Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-478/2016

Teisėja Asta Jakučiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00839-2014-6

NUTARTIS

2016 m. balandžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorams Laimai Šatkienei, Inetui Volungevičiui, nuteistiesiems Ž. R. ir V. V., jų gynėjams advokatams Antanui Pliaugai ir Vidai Kabečienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo,

Ž. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (A. A. T. turto vagystė 2014-07-24) - laisvės atėmimo bausme 1 metams,

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (UAB “E.“ turto vagystė) - laisvės atėmimo bausme 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas dalinai sudedant ir galutinė bausmė Ž. R. paskirta - terminuotas laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio Ž. R. sulaikymo ir nukreipimo vykdyti bausmę po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su V. V., 2014-07-23 laikotarpyje nuo 3.45 val. iki 4.15 val. Alytuje, Ž. R. savo buto raktu atrakinus duris, įsibrovė į UAB „E.“ priklausantį supirkimo punktą „E.“, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė UAB „E.“ priklausančio Euro 2000T kasos aparato (korpuso numeris 04012459) 200 Lt (57, 92 Eur) vertės stalčių ir jame buvusius 619 litų (179,27 Eur), tuo padarydami UAB „E.“ 819 Lt ( 237,19 Eur) turtinę žalą.

Be to, Ž. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su V. V., 2014-07-24 V. V. išdaužus gyvenamojo namo langą, įsibrovė į A. A. T. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį, iš kur pagrobė nukentėjusiajam A. A. T. priklausantį turtą: septynių stygų gitarą 100 Lt vertės, elnio ragų vieną pusę 100 Lt vertės, peilį 50 Lt vertės, tris baltarusiško konjako butelius, kurių vieno vertė 20 Lt, o dviejų po 15 Lt, bendrai 50 Lt sumai, šerno kailį 200 Lt vertės, arbatinuką „Deo“ 50 Lt vertės, dulkių siurblį 100 Lt vertės, dvi kolonėles „Radiotechnika“, kurių vienos vertė 50 Lt, bendrai 100 Lt sumai; bei tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, nulaužę pakabinamą spyną, iš ūkinio pastato pagrobė A. A. T. priklausantį aliuminį bidoną 50 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam A. A. T. 800 Lt (231, 70 Eur) turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

Apeliacinės instancijos teisme apklausus nuteistąjį V. V., jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 97-99, 102-103, 106-109) ir paaiškino, kad 2014-07-24 įvykį prisimena, jis išdaužė langą ir įlindo į vidų. Tada pradėjo padavinėti daiktus Ž. R., kuris buvo lauke. Ten jie buvo nuvažiavę keturiese. Kiti du buvo jų su Ž. R. draugai ir tuo metu buvo prie automobilio. Iš namo jie paėmė dulkių siurblį, televizoriaus pultelį, virdulį, gitarą, peilį, šerno kailį, dvi kolonėles, tris butelius konjako, bidoną. Daiktus Ž. R. jis padavė per išdaužtą langą. Jis išdaužė langą ir įlipo, durys iš vidaus buvo užrakintos. Ž. R. name nebuvo, bet gerai neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė savo valia, jie teisingi, tada prisiminė geriau (t. 3, b. l. 182-183). Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. V. viso proceso nesilaikė nuoseklios pozicijos dėl kai kurių įvykio aplinkybių, todėl teisėjų kolegija jo parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais. Nuteistojo V. V. nurodytas aplinkybes patvirtina Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis stovėjo už keleto žingsnių nuo namo ir, kai V. V. išdaužė langą, jis pagalvojo, kad V. V. galbūt apvogs namą (t. 1, b. l. 178-179). Šias aplinkybes patvirtina ir akistatos metu Ž. R. duoti parodymai, jog sodybos viduje jis nebuvo, daiktus į automobilį nešė, kai jam juos išnešęs iš namo perdavė V. V.. V. V. išdaužus lango stiklą ir pradėjus nešti daiktus, jis suprato, kad jie vagia (t. 2, b. l. 106-109). Nuteistojo V. V. nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir liudytojo D. I. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, jog su V. V. į namą antrą kartą ėjo ir Ž. R., kuris atsinešė aliuminį bidoną ir dar kažką, tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 130-135). Tai, kad į A. A. T. sodybos namą buvo patekta įveikus kliūtį - išdaužus lango stiklą, patvirtino ne tik patys nuteistieji V. V. ir Ž. R., bet ir nukentėjusysis A. A. T. bei įvykio vietos apžiūros metu fiksuoti duomenys. Į ūkinį pastatą buvo patekta ir ten buvęs bidonas pavogtas taip pat įveikus kliūtį - sulaužius pakabinamą durų spyną, šias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis A. A. T., įvykio vetos apžiūros protokolas bei specialisto išvada. Taigi, šie byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiojo A. A. T. turtą, įsibraudami į pastatus, pagrobė bendrais veiksmais V. V. su Ž. R., ir Ž. R. neabejotinai suprato, kad yra vagiamas svetimas turtas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nuteistasis V. V. ar liudytojas D. I. siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde, be to, minėti parodymai esminėse įvykio aplinkybėse sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, todėl teismas jais abejoti neturi pagrindo.

Neigdamas savo kaltę apeliantas taip pat nurodo, kad jokio nusikaltimo nepadarė, nes šią nusikalstamą veiką padarė nesuprasdamas, kad jo daroma veika yra nusikalstama, nes V. V. sakė, kad eina pasiimti daiktų iš tėvo namo, tačiau teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka. V. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog vagystę iš A. A. T. sodybos padarė kartu su Ž. R., ir Ž. R. žinojo, kad daiktai yra vagiami, nes Ž. R. kartu su juo pro išdaužtą langą pateko į namo vidų (t. 2, b. l. 92-93, 97-99, 102-103, 106-109), apeliacinės instancijos teisme jis šiuos savo parodymus patvirtino. Paties Ž. R. parodymai dėl šios nusikalstamos veikos nebuvo nuoseklūs: apklausiamas pirmą kartą dėl šios nusikalstamos veikos jis nurodė, kad su V. V. nuėjo prie šio namo ir palaukė, V. V. jam išnešė ir perdavė įvairius daiktus, girdėjo stiklo dūžius, manė, kad tai V. V. tėviškė ar gimtinė, ar jis ten miegojo (t. 1, b. l. 170-171), vėliau jau parodė, kad nuėjus prie sodybos V. V. išdaužė gyvenamojo namo langus, name šviesa nedegė, tada pagalvojo, galbūt V. V. apvogs namą, tai ne jo sodyba, stovėjo nuo namo už keleto žingsnių, matė, kad V. V. jam atnešė ir padavė visus įtarime nurodytus daiktus, kuriuos sunešė ir sudėjo į automobilį (t. 1, b. l. 178-179), akistatos metu parodė, kad buvo prie namo ir suprato, kai V. V. daužė lango stiklus ir pradėjo nešti daiktus į lauką, kad jie su V. V. vagia (t. 2, b. l. 106-109), nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme jau teigė, jog stovėjo 40-50 m nuo namo ir į automobilį parnešė tik bidoną, kitus daiktus V. V. susinešiojo pats, suprato, kad eina prie V. V. tėvo namo, nors tos pačios apklausos metu nurodė, kad 2014-07-24 apie 16-17 val. buvo su V. V. nuėję pas jo tėvą namo pasiskolinti pinigų (t. 3, b. l. 87-89), apeliacinės instancijos teisme jau nurodė, kad stovėjo nuo namo 50 m ar toliau, nešė bidoną, kitų daiktų nematė ir nenešė, tik savo namuose po kiek laiko pamatė virdulį (t. 3, b. l. 182-183). Tokius nenuoseklius kaltinamojo Ž. R. parodymus teisėjų kolegija vertina kaip neatitinkančius realių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir juos atmeta. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad nakties metu V. V. ir Ž. R. atėjo prie nukentėjusiojo sodybos, Ž. R. žinant, kad tai ne V. V. tėvo sodyba, nes tą pačią dieną jie kartu buvo nuėję prie V. V. tėvo namų, V. V. išdaužus lango stiklą ir įlipus į namo vidų, tačiau nedegant šviesos, Ž. R. tuo metu stovint prie namo ir šias aplinkybes suvokiant, V. V. perdavinėjant daiktus per langą, Ž. R. tuos daiktus priiminėjo ir nešė į atokiau pastatytą automobilį. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, kad visos daiktų vogimo aplinkybės - vėlus nakties metas, daiktų ėmimas išdaužius lango stiklą šiuos daiktus išnešant ne per duris, o keliant per langą, automobilio pastatymas atokiau nuo sodybos, nesinaudojimas jokiu stacionariu šviesos šaltiniu namo viduje - rodė, kad yra vykdoma nusikalstama veika be turto savininko žinios, ir Ž. R. tą turėjo suprasti.

Kaip jau minėta, Ž. R. vagystę iš A. A. T. namo atliko veikdamas bendrininkų grupe su V. V.. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis ne mažiau kaip dviejų susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011 ir kt.). Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytus pavojingos veikos požymius.

Pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2012, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-235/2001 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog V. V. braunantis į namą, išdaužiant lango stiklus, Ž. R. stovėjo prie namo, neprieštaravo neteisėtiems V. V. veiksmams, neužkirto tam kelio, be to, V. V. perdavinėjant daiktus, Ž. R. tuos daiktus priiminėjo ir nešė į atokiau pastatytą automobilį, taigi, jie kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato. Šioje byloje aplinkybių, kurios rodytų V. V. vykdytojo ekscesą, nenustatyta. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrininkavimo požymiai ir kartu Ž. R. kaip bendrininko kaltė dėl A. A. T. priklausančio turto vagystės konstatuoti tinkamai, motyvuotai pagrindžiant byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymėtina ir tai, kad tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam nusikalstamą veiką. Ž. R. bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. vagystė buvo padaryta nakties metu, V. V. išdaužus lango stiklą ir įlipus į namo vidų, tačiau nedegant šviesos, Ž. R. tuo metu stovint prie namo ir šias aplinkybes suvokiant, padėjo pernešti pavogtus daiktus į automobilį, kartu su kitu bendrininku pasišalino iš įvykio vietos, todėl, kolegijos nuomone, tokie Ž. R. veiksmai nekelia abejonių dėl to, jog Ž. R. suprato, kad kartu su V. V. bendromis pastangomis neteisėtai grobia svetimą turtą. Be to, kaip jau minėta, pats nuteistasis patvirtino, jog išgirdęs dūžtant stiklą suprato, kad su V. V. daro vagystę. Taigi, įvertinus visas šias aplinkybės, kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog Ž. R. veiksmuose nėra vieno iš nusikaltimo sudėties elementų – tyčios.

BK 26 straipsnio 1 dalies prasme bendrininkai atsako už tas vykdytojo veikas, kurias apima jų tyčia. Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9-2009). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Ž. R. kaltę dėl bendrai su V. V. įvykdytos A. A. T. turto vagystės, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nustatė visapusiškai ir išsamiai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog Ž. R., nors pats nukentėjusiojo lango stiklo nedaužė ir į namo vidų nebuvo įlipęs, tačiau suprasdamas, kad V. V. vagia svetimą turtą, neužkirto tam kelio, padėjo V. V. nunešti bei sukrauti pavogtus daiktus į automobilį. Šie duomenys patvirtina, kad Ž. R. savo veiksmais išreiškė pritarimą daromai nusikalstamai veikai, suvokė, jog veikdamas kartu su V. V. bendrai vagia svetima turtą ir norėjo taip veikti.

Dėl bausmės paskirtos už UAB „E.“ turto vagystę.

Apeliciniame skunde nuteistasis Ž. R. taip pat nesutinka ir su dalyje už UAB „E.“ turto vagystę jam paskirta bausme bei prašo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu Ž. R. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį taip pat nuteistas ir už UAB „E.“ turto vagystę. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. R. bausmę už UAB „E.“ turto vagystę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Pažymėtina ir tai, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, kad Ž. R. iš viso padarė du apysunkius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino dėl UAB „E.“ turto vagystės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Ž. R. ankščiau net 5 kartus teistas, tik 2014-01-24 buvo paleistas iš pataisos namų ir po šešių mėnesių vėl padarė naujus tyčinius apysunkius nusikaltimus, taip pat į tai, kad Ž. R. niekur nedirba, yra baustas administracine tvarka, nuobaudos galiojančios, todėl, įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Ž. R. teistumų skaičius ir realių laisvės atėmimo bausmių atlikimas nedaro jokios įtakos, jis yra linkęs pažeisti įstatymus ir nusikalsti, ir todėl paskyrė jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė yra žymiai mažesnė, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Atsižvelgus į šias aplinkybes, paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, nei laisvės atėmimas, bausme.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas Ž. R. pritaikytas tinkamai, paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam V. V., išlaidas iki 2015 m. lapkričio 17 d. sudaro 69,48 Eur (t. 3, b. l. 143). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.