Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-247-1058/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-04-14
Bylos Nr.: 1A-247-1058/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39669-2025-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nuteistasis: E. Ž.
Advokatai: Vita Neverauskaitė

Kategorijos

2.1.15.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-247-1058/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39669-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. (E. Ž.) ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. Ž. paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į E. Ž. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. lapkričio 9 d. 22.57 val. iki 2025 m. lapkričio 10 d., 11.45 val. (1 para), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 6 dalies 5, 7, 8 ir 10 punktais, E. Ž. paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigotas: 1) dirbti arba būti registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 bei 2 dalimis, E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metus, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2025 m. lapkričio 10 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, BK 72 straipsnio 3 dalimi, E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir konfiskuota automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti piniginė suma, t. y. 2 504 EUR.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 1 metus laiko nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. Ž. pripažintas recidyvistu.

Kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę nuspręsta jas panaikinti.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent, jis, 2025 m. lapkričio 9 d., apie 22.20 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,10 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais E. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. Ž. gynėja advokatė V. Neverauskaitė prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį bausmės dalyje ir sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki 1 metų, o baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimo terminą sumažinti iki 3 metų.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra neskundžiama, taip pat sutinkama su paskirta bausme ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Vis tik, pirmosios instancijos teismas paskyrė per ilgą bausmės vykdymo atidėjimo terminą ir per ilgą baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje, individualizuojant bausmę, buvo akcentuotas nuteistojo teistumas ir jo pavojingumas bei konstatuota, jog nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistu. Gynėjos nurodymu, toks vertinimas laikytinas teisiškai neteisingu, nes neatitinka recidyvo instituto esmės ir jo taikymo, t. y. vertinant, ar asmuo nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, būtina nustatyti, kokia buvo jo teisinė padėtis būtent veikos padarymo metu, o ne vėliau.

2.2. Pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymo momentu E. Ž. dar nebuvo pripažintas recidyvistu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šią aplinkybę vertinti kaip egzistuojančią nusikalstamos veikos metu. Recidyvisto statusas negali būti taikomas atgaline data ir negali būti naudojamas kaip pagrindas griežtinti bausmę už veiką, padarytą iki tokios teisinės būklės atsiradimo. Juo labiau, recidyvo buvimas ne tik laikomas sunkinančia aplinkybe, tačiau teismų praktikoje siejamas su didesniu asmens pavojingumu, didesniu pakartotinio nusikalstamumo pavojumi ir atitinkamai su griežtesnių bausmių bei kontrolės priemonių skyrimu. Nepaisant nurodyto, jeigu tokia aplinkybė faktiškai neegzistavo veikos padarymo metu, ja negali būti grindžiamas padidintas specialiosios prevencijos poreikis. Pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo vertinti ankstesnius nuteistojo teistumus kaip asmenybės duomenis, tačiau tai nėra tapatu konstatavimui, kad nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistu, be to, negalėjo pripažinti ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl jų sutapatinimas lėmė nepagrįstai padidintą nuteistojo pavojingumo vertinimą, turėjo tiesioginę įtaką paskirtos bausmės griežtumui, bausmės vykdymo atidėjimo trukmei.

2.3. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, teisingai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuri yra reikšminga vertinant asmens požiūrį į padarytą veiką, jo elgesį po nusikaltimo bei prognozuojamą resocializacijos galimybę. Visgi, neteisingai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Šiuo atveju ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta vadovaujantis nuteistojo ankstesniais teistumais ar jo vertinimu, nors jos pačios savaime nėra tapačios sunkinančiai aplinkybei, jeigu jos nepadidina konkrečios veikos pavojingumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad asmens teistumas negali būti vertinamas dvigubai – tiek kaip asmenybę apibūdinantis duomuo, tiek kaip sunkinanti aplinkybė, jei nėra aiškaus teisinio pagrindo tai daryti, o būtent tai šioje baudžiamojoje byloje ir įvyko.

2.4. Nurodoma, kad nepagrįstai pripažinus sunkinančią aplinkybę, teismas, individualizuodamas bausmę, paskyrė BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą maksimalią 1 metų laisvės atėmimo bausmę – tai rodo, kad nuteistojo pavojingumas buvo įvertintas kaip maksimalus, nors nustatytos aplinkybės tam objektyviai pagrindo nesudarė. Tuo pačiu pagrindu pirmosios instancijos teismas paskyrė ir maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą – 3 metus, nors jis yra nustatomas individualiai, atsižvelgiant į tai, kiek laiko realiai reikia nuteistojo elgesiui patikrinti ir resocializacijos tikslams pasiekti. Gynėjos teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo nustatyti maksimalų terminą, nes nuteistasis prisipažino dėl veikos padarymo, gailisi, bendradarbiavo, nesiekė išvengti atsakomybės. Šios aplinkybės, priešingai, rodo palankią resocializacijos prognozę ir mažesnį kontrolės poreikį, dėl ko maksimalios sankcijos parinkimas kartu su maksimaliu atidėjimo terminu rodo, jog bausmė buvo individualizuota vadovaujantis nepagrįstai padidintu pavojingumo vertinimu.

2.5. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje buvo teisingai įvertintas nuteistojo elgesys nusikaltimo padarymo metu, t. y. kad nuteistasis, liudytojui suabejojus jo blaivumu, iškart užgesino automobilį, laukė atvykstant kelių policijos, pripažino savo kaltę ir dėl padaryto gailėjosi, visgi, buvo nepakankamai įvertinas realaus pavojaus eismui mastas. Pagal baudžiamosios bylos aplinkybes, nuteistasis su draugu išgėrinėjo namuose ir draugui išėjus, išsigandus, kad jis išgėręs ir nežinodamas aplinkos gali pasiklysti, išvažiavo jo ieškoti aplinkinėse gatvėse, neišvykdamas iš (duomenys neskelbtini), kuriame eismas vėliu metu praktiškai nevyko. Papildomai pažymima, kad nuteistasis nevažiavo į intensyvų eismą, taip mažindamas realią grėsmę kitiems eismo dalyviams, o šios aplinkybės turi tiesioginę reikšmę bausmės individualizavimui ir sprendžiant, kokio intensyvumo kontrolė ir kokio termino pakanka prevencijai.

2.6. Gynėjos nurodymu, pirmosios instancijos teismas, paskyręs E. Ž. 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo maksimaliam 3 metų laikotarpiui, tuo pačiu skirdamas visą kompleksą baudžiamojo poveikio ir probacijos priemonių – toks sprendimas laikytinas nepakankamai individualizuotu ir neatitinkančiu proporcingumo principo. Nuteistasis, neginčydamas šių jam paskirtų priemonių, pripažindamas jų būtinumą, pasiruošęs jų laikytis, prašo tik sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą. Paskirtos papildomos poveikio priemonės pačios savaime sudaro stiprų ir ilgalaikį prevencinį mechanizmą, net 3 metų teisės vairuoti atėmimas iš esmės eliminuoja galimybę pakartoti analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, o turto konfiskavimas bei dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje užtikrina tiek specialiosios prevencijos, tiek resocializacijos tikslus. Ne mažiau svarbu ir tai, kad nustatytos probacijos sąlygos – buvimo namuose režimas nakties metu, judėjimo ribojimai, įpareigojimas dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje – yra realios ir veiksmingos kontrolės priemonės, kurios leidžia patikrinti nuteistojo elgesį ir be maksimaliai ilgo atidėjimo laikotarpio, dėl ko vertinama, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir taikant trumpesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Šiuo atveju 1 metų terminas būtų pakankamas patikrinti nuteistojo elgesį, įvertinti jo laikymąsi paskirtų įpareigojimų ir užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą, kartu išlaikant proporcingą valstybės reakciją į padarytą nusikalstamą veiką.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, nustatė didžiausią galimą 5 metų terminą. Gynėjos įsitikinimu, toks sprendimas, atsižvelgiant į visus aukščiau pateiktus nuteistojo individualius vertinimus ir veikos pavojingumo laipsnį, laikytinas nepakankamai individualizuotu ir neatitinkančiu proporcingumo principo. Nustatant minimą terminą nebuvo nurodyti motyvai, todėl laikoma, kad neatsižvelgta į tai, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi, nepasišalino iš įvykio vietos ir laukė policijos pareigūnų, bendradarbiavo su teisėsauga, vairuodamas neblaivus nevažiavo į kelius ar sudėtingesnes eismo sąlygas, nutolo tik kelis šimtus metrų nuo namų, kaimo vietovėje. Šios aplinkybės rodo ne didelį, o priešingai – mažesnį specialiosios prevencijos poreikį, todėl vertinama, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šioje byloje yra skirtas užkirsti kelią analogiškų veikų pakartojimui, nors tokio tikslo galima pasiekti ir trumpesniu laikotarpiu.

2.8. Akcentuojama, kad kartu su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuteistajam paskirtos ir kitos reikšmingos poveikio priemonės – turto konfiskavimas, dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, probacijos įpareigojimai. Šių priemonių visuma sudaro pakankamą prevencinį mechanizmą ir pati savaime užtikrina, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir vengs panašaus pobūdžio pažeidimų. Juo labiau, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jei siekiamą prevencijos tikslą galima pasiekti švelnesne priemone ar trumpesniu jos taikymo laikotarpiu, griežtesnė priemonė laikytina perteklinė. Todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, nuteistojo elgesį po veikos, jo prisipažinimą, paskirtų kitų poveikio priemonių visumą bei resocializacijos tikslus, daroma išvada, kad teisės vairuoti atėmimo tikslai gali būti visiškai pasiekti sumažinus terminą iki 3 metų.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Jūratė Žvironienė (toliau – ir prokurorė) prašo nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Šalies argumentai

3.1. Prokurorės teigimu, apeliaciniame skunde yra netinkamai aiškinamas BK 27 straipsnio nuostatų taikymas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Ž. pripažino recidyvistu, išsamiai išdėstė motyvus, t. y. kad E. Ž. yra teistas, paskutinį kartą už padarytą nesunkų tyčinį nusikaltimą būnant pilnamečiu, nagrinėjamą veiką padarė neišnykus teistumui – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, įvertino E. Ž. charakterizuojančius duomenis, tai, kad jis nesirenka teisėtais būdais ir priemonėmis grįsti gyvenimo kelią, savo elgesio nekeičia. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nuteistąjį E. Ž. pripažinti recidyvistu. Be to, praeityje E. Ž. teistas 8 kartus, paskutiniame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendyje, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šios aplinkybės leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Ž. pripažino recidyvistu ir šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kartu pažymima, kad yra nesutinkama su apeliaciniame skunde pateiktu teisės normų aiškinimu, kad pripažįstant minima atsakomybę sunkinančią aplinkybę, yra būtina sąlyga, jog asmuo ankstesniu nuosprendžiu būtų pripažintas recidyvistu. Priešingai, teismui pripažinus asmenį recidyvistu, tuo pačiu ši aplinkybė pripažįstama ir atsakomybe sunkinančia.

3.2. Dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo 3 metams nurodoma, kad pagrįstai buvo atsižvelgta į E. Ž. charakterizuojančius duomenis, į jo elgseną veikos padarymo metu, į tai, kad vykdydamas bausmę pagal paskutinį nuosprendį, jis buvo disciplinuotas, dėl ko Probacijos tarnybos teikimu, kuris buvo paduotas prieš nagrinėjamos veikos padarymą, jam buvo priežiūra nutraukta prieš terminą, ir nuteistajam neskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Visgi, įvertinus, kad nagrinėjama veika buvo padaryta bausmės vykdymo atidėjimo metu, būnant stipriai neblaiviam, pačios veikos padarymo aplinkybės kėlė pavojų ne tik pačiam nuteistajam, bet ir kitiems Kelių eismo dalyviams, taip pat ir E. Ž. draugui, kurio nuteistasis ieškojo, į tai, kad už analogišką veiką E. Ž. yra nuteistas ne pirmą kartą, skyrė maksimalų 3 metų atidėjimo terminą ir jį trumpinti iki 1 metų, nėra pagrindo. Nesutinkama, kad šis terminas, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, dubliuoja jau paskirtų priemonių poveikį ir yra perteklinis, nes kiekviena priemonė buvo paskirta tikslingai siekiant bendro tikslo, kad nuteistajam susiformuotų doro piliečio gyvenimo būdas. Be to, ankstesniu nuosprendžiu E. Ž. buvo paskirtas 1 metų 6 mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminas, kurio metu ir buvo padaryta ši veika, o tai tik rodo, kad asmuo nepakankamai koreguoja savo elgesį teigiama linkme ir jam reikalinga priežiūra ilgesnį laiko tarpą.

3.3. Prokurorės vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo sumažinti E. Ž. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – termino iki 3 metų. Nesutinkama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios priemonės 5 metų terminą, nepakankamai tai individualizavo, nes buvo atsižvelgta į E. Ž. nustatytą girtumo laipsnį, jo ankstesnį teistumą už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, ir, nors važiavo nakties metu, tačiau ši aplinkybė niekaip nemažina jo veiksmų pavojingumo. Juo labiau, kad ankstesniu nuosprendžiu buvo paskirta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė 3 metų terminui, tačiau nagrinėjamas įvykis rodo, jog toks terminas tikslų nepasiekė ir nebuvo pakankamas E. Ž. suprasti savo veiksmų pavojingumo ir to nekartoti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde dėstomi E. Ž. teigiamai charakterizuojami duomenys buvo įvertinti jam skiriant bausmę, dėl ko spręsti, jog 3 metų uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – paskyrimas atitiktų proporcingumo principą šiuo atveju nėra pagrindo.

4. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. balandžio 3 d. buvo gautas nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės V. Neverauskaitės 2026 m. balandžio 2 d. prašymas dėl dokumentų prijungimo, kuriuo prašoma prijungti dokumentus apie pasikeitusias aplinkybės po skundžiamo nuosprendžio priėmimo apie nuteistojo E. Ž. vykdomą darbinę veiklą. Gynėjos teigimu, su prašymu pateikiamoje darbo sutartyje ir nuteistojo rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad nuo 2026 m. kovo 10 d. jis įsidarbino restorano vadovu. Tokios aplinkybės reiškia neribotas darbo valandas, dažnai ir nakties metu, be to, galimą papildomą darbą, dėl ko prašoma atsižvelgti į šias aplinkybes priimant procesinį sprendimą. Nuteistojo E. Ž. paaiškinimuose nurodoma, kad jis kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįsta, nuoširdžiai gailisi ir supranta savo elgesio pasekmes, taip pat ir tai, jog vairavimas esant neblaiviam yra pavojingas ir netoleruotinas. Atkreipiamas dėmesys, kad jis dirba, turi nuolatinę darbo patirtį – įvykio metu laikinai nedirbo, nes išėjo iš ankstesnės darbovietės, tai buvo trumpas pereinamasis laikotarpis, po kurio vėl įsidarbino ir šiuo metu dirba restorano direktoriumi pilnu etatu. Šis darbas reikalauja atsakomybės, disciplinos ir nuolatinio įsitraukimo, nuteistasis yra atsakingas ne tik už savo veiksmus, bet ir už kitų darbuotojų darbą bei bendrą veiklos organizavimą. Dėl darbo pobūdžio darbo laikas nėra griežtai apibrėžtas – tenka spręsti įvairius organizacinius klausimus, reaguoti į nenumatytas situacijas, todėl darbo funkcijos gali būti vykdomos ir už įprastų darbo valandų ribų, dėl ko kyla pagrįstų abejonių, ar galės visais atvejais tinkamai laikytis įpareigojimo nakties metu būti namuose, nepažeisdamas savo darbo pareigų ar nekeldamas rizikos būti laikomam pažeidus probacijos sąlygas, nors realiai vykdytų su darbu susijusias funkcijas. Juo labiau, kad nakties metu buvimo namuose įpareigojimas nesudaro papildomos realios prevencinės naudos, tačiau sukelia praktinių sunkumų ir riziką netyčia pažeisti probacijos sąlygas vien dėl darbo pobūdžio. E. Ž. teigimu, jis supranta, kad anksčiau yra padaręs pažeidimų, todėl dar labiau vertina galimybę keisti savo elgesį ir įrodyti, jog gali gyventi laikydamasis įstatymų, be to, jam yra svarbu išlaikyti darbą. Todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus prašo: 1) sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą; 2) sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą; 3) panaikinti arba sušvelninti įpareigojimą nakties metu būti namuose. Atkreiptinas dėmesys, kad kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) išrašas apie E. Ž. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2026 m. kovo 18 d. bei darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus ir E. Ž., kopija.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į pateiktą papildomą prašymą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė J. Žvironienė prašo nuteistojo E. Ž. prašymą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį palikti be pakeitimų.

5.1. Prokurorės teigimu, nuteistojo E. Ž. prašyme ir paaiškinimuose nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir visiškai nepakankami panaikinti ar švelninti jam Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą. Iš nuteistojo pateiktos darbo sutarties kopijos matyti, kad E. Ž. nuo 2026 m. kovo 10 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorano direktoriumi, 1 etatu, pagal sudarytą darbo laiko grafiką, 40 darbo valandų per savaitę, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Tuo tarpu minimu nuosprendžiu E. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, be kita ko, paskiriant įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi. Taigi, įpareigojimo formuluotė nurodo, kad nakties metu nuteistasis gali nebūti namuose, kai tai yra susiję su darbu, todėl neaišku, kodėl, kaip nurodyta paaiškinimuose, nuteistajam kyla pagrįstų abejonių, ar jis dirbdamas galės visais atvejais tinkamai laikytis įpareigojimo nakties metu būti namuose. Be to, E. Ž. dirba pagal iš anksto sudarytą darbo laiko grafiką, todėl įsiteisėjus Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiui, jis, bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčiai institucijai (Lietuvos probacijos tarnybos skyriui), pateikęs darbo sutartį bei iš anksto pranešęs apie savo buvimą darbe laiku nuo 22 val. iki 6 val., be jokių kliūčių galės atlikti savo darbines funkcijas. Taip pat, nuteistasis prašyme nenurodo jokių kitų aplinkybių, dėl kurių jam paskirtas įpareigojimas turėtų būti keičiamas ar naikinamas, o vien tai, kad įsidarbino ir jam gali tekti dirbti nuo 22 val. iki 6 val., nėra pakankamas pagrindas keisti ar naikinti paskirtą įpareigojimą. Šis E. Ž. paskirtas įpareigojimas laikytinas proporcingu bei tikslingu įvertinus ir tai, kad nusikalstamą veiką, dėl kurios jis pripažintas kaltu ir nuteistas, padarė nakties metu (būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, transporto priemonę jis vairavo apie 22.20 val.) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taip pat nuteistojo asmenybę, ankstesnius teistumus ir baustumus.

Šalies argumentai

6. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. balandžio 13 d. buvo gauti nuteistojo E. Ž. papildomi paaiškinimai dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės J. Žvironienės atsiliepimo, prašant įvertinti pateiktas aplinkybes bei panaikinti arba sušvelninti įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymus. Nesutinkant su prokurorės vertinimu, jog nuteistajam yra numatyta galimybė nebūti nakties metu namuose, kai tai yra susiję su darbu, jog E. Ž. dirba pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką, nurodoma, kad nors formaliai darbo grafikas egzistuoja, tačiau dirbant restorano direktoriumi konkrečiame padalinyje darbo laikas nėra griežtai apibrėžtas. Oficialios darbo valandos yra darbo dienomis, tačiau dėl darbo pobūdžio situacijos dažnai keičiasi realiu laiku – tenka spręsti nenumatytus klausimus, reaguoti į darbuotojų ar veiklos problemas, todėl darbas faktiškai nėra apribotas nustatytomis valandomis. Be to, nuteistasis, kaip restorano direktorius, pats sudaro darbo grafikus ir juos tvirtina, dėl ko praktikoje gali kilti situacijų, kai probacijos priežiūrą vykdančiai institucijai gali būti sudėtinga objektyviai įvertinti darbo laiką, o tai gali lemti neaiškumus ar ginčus dėl buvimo ne namuose pagrįstumo. Taigi, nors formaliai numatyta išimtis dėl darbo nakties metu, praktikoje ji sukuria neapibrėžtumą ir realią riziką, juo labiau, kad ne visais atvejais yra galimybė iš anksto informuoti ar tinkamai dokumentuoti buvimą darbe nakties metu, ypač kai sprendimai priimami operatyviai. Nuteistojo teigimu, tokiu būdu susidaro situacija, kai formaliai leidžiama išimtis praktiškai tampa sunkiai įgyvendinama, o tai didina riziką netyčia pažeisti probacijos sąlygas, nors faktiškai būtų vykdoma teisėta darbinė veikla. Tokia situacija neatitinka proporcingumo principo, nes sukuria perteklinę kontrolės riziką, kuri nėra būtina siekiant probacijos tikslų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjos advokatės V. Neverauskaitės apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis E. Ž. ir jo gynėja neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistojo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės rūšies, jos dydžio bei taikyto vykdymo atidėjimo, iš esmės ir paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių. Jų nurodymu, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas paskyrė tik per ilgus bausmės vykdymo atidėjimo ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminus, o, esant pasikeitusioms nuteistojo aplinkybėms, laikoma, jog nepagrįstai buvo paskirtas ir įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino

8. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas E. Ž. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo 3 metams. Apeliaciniu skundu prašoma bausmės vykdymo atidėjimo terminą sutrumpinti iki 1 metų, nurodant, kad nepagrįstai buvo akcentuotas nuteistojo teistumas ir jo pavojingumas, bei konstatuota, jog nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistu, taip pat neatsižvelgta į kitas reikšmingas aplinkybes.

9. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo ir jo trukmės klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-306-697/2019).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad per ilgą nustatytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuteistojo E. Ž. gynėja, visų pirma, ginčija tuo aspektu, jog netinkamai buvo taikytos BK 27 straipsnio nuostatos ir nepagrįstai nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, nurodytina, kad recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi, pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę, recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

11. Iš baudžiamojoje byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo nustatyta, kad E. Ž. yra ne kartą teistas, be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nesunkų nusikaltimą ir jam paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant atitinkamus įpareigojimus bei draudimus, taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1 000 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 13 d., todėl naujos nusikalstamos veikos padarymo metu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teistumas nebuvo išnykęs, be to, veika padaryta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą E. Ž. įvykdė po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką E. Ž. padarė būdamas recidyvistas ir tai laikyti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

12. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, įsigaliojus naujai BK 27 straipsnio 1 dalies įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau tik įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu. Kaip jau minėta, E. Ž. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkią nusikalstamą veiką, praeityje teistas aštuonis kartus, iš jų du kartus už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, t. y. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą kaip ir nagrinėjamu atveju, ne kartą atlikęs arešto bausmes (1 t., b. l. 99-110). Taigi, šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad E. Ž. tinkamų išvadų iš savo ankstesnių teistumų nėra padaręs, savo gyvenimo būdo nekeičia ir, nepaisydamas visuotinai priimtinų elgesio normų, toliau daro naujas nusikalstamas veikas, o tai rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, E. Ž. padarė būdamas recidyvistas.

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nesutikti su nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kad E. Ž. savo kaltę pripažino visiškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, jo parodymai buvo nuoseklūs, nebandė išvengti atsakomybės, iš įvykio vietos nepasišalino, laukė policijos pareigūnų ir bendradarbiavo, taip pat nurodė nuoširdžiai besigailintis dėl savo veiksmų. Vis tik, šios aplinkybės, rodančios, kad E. Ž. suvokia savo padarytos veikos neteisėtumą ir pasekmes, bei patvirtinančios, jog jis gali būti motyvuotas keisti savo elgesį, buvo pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, tačiau savaime neeliminavo esminių veikos pavojingumo požymių. Nustatydamas 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad E. Ž. nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nors, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 12 d. nutartimi E. Ž. priežiūros vykdymas buvo nutrauktas prieš terminą, tačiau toks sprendimas buvo priimtas jau po nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos padarymo (2025 m. lapkričio 20 d.). tai rodo, kad anksčiau E. Ž. paskirtas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo neveiksmingas, teigiamo poveikio nepadarė, atitinkamai nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo spręsta esant pagrindui skirti ilgesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Juo labiau, kad nuteistajam buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis (3,10 promilių neblaivumas, kuris daugiau nei septynis kartus viršija leistiną normą) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kurio metu jis buvo įpareigotas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, be to, kaip jau minėta, nusikalstamos veikos padarymo metu jau du kartus buvo teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis sąmoningai pasirinko vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus, neva norėdamas surasti galimai pasiklydusį draugą, nors tokios būsenos asmuo objektyviai nebegali saugiai valdyti transporto priemonės. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad E. Ž. nevažiavo į intensyvų eismą, taip mažindamas realią grėsmę kitiems eismo dalyviams, nelemia trumpesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymo. Kaip nustatyta, nuteistasis buvo išvažiavęs į viešą kelią, nuvažiavo atitinkamą atstumą, o tai patvirtina realų pavojų, kurį jis sukėlė sau ir aplinkiniams.

14. Nors skundžiamu nuosprendžiu paskirtos papildomos baudžiamojo poveikio priemonės ir paskirti įpareigojimai bei draudimai iš tiesų riboja galimą rizikingą nuteistojo elgesį, tačiau vadovautis šiuo pagrindu ir E. Ž. nustatyti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą būtų nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju inkriminuoto nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės bei nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės sąlygoja išvadą, kad nustatytas 3 metų terminas yra proporcingas ir adekvatus. Trumpesnis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas būtų nepakankamas siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, įtvirtintus BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. siekiant kaltininką ne tik nubausti ir sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, tačiau ir kontroliuoti jo elgesį, kad jis ateityje nebepažeistų visuomenėje nustatytų taisyklių bei taptų pilnaverčiu visuomenės nariu. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip dar kartą parodydamas pasitikėjimą nuteistuoju, visiškai pagrįstai nustatė 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Esant nurodytoms aplinkybėms, šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl skirto įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi

15. BK 75 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šias pareigas: 1) atsiprašyti nukentėjusio asmens; 2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi; 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; 4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla. Pagal nurodytą reglamentavimą akivaizdu, kad teismas nuteistajam gali paskirti vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir kartu nustatyti jam atitinkamas pareigas arba nuteistajam paskirti tik atitinkamas pareigas. Baudžiamasis įstatymas neriboja teismo paskiriamų pareigų skaičiaus – teismas gali paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas pareigas.

16. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiu E. Ž. įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) dirbti arba būti registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, E. Ž. paskirti keturi įpareigojimai, tačiau nesutinkama tik su vienu iš jų – neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentas buvo nurodytas atskirai pateiktame prašyme su nuteistojo E. Ž. papildomais paaiškinimais, iš esmės juose akcentuojant tai, kad po apeliacinio skundo padavimo nuteistasis įsidarbino, dėl ko įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, yra netikslingas. Visgi, įvertinęs šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad minimas įpareigojimas neatitinka nuteistajam paskirtos bausmės paskirties bei bausmės skyrimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis įpareigojimas laikytinas tinkamu ir padės E. Ž. suprasti neigiamus nusikalstamo veikimo padarinius, atgrasys jį nuo panašaus neteisėto veikimo ateityje. Pirmosios instancijos teismas, E. Ž. skirdamas įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, be kita ko, įvertino, kad, pagal baudžiamosios bylos duomenis, esminės rizikos aplinkybės pasireiškė būtent vakaro metu, kai E. Ž. ilgą laiką vartojo alkoholį (nuo maždaug 16 val.) ir vėliau, apie 22 val., nusprendė vykti automobiliu. Skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota ir tai, kad vakaro ir nakties metu dažniau pasireiškia situacijos, susijusios su alkoholio vartojimu ir impulsyviais sprendimais, todėl toks įpareigojimas yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo E. Ž. akcentuojama aplinkybė, jog jis šiuo metu dirba, yra restorano direktorius ir tai gali neleisti jam tinkamai laikytis paskirto įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, nes dėl darbo pobūdžio kyla abejonių, ar galės jo tinkamai laikytis nepažeisdamas probacijos sąlygų ir jam iš darbo sutarties kylančių pareigų, paskirto įpareigojimo teisėtumo nepaneigia. Aplinkybę, jog E. Ž. šiuo metu yra saistomas darbo santykiais, pagrindžia tiek apeliacinės instancijos teismui pateikta darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kopija, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) išrašas apie E. Ž. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2026 m. kovo 18 d. Vis tik, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad minėtu įpareigojimu E. Ž. interesai gali būti pažeisti labiau nei to reikalauja įstatymas. Įpareigojimai skiriami siekiant įgyvendinti bausmės tikslus ir paskirtį, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad skiriamas įpareigojimas turi sukelti nuteistajam neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas pagrindu tokį įpareigojimą panaikinti ar pakeisti, o sprendimas tenkinti E. Ž. norą išvengti bet kokių didesnių suvaržymų, susijusių su bausme, prieštarautų pačiai bausmės paskirčiai. Priešingai nei akcentuoja nuteistasis E. Ž., įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, yra tikslinga poveikio priemonė, kuri nelaikytina pertekline ar neproporcinga. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo laikotarpiu E. Ž. nėra draudžiama išeiti iš namų, jei tai yra susiję su darbu, tačiau tokiu atveju nuteistasis savo išvykimą darbo reikalais turi derinti su Lietuvos probacijos tarnybos pareigūnais, juos informuoti apie išvykimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. E. Ž. keliamos abejonės dėl galimų situacijų, jog ar jam atliekant darbines funkcijas jis nebus laikomu pažeidusiu probacijos sąlygas, nelaikytinos argumentu sprendžiant klausimą dėl šios poveikio priemonės paskyrimo – prižiūrėti, kaip nuteistasis laikosi jam paskirtų įpareigojimų, yra Lietuvos probacijos tarnybos pareiga. Tuo tarpu tai, kad dėl paskirtų įpareigojimų nuteistasis priverstas patirti tam tikrų neigiamų padarinių ar kitokių teisės suvaržymų bei apribojimų, yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Juo labiau, kad nenustatyta, jog aptariamas įpareigojimas neproporcingai ir nepagrįstai suvaržytų nuteistojo teises ir neapsunkintų jam galimybę dirbti. Todėl esant šioms aplinkybėms, netenkinamas nuteistojo E. Ž. prašymas panaikinti ar pakeisti skundžiamu nuosprendžiu skirtą įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, termino

19. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

20. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžiu E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones – 5 metams. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja prašo šios paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti, jį nustatant 3 metams, nes pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu nustatytas šios priemonės terminas yra neproporcingai didelis, dėl ko turi būti mažinamas.

21. Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius 3 metų uždraudimo naudotis specialia teise terminą, nebūtų pasiektas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – sulaikyti kaltininką ir kitus asmenis vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad E. Ž. būdamas neblaivus, už automobilio – padidinto pavojaus šaltinio – vairo sėdo sąmoningai, nesant išskirtinio būtinumo, akcentuodamas, jog, būdamas apsvaigęs, pasiėmė raktelius ir automobiliu išvažiavo draugo ieškoti, nes manė, kad jaučiasi pakankamai gerai, nors vėliau pripažino buvęs labai neblaivus ir tuo metu neįvertinęs savo veiksmų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas E. Ž. šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą 5 metams, atsižvelgė į tai, kad jis automobilį vairavo neblaivus, jam nustatytas sunkus 3,10 promilių neblaivumas, kuris daugiau nei septynis kartus viršijo leistiną normą. Neabejotina, jog tokio apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio vairuotojo reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl saugiai valdyti padidinto pavojaus šaltinį bei tinkamai įvertinti situacijas kelyje yra sudėtinga. Kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, E. Ž. nevažiavo į kelius ar sudėtingesnes eismo sąlygas, nuo namų nutolo tik kelis šimtus metrų, tačiau transporto priemonę nuteistasis vairavo tamsiu paros metu, pats pripažinęs tuo metu buvęs labai neblaivus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors nebuvo niekam padaryta žala, tačiau E. Ž. savo veiksmais kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei, ir skaudžių pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka, todėl spręsti, jog apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės mažina nuteistojo veiksmų pavojingumą, nėra jokio pagrindo.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones – 5 metams, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad E. Ž. ankščiau jau yra teistas už vairavimą būnant neblaiviam, t. y. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. spalio 14 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, be kita ko, šiais nuosprendžiais E. Ž. paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatant jos terminus atitinkamai 4 bei 3 metams (1 t., b. l. 99–110). Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau E. Ž. skirta ši baudžiamojo poveikio priemonė, beveik ir maksimaliam terminui, keliamų tikslų nepasiekė bei nebuvo pakankama E. Ž. suprasti savo veiksmų pavojingumo bei to nekartoti. Kartu pastebėtina, iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad jis administracine tvarka baustas 10 kartų, tame tarpe ir už mobiliojo ryšio priemonės naudojimą be laisvų rankų įrangos, naudojimosi saugos diržais tvarkos pažeidimą, automobilio pastatymą neleistinoje vietoje, smulkias vagystes, važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis, elektropaspirtuko vairavimą esant neblaiviam, nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą esant neblaiviam (1 t., b. l. 111–119). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones) taikymo, administracinių nusižengimų faktai yra viena iš aplinkybių, kurią būtina vertinti taikant baudžiamojo poveikio priemones ir nustatant jų trukmę. Šiuo atveju E. Ž. administracine tvarka padaryti administraciniai nusižengimai ir jų pobūdis rodo, kad jis yra linkęs daryti teisės pažeidimus bei nesilaiko visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių.

23. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kad E. Ž. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, nepasišalino iš įvykio vietos ir laukė policijos pareigūnų, bendradarbiavo su teisėsauga – jos teigiamai apibūdina E. Ž. asmenybę, o pirmosios instancijos teismas tiesiogiai šių aplinkybių spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – taikymo termino nustatymo neišvardino. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti išskirtinai sureikšminamos šios aplinkybės, t. y. nors jos yra palankios nuteistajam, tačiau nėra pakankamos tam, kad jam būtų skirta 3 metų trukmės baudžiamojo poveikio priemonė. Akcentuojant jau nustatytas nusikalstamą veiką ir nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes bei tai, jog nuteistojo nusikalstamas elgesys pasikartojo ir jis vėl būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, darytina išvada, jog pernelyg trumpas ar E. Ž. poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti E. Ž. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 3 metų terminui. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo E. Ž. patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, tinkamai įvertino E. Ž. asmenybės teigiamus bruožus, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, dėl to nustatė uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 5 metams, kuris yra proporcingas ir teisingas, trumpinti šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.

Dėl rašymo apsirikimo

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad vadovaujasi BK 75 straipsnio 2 dalimi, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodė šio straipsnio 1 dalį. Visgi, pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, tuo tarpu pagal aptariamo straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidedamas arešto bausme nuteistam asmeniui. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, rezoliucinėje dalyje nurodydamas minimo straipsnio 1 dalį, padarė rašymo apsirikimo klaidą. Šis netikslumas laikytinas nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, todėl yra ištaisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. Ž. (E. Ž.) ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą.

Ištaisyti rašymo aprikimą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad E. Ž. (E. Ž.) paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidedamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėMindaugas PovilanskasGiedrė Telksnienė