Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-162-593/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-03-12
Bylos Nr.: 1A-162-593/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-02-6-00063-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys, Daiva Jankauskienė
Kaltinamasis: R. V.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-162-593/2020Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00063-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.2.29.1; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.4.6.1 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant A. G.,dalyvaujant prokurorei S. Z.,išteisintajam R. V. ir jo gynėjai advokatei R. G. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės S. Z. (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

R. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. V. išteisintas už tai, kad nuo 2004 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) savininku ir direktoriumi, 2013 m. rudenį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, parengė tariamų UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcijų perleidimo ir dokumentų perdavimo naujam savininkui ir direktoriui planą. R. V. realizuodamas šį planą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surado V. Ž., kuriam pasiūlė už ne mažesnį nei 2 000 Lt atlygį sudaryti tariamai teisėtų Bendrovės akcijų pardavimo naujam akcininkui ir dokumentų perdavimo naujam direktoriui įvaizdį. Pastarajam sutikus ir sutarus su P. B., kad šis už 1 000 Lt atlygį pasirašys jo ir R. V. pateiktus dokumentus, R. V. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. lapkričio 14 d., savo namuose (adresu: (duomenys neskelbtini)) pagamino netikrus dokumentus: 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir 2013 m. lapkričio 13 d. akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose nurodė ir savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad R. V. parduoda P. B. visas Bendrovės akcijas už 1 000 Lt, nors P. B. akcijų nepirko ir pinigų nemokėjo, o R. V. sumokėjo ne mažiau 2 000 Lt V. Ž., o šis iš šių pinigų sumokėjo 1 000 Lt P. B.; 2013 m. lapkričio 14 d. vienintelio akcininko sprendimu, kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad Bendrovės vienintelis akcininkas P. B. nuo 2013 m. lapkričio 14 d. atleidžia iš Bendrovės direktoriaus pareigų R. V., o Bendrovės direktoriumi paskiria P. B., nors P. B. tikrovėje netapo Bendrovės akcininku ir direktoriumi; 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės aktą (įmonės dokumentų perdavimo naujam įmonės vadovui), kuriame įtvirtino žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad buvęs Bendrovės direktorius R. V. perduoda, o naujas Bendrovės direktorius P. B. priima Bendrovės dokumentus pagal perduodamų dokumentų sąrašą, nors P. B. dokumentų neperėmė, o pagal susitarimą su V. Ž. juos paslėpė ar sunaikino pastarasis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, šiuos netikrus dokumentus, išskyrus 2013 m. lapkričio 13 d. Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė V. Ž., o šis – P. B., kuris juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis už 1 000 Lt atlygį patvirtino savo parašu. Po ko P. B. 2013 m. lapkričio 14 d. V. Ž. nurodymu kreipėsi į Valstybinę įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centras (duomenys neskelbtini) filialo Juridinių asmenų registravimo skyrių (adresu: (duomenys neskelbtini)) kartu su 2013 m. lapkričio 14 d. prašymu registruoti jo kaip Bendrovės akcininko ir direktoriaus duomenis, pateikė netikrus 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės vienintelio akcininko sprendimų ir akcininkų sąrašu, kurių pagrindu VĮ Registrų centras tarnautojai, nežinoję apie daromų nusikalstamų veikų, įregistravo duomenis, kad P. B. 2013 m. lapkričio 14 d. tapo Bendrovės akcininku ir direktoriumi. Tokiais bendrais su V. Ž. ir P. B. veiksmais pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

2. Be to, R. V. išteisintas už tai, kad nuo 2004 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininku ir direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) Nr. IX-574 21 straipsnio 1, 2 punktus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, 2013 m. rudenį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, parengė tariamą Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo ar sunaikinimo planą. Realizuodamas planą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis surado V. Ž., kuriam pasiūlė už ne mažesnį nei 2 000 Lt atlygį sudaryti tariamai teisėtą Bendrovės akcijų pardavimo dokumentų perdavimo naujam akcininkui ir direktoriui įvaizdį ir tokiu būdu panaikinti jo sąsają su Bendrove ir paslėpti ar sunaikinti Bendrovės dokumentus. Pastarajam sutikus ir sutarus su P. B., kad šis už 1 000 Lt atlygį pasirašys jo ir R. V. pateiktus dokumentus R. V. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. lapkričio 14 d. savo namuose pagamino netikrą dokumentą: 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės aktą (įmonės dokumentų perdavimo naujam įmonės vadovui), kuriame įtvirtino žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad buvęs Bendrovės direktorius R. V. perduoda, o naujas Bendrovės direktorius P. B. priima Bendrovės dokumentus pagal perduodamų dokumentų sąrašą. Po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. lapkričio 14 d., (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta nenustatyta, visus Bendrovės dokumentus už 2 000 Lt atlygį perdavė V. Ž., kad šis juos paslėptų ar sunaikintų. Pastarajam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis paslėpus arba sunaikinus Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, taip bendrais su V. Ž. ir P. B. veiksmais paslėpė visus Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde prokurorė S. Z. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti – R. V. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei paskirti 1 metų laivės atėmimo bausmę; pripažinti R. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio pagrindu bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams.

3.1. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad teismas, argumentuodamas savo teiginius dėl R. V. išteisinimo, vadovavosi išimtinai paties išteisintojo, kuris yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi ir yra laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus (2007-12-01 AT baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga), parodymais. Iš jų matyti, kad R. V. nuo 2004 m. birželio 21 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Kadangi įmonė veiklos nevykdė nuo 2008-2009 metų, norėjo ją likviduoti, tačiau sužinojęs, kad paprasčiau įmonę parduoti, nusprendė tokiu būdu panaikinti savo sąsajas su ja. Iki įmonės pardavimo atsiskaitė su kreditoriais ir įmonė skolų neturėjo. Įmonės pirkėją P. B. surado per skelbimus internete. Sutarė, kad šis už 1000 Lt nupirks įmonę. Jis pats parengė visus bendrovės pardavimo ir dokumentų perdavimo dokumentus. Sutartu laiku, galimai 2013-11-14 susitiko (duomenys neskelbtini), nes taip pageidavo pirkėjas. Kartu su P. B. buvo dar kažkoks žmogus. Jie paėmė iš jo bendrovės dokumentus (dvi dėžes), antspaudus, įmonės pažymėjimą ir susikrovė į savo automobilį. Kartu su P. B. nuvyko į VĮ „Registrų centras“, kur įregistravo akcininko ir vadovo pasikeitimus. Iš įmonės pirkėjo P. B. gavo 1000 Lt grynais. Apie šių asmenų nusikalstamą veiką nežinojo. Kodėl jie jį apkalba, nežino.

3.2. Prokurorės vertinimu, liudytojų V. Ž. ir P. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtintus teisme, kuriais nustatyta, kad „2012-2013 metais V. Ž. sugalvojo pirkti bei parduoti įmones. Jei įmonė turėdavo problemų ir jos savininkas norėdavo jos atsikratyti, V. Ž. mokėdavo po 2000, 4000, 10 000 eurų ir daugiau, o P. B. už atlygį tapdavo V. Ž. nurodytų įmonių akcininku, direktoriumi ir pasirašydavo akcijų pirkimo pardavimo sutartis, dokumentų priėmimo perdavimo aktus, tačiau dokumentų dažniausiai nepaimdavo, jie likdavo V. Ž. kontoroje. Kiekvieną kartą P. B. sumokėdavo 300 litų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius kreipėsi į V. Ž. maždaug savaitė iki jos perrašymo. 2013 m. lapkričio mėn. P. B. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur sutartoje vietoje jo laukė V. Ž. su R. V.. Iš R. V. automobilio visi į V. Ž. automobilį perkrovė bendrovės dokumentus, kurių buvo viena ar dvi dėžės. V. Ž. P. B. pateikė pasirašyti įmonės valdymo ir dokumentacijos perdavimo dokumentus, nors jis realiai dokumentų neperėmė. Po to nuvažiavo į Registrų centrą, kur P. B. pasirašė reikalingus dokumentus apie bendrovės akcininko ir direktoriaus pasikeitimą. Bendrovės dokumentai liko pas V. Ž.. Už tai R. V. sumokėjo V. Ž. 2000-3000 Lt., o V. Ž. sumokėjo P. B. 1000 Lt“, teismas vertino fragmentiškai ir selektyviai, pasirinkdamas teisinančius R. V. ir ignoruodamas tuos, kurie patvirtina jo kaltę. Atmesdamas V. Ž. ir P. B. parodymus, teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl šie asmenys galėjo duoti melagingus, ne tik R. V., bet ir save kaltinančius parodymus. Nepagrįstai suteikė prioritetą išteisintojo parodymams, o atmetė V. Ž. ir P. B. vien dėl jų socialinio statuso (R. V. yra nepriekaištingos charakteristikos, o V. Ž. ir P. B. – nusikalstamo pasaulio atstovai). Tuo teismas parodė išankstinį nusistatymą P. B. ir V. Ž. atžvilgiu ir jų parodymus vertino kaip mažesnės svarbos. Prokuroro įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti P. B. parodymų tikrumu, nes jis savanoriškai davė išsamius parodymus beveik 20 epizodų įmonių pirkimuose, nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neatsisako ir juos tvirtina. Tai, kad P. B. davė teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir P. B. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio matyti, kad jis atpažino R. V., apie kurį davė parodymus.

3.3. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nevertino įsiteisėjusio 2018-09-07 (duomenys neskelbtini) baudžiamojo įsakymo kaip „neturinčio nieko bendro su R. V. pareikštais kaltinimais“, kuriuo P. B. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jog laikotarpiu nuo 2013-09-25 iki 2014-04-12, veikdamas tiesiogine tyčia pagal išankstinį vieningą sumanymą ir susitarimą su V. Ž., siekdamas iš pastarojo gauti tiksliai neapibrėžtą ilgalaikę finansinę naudą savo parašu suklastojo 17-os įmonių valdymo perėmimo tikrus dokumentus ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo, tame tarpe ir dėl to, kad žinodamas, jog tikrovėje neįgis įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, netaps šios įmonės akcininku ir direktoriumi bei neperims įmonės apskaitos dokumentų ir kitų dokumentų už V. Ž. įteiktą 1000,00 Lt (289,62 eurų) dydžio piniginį atlygį 2013 m. lapkričio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, V. Ž. nurodymu patvirtindamas savo parašu, suklastojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu būdu - R. V. pagamintus suklastotus tikrus dokumentus <...>; po ko P. B. tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad tikrovėje nėra tapęs ir netaps įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku bei direktoriumi, V. Ž. nurodymu 2013 m. lapkričio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centras (duomenys neskelbtini) filialo Juridinių asmenų registravimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su 2013 m. lapkričio 14 d. rašytiniu prašymu registruoti Juridinių asmenų registre jo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus, duomenis pateikė suklastotus aukščiau minėtus dokumentus.

3.4. Prokurorė nurodo, kad teismas neanalizavo ir nevertino neginčytinai nustatytų aplinkybių, kad R. V. įmonė jokios veiklos nevykdė kelerius metus, turto neturėjo, buvo neperspektyvi ir nereikalinga, jos likvidavimo procesas dėl finansinių ir laiko sąnaudų išteisintajam buvo neparankus. Bendrovė buhalterio neturėjo, o R. V. šias pareigas atliko netinkamai. Bendrovės akcijas tariamai įsigijus P. B. bendrovė jokios veiklos – teisėtos ar neteisėtos nevykdė, t. y. naujam savininkui buvo nereikalinga. Akivaizdu, kad sudaryti fiktyvų bendrovės, jos dokumentų perleidimo naujam savininkui sandorį, taip atsikratant bevertės, neveikiančios ir nereikalingos įmonės, išvengiant bendrovės akcininkui ir vadovui R. V. tenkančių pareigų ir sudarant sąlygas paslėpti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, ko pasėkoje nebus galima nustatyti, ar Bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, šioje byloje buvo naudinga ne P. B. ir V. Ž., o išteisintajam. Todėl logiški ir įtikinami V. Ž. ir P. B. tarpusavyje neprieštaraujantys parodymai, kad būtent R. V. sumokėjo jiems už suteiktą paslaugą, o R. V. parodymai, kad jam už tokios įmonės pardavimą buvo sumokėta 1000 Lt vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl atmestini. Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandoris buvo apsimestinis, fiktyvus, o bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti V. Ž. už atlygį turint tikslą, kad jais nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą.

3.5. Skunde teigiama, kad nors nagrinėjamoje byloje aktuali viena iš šių veikų – apskaitos dokumentų paslėpimas – teismas analizavo kitos veikos – apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, klastojant buhalterinės apskaitos dokumentus požymius, nors kaltinimas R. V. dėl tokios veikos padarymo nebuvo pareikštas. Apgaulingo apskaitos tvarkymo padarinius susiejo su žala valstybės biudžetui, kurios dydis ne mažiau 5000 eurų. Pažymėtina, kad padariniai, su kuriais siejama BK 222 straipsnio 1 dali, nėra susiję su neteisėtu turto ar teisės į turtą įgijimu, piniginės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Šio nusikaltimo baigtumas yra ne finansinė, turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl iš esmės nepagrįsti teismo teiginiai, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėta veika tik tada, kai padaroma žala valstybės biudžetui (nutartys Nr. 2K-308-697/2016, Nr. 1A-155-898/2018). Su šiuo teiginiu galima būtų sutikti tik tuomet, kai apgaulingas apskaitos tvarkymas būtų susijęs su neteisėtu siekimu mokesčių pavidalu įgyti, pasisavinti turtą, pinigines lėšas ar teisę į jas arba panaikinti pinigines prievoles ir tokia veika būtų kvalifikuojama ne tik pagal BK 222 straipsnį, bet ir pagal atitinkamus BK straipsnius.

3.6. Skunde nurodoma, kad byloje esanti 2016-11-16 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialistės L. N. paaiškinimas patvirtina, kad nesant bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2004-07-13 iki 2013-11-14 nėra galimybės už šį laikotarpį nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ir struktūros. Šiuo laikotarpiu įmonės bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo būtent R. V. žinioje, kuris sąmoningai už atlygį pasinaudojo P. B. ir V. Ž. paslaugomis, kad paslėptų bendrovės buhalterinę dokumentaciją, išvengtų turimų administracinių įgaliojimų ir su jais susijusių pareigų bei sudarytų prielaidas iš pažiūros teisėtam įmonės pardavimui ir bendrovės buhalterinių apskaitos dokumentų perdavimui naujam savininkui ir vadovui. Suprato ir numatė, kad nesant bendrovės dokumentų nebus įmanoma patikrinti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą ir šių pasekmių norėjo.

3.7. Skunde prokurorė teigia, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį sieja ir su BK 300 straipsnio 1 dalies nebuvimu, nurodydamas, kad „nepasitvirtinus kaltinimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo išvadai, kad 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės aktas (įmonės dokumentų perdavimo naujam įmonės vadovui) yra netikras ir R. V. bendrai su V. Ž. ir P. B. būtų paslėpę visus bendroves – buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. Su tokia teismo išvada skundo autorė nesutinka, nurodydama, jog pagal aukščiau nustatytas pripažintas įrodytomis aplinkybes pagrįstai konstatuotina, kad R. V., siekdamas panaikinti savo sąsajas su Bendrove ir paslėpti Bendrovės dokumentus, paties pagamintuose dokumentuose: akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje, akcininkų susirinkimo protokole, vienintelio akcininko sprendime ir Bendrovės akte įtvirtino žinomai tikrovės neatitinkančius teisiškai reikšmingus juridinius faktus apie Bendrovės pardavimą ir dokumentų perdavimą naujam direktoriui P. B., nors P. B. bendrovės nepirko ir pinigų nemokėjo, o už fiktyvaus sandorio įforminimą ne mažiau 2000 Lt V. Ž. sumokėjo pats R. V., Bendrovės dokumentus perėmė ne P. B., o V. Ž., kuris juos paslėpė ar sunaikino. Tokie dokumentai laikytini netikrais (kasacinės nutartys Nr. 2K- 170/2010, 2K-600/2012, 2K-458/2014, 2K-312-222/2015).

3.8. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisinamasis nuosprendis motyvuojamas ir tuo, kad „Remiantis (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2019 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) darytina išvada, kad R. V., turėjusiam įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri biudžetui ir Sodrai skolų neturėjo, nebuvo jokio pagrindo mokėti atlygį už parduodamą be skolų įmonę kitam asmeniui, todėl kaltinamojo nurodytos aplinkybės laikytinos nepaneigtomis“. Tačiau, prokurorė skunde pažymi, kad byloje esantys duomenys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas mobilaus ryšio paslaugas nuo 2009 m. birželio 14 d. yra skolinga 533,60 eur (1842, 41 Lt). Nors išteisintasis tvirtina, jog apie tokį įsiskolinimą nežinojo, jo parodymus paneigia V. Ž., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įmonėje buvo kažkokios skolos (šiuos parodymus jis patvirtino teisme). Pripažintina, kad tokio dydžio skola nėra pagrindinis motyvas gaminti netikrus dokumentus ir mokėti atlygį už parduodamą įmonę kitam asmeniui, nes akivaizdu, kad tikrasis R. V. motyvas buvo panaikinti visas sąsajas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paslėpti šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, specialistė L. N. parodė, kad turi būti teikiamas balansas ir finansinė atskaitomybė, pelno-nuostolio ataskaita, pelno mokesčio deklaracija ir atskiri registrai dėl nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų net ir tada, kai įmonė veiklos nevykdo, ši aplinkybė vertintina kaip papildomas R. V. motyvas panaikinti bet kokias savo sąsajas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paslėpti įmonės dokumentus.

Atsiliepimas

2. Atsiliepime į apeliacinį skundą R. V. prašo palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

4.1. Nurodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimą 2013 m. lapkričio 14 d. vykdė pasikonsultavęs su Valstybine mokesčių inspekcija, bendrovės akcijas nusprendė parduoti, kad nereikėtų užsiimti ilgu ir brangiu Bendrovės likvidavimo procesu, pirkėjo ieškojo internete. Surastas pirkėjas V. Ž. organizavo Bendrovės pirkimą su P. B., pastarajam buvo perleistos Bendrovės akcijos, už jas gavo 1 000 Lt. Prieš tai pirkėjai patikrino Bendrovės įstoriją. Pirkėjas internetu atsiuntė naujojo Bendrovės akcininko P. B. asmens duomenis, o R. V. parengė dokumentus Bendrovės pardavimui ir jie susitarė susitikti (duomenys neskelbtini).

4.2. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad byloje nėra faktų įrodančių, jog R. V. siekė sunaikinti dokumentus. Tiek V. Ž., tiek P. B. neliudija, kad R. V. prašė paslėpti dokumentus. P. B. ikiteisminiame tyrime liudijo, kad dėžes su dokumentais V. Ž. susikrovė į savo automobilį. V. Ž. bei P. B. liudijimai gana šabloniški, panašūs ir nuasmeninti liudijant apie visus panašius sandorius, kaltinant neatsižvelgiama į tai, kad liudytojas dėl daugybės veikų epizodų gali neprisiminti ir painiotis, todėl remtis vien įtariamųjų liudijimais, kad galbūt R. V. jiems mokėjo nemažiau 2 000 Lt yra tik prielaidos.

4.3. Atsiliepime nurodoma, jog R. V. Bendrovę pardavė 2013 m. lapkričio 14 d., buvo atsiskaitęs su visais kreditoriais, per visą laikotarpį. Kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė gamybinę veiklą buvo samdoma buhalterinės apskaitos įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ir tvarkė visą buhalterinę Bendrovės apskaitą, apie skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinota tik po 5 metų, apie šią skolą niekada nebuvo informuotas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikiant nebuvo išieškoma jokia skola, taikant procesines prievartos priemone R. V., nenustatyta jokių ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų. Taigi, kaltinimai nusikalstama tyčine veika nėra pagrįsti jokiais svariais įrodymais.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis R. V. ir jo gynėja advokatė Ramunė G. B. nepritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinio skundo netenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Prokurorės S. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą konstatuoja, jog R. V. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagrįstai, jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Įrodymų vertinimo klaidų pirmosios instancijos teismas nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai analizavo ir vertino R. V. parodymus duotus pirmosios instancijos teisme, kuriais remiantis jį išteisino; taip pat, atmetė liudytojų V. Ž. ir P. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtintus teisme (pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus). Be to, teismas neanalizavo ir nevertino neginčytinai nustatytų aplinkybių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdė kelerius metus, turto neturėjo, buvo neperspektyvi ir nereikalinga. Nurodyti pažeidimai iš esmės grindžiami nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu R. V. kaltei pagrįsti, faktinių aplinkybių nustatymu bei teismo padarytomis išvadomis.

Dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje

7. Nors skunde teigiama, kad teismas vadovavosi išimtinai tik R. V. parodymais, toks teiginys nepagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi R. V. nurodytomis aplinkybėmis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimą, tačiau šie jo parodymai jokiais kitais bylos duomenimis nepaneigti. Aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai buvo perduoti bendrovės pirkėjams patvirtina P. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. P. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti tikslių aplinkybių apie 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimą – pardavimą, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu P. B. teigė, kad 2013 metais lapkričio mėnesį atvyko į su V. Ž. sutartą vietą (duomenys neskelbtini), kur jo laukė V. Ž. ir R. V.. Šioje vietoje iš R. V. automobilio į V. Ž. automobilį buvo perkrauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, kurių buvo viena ar dvi dėžės. Šiuos dokumentus tiesiogiai krovė V. Ž.. V. Ž. pateikė jam pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo ir dokumentacijos perdavimo dokumentus, kuriuos jis pasirašė. Po to P. B. su V. Ž. ir R. V. nuvyko į (duomenys neskelbtini) esantį VĮ „Registrų centras“ padalinį, kur P. B. užregistravo juridinį faktą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo nuosavybės, valdymo (2 t., b. l. 98).

8. Taigi, P. B. parodymai visiškai patvirtina R. V. nurodytas aplinkybes apie susitarimą parduoti įmonę ir šios įmonės dokumentų perdavimą V. Ž.. Tai, kad P. B. dalyvavo kartu su V. Ž. perimant iš R. V. įmonės dokumentus patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriuo P. B. ikiteisminio tyrimo metu atpažino R. V., kaip asmenį 2013 m. lapkričio 14 d. pardavusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 100 – 101).

9. Kaip matyti tiek iš R. V., tiek ir iš P. B. parodymų, V. Ž. su P. B. veikė kartu, todėl vien ta aplinkybė, kad dokumentus pasirašė P. B., o įmonės dokumentai buvo perduoti V. Ž., nesuteikia pagrindo R. V. veiksmus laikyti priešingus teisei. Iš susidariusios situacijos buvo akivaizdu, kad du asmenys dalyvavo perkant R. V. įmonės akcijas, o kuris iš jų jas įsigis, taps įmonės akcininku ir direktoriumi ir kaip jie tarpusavyje spręs įmonės valdymo klausimus, nuo R. V. valios niekaip nepriklausė ir jis jų veiksmų negalėjo įtakoti.

10. Skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas fragmentiškai vertino V. Ž. ir P. B. parodymus taip pat nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas ir direktorius, 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavė P. B.. Tiek R. V., tiek P. B. patvirtino, kad P. B. pasirašė 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad kiekvienas iš sandorio dalyvių turėjo tinkamus įgalinimus šiam sandoriui sudaryti. Minėtos sutarties pagrindu buvo padaryti pakeitimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų registre, taip pat pakeisti duomenys Juridinių asmenų registre. Šios aplinkybės patvirtina, kad sandoris realiai įvyko.

11. Nors prokurorė teigia, kad teismas nevertino P. B. ir V. Ž. parodymų, kad būtent R. V. sumokėjo pinigus, tačiau šis skundo argumentas atmetamas. Teismas pagrįstai sprendė, jog netikėti R. V. parodymais nėra jokio pagrindo ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Šių R. V. parodymų, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, jokie kiti objektyvūs duomenys nepaneigia. V. Ž. duoti parodymus teisiamojo posėdžio metu atsisakė, todėl teismas neturėjo galimybės patikrinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Perskaičius juos posėdžio metu, patikimų duomenų apie tai, kad R. V. sumokėjo pinigus už akcijų perrašymą negauta. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose V. Ž. nurodė, kad vienas įmones jis pirkdavo realiai ir mokėdavo pinigus, tačiau tuo laikotarpiu pasitaikydavo žmonių, kurie kreipdavosi į jį su prašymu, kad įmonę jis nupirktų su skolomis arba su kažkokiomis problemomis, už tokias įmones ne jis mokėdavo pinigus, o jam sumokėdavo pinigus. Nuo skolų dydžio, nuo problemų kiekio priklausydavo ir jo užmokestis. Kiekvieną kartą jis to klausdavo pardavėjo. 2013 metų antroje pusėje jis susipažino su P. B., su juo susitarė, kad šis pabus įmonių direktoriumi už kažkokią pinigų sumą. Nuo to laiko su P. B. pastoviai susitikdavo, kuomet reikėdavo perrašyti kokią nors bendrovę P. B. vardu. P. B. realiai pasirašydavo ir akcijų pirkimo pardavimo sutartis ir dokumentų priėmimo perdavimo aktus, tačiau dokumentų dažniausiai nepaimdavo, dokumentai likdavo jo kontoroje. Kiekvieną kartą P. B. sumokėdavo 300 litų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kurio pavardės neprisimena, kreipėsi į jį, kada kreipėsi neprisimena, tai buvo savaitė iki jos perrašymo. Su direktoriumi susitiko (duomenys neskelbtini), už perrašymą direktorius sumokėjo 2000-3000 Lt. Šioje įmonėje buvo kažkokios skolos. Bendrovė buvo perrašyta tiesiogiai P. B. (2 t., b. l. 54–57). Nors V. Ž. teigė, kad R. V. jam sumokėjo pinigus už įmonės perrašymą, tačiau šiais parodymais besąlygiškai remtis pagrindo nėra, kadangi jie prieštarauja tarpusavyje – V. Ž., nurodydamas, kad jis pinigus mokėdavo tik už tokias įmones, kurios turi skolų ar kažkokių problemų, teigė, jog sumokėjo R. V., nors, kaip nustatyta ir apie tai bus pasisakyta vėliau, R. V. parduodama įmonė nei skolų, nei kokių nors kitų problemų, dėl kurių būtų pagrindas mokėti pinigus už akcijų perrašymą neturėjo. Šioje situacijoje nėra pagrindo remtis V. Ž. parodymais apie tai, kad R. V. parduodama įmonė turėjo kažkokių skolų, kadangi nei kokių skolų, nei kokio dydžio, nei kam – jis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, o teisme parodymus duoti atsisakė.

12. Nors, P. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų pasirašymą jis gavo 1 000 Lt, tačiau nurodė ir tai, jog pinigus jis gavo ne iš R. V., o iš V. Ž., nurodydamas, kad būtent V. Ž. tvarkydavo visus su įsigyjamomis įmonėmis susijusius reikalus, o jis, t. y. P. B. buvo tik fiktyvus direktorius. Taigi ta aplinkybė, jog P. B. už tapimą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi galimai gavo atlygį iš V. Ž., nesuteikia pagrindo spręsti, jog su šiuo atlygiu kokiu nors būdu susijęs R. V.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog P. B. ir V. Ž. nurodyta P. B. sumokėta pinigų suma nesutampa (P. B. teigė, jog gavo 1000 Lt, o V. Ž. – kad P. B. kiekvienu atveju mokėjo po 300 Lt).

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino P. B. parodymus, kaip keliančius abejones jų patikimumu, nes teisiamojo posėdžio metu jis negalėjo nieko tiksliai paaiškinti apie 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimą – pardavimą, teigdamas, jog nieko neprisimena, nors ikiteisminio tyrimo metu jis davė išsamius parodymus apie 17 nupirktų įmonių smulkiai nurodydamas visas detales. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl P. B. parodymų nepatikimimo įvertinus šių parodymų ypatumus – surašyti teisine kalba apie 17 atliktų sandorių, tais pačiais trafaretiniais sakiniais, lyg apklausiamas būtų verslininkas, daug metų užsiėmęs analogiška veikla perkant įmones bei vystant įmonių veiklą, nors jis yra 13 kartų teistas, nuo 15 metų atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmes, niekur nedirbantis asmuo. Dėl šių aplinkybių atmetamas prokurorės skundo argumentas, kad P. B. neturėjo pagrindo apkalbėti R. V. ir save, kadangi akivaizdu, jog P. B. buvo suinteresuotas duoti parodymus apie savo padarytas nusikalstamas veikas (kad būtų priimtas baudžiamasis įsakymas) ir šioje situacijoje jam buvo visiškai nesvarbu kaip bus vertinami kitų, su juo susijusių asmenų veiksmai.

14. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino P. B. ir V. Ž. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog jais remiantis nėra pagrindo kategoriškai teigti, jog R. V. už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perrašymą sumokėjo pinigus P. B. ir (ar) V. Ž..

15. Skunde nurodoma aplinkybė, kad P. B. atpažino R. V. nei patvirtina, nei paneigia R. V. kaltę, kadangi byloje nėra ginčo, kad V. Ž., P. B. ir R. V. buvo susitikę 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų perdavimo – priėmimo metu ir VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) skyriuje.

16. Vertinant P. B. ir V. Ž. parodymus atkreiptinas dėmesys į tai, jog jie abu kitame ikiteisminiame tyrime buvo apklausti įtariamaisiais, t. y. lygiai kaip ir R. V. buvo laisvi nuo pareigos sakyti tiesą ar duoti parodymus (šia savo teise V. Ž. ir pasinaudojo, nesutikdamas teisiamojo posėdžio metu duoti parodymų).

17. R. V. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ieškojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkėjo internete, kur gausybė pasiūlymų pirkti ir parduoti įmones. Dėl blogėjančios sveikatos ir finansinės padėties R. V. svarbu buvo kuo lengviau ir greičiau perleisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gauti bent nedidelį atlygį. Vienas iš R. V. internete rastų įmonių pirkėjų buvo V. Ž., kuris organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimą. Prieš sumokant 1 000 Lt, pirkėjas patikrino UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstoriją ir įsitikino, kad ji patikima ir be skolų. R. V. neįtarė, kad pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusikalstama veika galimai užsiimantiems asmenims.

18. Aplinkybę, kad V. Ž. su P. B. pagalba pirko įmones galimai vykdyti sukčiavimus pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje, patvirtina Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (duomenys neskelbtini) valdyboje dirbančio vyriausiojo tyrėjo M. K. apklausa. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad būtent dėl galimų sukčiavimų ir buvo 2013 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tiriant šias veikas, paaiškėjo organizuojančio asmens V. Ž. naujos nusikalstamos veikos. Nusprendus patikrinti įmones, su kuriomis buvo susijęs V. Ž., buvos nustatytas ir P. B. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, jog V. Ž. yra įtariamasis nuo 2014 metų dėl 20 skirtingų epizodų, ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo PVM srityje vyksta nuo 2014 metų iki šiol, byloje yra daugiau kaip 15 įtariamųjų. Šio liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtina tai, būtent V. Ž., o vėliau ir P. B. buvo nusikalstamų veikų iniciatoriai superkant įmones.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neturi pagrindo pagrįstu laikyti skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 7 d. baudžiamojo įsakymo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Nors skunde pagrįstai nurodoma, jog šiuo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas P. B., tačiau iš įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, kad jis nuteistas už 17 įmonių (viena iš jų UAB „(duomenys neskelbtini)“) dokumentų klastojimą ir jų panaudojimą, o būtent už tai, kad žinodamas, jog tikrovėje neįgis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, netaps akcininku ir direktoriumi bei neperims apskaitos dokumentų ir kitų dokumentų už V. Ž. įteiktą 1 000 Lt (289,62 Eur) dydžio piniginį atlygį 2013 m. lapkričio 14 d. ir jo nurodymu patvirtindamas savo parašu, suklastojo R. V. dokumentus. P. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, V. Ž. nurodymu 2013 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialo Juridinių asmenų registravimo skyrių (adresu: (duomenys neskelbtini)) kartu su 2013 m. lapkričio 14 d. rašytiniu prašymu registruoti Juridinių asmenų registre P. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus duomenis.

20. Taigi minėtu baudžiamuoju įsakymu nustatytos aplinkybės patvirtina P. B. veiksmus fiktyviai tampant įmonių akcininku ir direktoriumi, pasirašant tikrovės neatitinkančius dokumentus, tačiau šie jo veiksmai siejami išimtinai tik su V. Ž. veikomis įgyjant įmonių akcijas P. B. vardu ir niekaip nesusijusios su R. V. akcijų pardavimu-įgijimu, o juo labiau nepatvirtina R. V. inkriminuotų veiksmų parengus tariamų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo ir dokumentų perdavimo naujam savininkui ir direktoriui planą, t. y. baudžiamuoju įsakymu nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog R. V. parduodamas savo įmonės akcijas žinojo P. B. nusikalstamus ketinimus ir/ ar veikė kartu su juo.

21. Nors skunde nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimas – pardavimas buvo naudingas ne V. Ž. ir (ar) P. B., o R. V., kuris buvo suinteresuotas mokėti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimą – pardavimą, tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.

22. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje. Iš tiesų, Lietuvoje buvo paplitęs reiškinys, kai suinteresuoti asmenys perleisdavo savo įmones asocialiems asmenims ir išvengdavo šių įmonių skolų bei panaikindavo savo sąsajas su įmonės veikla, išvengdavo įmonės likvidavimo ir (ar) patikrinimų. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje nėra ginčo dėl to, jog R. V. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu, kai ji neturėjo įsiskolinimų Valstybės biudžetui, darbuotojams ir kreditoriams. Maža to, neginčijamai nustatyta ir tai, jog prieš parduodamas įmonės akcijas R. V. ėmėsi priemonių panaikinti buvusias skolas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nors jo atlikti veiksmai O. K. skolinant įmonei pinigus, po to parduodant jai įmonės turėtą turtą ir neatitiko buhalterinės apskaitos reikalavimų, tačiau akivaizdu, kad šiais veiksmais R. V. siekė tikslo panaikinti visus įmonės įsiskolinimus ir įmonę parduoti be skolų, kas ir buvo padaryta (pardavimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo jokių teisminių ar neteisminių civilinių ginčų dėl kokių nors skolų kreditoriams). Nėra pagrindo netikėti R. V. parodymais, jog jis apie skolą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nežinojo. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai nuo 2009 m. birželio 14 d. skolinga šiai įmonei paaiškėjo tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į visus ryšio operatorius ieškodami tiriamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skolininkų, o UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktas raštas patvirtina, kad paskutinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktas mokėjimas už suteiktas paslaugas ir įsigytus mobilaus ryšio telefonus buvo atliktas 2009 m. sausio 5 d. ir kad bendrovė dėl skolos civilinio ieškinio nereikš (1 t., b. l. 172–173).

23. Šios nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina V. Ž. parodymų nepatikimumą, apie bendrovės turėtas skolas, o tuo pačiu leidžia atmesti skundo argumentą, jog R. V. buvo suinteresuotas fiktyviai perrašyti įmonės akcijas.

24. Įvertinus tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl veikų, galimai siekiant grobstyti pridėtinės vertės mokestį, nustačius, jog R. V. įmonės akcijas pardavė prieš tai likvidavęs visus jam žinomus įsiskolinimus, kolegija sprendžia, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog interesą įgyti įmones turėjo šią veiką vykdantys asmenys, o ne R. V..

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl R. V. galimai padarytų nusikalstamų veikų yra nepagrįsti, nes bylos duomenys patvirtina, kad R. V. nepagamino netikrų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų (t. y., akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, akcininkų susirinkimo protokolo, vienintelio akcininko sprendimo, akto) ir jų nepanaudojo. Nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrįsto pagrindo teigti, kad R. V. 2013 m. lapkričio 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo – pardavimo dokumentuose įrašė kokią nors melagingą informaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje sudėties ir pagrįstai dėl šios veikos jį išteisino.

Dėl BK 222 straipsnio

26. Kaip matyti iš R. V. pareikšto kaltinimo formuluotės, kaltinant jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, inkriminuoti iš esmės tokie patys veiksmai kaip ir kaltinant jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Tai yra, jis kaltinamas tuo, kad sudaręs tariamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus V. Ž., kad pastarasis juos paslėptų ar sunaikintų. Tokiu būdu R. V. paslėpė visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nenustačius, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimas – pardavimas ir dokumentų perdavimas buvo fiktyvus ir (ar) tariamas, nėra pagrindo spręsti, kad tokiu būdu R. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus paslėpė.

28. Nors vienas iš skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino aplinkybių, jog R. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios veiklos nevykdė, buvo neperspektyvi bei nereikalinga, o jos likvidavimas dėl finansinių ir laiko sąnaudų buvo išteisintajam neparankus, tačiau iš skundo argumentų negalima suprasti, kodėl R. V. reikėjo slėpti nuo 2009 metų veiklos nevykdančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

29. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė L. N. patvirtino jos išvadoje nurodytas aplinkybes, kad atliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą buvo pateikti ne visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, nes jie, pasak buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininko R. V. buvo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo metu naujam savininkui P. B.. Specialistė nurodė, kad iš registrų mato, jog realiai įvyko UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo sandoris. Pažymėjo, kad trūksta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės dokumentacijos, kuri galimai arba nebuvo vedama, arba perduota naujajam savininkui, todėl specialistė negali įvertinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos jai pateiktoje užduotyje nurodytu laikotarpiu. Taip pat specialistė nurodė, kad kai įmonė jokios veiklos nevykdo ir dirba vienas asmuo, kuris sau nemoka atlyginimo, tam, kad finansinę atskaitomybę pateiktų, jis turi bent valandą dirbti ir darbo žiniaraštyje turi būti įtrauktas arba atžymėtas jo darbo laikas, atostogos arba liga, turi būti pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, o gale metų turi būti teikiamas balansas ir finansinė atskaitomybė, pelno-nuostolio ataskaita, pelno mokesčio deklaracija ir atskiri registrai dėl nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, net tada, kai įmonė veiklos nevykdo.

30. Taigi šie specialistės parodymai leidžia daryti išvadą, kad veiklos nevykdančios įmonės buhalterinės apskaitos tinkamas tvarkymas ir jos likvidavimas yra iš tiesų sudėtingas, laiko, piniginių sąnaudų ir specialių žinių reikalaujantis procesas, kas patvirtina R. V. parodymus, kad jis pasirinko kitą kelią nedalyvauti įmonės veikloje – ją parduoti. Akcijų pardavimas įstatymo nedraudžiamas sandoris, todėl šioje situacijoje nėra pagrindo spręsti, jog tokiu veiksmu R. V. norėjo slėpti įmonės buhalterinius dokumentus.

31. Nepagrįstas prokurorės skundo argumentas, kad teismas analizavo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, klastojant buhalterinės apskaitos dokumentus, požymius, nepagrįstai siejo BK 222 straipsnyje numatytą veiką su žala biudžetui, nors kaltinimas R. V. dėl tokios veikos padarymo nebuvo pareikštas. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir nurodytos šios prokurorės skunde nurodytos aplinkybės, tačiau jos nurodytos dalyje bendrai aprašant BK 222 straipsnyje numatytą veiką. Darant išvadą dėl R. V. kaltės, pirmosios instancijos teismas konkrečiai nurodė ir sprendė, kad nepasitvirtinus kaltinimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo išvadai, kad 2013 m. lapkričio 14 d. Bendrovės aktas (įmonės dokumentų perdavimo naujam įmonės vadovui) yra netikras ir R. V. būtų paslėpęs visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d.

32. Nors prokurorės skunde pagrįstai nurodyta, kad byloje esanti 2016-11-16 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialistės L. N. paaiškinimas patvirtina, kad nesant bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2004-07-13 iki 2013-11-14 nėra galimybės už šį laikotarpį nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau spręsti, kad R. V. parduodamas įmonės akcijas siekė išvengti turimų įsipareigojimų, pagrindo nėra.

33. Tai, kad bendrovė nebuvo pateikusi Metinių pelno mokesčių deklaracijų (forma PLN204) ir Ataskaitų apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis (forma FR0438) už 2012 m., 2013 m. bei 2014 m. nesukelia baudžiamosios atsakomybės, kadangi už finansinių ataskaitų nepateikimą laiku atsakomybė veikos padarymo metu buvo numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog R. V. įmonės dokumentus paslėpė, tikslu nuslėpti galimai netinkamai (aplaidžiai) tvarkomą buhalterinę apskaitą, kadangi visiškai nelogiška, siekiant išvengti administracinės atsakomybės ar atsakomybės už neatsargų nusikaltimą, daryti tyčines apysunkes nusikalstamas veikas.

34. Tai, jog slėpti buhalterinius dokumentus esant skolai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nebuvo pagrindo sutiko ir prokurorė savo apeliaciniame skunde, tačiau sutikdama su tuo, kitų variantų, kodėl R. V. būtų naudinga už nemažesnį kaip 2000 eurų užmokestį atsikratyti sąsajomis su nuo 2009 metų neveikiančia įmone – nenurodė.

35. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas R. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisino pagrįstai, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prokurorės S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė