Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

rašytinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės B. S. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų B. P., dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka ir ieškovės B. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017-12-13 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I . Ginčo esmė

ieškovė ieškiniu prašė pripažinti teisę privatizuoti Valstybinės komisijos 1997 m. gegužės 19 d. protokolu Nr. 184 leistą privatizuoti 47,26 m2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatytą tvarką bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtame bute gyveno nuo namo pastatymo ir perdavimo eksploatuoti 1976 m. Buto gyvenamasis plotas yra 55,17 m2. Butą gavo ieškovės tėvas 1976 m., jis tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini). Bute gyveno ieškovės mama, tėvas, du broliai, sutuoktinis ir pusbrolis. Gyvenant šiame bute ieškovei gimė du vaikai. Apie 1990 m. pusbrolis paliko butą ir išėjo gyventi asmeninio gyvenimo. Ieškovė liko bute gyventi su mama ir vaikais. Vaikams suaugus, pastarieji sukūrė šeimas ir šiuo metu gyvena atskirai. 1996 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu Nr. 536 buvo nuspręsta išnuomoti papildomą valstybinį gyvenamąjį plotą ieškovės 4 asmenų šeimai, gyvenančiai (duomenys neskelbtini), – 10,87 m2 gyvenamojo ploto ir 17,89 m2 bendrojo ploto laisvą kambarį, esantį tame pačiame bute. Laisvas kambarys papildomai ieškovei buvo išnuomotas jam atsilaisvinus, kadangi išėjo ir bute nebegyveno abu ieškovės broliai ir pusbrolis. Galiojant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, Klaipėdos miesto valdybos 1997 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 253 ieškovei buvo leista Lietuvos Respublikos Seimo sudarytai komisijai paduoti prašymą dėl gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Komisija priėmė sprendimą leisti privatizuoti 47,26 m2 gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Sprendime buvo nurodyta priežastis, kodėl neįforminti gyvenamojo buto pirkimo dokumentai. Butas yra su bendra virtuve ir likusiąją buto dalį nuomojasi kaimynė B. P. (ieškovės mama), kuri nesutinka buto privatizuoti. Tuo metu ieškovei privatizuoti buto nepavyko dėl sunkios finansinės padėties, nes dirbo mažai mokamus darbus. Kito nekilnojamojo turto ieškovė šiuo metu neturi. 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 5 d. raštu Nr. (31.1.)-R32-992 nurodė, kad leisti ieškovei įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis neturi teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos protokole nurodytas būsto, esančio (duomenys neskelbtini), plotas – 47,26 m2 – neatitinka dabartinės situacijos. 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašytoje gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 2172-790 nurodytas didesnis plotas – 52,52 m2. Ieškovės nuomone, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sprendimas neleisti ieškovei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis yra prieštaringas. Nepaisant nurodytų ieškovės prašymo atmetimo motyvų, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kurio 24 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodyta, kad gali būti parduodamas savivaldybės būstas nuomininkams (t. y. lengvatinėmis sąlygomis), kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo leidusi privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą arba kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.Atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2017 m. kovo 23 d. pažymą Nr. (4.6.11.)-RA-1270 apie tai, kad 2017 m. kovo 23 d. duomenimis, ieškovė neturi nekilnojamojo turto, tačiau pastaroji pažyma neatskleidžia, ar iki tol ieškovė turėjo įgijusi būstą, ar ne (pvz., galėjo įgyti ir vėliau parduoti), taip pat nepateikta duomenų apie kitų šeimos narių įgytą būstą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas; antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013). Pažymėtina, jog nesant nei duomenų apie ieškovės šeimos narius, nei duomenų apie jų įsigytą būstą, t. y. ar nebuvo pasinaudota būsto privatizacija, nėra galimybės įsitikinti, jog ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, atitinkantis minėtas imperatyvias sąlygas. Be to, ieškovė nurodė, jog nebuvus sutarimo tarp ieškovės ir jos motinos B. P. (esamos ginčo buto dalies nuomininkės) ginčo butas nebuvo privatizuotas. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį buvo numatyta imperatyvi sąlyga – ginčo bute gyvenančių nuomininkų notarinis susitarimas dėl privatizacijos. Ieškovė tokio susitarimo nebuvo sudariusi ir nepateikė dabar, todėl 2004 m. ir 2013 m. būdavo sudaromos ginčo buto nuomos sutartys. Ieškovės ieškinio motyvai suponuoja mintį, jog ginčijamas atsakovės 2016 m. spalio 5 d. atsakymas Nr. (31.1.)-R32-992 dėl leidimo privatizuoti ginčo butą. Atsakovės nuomone, jeigu būtų galima daryti prielaidą, jog tai buvo individualus administracinis aktas, tai pastarasis nebuvo nei ginčijamas, nei prašoma atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl yra įsiteisėjęs. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčuose dėl pažeistų teisių gynimo turi būti įvertintas ir senaties terminas. Šiuo atveju ieškovė, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ne tik kad nesikreipė į teismus dėl savo pažeistų teisių gynimo (tarpusavyje nesusitarus ginčo buto gyventojams), bet ir sudarinėjo ginčo buto 2004 m. birželio 18 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartis. Tai suponuoja mintį ne tik apie savo pažeistų teisių žinojimą, bet ir aiškų privatizacijos atsisakymą. Be to, ieškovės vardu ginčo buto minėtas nuomos sutartis pasirašinėjo ieškovės įgalioti asmenys. Atsakovės nuomone, pastaroji aplinkybė suponuoja mintį, jog ginčo butas ieškovei buvo neaktualus / nereikalingas. Tai, kad ginčo butas ieškovei buvo nereikalingas, patvirtina ir kiti rašytiniai dokumentai. Pagal viešosios įstaigos „Klaipėdos butai“ 2017 m. gegužės 18 d. reikalavimą Nr. 647, 2017 m. balandžio 26 d. aktą bei 2013 m. spalio 24 d. reikalavimą Nr. 1061 akivaizdu, jog ieškovė ginčo bute nebegyveno. Pažymėtina, jog tik po VšĮ Klaipėdos butai 2013 m. spalio 24 d. reikalavimo Nr. 1061 pagaliau įsikelti į butą ir ten prisiregistruoti, pagal ginčo buto 2017 m. birželio 23 d. registracijos duomenis, buto ieškovė pirmą kartą prisiregistravo tik 2013 m. lapkričio 20 d., o tuo tarpu tame pačiame ginčo bute gyvenanti ieškovės motina B. P. registruota nuo 1977 m. rugsėjo 7 d. Atsakovė pažymi ir tai, kad Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnis numatė, kad už privatizuojamą turtą buvo galima iš dalies atsiskaityti ir investiciniais čekiais. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė, siekdama privatizuoti ginčo butą, investicinių čekių nepanaudojo kitoms reikmėms ir juos išsaugojo, o ne, pvz., pardavė (visuotinai žinoma aplinkybė dėl investicinių čekių apyvartos).Trečiasis asmuo B. P. atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškinį tenkinti. Nurodė, kad 1997 metais ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto valdybą dėl buto privatizavimo. Ji sutiko, kad B. S. būtų leista privatizuoti butą. Pati dėl savo dalies privatizavimo prašymo neteikė, nes neturėjo pakankamai lėšų. Ji manė, kad dukrai B. S., susitvarkius buto nuosavybės dokumentus, išpirkus butą, ji galės be problemų naudotis jai priklausančiu kambariu. Vėliau paaiškėjo, kad B. S. buvo leista privatizuoti tik jos su vaikais nuomojamą dalį – 47,26 m2. Tos dalies B. S. neprivatizavo, nes neturėjo pakankamai lėšų. Šiuo metu bute gyvena ji ir dukra B. S.. Ieškovė dirba užsienyje, todėl pasikeitus materialinei padėčiai jai atsirado galimybė privatizuoti butą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2017-12-13 sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nusprendė, kad ieškovei leista privatizuoti 47,26 m2 ploto gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau galimybe įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis, galiojant minėtam įstatymui, ieškovė nepasinaudojo, t. y. ieškovė išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nepabaigė buto privatizavimo, t. y. jo pirkimo lengvatine tvarka, dėl subjektyvių priežasčių – piniginių lėšų trūkumo, o ne dėl privatizavimą vykdančios institucijos kaltės ar kitų objektyvių aplinkybių. Ieškovė byloje nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kur jos turėti investiciniai čekiai buvo panaudoti.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, jog ieškovė ėmėsi visų priemonių, kad ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta. Ieškovės argumentą, kad tuo metu ji neturėjo pakankamai lėšų, teismas vertino kritiškai, nes nepateikta jokių duomenų, kad tuo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sunki.Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl minėtų gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis praėjus daugiau nei devyniolikai metų ir per tą laiką ieškovė nė karto nebandė įgyvendinti teisės įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė išreiškė valią toliau gyvenamąsias patalpas nuomotis. Teismo nuomone, ieškovei butas net nebuvo būtinas ir ji jame negyveno. Teismas nusprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017-12-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teigia, kad jai nebuvo nustatytas terminas, per kurį ji turi sumokėti buto privatizavimo kainą, todėl galvojo, kad gali sumokėti minėtą kainą, pagerėjus turtinei padėčiai. Atsakovė savo pareigą leisti asmeniui įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis vykdė netinkamai, todėl buto privatizavimo procesas nebuvo užbaigtas ne dėl ieškovės kaltės. Mano, kad jai turi būti leista pabaigti minėtą procesą.Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Teigia, kad ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad ji yra tinkamas privatizavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str. Pažymi, kad būsto privatizavimo galimybėmis pasinaudojo ieškovės šeimos nariai, tai paneigia ieškovės galimybes privatizuoti ginčo butą lengvatine kaina. Ieškovė ne tik nepabaigė buto privatizacijos, bet realiai ginčo bute ir negyveno, todėl neįgijo teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Trečiasis asmuo B. P. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo su skundu sutinka, prašo skundą tenkinti. Kartoja atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, palaiko apeliacinio skundo motyvus. Mano, kad teismo sprendimas nėra pagrįstas, be to, neinformatyvus, todėl turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nustatyta, jog kad ieškovei buvo leista privatizuoti 47,26 m2 ploto gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau galimybe įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis, galiojant minėtam įstatymui, ieškovė nepasinaudojo, t. y. ieškovė išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nepabaigė buto privatizavimo, t. y. jo pirkimo lengvatine tvarka, dėl subjektyvių priežasčių – piniginių lėšų trūkumo, o ne dėl privatizavimą vykdančios institucijos kaltės ar kitų objektyvių aplinkybių. Klaipėdos miesto valdybos 1996-12-12 sprendimu Nr. 536 (tomas 1, b. l.11) ieškovės šeimos keturiems asmenims (neaišku, kuriems) buvo išnuomoti ginčo buto du kambariai iš esančių keturių, nes vienas kambarys iš keturių buvo ir iki šiol naudojamas ieškovės motinos B. P., dar vienas kambarys iš keturių buvo naudojamas likusių šeimos narių ir giminaičių (ieškovės teigimu, dar gyveno du broliai ir pusbrolis). Vėliau 2004-06-18 sutartimi Nr. J3-1007 (tomas 1, b. l. 64) ieškovei buvo išnuomoti jau trys kambariai iš keturių, kurie sutartimi buvo skirti ir abiem ieškovės sūnums R. ir K. S., o tai reiškia, jog iki pat Butų privatizavimo įstatymo galiojimo ginčo bute gyveno abu ieškovės sūnūs. 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašyta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2172-790, kuria ieškovės šeimai išnuomotas plotas 52,52 m² ir tik 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 11 d.) 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Vertinant tai, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (BPĮ 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012). Byloje nustatyta, kad butas, kurį siekia privatizuoti ieškovė lengvatinėmis sąlygomis ir jame gyvena trečiasis asmuo, gali būti privatizavimo objektas. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar ieškovė įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise ir ar ji yra tinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji yra tinkamas privatizavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str., t. y., kad ieškovė ar ginčo bute gyvenę šeimos nariai ar giminaičiai nėra pasinaudoję Butų privatizavimo įstatymu, buvo sudarę susitarimą, kurio vardu bus privatizuojamas ginčo butas. Nuomininkas ir jo šeimos nariai, susitardami dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais), bei įformindami buto pirkimo–pardavimo sutartį, laikomi realizavusiais Butų privatizavimo įstatymo jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą. Todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto jie negali. Remiantis 2017-09-08 VĮ Registrų centro pažyma (tomas 1, b. l.139), ieškovės sutuoktinis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo J. P.. Pagal VĮ Registrų centro 2017-08-14 išrašą (t. 1, b.l.114), J. P., būdamas santuokoje su ieškove, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu – 1994-01-14 – įgijo butą nuosavybės teise (duomenys neskelbtini). Pagal Būsto privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d., ieškovė nebegalėjo privatizuoti papildomo būsto, nes tuometinis sutuoktinis jau įgijo būstą. Taip pat byloje įrodyta, kad trečiasis asmuo 2001-03-28 įgijo butą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.154). Šių įrodymų ieškovė nepaneigė.Byloje ieškovė neįrodė, jog atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti; byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė su pareiškimu ir atitinkamu šeimos narių susitarimu būtų kreipusis į savivaldybę dėl buto išpirkimo. Byloje nustatyta, jog ieškovė per savo šeimos narius 2004-06-18 ir 2013-11-21 sudarė ginčo buto nuomos sutartis ir tik 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją dėl šio buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, nors Seimo komisija buvo priėmusi sprendimą dėl ieškovės, t. y. suteikusi leidimą pradėti šio buto privatizavimo procedūrą.Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos nutarties 18 punkte nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą. Kaip nurodyta minėtoje kasacinio teismo praktikoje, teismai, nagrinėdami tokius ieškinius, atsižvelgia į konkrečios bylos individualias aplinkybes.Gyvenamųjų patalpų privatizavimas buvo tam tikras procesas. Todėl vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013).Dėl ieškinio senaties termino.Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, t. y. subjektines teises ir pareigas, kurios buvo įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartyje išaiškinta, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma taikytina tokiais atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti.Sprendžiant apie asmens teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti nustatytos visos šiame įstatyme nustatytos būtinos privatizavimo sąlygos: gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (4 straipsnis); asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (1, 5 straipsniai).Šioje byloje nėra jokių įrodymų, jog per įstatyme nustatytą terminą ieškovė išreiškė savo valią privatizuoti ginčo butą ir pateikė įrodymus, jog yra tinkamas tokio privatizavimo proceso subjektas, taip pat nėra įrodymų, jog negalėjo atlikti buto privatizavimo procedūrų dėl savivaldybės ar kitų institucijų veiksmų. Byloje įrodyta, jog ji 2004-06-18 ir 2013-11-21 sudarė ginčo buto nuomos sutartis, nepateikė šio buto faktinių gyventojų susitarimo, kieno vardu bus privatizuotas butas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-23 nutartyje Nr. 3K-3-282-686/2017 suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017-12-13 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.