- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- e2S-1839-324/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16342-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- M. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. prašymą atsakovui M. S. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja teismo prašė iki bus priimtas teismo sprendimas nustatyti nepilnamečių vaikų J. G. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamą vietą su pareiškėja; priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 450 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.
2. Nurodė, kad ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų gyvenama vieta yra Lietuvoje, atsakovas gyvena ir dirba Italijoje. Ieškovė nedirba, kadangi rūpinasi mažamečiais vaikais. Ieškovę su vaikais sieja itin stiprus emocinis ryšys, atsakovas neturėtų galimybių pasirūpinti vaikais ne tik dėl to, kad jis dirba, tačiau ir dėl to, kad mažametė dukra yra iki šiol maitinama krūtimi. Tarp ieškovės ir atsakovo jau kuris laikas vyksta nesutarimai. Sutuoktiniai diskutavo dėl santuokos nutraukimo, tačiau dėl sąlygų gera valia nesusitarė. Atsakovas daro ieškovei psichologinį spaudimą, gąsdina, kad sieks nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamą vietą kartu su juo. Dėl tokių atsakovo pareiškimų ieškovė pergyvena, todėl kreipiasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos, siekdama nustatyti vaikų gyvenamą vietą su ja ir nustatyti vaikų išlaikymo dydį. Ieškovė ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ir su šiuo klausimu susijusių pasekmių taikymo, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių, prašydama taikyti privalomą mediaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atmetė.
4. Nurodė, kad prašymas nustatyti vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėja grindžiamas išimtinai tik tuo, kad atsakovas ketina siekti vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Ieškovė nepateikė jokių patikimų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o atsakovas prieštarautų nepilnamečių vaikų gyvenimui kartu su ieškove ir dėl to yra kilęs ginčas. Ji pateikė duomenis tik apie savo turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemonę, nurodė, kad niekur nedirba, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog atsakovo pajamos sudaro apie 2 500 Eur per mėnesį, jo turimą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja nepateikė net preliminarių duomenų apie nepilnamečių vaikų poreikius, todėl neaišku, kaip apskaičiuotas prašomo priteisti laikinojo išlaikymo dydis. Nors pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių su prašymu dėl privalomos mediacijos taikymo, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vien tik pareiškėjos subjektyvus nuogąstavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos negali būti pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. tą pačią dieną, kai buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių su prašymu dėl privalomos mediacijos taikymo. Institucija patvirtino, jog prašymas gautas ir užregistruotas.
1.2. Atsakovas reikalauja vaikus parvežti į namus Italijoje, antraip grasina baudžiamąja atsakomybe dėl vaikų pagrobimo. Pareiškėja anksčiau su vaikais vykdavo aplankyti atsakovo į Italiją, kad vaikai palaikytų ryšį su tėvu. Dėl blogėjančios koronaviruso sukeltos pandeminės situacijos, Vyriausybės rekomendacijų atsisakyti kelionių nesant būtinumo ir tokiu būdu išvengti grėsmės mažamečių sveikatai, atsakovui pareiškėja pasiūlė atvykti aplankyti vaikų į Lietuvą ir aptarti jų santykių problemas. Atsakovas ketina imtis teisinių priemonių prieš pareiškėją ir teikti pareiškimą institucijoms dėl vaikų pagrobimo. Atsakovas „namais“ laiko Italiją, jis yra Italijos pilietis, ten gyvena ir dirba. Pareiškėja savo ir vaikų gyvenamąja vietą laiko Lietuvą, čia ji ir abu vaikai yra deklaravę savo gyvenamą vietą, Lietuvoje lankomasi pas medikus, pateiktas prašymą nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. priimti sūnų į (duomenys neskelbtini) priešmokyklinę grupę.
1.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laikino išlaikymo paskirtį užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetą teikti vaiko interesų apsaugai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, negalima nustatyti laikino išlaikymo mažamečiams vaikams dydžio. Jeigu teismas laikė, kad pareiškėjos prašomas priteisti laikino išlaikymo dydis po 450 Eur per mėnesį nėra pakankamai pagrįstas įrodymais apie atsakovo gaunamas pajamas, įvertinus įstatymo nuostatas dėl tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, turėjo laikino išlaikymo dydį kiekvienam vaikui nustatyti ne mažesnį nei 278 Eur, t. y. pusę minimalios mėnesinės algos (555/2). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas - 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 MMA minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Teismas neįvertino, kad, laikinai nepriteisus iš atsakovo laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams, nebus patenkinti net jų minimalūs būtinieji poreikiai. Pareiškėja neturi galimybių pateikti atsakovo duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, nes tokiais dokumentais nedisponuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo (nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą ir priteisti jiems laikiną išlaikymą), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė prašymą dėl privalomos mediacijos taikymo, šalių susirašinėjimą elektroniniais laiškais, pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą; prašymą priimti į Kauno miesto savivaldybės įsteigtos biudžetinės švietimo įstaigos ikimokyklinę / priešmokyklinę grupę, pareiškėjos susirašinėjimą dėl mediacijos, duomenis iš e.sveikata.
10. Šių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam atskirojo skundo argumentų įvertinimui, atsižvelgiant į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), siekiant atskirąjį skundą išnagrinėti visapusiškai, pareiškėjos pateikti nauji įrodymai priimtini.
Dėl nutarties (ne)pagrįstumo
11. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
12. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė prašymą, iki bus priimtas teismo sprendimas, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamą vietą su pareiškėja; priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 450 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Prašyme pareiškėja nurodė, kad ji su vaikais gyvena Lietuvoje, jie yra Lietuvos piliečiai, o atsakovas, Italijos pilietis, gyvena Italijoje. Esant tokiai faktinei situacijai akivaizdu, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas, nes vaikų tėvas yra užsienio valstybės pilietis, gyvenantis užsienio valstybėje.
13. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar turi jurisdikciją tokį prašymą nagrinėti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės, tačiau tam tikrais atvejais (kai tai skubu, būtina ir apibrėžta laike) laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo klausimas (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgos išvadų 10 p., AC-43-1).
14. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Italija), priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio yra aktualūs ES teisės šaltiniai: 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr.2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - reglamentas ,,Briuselis II bis“) (dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) (dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis).
15. Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai).
16. Bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b punktai). Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.
17. Iš pareiškėjos prašymo nustatyta, kad pareiškėja šalių nepilnamečių vaikų nuolatine gyvenamąja vieta laiko Lietuvą, atsakovas – Italiją. Pareiškėjos su atskiruoju skundu pateikti dokumentai (įrašai apie pareiškėjos apsilankymus pas gydytojus ir 2020 m. spalio 21 d. prašymas priimti į ikimokyklinę/priešmokyklinę grupę) nepatvirtina, kad šalių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Tai, kad vaikų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, tokių faktinių aplinkybių taip pat nepatvirtina, kadangi asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis. Pastebėtina, jog pačios pareiškėjos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) deklaruota tik 2020 m. gegužės 25 d. Abejonių dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje kelia ir ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad ji nėra kreipusis dėl valstybės finansinės paramos vaikams, nors pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka vaikui, pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba iki nepilnametis vaikas pripažįstamas emancipuotu ar sudaro santuoką ir emancipuotam ar susituokusiam nepilnamečiam vaikui arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa, iki baigs bendrojo ugdymo programą), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,54 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Pasak pareiškėjos, dėl tokios paramos yra kreipęsis atsakovas Italijoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas pritarė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai. Taigi, šioje civilinės bylos stadijoje nėra galimybės pripažinti, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjos prašymą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme 2020 m. lapkričio 17 d. gautas ieškovės I. S. ieškinys dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su atsakovu nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir kt. reikalavimų. Toje byloje teismas turėtų pasisakyti dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimus.
18. Tačiau, kaip minėta nutarties 13 punkte, reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę.
19. Pažymėtina, kad ir Išlaikymo reglamento 14 straipsnio nuostatose numatyta, jog valstybės narės teismams gali būti paduotas prašymas dėl tokių laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurios yra galimos pagal tos valstybės teisę, taikymo, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
20. Ieškovė prašymą nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja iš esmės grindžia aplinkybe, kad atsakovas daro ieškovei psichologinį spaudimą, gąsdina, kad sieks nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šie pareiškėjos teiginiai savaime nereiškia grėsmės esminiams vaikų interesams, priešingai - iš pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad vaikų tėvas svarsto galimybę kreiptis dėl nepilnamečio vaiko pagrobimo. Šie duomenys rodo, jog šalių vaikai (ar vienas iš jų) galėjo būti perkelti iš vienos valstybės į kitą be kito tėvo sutikimo. Siekdama užkirsti kelią tokiam vaiko grobimui, tarptautinė bendruomenė tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis), tiek reglamente „Briuselis II bis" (10 straipsnis) įtvirtino, kad, esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui, jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko grąžinimo, o sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovas kreipėsi dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, tačiau ši aplinkybė yra reikšminga svarstant klausimą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nes, esant neteisėtam vaiko išvežimui, teismas Lietuvoje negali spręsti tėvų pareigų klausimo.
21. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendime byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, jog Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad nacionalinės priemonės, trukdančios tėvo ir vaiko bendravimui, prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. saugomos teisės apribojimui. Sprendime nurodyta, kad Lietuvos teismų sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti vaiko prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę, kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatinė, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Teismas nurodė, jog tokio pobūdžio bylose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. reikalauja, kad nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti, nenagrinėjant jo argumentų. Tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Nors teismų sprendimai nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, jog būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes.
22. Sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams sutiktina pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laikino išlaikymo paskirtį užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir šiuo aspektu prioritetą teikti vaiko interesų apsaugai.
23. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Visgi, minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu atskaičius mokesčius yra apie 450 Eur (nuo 2020 m. sausio 1 d. minimali mėnesio alga (MMA) Lietuvoje iki mokesčių sudaro 607 Eur) laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).
24. Apeliacinės instancijos teismas įvertina faktą, kad šiuo metu vaikai gyvena su pareiškėja ir nėra duomenų apie tai, kad atsakovas prisideda prie vaikų išlaikymo. Kadangi šioje proceso stadijoje nėra galimybės išsamiai nustatyti reikšmingas atsakovo turtinę padėtį ir vaiko poreikius patvirtinančias aplinkybes (duomenys apie nepilnamečių vaikų poreikius nėra detalizuoti nurodant išlaikymui reikalingą sumą), pareiškėjos prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 225 Eur kas mėnesį nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Teismo vertinimu, toks išlaikymo dydis bylos nagrinėjimo metu užtikrins, kad būtinieji vaikų poreikiai būtų realizuoti. Priteistino išlaikymo suma turi būti indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis). Pareiškėja skirtina iš atsakovo priteistino laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.
25. Vadovaujantis nurodytais motyvais Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties dalis dėl laikino išlaikymo priteisimo panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo nepilnamečiams vaikams J. G. S. ir A. S. laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 224 Eur kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties dalis nekeistina.
26. Tuo atveju, jei ieškovės Kauno apylinkės teisme šiuo metu atsakovui pareikštas ieškinys nebūtų priimtas (teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, yra nustatyti ieškinio trūkumai), taikytinos CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias, nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo priteisimo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Pareiškėjos I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo M. S., gim. (duomenys neskelbtini), nepilnamečiams vaikams J. G. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 224 (du šimtus dvidešimt keturis) Eur kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Paskirti I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lėšų, skirtų nepilnamečių vaikų laikinam išlaikymui, tvarkytoja uzufrukto teise. Priteisto išlaikymo suma turi būti indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.