiškėjos senelio P. L. nuosavybės teise valdytą turtą praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjos prašymą atmetė.
27. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kuriais ji grindė pirmosios instancijos teismui teiktą prašymą, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nepripažino jos nurodytos termino praleidimo priežasties nesvarbia, todėl nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
28. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamą sprendimą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos prašyme nurodytų argumentų pagrįstumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindus atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, turėjo galimybes prašymą ir dokumentus pateikti iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos.
29. Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra akcentuota, kad svarbu nustatyti, kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.), kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise, faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatyme nustatyto termino) (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino. Asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-634-789/2021; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1158-968/2021 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai motyvuotai pozicijai, kad pareiškėjos nepagrįstai ilgas delsimas įgyvendinti savo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus vien dėl to, kad ji slaugė sergantį savo vyrą, nedera su atsakingo ir rūpestingo elgesio standartais ir yra pagrindas pareiškėjos prašymą atmesti. Pareiškėjos pasirinkimas veikti atitinkamu būdu, t. y. nesiimti veiksmų, siekiant gauti informaciją apie jos senelio turėtą nekilnojamąjį turtą ir pateikiant prašymą atkurti nuosavybes teises bei dokumentus per įstatyme nustatytus terminus, nagrinėjamu atveju nepripažintinas kaip pateisinantis įstatyme nustatytų terminų praleidimą. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatytas teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai pagrindžia išvadą, kad byloje nenustatytos objektyvios aplinkybės, kurios būtų pripažintinos svarbiomis priežastimis, lėmusiomis įstatyme nustatyto termino prašymui ir dokumentams pateikti praleidimą.
33. Apibendrinus šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.