- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-29
- Bylos Nr.
- eAS-300-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01234-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Satoris“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- viešoji įstaiga Inovacijų agentūra
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Satoris“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Satoris“ (ankstesnis pavadinimas – „Garsų pasaulis“) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Inovacijų agentūra (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos verslo paramos agentūra) dėl įsakymo ir išvados panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Garsų pasaulis“ (nuo 2025 m. kovo 27 d. – UAB „Satoris“) (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 4-176 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP2-2.1-ŪM-01-K-01-107 vykdytojai „Garsų pasaulis“, susigrąžinimo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 4-478 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – Agentūra) 2021 m. vasario 8 d. išvadą Nr. VP2-2.1.ŪM-01-K-01-107/IT03 (toliau – ir Išvada).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 30 d. sustabdė nagrinėjamą bylą iki tol, kol ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), o esant būtinybei – ir teisme, bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas. Teismas nurodė, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir faktų pagrįstumo bei teisėtumo įvertinimas ikiteisminį tyrimą atliekančioje institucijoje, o esant būtinybei – ir teisme, tiesiogiai lems sprendimo priėmimą šioje administracinėje byloje.
Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 8 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismas nurodė, kad būtent baudžiamojoje byloje nustatyti faktai, kurių administracinis teismas savarankiškai ištirti negali, neišvengiamai turės reikšmės sprendžiant Įsakymo ir Išvados pagrįstumo bei teisėtumo klausimą nagrinėjamoje byloje. Prejudicinio ryšio požiūriu šiai bylai teisinę reikšmę turės ne tai, kaip bus išnagrinėta baudžiamoji byla, t. y. jos rezultatas, o šioje baudžiamojoje byloje konstatuoti faktai ir aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad nors įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus kasacinį skundą bus konstatuota, jog faktinės aplinkybės, dėl kurių ši administracinė byla buvo sustabdyta, nustatytos tinkamai aiškinant ir taikant įstatymus. Todėl teismas ta pačia nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, nustatęs, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 10 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama administracinė byla.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2025 m. spalio 10 d. Regionų administraciniam teismui pateikė paaiškinimus dėl bylos esmės, kuriuos prašė pridėti prie bylos. Paaiškinimuose pareiškėjas pateikė papildomų argumentų dėl skundžiamų aktų nepagrįstumo ir neteisėtumo, be kita ko, dėl Europos Sąjungos teisės principų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimų, praleisto senaties termino grąžintinų lėšų aspektu, skundžiamų aktų neatitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nurodė baudžiamojoje byloje, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama administracinė byla, nustatytas aplinkybes, pateikė jų vertinimą, atkreipė dėmesį į, jo teigimu, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką ir pateikė prašymą kreiptis į ESTT prejudiciniais klausimais.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimus dėl bylos esmės.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimai dėl bylos esmės (126 lapai) devynis kartus viršija priimto nagrinėti pareiškėjo skundo (15 lapų) apimtį, todėl vien dėl šios priežasties prilygintini patikslintam skundui. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjas turėjo galimybę skundą tikslinti iki 2021 m. gegužės 28 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtinybė pateikti patikslintą skundą iškilo vėliau, be to, teismas nenustatė, kad patikslintas skundas yra būtinas bylai teisingai išspręsti, todėl jį atsisakyta priimti (ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis).
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimus (DOK-46471) (toliau – ir Paaiškinimai), kuriuos pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip patikslintą skundą, ir perduoti Paaiškinimų priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjo vertinimu, skundžiama nutarties dalis dėl Paaiškinimų nepriėmimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu ir sudaro atskirojo skundo nagrinėjimo dalyką. Šią išvadą patvirtina tai, kad teismas atsisakė priimti Paaiškinimus ne tik dėl to, kad jie pateikti pavėluotai, bet ir konstatavęs, kad Paaiškinimai nėra būtini bylai teisingai išspręsti.
Pareiškėjas pažymi, kad nei atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija), nei trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra neinicijavo Paaiškinimų nepriėmimo klausimo ir neprašė teismo jų nepriimti. Priešingai, šie proceso dalyviai Paaiškinimų priėmimui neprieštaravo.
Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai neatsižvelgė į būtinybę Paaiškinimus pateikti vėlesnėje proceso stadijoje. Teismas nevertino fakto, kad Paaiškinimai buvo pateikti tik dėl esminių naujų aplinkybių, atsiradusių per ilgą bylos sustabdymo laikotarpį. Šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos teikiant pirminį skundą, todėl Paaiškinimai turėjo būti priimti. Bendrovė būtinybę pasisakyti dėl šių aplinkybių nurodė 2025 m. spalio 9 d. prašyme dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos; šiuos įrodymus teismas skundžiama nutartimi nusprendė pridėti prie bylos. Todėl byloje buvo išdėstyta pozicija dėl būtinybės priimti Paaiškinimus, priešingai, nei nurodė teismas. Pareiškėjo teigimu, esminę reikšmę turėjo tai, kad buvo galutinai išnagrinėta šiai administracinei bylai aktuali baudžiamoji byla, taip pat besiformuojanti ESTT praktika.
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT, t. y. pareiškėjo vertinimu, pripažino, kad byloje kyla sudėtingi ir esminiai ES teisės aiškinimo klausimai. Tačiau teismas atsisakė priimti Paaiškinimus, t. y. pareiškėjo vertinimu, pagrindinį procesinį dokumentą, kuriame šie teisės klausimai buvo išsamiai išdėstyti, argumentuoti ir pagrįsti. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies išimtis („būtinybė <...> iškilo vėliau“) šiuo atveju netaikoma, nors jos taikymas buvo akivaizdus ir tiesiogiai susijęs su bylos sustabdymo priežastimi.
Pareiškėjo manymu, teismas ignoravo ir kitą savarankišką ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį – kad patikslintas skundas priimamas, kai atsakovas neprieštarauja jo priėmimui. Atsakovas ir Agentūra net pritarė Paaiškinimų pridėjimui prie bylos. Ginčo šalys ir teismas suprato, kad bylos nagrinėjimas neišvengiamai pareikalaus naujų įrodymų ir paaiškinimų pateikimo vėlesniais proceso etapais. Be to, Bendrovė, suprasdama operatyvaus proceso svarbą ir siekdama jam tinkamai pasiruošti, ėmėsi aktyvių veiksmų dar iki oficialaus bylos atnaujinimo – kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu leisti susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Pareiškėjas, įgyvendinęs pareigą išsamiai atskleisti aplinkybes (kurią turėjo atlikti ir Ministerija kartu su Agentūra pagal joms tenkančią įrodinėjimo naštą) ir pateikęs argumentus teismui, dėl to patyrė neigiamas procesines pasekmes.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad teismas ignoravo faktą, jog proceso šalys jau buvo pradėjusios argumentaciją dėl Paaiškinimuose išdėstytų naujų argumentų. Procesinis sprendimas atsisakyti priimti Paaiškinimus po to, kai į juos jau buvo atsakyta iš esmės, yra formalus, nepagrįstas ir nepagrįstai apribojo šalių teisę pasisakyti dėl bylai esminių aplinkybių.
Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu dėl Paaiškinimų apimties. Jis pažymi, kad teisės aktai neriboja paaiškinimų (ar patikslinto skundo) apimties ar šios apimties santykio su pirminiu skundu. Taip pat teismas neatsižvelgė ir nevertino, kodėl Paaiškinimai yra tokios apimties – jų apimtį lėmė objektyvios priežastys (itin ilga ginčo trukmė, bylos apimtis ir sudėtingumas, naujų įrodymų analizė). Bendrovė, teikdama Paaiškinimus, elgėsi sąžiningai ir siekė įgyvendinti proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus – pateikė vieną konsoliduotą poziciją dėl visų naujų aplinkybių. Teismas, atsisakydamas priimti dokumentą vien dėl jo apimties ir neanalizuodamas jo turinio bei jį lėmusių priežasčių, pažeidė teisę į veiksmingą procesinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Pareiškėjo vertinimu, teismas nemotyvuotai ir deklaratyviai konstatavo, kad Paaiškinimai nėra būtini teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismas neanalizavo ir nepateikė motyvų, kodėl nauji, bylai aktualūs argumentai yra nereikšmingi (pvz., faktas, kad žala valstybei buvo kompensuota konfiskavimo būdu). Be to, būtinybę nagrinėti Paaiškinimuose keliamus klausimus pripažino Agentūra, į kurios poziciją teismas, pareiškėjo teigimu, neatsižvelgė. Teismas pažeidė pareigą išsamiai ištirti bylą ir nustatyti visas jai reikšmingas aplinkybes.
Pareiškėjo manymu, teismas ne tik nesiėmė aktyvių veiksmų išsiaiškinti baudžiamosios bylos (kurią pats pripažino esmine sustabdydamas bylą) įtaką ginčui, bet ir atsisakė priimti pateiktus išsamius Paaiškinimus šiais klausimais. Šis procesinis sprendimas yra ypač problemiškas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas, atsisakydamas priimti Paaiškinimus, pareiškė, kad baudžiamosios bylos faktai jam yra aiškūs ir privalomi, todėl teismas neketina jų vertinti iš naujo. Šis deklaratyvus teiginys, kad baudžiamosios bylos faktai yra aiškūs ir privalomi, ignoruoja esminę šios bylos aplinkybę – kad teismai savo procesiniuose sprendimuose baudžiamojoje byloje rėmėsi tais pačiais skundžiamais aktais, kurių teisėtumas dabar yra ginčijamas. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai administracinis teismas skundžiama nutartimi remiasi baudžiamosios bylos rezultatu (nuosprendžiu ir nutartimi), siekdamas pagrįsti skundžiamų aktų teisėtumą, nors pats baudžiamosios bylos rezultatas buvo pasiektas remiantis prielaida, kad skundžiami aktai (Agentūros išvada) yra teisėti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Agentūra pažymi, kad 2025 m. spalio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu ji pateikė poziciją, kad pasitiki teismo procesine nuožiūra šiuo klausimu, ir prieštaravimo dėl pateiktų dokumentų nereiškė. Teismas Paaiškinimus įvertino kaip patikslintą skundą, ir su šiuo teismo vertinimu Agentūra sutinka.
Agentūros manymu, pareiškėjas ėmėsi naujos teisinės taktikos šioje byloje (pasibaigus baudžiamajai bylai, kurioje, net teisėsaugos institucijų raginamas, nesikreipė dėl žalos atlyginimo baudžiamajame procese) ir pateikė kelis kartus didesnės apimties dokumentus nei buvo pateikta pradiniame skunde. Pareiškėjas (kaip ir kitos šalys) savo paaiškinimus galėjo pateikti ir pateikė teismo posėdžiuose žodžiu. Todėl, nepaisant pareiškėjo dokumentų procesinio kvalifikavimo, pareiškėjas juose išdėstytą poziciją jau pateikė 2025 m. lapkričio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu.
Agentūros atstovas 2025 m. spalio 14 d. teismo posėdžio metu tik išsakė nuomonę apie vykusį baudžiamąjį procesą, kuriame Agentūra nedalyvavo ir kuriame nebuvo sprendžiami klausimai dėl projekto išlaidų tinkamumo bei Bendrovės pareigos grąžinti projekto lėšas.
Agentūra pažymi, kad Bendrovė baudžiamojoje byloje nesikreipė dėl žalos atlyginimo, nors, Agentūros vertinimu, pirmiausia turėjo būti sprendžiamas žalos atlyginimo, o ne konfiskavimo klausimas. Šios aplinkybės pareiškėjas nekomentuoja ir ją ignoruoja, tačiau šioje byloje laikosi pozicijos, kad žala valstybei dėl neteisėto Europos Sąjungos biudžeto ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų panaudojimo yra atlyginta, bent iš dalies.
Su tokia pareiškėjo pozicija Agentūra nesutinka. Ji nurodo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas nei projekto išlaidų tinkamumo, nei žalos Europos Sąjungos biudžetui ir Lietuvos Respublikos biudžetui klausimas. Šie klausimai, Agentūros teigimu, yra nagrinėjami šioje administracinėje byloje. Be to, baudžiamojoje byloje Agentūra, kaip valstybės interesams atstovaujanti institucija, nebuvo pripažinta nukentėjusiąja.
Agentūros vertinimu, Bendrovės pareiga grąžinti lėšas pagal šioje byloje skundžiamus administracinius sprendimus, kuriais reikalaujama grąžinti visas projekto lėšas, neišnyko. Todėl Bendrovė privalo Agentūrai ir Ministerijai grąžinti visą administraciniais sprendimais reikalaujamą sumą, nepaisant pasibaigusios baudžiamosios bylos. Agentūros teigimu, Bendrovė kartu galėtų reikšti reikalavimą dėl jai padarytos žalos atlyginimo fiziniam asmeniui, dėl kurio veiksmų, Agentūros vertinimu, ši žala atsirado, tačiau Bendrovė tokio reikalavimo baudžiamajame procese nepareiškė, nors jai buvo siūloma tai padaryti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju pirmiausia spręstina, ar Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimus dėl bylos esmės, gali būti atskirojo skundo objektu.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Paaiškinimų apimtį (126 lapai), sprendė, kad jie laikytini patikslintu skundu. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybę tikslinti skundą iki 2021 m. gegužės 28 d., tačiau ja laiku nepasinaudojo. Teismas taip pat nenustatė, kad būtinybė pateikti patikslintą skundą iškilo vėliau. Be to, teismas nenustatė, kad patikslintas skundas būtų būtinas bylai teisingai išspręsti.
Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su šia teismo nutarties dalimi ir prašo ją panaikinti bei perduoti Paaiškinimų priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui spręsti iš naujo. Pareiškėjo manymu, skundžiama teismo nutarties dalis yra nemotyvuota, o su ja susijusios teismo išvados yra formalios ir nepagrįstos. Teismas neįvertino Paaiškinimų pateikimo būtinybės, priežasčių, dėl kurių jie buvo pateikti vėliau, t. y. dėl atsiradusių naujų aplinkybių, aplinkybės, kad ginčo šalys neprieštaravo Paaiškinimų pridėjimui prie bylos, ir kitų aktualių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo atskiruoju skundu galimumą, pirmiausia nurodo, kad ABTĮ nustato, jog ne bet kokia pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis gali būti atskirojo skundo objektas. Vadovaujantis ABTĮ 152 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi ne visos pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys gali būti atskirojo skundo objektas; nenustačius bent vienos iš ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, teismo nutarties skųsti atskiruoju skundu negalima.
Vadinasi, įstatymas ne tik aiškiai apibrėžia atskirojo skundo padavimo teisę turinčių subjektų ratą, bet ir konkrečiai nustato atskirojo skundo padavimo atvejus. Nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų atskirajam skundui paduoti, teismas neturi pagrindo priimti asmens atskirojo skundo, o apeliacinis procesas pagal tokį atskirąjį skundą apskritai neturi būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1358-822/2015; 2017 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-146/2017; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-629/2018).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimui arba kai būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba kai teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama.
Šiame kontekste akcentuotina, kad ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje pareiškėjo teisę tikslinti skundą, yra įgyvendintas proceso koncentracijos principas. Ši norma reiškia, kad proceso šalies teisė atlikti tam tikrus procesinius veiksmus siejama su konkrečia proceso stadija. Šaliai ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais neįgyvendinus teisės tikslinti skundą, teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes, gali atsisakyti priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą. Tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentracijos principus, taip pat užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, inter alia neribotam skundo tikslinimui, kuris nepagrįstai ilgintų jau pradėtą teismo procesą (ABTĮ 11 straipsnis). Teismo atsisakymas priimti patikslintą skundą savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą su nauju skundu, jeigu tam yra įstatyme nustatytos prielaidos, tačiau leidžia išvengti nepagrįsto jau pradėto teismo proceso vilkinimo.
Taigi ABTĮ nustato, kad nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą atskiruoju skundu neskundžiama, nes tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1171-556/2025; 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-872-602/2025; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-165-821/2025; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-102-1047/2025 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad net jeigu būtų laikoma, jog pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. teismui pateiktas dokumentas turi būti laikomas ne patikslintu skundu, o papildomais paaiškinimais, nėra pagrindo vertinti, kad nutartis, kuria atsisakyta priimti šį dokumentą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nutartis, kuria atsisakyta priimti papildomus paaiškinimus, negali būti atskirojo skundo objektas, kadangi ji neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.
Todėl šiuo konkrečiu atveju, nepaisant Paaiškinimų įvardijimo ir jų teisinio kvalifikavimo skundžiamoje nutartyje, nutartis, kuria atsisakyta priimti šį dokumentą, negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nutartis neužkerta ir neužkirto kelio tolesniam administracinės bylos nagrinėjimui iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis savaime nepažeidžia ir neapriboja pareiškėjo ar kitų proceso dalyvių teisių, inter alia teisės į tinkamą teismo procesą. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Regionų administracinio teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, nurodė argumentus ir dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti Paaiškinimus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo administracinė byla buvo nagrinėjama iš esmės, o pareiškėjas turėjo galimybę savo argumentus dėl galbūt nepagrįsto jo procesinių galimybių ribojimo išdėstyti apeliaciniame skunde dėl galutinio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo. Apeliaciniame skunde pareiškėjui nurodžius tokio pobūdžio ir kitus argumentus, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas galės būti vertinamas administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacine tvarka metu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-872-602/2025; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-78-520/2025; 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-177-968/2025; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-815-629/2020 ir kt.).
Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios išvados nepaneigia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-166-624/2024 buvo vertinama kitokia procesinė situacija – pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti patikslintą skundą ne dėl ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyto patikslinto skundo pateikimo termino praleidimo, o dėl savarankiško skundo padavimo termino pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį praleidimo ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje tokio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė, nes pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimų priėmimo klausimas buvo išspręstas būtent pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį.
Nagrinėjama situacija nėra tapati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-512-822/2024 vertintai situacijai. Pastarojoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti patikslintą skundą grindė ne tik ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino praleidimu, bet ir savarankišku vertinimu, kad pareiškėjų suformuluotas reikalavimas iš esmės reiškia naujo skundo pareiškimą. Nagrinėjamoje byloje tokio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė. Pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. Paaiškinimų priėmimo klausimas buvo išspręstas taikant ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, įskaitant joje įtvirtintas išimtis dėl pavėluotai pateikto patikslinto skundo priėmimo. Todėl skundžiamai nutarties daliai taikomas šios dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintas apribojimas atskirajam skundui paduoti.
Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti išvados, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis negali būti atskirojo skundo objektas.
ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinį skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. ABTĮ 138 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad, gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris darbo dienas nuo jo gavimo atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Pareiškėjo argumentai dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens neprieštaravimo Paaiškinimų priėmimui, vėliau atsiradusių faktinių ar teisinių aplinkybių, baudžiamosios bylos rezultatų, Europos Sąjungos teisės klausimų ir Paaiškinimų reikšmės bylai teisingai išspręsti yra susiję su ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumu iš esmės. Tačiau jie nekeičia skundžiamos nutarties procesinio pobūdžio ir nesudaro savarankiško pagrindo ją skųsti atskiruoju skundu. Šie argumentai, kiek jie susiję su pareiškėjo teisės būti išklausytam, rungimosi ar teisingo bylos išnagrinėjimo principų užtikrinimu, galės būti vertinami apeliacine tvarka, jei pareiškėjas skųs galutinį pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą.
Atsižvelgdama į išvadą, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Paaiškinimus, negali būti skundžiama atskiruoju skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas buvo nepagrįstai priimtas nagrinėti. Todėl šiuo atveju apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu ir 138 straipsnio 8 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Satoris“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo 2025 m. spalio 10 d. paaiškinimus dėl bylos esmės, panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.