- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-440/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Audronė Jarackaitė, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- D. R., J. R.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė SEB bankas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. R. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-233-823/2011 pagal ieškovų D. R. ir J. R. ieškinį atsakovams antstolei V. M., uždarajai akcinei bendrovei „Litectus“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai D. R. ir J. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiais 2010 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo patvirtintus antstolės V. M. surašytus turto pardavimo iš varžytynių aktus, kuriais ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (10000/22162 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas 2.2162 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1568/52589 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas 5.2589 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) buvo parduotas atsakovui UAB „Litectus“ ir taikyti abišalę restituciją. Nurodė, kad antstolei V. M. buvo pateikti vykdyti vykdomieji raštai Nr. 428V/2008 ir Nr. 81V/2009, išduoti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus, išieškoti skolą, nukreipiant išieškojimą į ieškovams priklausančius įkeistus nekilnojamuosius daiktus, išieškotojas – AB SEB bankas. 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo paskelbtos pirmosios varžytynės, kurios neįvyko, nes varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Antrąsias varžytynes, kurios buvo vykdomos 2010 m. spalio 13 d., ir kuriose dalyviai užsiregistravo tik raštu, antstolė V. M. pripažino įvykusiomis, nustatė, jog žemės sklypus nusipirko didžiausią kainą už juos pasiūliusi UAB „Litectus“, surašė turto pardavimo iš varžytynių aktus ir juos pateikė tvirtinti teismui. UAB „Litectus“ už dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime pasiūlė 704 520 Lt, o už dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime – 132 870 Lt. 2010 m. lapkričio 10 d., nepasibaigus skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo terminui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktus. Paminėti turto pardavimo iš varžytynių aktai yra neteisėti, nes žemės sklypai buvo parduoti už per mažą kainą. 2010 m. birželio 7 d. buvo surašytas turto arešto aktas. Surašant šį aktą, ginčo žemės sklypų dalys buvo įkainotos, nustatant, jog dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime vertė 1 140 000 Lt, o dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime vertė – 215 000 Lt. Ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti nebuvo paskirta. Su žemės sklypų įkainojimu ieškovai nesutinka, mano, jog jis atliktas neatsižvelgiant į svarbias aplinkybes – aprašant turtą, nėra nurodyta, jog žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini) kaime yra suskirstyta atskiromis dalimis, kurias galima praduoti atskirai, jog šiam žemės sklypui iš esmės jau yra parengtas detalusis planas, suskaidant žemės sklypą į atskirus žemės sklypus pagal jau paminėtas dalis ir keičiant žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, skirtą gyvenamiesiems namams statyti. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos ir nustatant turto vertę. Įvertinus paminėtas aplinkybes, žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini) kaime vertė turėjo būti ženkliai didesnė. Antstolė V. M. neturi turto vertintojo kvalifikacijos, todėl pati negalėjo vertinti ginčo turto. Be to, turtas buvo įvertintas 2010 metų birželio mėnesį, o iš varžytynių buvo parduotas spalio mėnesį. Žemės sklypų rinkos vertei pasikeitus, jie turėjo būti perkainoti, tačiau tai nebuvo padaryta. Pirmosios ginčo turto varžytynės galimai neįvyko dėl to, kad skelbimuose spaudoje apie žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime pardavimą iš pirmųjų varžytynių 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo nesuprantamai nurodytas varžytynių laikas (1500 ir 1530). Be to, vadovaujantis CPK 719 straipsnio 1 dalimi, pirmąsias varžytynes paskelbus neįvykusiomis CPK 717 straipsnio 1 punkto pagrindu, turtą siūloma perimti išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. Tik išieškotojui atsisakius priimti iš varžytynių neparduotą turtą, skelbiamos antrosios varžytynės. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, antstolė siūlė išieškotojui perimti ieškovams nuosavybės teise priklausančias 10000/22162 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 2.2162 ha, esančio (duomenys neskelbtini), ir 31568/52589 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 5.2589 ha, esančio (duomenys neskelbtini), nors ieškovams nuosavybės teise priklauso ir iš varžytynių buvo parduodamos 1568/52589 dalys pastarojo žemės sklypo. Bankas antstolės pasiūlytus žemės sklypus atsisakė perimti. Neteisingas žemės sklypo Tarandės kaime aprašymas išieškotoją galėjo suklaidinti ir sąlygoti jo atsisakymą perimti turtą, neparduotą iš pirmųjų varžytynių, ieškovams palankesnėmis sąlygomis - už pradinę turto pardavimo kainą pirmosiose varžytynėse, kuri yra didesnė nei pradinė turto pardavimo kaina antrosiose varžytynėse. Vadovaujantis CPK 707 straipsnio 1 punktu, skelbime apie varžytynes privalomai nurodoma skolininko pavardė. Internete skelbiant apie antrąsias varžytynes, neteisingai buvo nurodytos ieškovų pavardės: „R.“, „R.“. Tokiu būdu buvo pažeisti CPK 707 straipsnyje numatyti imperatyvūs reikalavimai paskelbimo apie varžytynes turiniui. Šita klaida galimai suklaidino asmenis, norėjusius dalyvauti varžytynėse, ir dėl to nebuvo įgyvendintas tikslas į varžytynes pritraukti kuo daugiau asmenų, siekiančių įsigyti žemės sklypus. Antrosiose varžytynėse dalyvavo tik raštu užsiregistravę asmenys — AB SEB bankas ir UAB „Litectus“. UAB „Litectus“ yra antrinė SEB banko įmonė, kurios steigėjas yra SEB bankas, UAB „Litectus“ įeina į SEB banko grupę. AB SEB bankas, dalyvaudamas varžytynėse, už parduodamą turtą pasiūlė tik pradinę pardavimo kainą, jos nepakeldamas pagal įstatymo reikalavimus, todėl AB SEB banko dalyvavimas varžytynėse laikytinas formaliu, turint tikslą ne įsigyti paduodamą turtą, rungtyniaujant ir siūlant kaip galimą didesnę kainą, bet sudaryti regimybę, jog varžytynėse dalyvauja pagal įstatymo nuostatas būtinas minimalus pirkėjų skaičius varžytynėms laikyti įvykusiomis. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas įstatyme numatytas privalomas konkuravimo dėl teisės įsigyti turtą varžytynėse reikalavimas, kuris turi garantuoti, kad varžytynėse turtas būtų parduotas už kaip galima didesnę kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų D. R. ir J. R. 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės V. M. naudai ir 58 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui UAB „Litectus“ priklausančių žemės sklypų (10000/22162 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas 2.2162 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1568/52589 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas 5.2589 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) areštą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, jog CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Ieškovas, siekdamas turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo, privalo įrodyti, kad antstolio nustatyta turto pardavimo iš varžytynių kaina yra iš esmės mažesnė, nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymą (CPK 178 str.). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog antstolės V. M. 2010 m. birželio 7 d. turto arešto akte nurodytas ginčo turto įvertinimas buvo esmingai mažesnis nei tikroji turto rinkos vertė, ir dėl to turto pardavimo iš varžytynių kaina neatitiko įstatymo reikalavimų. Antstolės V. M. nurodytas ginčo turto įvertinimas – 1 140 000 Lt (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime) ir 215 000 Lt (Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime). Pagal antstolės V. M. į bylą pateiktą UAB „Ober Haus“ turto vertinimo ataskaitą, ieškovams priklausiusio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime rinkos vertė 2010 m. birželio 7 d. – 350 000 Lt (vertinimas atliktas atsižvelgiant į tai, kad nustatyta naudojimosi šiuo sklypu tvarka), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime rinkos vertė – 80 000 Lt. Pagal Nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. 11-I-165, ginčo turto rinkos vertė 2010 m. birželio 7 d. – 396 000 Lt (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime) ir 87 000 Lt (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime). Tai reiškia, kad antstolės V. M. nustatyta ginčo rinkos vertė buvo maždaug tris kartus didesnė nei ginčo turto rinkos vertė, nustatyta nepriklausomų ekspertų. Ieškovų teigimu, vertinant ginčo turtą nebuvo atsižvelgta į tai, kad žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini) kaime yra suskirstyta atskiromis dalimis, kurias galima praduoti atskirai, jog šiam žemės sklypui iš esmės jau yra parengtas detalusis planas, suskaldant žemės sklypą į atskirus žemės sklypus pagal jau paminėtas dalis ir keičiant žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, skirtą gyvenamiesiems namams statyti. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime detalusis planas nebuvo patvirtintas ginčo turto vertės nustatymo datai (ir nėra duomenų, kad jis būtų patvirtintas šiuo metu), taip pat į vykdomojoje byloje esančius duomenis apie toje pat vietovėje esančių žemės sklypų pardavimo kainas turto vertės nustatymo dienai (nuo 5000 Lt iki 12 000 Lt už arą, taip pat ir namų valdos sklypų - vykdomosios bylos l. 15-16), bei tą aplinkybę, kad antstolės V. M. atliktas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime įvertinimas (11 400 Lt už arą) daugiau nei tris kartus viršija nepriklausomų ekspertų atliktą ginčo turto įvertinimą, ir yra artimas maksimaliai turto pardavimo kainai pagal nekilnojamojo turto pardavimo skelbimus turto vertinimo dienai, nėra pagrindo teigti, kad atsižvelgus į pradėtą rengti (tačiau nepatvirtintą) šio žemės sklypo detalųjį planą ginčo turto įvertinimas pakistų tiek, kad atsirastų pagrindas teigti, jog antstolio nustatyta turto pardavimo iš varžytynių kaina yra iš esmės mažesnė, nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Teismas taip pat atmetė ieškovų argumentus, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime galėjo būti parduotas dalimis, tokiu būdu užtikrinant didesnę parduodamo turto kainą, kadangi antstolio veiksmus riboja įstatymų nustatyta tvarka išduotas vykdomasis dokumentas, šiuo atveju – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. sausio 14 d. vykdomasis raštas, kuriame aiškiai nurodytas iš varžytynių parduotinas nekilnojamasis turtas. Siekdami parduoti ginčo sklypą dalimis, ieškovai turėjo šiuos savo veiksmus derinti su išieškotoju, pavyzdžiui, sudarydami taikos sutartį vykdymo procese (CPK 595 str.), arba patys surasdami turto pirkėją (CPK 704 str.) tačiau, kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, to padaryta nebuvo. Dėl paminėtų priežasčių teismas padarė išvadą, kad didesnės įtakos ieškovams priklausiusio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, rinkos vertei neturėjo ir nustatyta naudojimosi šiuo sklypu tvarka, leidžianti ieškovams ginčo sklypą parduoti dalimis. Ieškovų teigimu, antrosios ginčo turto varžytynės, kurių metu buvo parduotas ieškovams priklausęs turtas, turėjo būti pripažintos neįvykusiomis CPK 717 straipsnio 1 punkto pagrindu, dėl to, kad varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas, nes: 1) atsakovas UAB „Litectus“ ir AB SEB bankas yra susiję asmenys, neturintys intereso tarpusavyje konkuruoti siūlant kuo didesnę kainą, 2) AB SEB bankas nėra pateikęs patvirtinimo, kad nėra CPK 709 straipsnyje numatytų kliūčių jam dalyvauti varžytynėse, ir 3) AB SEB banko pasiūlyta kaina neatitiko CPK 713 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad įstatyme nebuvo įtvirtintas draudimas varžytynėse dalyvauti susijusiems juridiniams asmenims, todėl ieškovų argumentai dėl UAB „Litectus“ ir AB SEB bankas tarpusavio sąsajų teismo pripažįstami teisiškai nereikšmingais nagrinėjamai bylai ir detaliau neanalizuojami. Kadangi AB SEB bankas yra juridinis asmuo, kuriam negali būti taikomas nei vienas iš CPK 709 straipsnyje numatytų dalyvavimo varžytynėse ribojimų, vien formalus CPK 712 straipsnio 2 dalyje numatyto patvirtinimo nepateikimas negalėtų būti pripažintas pakankamu pagrindu turto pardavimo iš varžytynių aktui panaikinti. Įvertinęs ieškovų argumentus, susijusius su AB SEB bankas pasiūlyta turto kaina, teismas nurodė, kad nepakankamas varžytynių dalyvių skaičius ir įstatymo reikalavimus atitinkančios kainos nepasiūlymas yra du skirtingi pagrindai pripažinti varžytynes neįvykusiomis, ir kad varžytynės laikomos įvykusiomis jei jose dalyvavo bent du dalyviai iš kurių bent vienas pasiūlė CPK 713 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkančią kainą (CPK 717 str. 1-2 p.). Šiuo atveju UAB „Litectus“ pasiūlyta ginčo turto kaina atitiko CPK 713 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl ieškovų reikalavimų nėra pagrindo tenkinti ir tuo pagrindu, kad ieškovams priklausiusio turto antrosios varžytynės neva nepagrįstai buvo pripažintos įvykusiomis. Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė kitus pažeidimus, padarytus priverstinai realizuojant jiems priklausiusį turtą: 1) skelbiant apie pirmąsias varžytynes skelbimuose apie jas nesuprantamai nurodytas varžytynių laikas; 2) siūlyme išieškotojui perimti pirmosiose varžytynėse neparduotą turtą klaidingai nurodyti ieškovams priklausiusio sklypo Tarandės kaime duomenys, 3) skelbiant apie antrąsias varžytynes neteisingai nurodytos ieškovų pavardės. Teismas nurodė, kad kadangi turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra išimtinė skolininko teisių gynimo priemonė, galima tik esant CPK 602 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams, darytina išvada, kad formalūs vykdymo proceso trūkumai, iš esmės neįtakoję varžytynėse parduoto turto kainos ar varžytynių dalyvių skaičiaus, negali būti pagrindu teismui panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktus.
III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovai D. R. ir J. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, solidariai iš atsakovų priteisti visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Neteisinga teismo išvada, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo galima parduoti dalimis, taip, kaip yra numatyta parengtame detaliajame plane. Taip pat neteisinga teismo išvada, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime vertė nepakistų, atsižvelgiant į tai, kad šiai teritorijai yra rengiamas detalusis planas, žemės paskirtį keičiant iš žemės ūkio, į kitos paskirties, skirtos gyvenamųjų namų statybai. Vadovaujantis bendraisiais rinkos dėsniais visuotinai yra žinoma, jog mažesni, t. y. namų valdos dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kuriuose ateityje galimas žemės paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties, skirtos gyvenamųjų namų statybai, rinkoje yra ženkliai patrauklesni, turi didesnį potencialių pirkėjų ratą, yra brangesni, nei dideli žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Priešingai nei nurodė teismas, antstolė, vykdydama vykdomąjį dokumentą, ne tik galėjo, bet ir turėjo pasirinkti tokią areštuoto turto (duomenys neskelbtini) kaime realizavimo – pardavimo iš varžytynių tvarką, kuri užtikrintų didžiausią šio žemės sklypo pardavimo kainą.
2. Teismas, vertindamas nekilnojamojo turto vertinimo srities teismo ekspertės I. K. nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. 11-I-165, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ekspertė pateikė nekilnojamojo turto ekspertizės aktą, kuriame iš esmės neatsakė į visus ieškovų pateiktus klausimus. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl ekspertės objektyvumo bei kvalifikacijos. Ekspertizę atlikti buvo pavesta ekspertei, kurią pasiūlė išimtinai atsakovai. Susipažinus su ekspertizės aktu, o taip pat su ekspertės paskyrimo aplinkybėmis, akivaizdu, kad ekspertė, atlikdama ekspertizę, buvo šališka. Teismas, ekspertės aktą laikydamas tinkamu įrodymu, šio įrodymo nevertino visapusiškai ir objektyviai. Kritiškai vertintina ir UAB ,,Ober-Haus“ parengta turto vertės nustatymo pažyma, nes ši pažyma buvo parengta atsakovės antstolės V. M. užsakymu, be to, atsakovo UAB ,,Litectus“ vadovas prieš tai dirbo UAB ,,Ober-Haus“.
3. Teismas, priimdamas sprendimą nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kuriais teismas turi vadovautis taikydamas ir aiškindamas teisės normas. Varžytynėse dalyvavo viena interesų grupė, neturėjusi tikslo tarpusavyje konkuruoti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad AB SEB bankas pasiūlė tik pradinę varžytynėse parduodamo turto kainą, jos nepakeldamas netgi įstatymo numatytu minimaliu dydžiu. AB SEB banko dalyvavimas varžytynėse laikytinas formaliu, turint tikslą ne įsigyti parduodamą turtą, bet sudaryti regimybę, jog varžytynėse dalyvauja pagal įstatymo nuostatas būtinas minimalus pirkėjų skaičius. Tokiu būdu buvo pažeista pati varžytynių esmė – neužtikrinta būtinybė varžytynėse turtą parduoti už kuo didesnę kainą.
4. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino CPK 713 str. 4 d., 717 straipsnio 2 punktą, 712 straipsnio 2 dalį. CPK 713 straipsnio 4 dalyje nustatytas minimalus pradinis varžytynėse parduodamo turto kainos pakėlimas. Vadovaujantis CPK 717 straipsnio 2 punktu, varžytynės paskelbiamos neįvykusiomis, jei varžytynėse pasiūlyta kaina neatitinka CPK 713 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų. AB SEB bankas raštu pateikė pasiūlymus, kuriuose abu žemės sklypus siūlo pirkti už pradinę kainą, šios kainos nė kiek nepakeldamas. Atsižvelgiant į tai, AB SEB banko dalyvavimas varžytynėse negali būti laikomas tinkamu. Kadangi AB SEB bankas reikiamu minimumu nepakėlė pradinės varžytynėse parduodamo turto kainos, laikytina, jog varžytynėse dalyvavo tik vienas asmuo UAB ,,Litectus“ ir vadovaujantis CPK 717 straipsnio 1 punktu varžytynės laikomos neįvykusiomis.
5. Teismas netinkamai aiškino CPK 707 straipsnio 1 punktą, pagal kurį skelbime apie varžytynes privalomai nurodoma skolininko pavardė. Internete skelbiant apie antrąsias varžytynes, neteisingai buvo nurodyta ieškovų pavardės, tokiu būdu pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai paskelbimo apie varžytynes turiniui. Taip pat teismas netinkamai aiškino CPK 707 straipsnio 4 punktą, pagal kurį skelbime apie varžytynes privalomai nurodomas varžytynių laikas. Nė vienas pirkėjas varžytynėse galimai nedalyvavo todėl, kad skelbimuose spaudoje apie žemės sklypų pardavimą buvo nesuprantamai nurodytas varžytynių laikas.
Atsiliepimas
Atsakovė antstolė V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Ieškovų teiginys, jog buvo nustatyta per maža žemės sklypų kaina yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Sklypų dalys nebuvo atidalintos, joms nebuvo suteikti atskiri žymėjimai, unikalūs numeriai, todėl nepagrįstas ieškovų argumentas, kad antstolė įkeistą turtą turėjo pardavinėti dalimis.
2. Ekspertė I. K. išsamiai, aiškiai ir konkrečiai atsakė į visus šalių pateiktus klausimus ir tai įrodo civilinėje byloje ekspertės pateikta išvada.
3. CPK 709 straipsnis reglamentuoja kas negali dalyvauti varžytynėse ir minėtas sąrašas yra baigtinis. Apribojimai numatyti išskirtinai Fiziniams asmenims, todėl neleisti dalyvauti varžytynėse AB SEB bankui ar UAB ,,Litectus“ nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pagal CPK 713 straipsnio 5 dalį turtas laikomas parduotu asmeniui, kuris varžytynėse pasiūlė didžiausią kainą. Varžytynėse didžiausią kainą pasiūlė UAB ,,Litectus“, kuri atitiko CPK 713 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
4. Skelbimo apie varžytynes tikslas yra informuoti pirkėjus apie parduodamą turtą, o ne apie turto savininką, todėl pavardės netikslus nurodymas neturi jokios įtakos galimybei turtą parduoti, ar turtą parduoti kuo brangiau.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Litectus“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje kilęs ginčas dėl antstolio veiksmų įkainojant areštuotą turtą bei Civilinio proceso kodekso normų pažeidimų pravedant turto varžytynes.
Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainos
Turto pardavimas iš varžytynių yra skolininko nuosavybės teisių ribojimas, kuris turi būti atliekamas atsižvelgiant į privalomus reikalavimus. Viena iš būtinųjų vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės subjektų pakeitimu prieš savininko valią. Tinkamas turto kainos nustatymas yra susijęs tiek su skolininko (užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas nepagrįstai jį nuvertinant), tiek su kreditoriaus teisių apsauga (garantuojama, kad teismo sprendimas bus įvykdytas operatyviai ir efektyviai). Kadangi priverstine tvarka turtą parduoda ne savininkas, o specialus įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, tai pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos. Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-218/2009; ir kt.). Taigi turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia ir ji nebūtinai lygi turto pardavimo kainai (CPK 431 str. 1 d.).
Areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos CPK 681 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų tiesioginį komercinį sandorį po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti turi teisę skirti ekspertizę (CPK 681 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 7 d. antstolė, areštuodama bendrosios nuosavybės teise priklausančius ieškovams D. R. ir J. R. - 10000/22162 dalis žemės sklypą, kurio bendras plotas 2.2162 ha, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1568/52589 dalis žemės sklypą, kurio bendras plotas 5.2589 ha, esantį (duomenys neskelbtini), surašė Turto arešto aktą, kuriame nurodė areštuotų nekilnojamųjų daiktų vertę – 1 140 000 Lt (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime) ir 215 000 Lt (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime) (vykdomoji byla l. 27-29). Ginčo turtą antstolė įvertino remdamasi VĮ Registrų centro duomenimis bei nekilnojamojo turto pardavimo skelbimais interneto tinklapyje www.aruodas.lt (t. 1, b. l. 62-66, vykdomoji byla, b. l. 14-26). Bylos duomenimis, nei skolininkas D. R., nei išieškotojas AB SEB bankas prieštaravimų dėl turto įkainojimo nereiškė, kitokią nei nustatytoji kaina patvirtinančių įrodymų neteikė. 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo vykdomos pirmosios ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto varžytynės, kurios neįvyko neatvykus nei vienam pirkėjui (vykdomoji byla, b. l. 67, 68). Antrųjų varžytynių metu 2010 m. spalio 13 d. pradinė parduodamo turto kaina buvo nurodyta 129 000 Lt sklypo (duomenys neskelbtini) kaime ir 684 000 Lt sklypo (duomenys neskelbtini) kaime. Antrosiose varžytynėse raštu užsiregistravo du dalyviai – atsakovas UAB „Litectus“ ir išieškotojas AB SEB bankas. AB SEB bankas už abu parduodamus sklypus pasiūlė pradinę jų pardavimo kainą, o UAB „Litectus“ pasiūlė – 132 870 Lt už sklypą Tarandės kaime ir 704 520 Lt už sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (vykdomoji byla, b. l. 108-121, 128-141). Turto pardavimo iš varžytynių 2010 m. spalio 13 d. aktais Nr. 0015/10/02031, patvirtintais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos 2010 m. lapkričio 10 d. rezoliucijomis, ieškovams priklausę žemės sklypai parduoti atsakovui UAB „Litectus“ už jo pasiūlytą kainą (vykdomoji byla, b. l. 156- 157).
Apeliantai nesutinka su antstolės nustatyta jiems priklausiusio turto rinkos verte, bei nurodo, kad antstolė turėjo pardavinėti ne visą apeliantams priklausiusį žemės masyvą esantį (duomenys neskelbtini) kaime, bet šį žemės masyvą pardavinėti dalimis, taip kaip numatyta detaliajame plane.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas areštuoto turto kainos nustatymas, visų pirma, yra antstolio pareiga. Antstolis turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis jis šią pareigą įgyvendins (vadovausis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paskirs ekspertizę turto vertei nustatyti ir pan.), tačiau bet kuriuo atveju jis turi veikti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai. Neteisingas turto įkainojimas ir mažesne nei vidutinė rinkos kaina turto iš varžytynių pardavimas sudaro prielaidas spręsti dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tik remiantis specialiaisiais – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra ,,esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. H. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-251/2011).
Pagal byloje pateiktą UAB „Ober Haus“ turto vertinimo ataskaitą ieškovams priklausiusio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime rinkos vertė 2010 m. birželio 7 d. buvo 350 000 Lt, o žemės sklypo Tarandės kaime rinkos vertė – 80 000 Lt. Ieškovų prašymu byloje buvo paskirta ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti, kurios metu nustatyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime rinkos vertė 2010 m. birželio 7 d. buvo 396 000 Lt, o žemės sklypo Tarandės kaime rinkos vertė – 87 000 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog antstolės V. M. 2010 m. birželio 7 d. turto arešto akte nurodytas ginčo turto įvertinimas (1 140 000 Lt žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime ir 215 000 Lt žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime) buvo esmingai mažesnis nei tikroji turto rinkos vertė, ir dėl to turto pardavimo iš varžytynių kaina neatitiko įstatymo reikalavimų.
Apeliantai skunde nurodo, kad byloje pateiktos teismo ekspertės I. K. surašyto ekspertizės akto negalima laikyti tinkamu įrodymu, nes ši ekspertė buvo pasiūlyta išimtinai atsakovų, be to, ekspertizės akte nebuvo atsakyta į visus ieškovų pateiktus klausimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, kurios galėtų būti pakankamas pagrindas abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvada, nėra. Visų pirma, byloje nėra įrodymų, įtikinamai paneigiančių eksperto išvadą. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama dalis ekspertizės akto duomenų. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovų klausimais ekspertei buvo prašoma įvertinti detaliojo plano sprendinių įtaką turto vertei. Ekspertė motyvuotai paaiškino, kad negali atsakyti dėl žemės sklypo vertės, įvertinant detaliojo plano sprendinius, kadangi vertės nustatymo datomis (2010-06-07 ir 2010-10-13) detalusis planas nebuvo patvirtintas, o sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pasibaigė dar 2010-02-06 (ekspertizės akto l. 36-37). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad ekspertė visiškai pagrįstai nurodė, kad nustatyti žemės sklypo dalies vertę, įvertinant nepatvirtinto detaliojo projekto sprendinius, objektyviai nėra galimybės, todėl apeliantų teiginiai dėl ekspertės nekvalifikuotumo ir neobjektyvumo nėra pagrįsti. CPK 212 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti buvo paskirta teismo ekspertė I. K., kuri turėjo reikiamus įgaliojimus eksperto išvadai patvirtinti (turto vertintojai išduotas kvalifikacinis nekilnojamojo turto vertintojo pažymėjimas Nr. A000341). Byloje nepaneigta šios ekspertės kvalifikacija ekspertizei atlikti. Ekspertizė skirta laikantis CPK 212-213 straipsnių reikalavimų dėl ekspertizės skyrimo. Ekspertės išvada pateikta ir išdėstyta raštu ekspertizės akte, pasirašytame ekspertės (CPK 216 str.). Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti teismo paskirtos ekspertės kvalifikacija ar nešališkumu. Vien apeliacinio skundo argumentai, kad ekspertizę atlikti buvo paskirta atsakovų pasiūlyta ekspertė, nepaneigia ekspertizės išvadų teisingumo bei neįrodo teismo paskirtos ekspertės šališkumo. Apeliantai nurodydami, jog kritiškai vertintina ir UAB ,,Ober-Haus“ parengta turto vertės nustatymo pažyma, jokių ją paneigiančių įrodymų nepateikė.
Pagal CPK 219 straipsnio 2 dalį, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai nepagrindė būtinumo skirti byloje pakartotinę ekspertizę nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti.
Atmestinas ir apeliantų argumentas, kad antstolė turėjo pardavinėti žemės masyvą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, dalimis, taip kaip numatyta detaliajame plane. Antstolio veiklos ribas apibrėžia įstatymų nustatyta tvarka išduotas ir antstoliui pateiktas vykdomasis dokumentas (CPK 586 str., 587 str.). Šiuo atveju antstolė vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės hipotekos skyriaus 2009 m. sausio 14 d. vykdomąjį raštą, kuriame nurodytas konkretus iš varžytynių parduotinas nekilnojamais turtas – 10000/22162 dalis iš 2,2162 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. (vykdomoji byla, b. l. 1). Antstolės sprendimas žemės sklypo masyvą parduoti dalimis būtų reiškęs vykdomajame dokumente nurodytų duomenų keitimą, tačiau antstolis tokios teisės neturi. Taip pat pažymėtina, kad vykdymo procese tiek išieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (CPK 393 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis byloje A. L. ir A. K. v. antstolė D. M., S. O. ir. kt., bylos Nr. 3K-3-379/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis byloje D. R. v. A. D. ir antstolis D. B., bylos Nr. 3K-3-79/2007). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovai, siekdami parduoti ginčo sklypą dalimis, turėjo šiuos veiksmus derinti su išieškotoju, arba patys surasti turto pirkėją, tačiau tokių veiksmų ieškovai nesiėmė.
Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad panaikinti ieškovų ginčijamus turto pardavimo iš varžytynių aktus vadovaujantis CPK 602 straipsnio 6 punktu dėl to, kad antstolės V. M. nustatyta ginčo turto vertė neatitiko šio turto rinkos vertės, nėra teisinio pagrindo.
Dėl ieškovų nurodytų Civilinio proceso kodekso normų pažeidimų
Apeliantai nurodo, kad, vadovaujantis CPK 717 straipsnio 1 punktu, antstolė antrąsias turto varžytynes turėjo paskelbti neįvykusiomis, nes varžytynėse dalyvavo viena interesų grupė, neturėjusi tikslo tarpusavyje konkuruoti. CPK 709 straipsnyje numatytas sąrašas asmenų, kurie neturi teisės dalyvauti varžytynėse. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje teisės normoje nurodytas sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. CPK 709 straipsnio norma nedraudžia varžytynėse dalyvauti ir tarpusavyje susijusiems juridiniams asmenims. Todėl apeliantų argumentus dėl UAB ,,Litectus“ sąsajų su AB SEB banku pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė teisiškai nereikšmingais. UAB ,,Litectus“ ir AB SEB bankas yra du atskiri juridiniai asmenys, todėl nėra pagrindo teigti, kad antrosiose turto varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis.
Atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino CPK 713 str. 4 d., 717 straipsnio 2 punktą, 712 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas CPK 717 straipsnio 2 punktą ir CPK 713 straipsnio 4 dalį, padarė teisingą išvadą, kad nepakankamas varžytynių dalyvių skaičius ir įstatymo reikalavimus neatitinkančios kainos pasiūlymas yra du skirtingi varžytynių paskelbimo neįvykusiomis pagrindai. Įstatymui neatitinkančios kainos pasiūlymas negali būti prilyginamas nedalyvavimui varžytynėse, todėl antstolė pagrįstai nepaskelbė antrųjų varžytynių neįvykusiomis, nes jose dalyvavo du dalyviai, ir bent vienas iš jų – UAB ,,Litectus“ – pasiūlė CPK 713 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkančią kainą.
Nepagrįstas ir apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 707 straipsnio 1 ir 4 dalies normas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad klaidos nurodant pavardes ir varžytynių laiką buvo neesminės, todėl niekaip negalėjo įtakoti potencialių pirkėjų apsisprendimo dalyvauti varžytynėse ar suklaidinti dėl varžytynių laiko. Potencialių pirkėjų apsisprendimą pirkti turtą įtakoja parduodamo objekto charakteristikos, o ne pardavėjo pavardė, todėl vienos raidės pavardėje praleidimas negalėjo įtakoti potencialių dalyvių skaičiaus. Varžytynių laiko nurodymas, nenurodant dvitaškio tarp valandų ir minučių, taip pat negalėjo iš esmės suklaidinti potencialių dalyvių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie pažeidimai yra tik formalūs, o vien dėl formalių, nežymių teisės aktų pažeidimų varžytynių aktas negali būti panaikintas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo ir nustatė bylos aplinkybes, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.