Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1517-852/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-08
Bylos Nr.: e2A-1517-852/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26777-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Pareiškėjas: R. V., A. I.
Suinteresuotas asmuo: VĮ „Turto bankas“, VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

2.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1517-852/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26777-2019-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. V. ir A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. ir A. I. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įsigijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ „Turto bankas“, VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai R. V. ir A. I. kreipėsi į teismą, pareiškimu prašydami nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą (sandėlį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 5J1/p, tokiomis dalimis: R. V. - 1/3 dalis ir A. I. - 2/3 dalys. Nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas - (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, kurį sudaro įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatai. Šiame pastatų komplekse 1983 m. buvo suprojektuoti keturi mūriniai garažai ir trys sandėliukai. Pareiškėjo A. I. tėvai - L. I. ir E. I. bei pareiškėjos R. V. mama - R. V., o vėliau ir patys pareiškėjai, nuosavybės teise valdė butus. Nuo 1984 m., kai buvo pastatyti garažai ir sandėliukai, pareiškėjų tėvai, o dabar ir patys pareiškėjai, sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė sandėliukus, esančius žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), rūpinasi jų priežiūra, laiko juose savo daiktus (retai naudojamus baldus, namų apyvokos daiktus, paveikslus, malkas ir kt.). Kiekvienas sandėliukas turi atskirą įėjimą. Sandėliukus skiria paprasta pertvara (ne „laikančioji“ konstrukcija), todėl jie kartu gali būti laikomi vienu nekilnojamojo turto vienetu – sandėliu. Nekilnojamasis daiktas – sandėlis, nors ir nėra įregistruotas, tačiau egzistuoja natūroje ir yra valdomas pareiškėjų. Pardavę butus adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjai juose negyvena, tačiau sandėlį faktiškai valdo ir naudoja (laiko savo daiktus). Teigia, kad nesant teisinio tikrumo, gali susidaryti padėtis, kai teisėtai pastatytas ir nuolat teisėtai valdomas turtas bus gadinamas, o teisės reikalauti žalos atlyginimo bus apribotos, nes turtas jų vardu neįregistruotas Registrų centre.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad aptariamas Sandėlis nebuvo įrašytas Nekilnojamųjų turto kadastre. Nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos. Turimais duomenimis, minėtas sandėliukas nėra Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje ir nebuvo rasta duomenų (informacijos), apie pareiškime minimą 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 nurodyta, kad pagal pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (pareiškėjų butų) priklausinio sampratą, todėl jis kaip atskiras nekilnojamasis daiktas negali būti formuojamas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Nagrinėjamu atveju, toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas pačių pareiškėjų pateiktuose dokumentuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 pažymėta, kad pareiškėjai nepagrindė teiginių apie jų daiktines teises į minėtus sandėliukus ir, kad sandėliukai buvo pastatyti 1983 metais (nutarties 28 punktas). Taigi, atmestini pareiškėjų samprotavimai apie tai, kad sandėlis, pastatytas 1984 metais (dar prieš butų privatizavimą), negali būti laikomas butų priklausiniu. Todėl pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų būtinų sąlygų.

3. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pritaria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentams.

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas į ginčo turtą galėtų būti konstatuotas tik jeigu būtų nustatyta visų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį sąlygų numatytų CK 4.68-4.71 straipsniuose visuma. Žemės sklypas, kuriame stovi ginčo statinys, yra nesuformuota valstybinė žemė. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių statinių teisėtą sukūrimą (nėra duomenų iš archyvo ar kitų institucijų ir pan.). Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 32 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir 36 straipsnio 1 dalimi, Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“, 2018 vasario 1 d. atliko valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustatė, kad sklype yra mūrinis vientisas statinys, kuriame yra keturi garažai ir sandėliukas (užimtas valstybinės žemės plotas - 27 kv. m.). Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SJN-920-(14.49.105) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VTPSI su prašymu pagal kompetenciją išnagrinėti esamą situaciją. VTPSI 2018-06-05 raštu Nr. (23.2)2D-7675 „Dėl sandėliukų (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad VTPSI atliko patikrinimą ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK- 1188, Patikrinimo metu buvo pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pažymėta, kad garažai ir sandėliukas buvo pastatyti pagal tą patį suderintą projektą. Atsižvelgiant į rašte pateiktą informaciją, teisės aktų pažeidimai nenustatyti.

5. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime nurodė, kad Pastatas ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR). Posistemėje „Matininkas“ pateiktoje Pastato kadastrinių matavimų, atliktų 2019 m. gruodžio 23 d., byloje užfiksuota, kad Pastatas buvo pastatytas 1983-1984 metais, tačiau nėra Pastato statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo galėtų būti tenkinamas įrodžius visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų buvimą. Į bylą pateiktame perstatomų garažų ir kiemo dalies plane (M 1:100) nurodytų garažų Nr. 1, 2, 3, 4, su kuriais projektuojami trys sandėliukai turi bendrą sieną, statybai buvo išduotas Vilniaus m. Statybos kontrolės inspekcijos 1983 m. rugpjūčio 8 d. leidimas Nr. PG8-83, jo užsakovai - B. B., J. J., F. M. ir J. S.. Garažų statybai buvo išduoti Žemės naudojimo teisės aktai; 1982 m. rugsėjo 22 d. priimtas Vykdomojo komiteto potvarkis Nr. 535 p - skirti apie 20 kv. m sklypus mūriniams garažams statyti; 1985 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti garažų kadastro duomenys, tarp kurių nėra duomenų apie sandėliukus; visi garažai priimti naudoti aktais valstybiniam pastato priėmimui; Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 159 nuspręsta įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis pastatytus garažus bei atlikta jų teisinė registracija - surašytos išvados pastatų teisinei registracijai atlikti. Archyvinėje dokumentų byloje dokumentų, patvirtinančių Pastato statybos teisėtumą, nėra. Prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime nurodė, kad inspekcijos manymu, byloje nėra visų būtinųjų sąlygų, pareiškėjams įgyti turtą (sandėliuką, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) įgyjamąja senatimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

8. Teismas nustatatė, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, sudarytas iš įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų. 1983 metais jame buvo suprojektuoti keturi mūriniai garažai ir trys sandėliukai. Vilniaus m. vyr. Architektūros ir planavimo valdybos 1983 m. liepos 22 d. suderintame genplane nurodyta, kad vietoje esamų medinių yra projektuojami mūriniai garažai ir sandėliukai gyventojams, kompleksui (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Perstatomų garažų ir kiemo dalies plane nurodyti gyventojams numatyti trys projektuojami sandėliukai. Projekto realizavimo metu, patalpa, vietoj numatytų trijų vienodo dydžio sandėliukų, buvo perskirstyta ir suformuoti du sandėliukai, kurių vienas sudarė 1/3 dalį, o kitas – 2/3 dalis sandėliukams skirto ploto. Minėtame komplekse pareiškėjo A. I. tėvai - L. I. ir E. I. bei pareiškėjos R. V. mama - R. V., o vėliau ir patys pareiškėjai, nuosavybės teise valdė butus: adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. spalio 29 d. priklausė R. V., o nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 2014 m. spalio 29 d. priklausė pareiškėjos mamai R. V. (pareiškėja butą paveldėjo po mamos mirties); butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjui A. I., o nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 2000 m. rugpjūčio 2 d. priklausė pareiškėjo tėvui E. I., kuriam mirus, minėto buto 1/2 dalis nuo 2000 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjo mamai L. I., o kita 1/2 dalis - pačiam pareiškėjui (mamos dalį pareiškėja spaveldėjo po mamos mirties); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 1993 m. sausio 5 d. priklausė pareiškėjui A. I..

9. Teismas taip pat nustatė, kad 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. 44/2398709 sandėliukai statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p ir jiems, kaip vienam nekilnojamojo turto vienetui, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nustatė, kad šiuo metu pagal NTR duomenimis, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso M. S. (2019-06-05 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.4775-7); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2018 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklauso V. S. ir S. S. (2018-04-05 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.3366); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso V. L. ir O. L. (2019-06-25 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.5344-7).

10. Teismas pažymėjo, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas ; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t.y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, ar gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, - ar konkretus daiktas atitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. rugsėjo 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje prejudicinę reikšmę turi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018. Kadangi nurodytose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl adreso suteikimo pareiškime nurodytiems sandėliukams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendime Nr. eI-6324-790/2016 konstatuota, jog pagal ginčo pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (šiuo atveju –pareiškėjų butų) priklausinio sampratą, todėl jis negali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir atitinkamai laikomas adreso objektu (Taisyklių 4.3, 4.4 ir 5 punktai). Esminė aplinkybė, kad pagal pateiktus pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, ginčo pastatas yra pagalbinio ūkio, skirtas tarnauti gyventojų reikmėms, todėl aiškinimai, kad tai yra atskiras, turintis atskirą įėjimą, izoliuotas nuo butų pastatas, kad tai nėra vienintelė vieta, kurioje pareiškėjai laiko savo daiktus, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ginčo pastato teisinio statuso. Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas ir pačių pareiškėjų pateiktuose dokumentuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

12. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, t.y. pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas, t.y. kai valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas, t.y. įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, teismai yra pripažinę sandėliukų priklausymą butams, o pareiškėjai tuos butus yra pardavę, todėl byloje neįrodyta viena iš nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų. Todėl teismas pareiškėjų prašymą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Pareiškėjai R. V. ir A. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą ir pareiškimą tenkinti. Pareiškėjų nuomone, teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai pritaikė įstatymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, ko pasekoje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą. Paaiškina, jog teismas laikėsi nuomonės, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nes ginčo negyvenamasis pastatas atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (šiuo atveju – pareiškėjų butų) priklausinio statusą, o pareiškėjai butus yra pardavę. Teismas vertino, jog byloje neįrodyta viena iš nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų, tačiau pareiškėjų įsitikinimu, tarp šių teismo nurodytų aplinkybių ir nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų nėra jokio tiesioginio priežastinio ryšio. Nei priklausinio statuso ginčo sandėliukams suteikimas, nei pareiškėjams priklausiusių butų perleidimo tretiesiems asmenims faktai savaime nepaneigia pareiškėjų nuosavybės teisių į sandėliukus egzistavimo, tolesnio šių sandėliukų teisėto valdymo ir galimybės nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės į sandėliukus pagal įgyjamąją senatį fakto. Skundžiamame sprendime teismas konstatuoja, kad sandėliukai nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. 44/2398709 statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas - (duomenys neskelbtini)) yra butų (adresu (duomenys neskelbtini) ir adresu (duomenys neskelbtini)) priklausiniai. Teismas priėjo šią išvadą tik remdamasis, neva, prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018. Tačiau minėtose bylose buvo sprendžiamas adreso sandėliukams suteikimo klausimas, bet ne teisinės galimybės suformuoti sandėliukus kaip savarankiškus nekilnojamojo turto objektus ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo Pareiškėjų vardu klausimai, kurių spręsti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dalyvavusi minėtose administracinėse bylose kaip proceso šalis, atsisakiusi suteikti sandėliukams adresą, net neturi kompetencijos, nes statinių kadastrinius matavimus atlieka atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai – matininkai, o nekilnojamųjų daiktų, kaip savarankiškų objektų, registravimą atlieka VĮ „Registrų centras“ remiantis Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų bei atitinkamų poįstatyminių teisės aktų pagrindu. Tačiau VĮ „Registrų centras“ Teismo nurodytose administracinėse bylose net nedalyvavo, o šioje byloje VĮ „Registrų centras“ nėra nurodęs, kad sandėliukai negali būti formuojami kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Priešingai, pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. 44/2398709 sandėliukai statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p ir jiems, kaip vienam nekilnojamojo turto vienetui, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatytus faktus galima laikyti tik tuomet, kai pirmesnėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat kai tie patys faktai yra įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis abiejose bylose. Apeliantai paaiškina, jog teismas nė nenurodė, kuri viena iš nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų buvo neįrodyta. Neaišku, kuo su teismo sprendimu yra susijęs faktas, jog pareiškėjai butus yra pardavę, nes tai buvo vienintelis teismo argumentas, kuriuo iš esmės pareiškėjų prašymas buvo atmestas. Todėl šioje situacijoje nebuvo atskleista bylos bei konkrečios situacijos esmė, teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus. Apeliantai pažymi, kad net jei sandėliukai teisiškai ir galėtų būti laikomi kurio nors kito pagrindinio daikto priklausiniu, tai savaime nereiškia, kad sandėliukai negali būti laikomi savarankiškai daiktais. Priešingai, teismų praktikoje išaiškinta, kad priklausiniais gali būti pripažįstami ir savarankiški daiktai. Tačiau šių aplinkybių teismas visiškai nevertino. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai. Nesavarankiškam daiktui būdingas tarnavimas pagrindiniam daiktui yra viena iš kitokių pagrindinio ir antraeilio daiktų sąsajų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis Nr. 3K-3-306/2010). Šiuo atveju, teismas, konstatuodamas, kad sandėliukai laikyti priklausiniu, net konkrečiai nenurodė kurio daikto, kaip pagrindinio, priklausiniu jie laikytini ir kokiu pagrindu. sandėliukų funkcinis ryšys su kuriuo nors iš kitų aplinkinėje teritorijoje esančių daiktų iš esmės net nebuvo vertinamas byloje ir negali būti laikomas nustatytu. Tuo pačiu negali būti laikomi nustatytais konkretūs pagrindiniai daiktai, kuriems tarnauti skirti sandėliukai, o ir pačių sandėliukų, kaip priklausinių, statusas. Apeliantas pažymi, kad priklausinio statuso suteikimas savarankiškam daiktui savaime nereiškia, kad toks priklausinys negali nuosavybės teise priklausyti ne pagrindinio daikto savininkui, o kitam asmeniui – šios bylos atveju pareiškėjams. Teisės aktai numato, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas tik tuo atveju, jeigu kitaip nėra numatyta sutartyje ar įstatyme (CK 4.14 str.). Apeliantai paaiškina, kad pardavę butus adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjai ir toliau sandėliukus faktiškai valdo ir naudoja - nuolat rūpinasi jų priežiūra, laiko juose savo daiktus (retai naudojamus baldus, namų apyvokos daiktus, paveikslus, malkas ir kt.). CK 4.19 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausiniais yra laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Tam, jog patalpos būtų pripažįstamos butų priklausiniu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) patalpos paskirtis turi būti susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos turėtų tarnauti bendram tikslui – tenkinti bute gyvenančių asmenų poreikius, 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka turi būti įgijęs teisę į pagalbines patalpas. Tarp pareiškėjų parduotų butų ir ginčų sandėliukų nėra jokio funkcinio ir techninio ryšio. Statinys, kuriame yra sandėliukai, yra atskiras, turi atskirą įėjimą, jo su pareiškėjams priklausiusiais butais nesieja joks privatus ir tiesioginis patekimas. Šioje situacijoje aplinkybė, jog sandėliukai buvo statomi atskirai ir skirtingu metu nei aplinkiniai pastatai, kuriuose yra ir pareiškėjams priklausę butai, ir jų patys pareiškėjai nebuvo įgiję kartu su butais, bei juos valdė visiškai atskirai ir kitais pagrindais, tik patvirtina, kad sandėliukai niekada nebuvo ir nėra išimtinai būtini minėtų butų naudojimui, o ir faktas, kad butus bei sandėliukus šiuo metu naudoja visiškai skirtingi subjektai (butai yra parduoti tretiesiems asmenims, o sandėliukais naudojasi pareiškėjai) padeda suprasti, kad aptariami objektai nėra besąlygiškai vienas su kitu susiję. Visa tai rodo, kad ginčo patalpos yra savarankiški teisinių santykiu objektai ir yra naudojami individualiai, todėl sandėliukai negali būti laikomi butų priklausiniais. Pareiškėjai atitinka visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išdėstytas sąlygas, nes jie nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. pareiškėjai nėra sandėliukų savininkai. Taip pat sandėliukai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruoti viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Pareiškėjai, sąžiningai įgiję daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką - tai reiškia, kad valdytojai, tiek užvaldydami daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydami daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra įsitikinę, jog niekas neturi daugiau už juos teisių į daiktą, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jiems tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių yra. Visą valdymo laiką sandėliukai buvo valdomi teisėtai, atvirai, nuo pat jų atsiradimo yra valdomi nepertraukiamai. Visą valdymo laiką sandėliukai buvo valdomi kaip savi, t. y. pareiškėjai elgėsi kaip daikto savininkai ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos į valdomą daiktą. Pareiškėjai yra įsitikinę, kad nėra kito asmens, kuris yra sandėliukų savininkas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad sandėliukai yra sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir CK nėra nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Per visą daikto valdymo laikotarpį pareiškėjams pretenzijos dėl valdomo turto nebuvo pareikštos nei iš suinteresuotųjų asmenų, nei iš dabartinių parduotų butų savininkų, nei iš bet kurių kitų trečiųjų asmenų.

Atsiliepimas

14. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo apeliantų R. V. ir A. I. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktu. Apeliantai teigia, kad „teismas priėjo šią išvadą tik remdamasis, neva, prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018, bet minėtose bylose buvo sprendžiamas adreso sandėliukams suteikimo klausimas, bet ne teisinės galimybės suformuoti sandėliukus kaip savarankiškus nekilnojamojo turto objektus ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo pareiškėjų vardu klausimai <...> ir be to, VĮ „Registrų centras“ teismo nurodytose administracinėse bylose net nedalyvavo. Savivaldybė paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 buvo aiškiai konstatuota, kad „byloje kyla ginčas, ar pastatas, kuriam prašoma suteikti adresą, yra adreso objektas, t. y. gali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas“ (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo 4 psl.). Taigi, neišsprendus klausimo, ar ginčo objektas gali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, negalėjo būti išspręstas klausimas dėl adreso suteikimo. Savivaldybė taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, jog „VĮ „Registrų centras“ teismo nurodytose administracinėse bylose net nedalyvavo“ ir kad dėl to, neva, negalima laikyti minėtose bylose nustatytus faktus prejudiciniais faktais. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 apeliantų 2016 m. kovo 4 d. skunde ir 2016 m. kovo 21 d. patikslintame skunde valstybės įmonė „Registrų centras“ buvo identifikuota kaip trečiasis asmuo, ir tik vėliau buvo pašalintas iš proceso, teismui konstatavus, kad toje byloje nesprendžiama dėl šios įmonės teisių. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendime yra aiškiai konstatuota, kad „iš pareiškėjų atsakovui pateiktos 1983 m. genplano kopijos matyti, kad pastatas, kuriam pareiškėjai prašė suteikti adresą, buvo projektuojamas kaip garažai ir sandėliukai gyventojams. Iš pareiškėjų užsakymu UAB „Geomata“ parengtos 2015-11-12 nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad joje ginčo pastatas apibūdinamas kaip pagalbinio ūkio paskirties pastatas. Tai reiškia, kad pagal nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodytą ginčo pastato naudojimo paskirtį jis yra skirtas pareiškėjų kaip butų savininkų būtiniausių nuolatinių reikmių tenkinimui (STR 1.01.09:2003 8.17 punktas). <...> Šiuo atveju esminė aplinkybė, kad pagal atsakovui pateiktus pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus ginčo pastatas yra pagalbinio ūkio, skirtas tarnauti gyventojų reikmėms <...>. Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Nagrinėjamu atveju, minėta, toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas pačių pareiškėjų atsakovui pateiktuose dokumentuose“. Savivaldybė pažymi, kad pareiškėjai prie patikslinto pareiškimo nepridėjo dokumentų ir / ar įrodymų, kurie patvirtintų sandėlio priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad apeliantai rūpinosi sandėliu kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus.

15. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Suinteresuoto asmens nuomone, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje prejudicinę reikšmę turi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018. Kadangi nurodytose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl adreso suteikimo pareiškime nurodytiems sandėliukams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendime Nr. eI-6324-790/2016 konstatuota, jog pagal ginčo pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (šiuo atveju – pareiškėjų butų) priklausinio sampratą, todėl jis negali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir atitinkamai laikomas adreso objektu (Taisyklių 4.3, 4.4 ir 5 punktai). Esminė aplinkybė, kad pagal pateiktus pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, ginčo pastatas yra pagalbinio ūkio, skirtas tarnauti gyventojų reikmėms, todėl aiškinimai, kad tai yra atskiras, turintis atskirą įėjimą, izoliuotas nuo butų pastatas, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ginčo pastato teisinio statuso. Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas ir pačių pareiškėjų pateiktuose dokumentuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 sutikta su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Šalies argumentai

16. Pareiškėjai R. V. ir A. I. 2020 m. rugpjūčio 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 buvo nagrinėjami ir vertinami visiškai kiti teisiniai santykiai, todėl administracinio teismo sprendimai nesukuria prejudicijos. Administracinėse bylose teismai nevertino ir nenustatinėjo aplinkybės, kurio konkrečiai buto priklausiniu laikytinas ginčo pastatas – sandėliukas. Jeigu teismas vis tik laikytų, kad pastatas – sandėliukas, būdamas apeliantams priklausiusių butų priklausinys, nebegali nuosavybės teise priklausyti apeliantams dėl to, jog jie pardavė savo butus, teismas turėtų nustatyti ir aiškiai bei konkrečiai įvardinti, kokiu pagrindu ir kurie asmenys tokiu atveju laikytini ginčo pastato savininkais. Tokie potencialūs ginčo pastato savininkai, turėtų būti įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, tačiau šie asmenys į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukti nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

17. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti administracinių teismų sprendimai šiai bylai nesukuria prejudicijos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 (e. bylos t. 1. b.l. 58-64) matyti, kad teismas sprendė dėl administracinio akto teisėtumo, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl adreso ginčo sandėliukams suteikimo. Administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, prašydami suteikti adresą, nurodė, kad jie yra butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso sandėliukai. Dėl to administracinis teismas pasisakė, kad buto priklausiniui, t.y. nesavarankiškam daiktui, adresas nesuteikiamas, o prašyti suteikti adresą sandėliukams, kaip savarankiškam nekilnojamajam daiktui, pareiškėjai negali, nes teisę (nuosavybę) į sandėliukus kildina iš jų priklausymo butui (nutarties 15, 28 pastraipos).

19. Šioje byloje pareiškėjai įrodinėja, kad jų nuosavybės teisė į sandėliukus turi būti pripažinta ne dėl to, kad šie sandėliukai yra jiems priklausiusių butų (adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai, o dėl to, kad šiuos nekilnojamuosius daiktus jie užvaldė pagal įgyjamosios senaties nuostatas, įtvirtintas CK 4.68 str. – CK 4.71 str. bei teismų praktikoje. Šioje byloje, skirtingai nei administracinėje byloje, pareiškėjai įrodinėja, kad įsigydami butus, jie neįgijo nuosavybės teisės į ginčo patalpas – sandėliukus. Pareiškėjai teigia, kad sandėliukai niekada nebuvo apskaityti kaip butų priklausiniai, o kadangi tuo metu, kai jie perleido butus, šie sandėliukai nebuvo suformuoti kaip butų priklausiniai, tai jų negalėjo ištikti pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str.). Be to, pareiškėjai tvirtina, kad jie ne tik neperleido nuosavybės teisės į sandėliukus kartu su butais, bet ir neperdavė sandėliukų valdymo teisės naujiems butų savininkams.

20. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad pareiškėjai perleisdami nuosavybės teisę į butus tuo pačiu perleido ir nuosavybės teisę į sandėliukus kaip buto priklausinius, rėmėsi netinkama administracinio teismo prejudicija, nes administracinis teismas nesprendė dėl to, ar pareiškėjai iš tiesų iki butų perleidimo kokiu nors pagrindu buvo įgiję nuosavybę į sandėliukus kaip šių butų priklausinius. Tokių išvadų teismas taip pat nepagrindė savarankiškai šioje byloje surinktais įrodymais. Ir be to, teismas padarydamas tokias išvadas iš esmės nusprendė dėl į bylą neįtrauktų naujų butų savininkų materialių teisių (CPK 339 str. 2 d. 1 p.).

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjai yra perleidę nuosavybę į butus, nėra pakankami atmesti jų prašymą dėl nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį. Paminėta aplinkybė taip pat neįrodo, kad ginčo patalpos – sandėliukai – nėra nuosavybės objektu ir kad jų negalima įgyti nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu.

22. Teisėjų kolegija vertina, jog byloje nėra atskleista ginčo esmė. Byloje reikia rinkti įrodymus ir atlikti reikšmingų aplinkybių vertinimą naujais aspektais. Todėl byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

23. Nagrinėdamas bylą iš naujo teismas turėtų įvertinti aplinkybes, susijusias su tuo kaip pareiškėjai įgijo ginčo daiktus, t.y. ar jie buvo pastatyti teisėtai, ar buvo suteikti naudojimui ar perduoti asmeninei nuosavybei. Pastebėtina, kad byloje yra duomenų, jog ginčo sandėliukai buvo statyti ne kaip konkretaus buto priklausiniai, bet kaip „sandėliukai gyventojams“ (e. bylos t. 1, b.l. 137), t.y. visuomeninei paskirčiai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsiliepime pažymima, kad skirtingai nei šalia esantiems garažams, šių sandėliukų statybai nebuvo išduoti leidimai konkretiems užsakovams (pareiškėjams ar kt.), taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suteikimo naudojimui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nes kitaip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3- 408/2007, 2008-11-10 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-535/2008).

24. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas tik teismine tvarka (CK 4.68 str. 3 d.). Spęsdamas šį klausimą teismas yra aktyvus, t.y. teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. V. ir A. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko