Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė), Virginijos Gudynienės ir Nerijaus Meilučio (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo - A. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-138-598/2014 pagal ieškovo - A. T. ieškinį atsakovams - R. N., V. Ž., R. M., dėl praleisto įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimo tvarką ir terminus (CK 5.50 straipsnis, 5.57 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė B. M. (I t., b. l. 27), kuri buvo ieškovo A. T. motina ir A. M. sutuoktinė (I t., b. l. 15-17). B. ir A. M. santuoka buvo sudaryta 1989 m. vasario 3 d. Po B. M. mirties jos sutuoktinis A. M. įstatymo nustatyta tvarka 2009 m. sausio 14 d. pateikė notaro biure pareiškimą apie palikimo priėmimą ir tokiu būdu išreiškė savo valią priimti palikimą po sutuoktinės mirties (CK 5.50 str. 2 d.). Pareiškime A. M. nurodė kitą palikėjos įpėdinį – A. T. (I t., b. l. 29). Palikimą priėmęs asmuo A. M. mirė (duomenys neskelbtini) (I t. b. l. 28). Po jo mirties A. M. vardu 2013 m. spalio 21 d. buvo išduotas ginčijamas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (reg, Nr. ZB-3498; I t., b. l. 30-34), patvirtinantis A. M. teises į B. M. visą paveldimą turtą, t.y. po ½ dalį garažo, buto ir 0,0598 ha žemės sklypo. Kadangi A. M. pirmos eilės paveldėtojų (vaikų) neturėjo, po jo mirties į notaro biurą dėl palikimo priėmimo įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi atsakovai: palikėjo brolis R. M. ir jo seserys V. Ž. ir R. N. (II t., b. l. 1.), kurie yra palikėjo ketvirtos eilės įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d. 4 p.) Ieškovas įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius po motinos B. M. mirties į notaro biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, pareiškimą notarui jis pateikė tik 2013 m. lapkričio 28 d., t.y. praėjus beveik penkeriems metams po palikimo atsiradimo dienos. Pareiškimą ieškovo vardu pagal 2013-11-27 įgaliojimą pateikė jo atstovas– advokatas D. J. (I t., b. l. 35).

Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis jį turi priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 str. 1-3 d.). CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis. Pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį teismas gali praleistą terminą pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kasacinio teismo praktika dėl CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012 ir kt.). Taigi teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi ieškoti proporcingos asmens, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų gynybos pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas kaip svarbias termino praleidimo priežastis nurodo tai, jog jis nuo 2002 m. yra išvykęs iš Lietuvos, nuo 2003 m. gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose, per šį laikotarpį neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą. JAV gyvena nelegaliai, o tai lėmė, kad vengė bet kokių veiksmų oficialiose institucijose, esančiose JAV. Be to neturi teisinio išprusimo dėl paveldėjimo procedūrų atlikimo, iš Lietuvos išvyko pakankamai jaunas, jokių turtinių, finansinių ar teisinių reikalų neturėjęs, todėl ir patirties dėl interesų atstovavimo ar aktyvių veiksmų atlikimo neturėjo ir negalėjo turėti. Šios aplinkybės lėmė, kad ieškovas negalėjo atlikti aktyvių veiksmų savo motinos palikimui priimti. Ieškovas taip pat manė, kad jo patėvis paveldėjimo reikalus tvarko visos šeimos vardu, t.y., kad jis pateikė notarui reikiamus dokumentus ir atliko reikiamus veiksmus, o ieškovui daugiau jokių veiksmų atlikti nereikia.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo užimta teisinių interesų gynimo pozicija yra prieštaringa, t.y. dėstomi vienas kitą paneigiantys argumentai. Tuo pačiu metu teigiama, kad per įstatymo nustatytą terminą ieškovui palikimą priimti sukliudė objektyvios kliūtys – patirties stoka, jaunas amžius, nelegalus gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose bei galimybės grįžti į Lietuvą nebuvimas bei, kad ieškovas nepriėmė palikimo, kadangi manė, jog visus su palikimo priėmimo reikalaus tvarko A. M. ir ieškovui nebereikia atlikti jokių aktyvių veiksmų. Taigi akivaizdu, kad asmeniui nemanančiam, kad jis turi teisinę pareigą imtis kokių nors veiksmų ir net neketinančių jų imtis, nėra įmanomas ir objektyvių kliūčių šiems veiksmams atlikti buvimas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių priežasčių vertinimo CK 5.57 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas terminą palikimui priimti praleido ne dėl svarbių, objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, pripažįsta teisiškai pagrįsta, padaryta tinkamai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.). Ieškovo atstovo nurodomos aplinkybės, dėl jauno amžiaus, gyvenimo kitoje valstybėje, teisinio neišprusimo bei profesijos pačios savaime negali būti pripažintos svarbiomis įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimis. Be to, ieškovas iš Lietuvos išvyko būdamas 22 metų amžiaus, t.y. jau sulaukęs pilnametystės ir būdamas visiškai savarankiškas bei atsakingas asmuo. Palikimo atsiradimo momentu ieškovas buvo sulaukęs 28 metų, o tokio amžiaus sulaukusio asmens nėra jokio pagrindo pripažinti tokiu jaunu, kuris būtent dėl jauno amžiaus yra nepajėgus išreikšti valios ar įgyvendinti savo teisų bei interesų. Per 28 metus asmuo paprastai jau turi sukaupęs gyvenimiškos patirties, gyvena savarankiškai ir yra pilnai pajėgus pasirūpinti savo teisėmis ir/ar interesais. Tai, kad ieškovas nuo palikimo atsiradimo iki šiol nelegaliai gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą taip pat nelaikytina svarbia, palikimo priėmimo termino praleidimo priežastimi. Visų pirma, pasilikimas gyventi kitoje valstybėje pažeidžiant pastarosios valstybės teisės aktų reikalavimus, yra sąmoningas paties asmens pasirinkimas, o ne dėl nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Antra, įstatyme nenustatyta, kad palikimą įpėdinis gali priimti tik asmeniškai atvykdamas parašyti pareiškimą į palikimo vietos atsiradimo notarų biurą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovas galėjo atlikti palikimo priėmimo veiksmus ir būdamas JAV per šioje valstybėje esančias Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas, arba įgaliodamas kitą asmenį Lietuvoje atlikti jo vardu šiuos veiksmus, kaip jis pasielgė paduodamas pareiškimą notarui 2013-11-28 yra visiškai pagrįsta. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieškovas dėl savo nelegalaus statuso vengė bet kokių veiksmų oficialiose institucijose, esančiose JAV, nesudaro pagrindo kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, vertinti termino praleidimo priežastis. Iš byloje esančio 2013 m. lapkričio 28 d. Jonavos rajono 3-ajam notarų biurui pateikto ieškovo pareiškimo apie palikimo priėmimą (t. I, b.l. 35) matyti, kad pareiškimą ieškovo vardu pateikė jo atstovas advokatas D. J.. Tame pačiame pareiškime nurodyta, kad įgaliojimas, patvirtintas Apostille, buvo pateiktas 2013-11-27. Tai parodo, kad ieškovas turėjo galimybę Jungtinėse Amerikos Valstijoje esančiose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose sudaryti įgaliojimą, tačiau dėl nuo jo priklausančių priežasčių ieškovas šių veiksmų neatliko. Tiek iš byloje pateiktų ieškovo procesinių dokumentų turinio tiek iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų ieškovo atstovo paaiškinimų matyti, kad pagrindinė priežastis dėl kurios ieškovas praleido terminą buvo tai, kad ieškovas tikėjosi, kad A. M. visą turtą paliks ieškovui. A. M. pažadą A. T. palikti visą turtą pagrindine termino praleidimo priežastimi nurodė ir pats ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2014 m. gegužės 23 d. (garso įrašas 05:48-06:20). To paties teismo posėdžio metu ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad „ieškovas kliovėsi ta žinia, kad turtas nebus skaidomas ir viskas atiteks jam“ (garso įrašas 36:51). Šie teiginiai patvirtina, kad ieškovas dėl palikimo priėmimo nesikreipė dėl to, kad tikėjo, jog kitas įpėdinis, t.y. A. M., visą turtą paliks ieškovui. Jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių ieškovui įgyvendinti teisę priimti palikimą, nebuvo. Aplinkybę, kad realiai neegzistavo kliūtys, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis dėl palikimo priėmimo, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti ieškovo atstovo paaiškinimai (2014-05-23 garso įrašas 43:49-45:27). Atsakydamas į teismo klausimą, kokių aktyvių veiksmų ieškovas ėmėsi, kad priimtų palikimą – ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovui nebuvo būtinybės imtis veiksmų – ieškovas turėjo kur gyventi, sutuoktinę, darbą, pinigų skubiai nereikėjo, buvo įsitvirtinęs ir pagal A. M. pažadą, kad visas turtas atiteks ieškovui, jokių aktyvių veiksmų imtis ir nereikėjo, visas turtas turėjo atitekti ieškovui. Iki sužinojimo, kad po A. M. mirties į palikimą pretenduoja A. M. brolis ir seserys (2014-05-23 garso įrašas 45:40-46:39) jokių veiksmų nesiėmė ir nieko nedarė, nes visas turtas turėjo atitekti ieškovui, tame tarpe ir A. M. dalis. Šie ieškovo atstovo teiginiai dar kartą patvirtina, kad nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios ieškovui nustatytu laiku priimti palikimą, t.y. priežasčių lėmusių jog įpėdinis negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Tuo tarpu vieno įpėdinio pažadas ateityje palikti visą turtą kitam įpėdiniui negali būti laikomas svarbia termino palikimui priimti praleidimo priežastimi. Tiek iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų turinio, tiek iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovo duotų paaiškinimų matyti, kad ieškovui nebuvo jokio skirtumo kokiu būdu visas turtas (ne tik jo motinos dalis, kurią jis turėjo teisę paveldėti) atiteks ieškovui. Tai atskleidžia, kad ieškovo tikslas buvo ne palikimo po motinos mirties priėmimas, t.y. tik motinai priklausiusius turto dalies paveldėjimas, tačiau nuosavybės teisės į visą turtą įgijimas. Tai patvirtina ir faktas, kad ieškovas į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi tik po to, kai sužinojo, kad po A. M. mirties į A. M. palikimą pretenduoja pastarojo brolis ir seserys. Toks ieškovo siekis ateityje įgyti nuosavybę į visą turtą, o ne tik į po motinos mirties paveldėtiną turto dalį, nesudaro jokio teisinio pagrindo pratęsti terminą palikimui priimti.

Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška - tylėjimas (CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Nesant jokių realiai sutrukdžiusių kliūčių kreiptis ieškovui į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą laikotarpį reiškia, kad turėdamas apsisprendimo laisvę ieškovas nepareiškė noro priimti palikimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas turėjo galimybę atlikti veiksmus, būtinus palikimui priimti, tačiau to nepadarė. Neįgyvendinus subjektinės teisės iki materialinės teisės normose apibrėžtų terminų pabaigos, tokia teisė pasibaigia. Dėl to, nesant teismo pripažintų svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežasčių, praleidusio įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti įpėdinio (ieškovo) teisė į palikimą pasibaigė. Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Taigi paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Nagrinėjamu atveju terminas palikimui priimti praleistas beveik penkerius metus, svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą šį terminą pratęsti nenustatyta, todėl konstatuotina, kad ieškovo teisė į palikimą yra pasibaigusi. Termino palikimui priimti pratęsimas, nesant įstatyme nustatytų pagrindų, nepagrįstai pažeistų asmenų, priėmusių palikimą, teisinius interesus bei paneigtų patį Civiliniame kodekse įtvirtintą paveldėjimo teisės perėjimo eiliškumą. Ieškovui per įstatyme nustatytą terminą neišreiškus valios dėl palikimo priėmimo, paveldėjimo teisė į visą mirusios B. M. turtą perėjo pergyvenusiam sutuoktiniui – A. M. (CK 5.13 str.).

Jokios teisinės reikšmės termino pratęsimui neturi nei aplinkybė, kad A. M. iki jo mirties nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nei paveldėjimo teisės liudijimo neišdavimo priežastys. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nenustatyta termino, per kurį privalu kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. CK 5.67 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, nustato laiko tarpą per kurį negali būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas, jei nėra to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, leidžiančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą ir nesulaukus trijų mėnesių termino pasibaigimo. Ieškovas buvo B. M. pirmos eilės įpėdinis, todėl paveldėjimo teisės liudijimas A. M. negalėjo būti išduotas anksčiau nei pasibaigė trijų mėnesių terminas, tačiau įstatyme nėra nustatytas terminas per kurį A. M. privalėjo kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teisėjų kolegija taip pat neturi jokio teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog aplinkybė, kad A. M., pareiškime dėl palikimo priėmimo ieškovą nurodė kaip kitą įpėdinį reiškia, jog A. M. palikimą priėmė ir ieškovo vardu. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tuo tarpu pareiškime notarui kito įpėdinio nurodymas iš esmės atlieka tik informavimo funkciją, tačiau jokių teisių ar pareigų nurodytam įpėdiniui nesukuria. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl ieškovo piniginio indėlio įsigyjant garažą bei darant buto remontą yra visiškai nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku – palikimo priėmimo termino praleidimo priežasčių svarbumu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

Nagrinėjamoje byloje ieškinyje buvo reiškiami du reikalavimai: 1) pratęsti ieškovui terminą palikimui priimti bei panaikinti A. M. vardu 2013-10-21 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė abu reikalavimus. Apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taigi yra ginčijama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių argumentų ar aplinkybių, kurios patvirtintų minėtos teismo sprendimo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. CK 5.8 straipsnis nustato specialų subjektą – asmenį, pretenduojantį į palikimą, kuriam suteikiama teisė ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareiškiant ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui. CK 5.8 straipsnio prasme asmuo, pretenduojantis į palikimą, yra tik tas, kuris vienu iš įstatyme nustatytų būdų priėmė palikimą (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys). Palikimo priėmimas įvyksta ir tada, kai teismas pratęsia terminą palikimui priimti. Teismui nepratęsus termino palikimui priimti, ieškovo negalima laikyti asmeniu, pretenduojančiu į palikimą, t.y. jis neatitinka CK 5.8 straipsnyje apibrėžtų subjektiškumo požymių. Nesant teisinių prielaidų palikimo priėmimo teisei įgyvendinti, toks asmuo neturi teisės ginčyti kitam įpėdiniui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.