Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės laiką skaičiuojant nuo faktinio G. Z. M. sulaikymo dienos pagal šį įsiteisėjusį nuosprendį.

G. Z. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinus visiškai, šios civilinės ieškovės naudai iš G. Z. M. priteista 804,14 Eur (aštuoni šimtai keturi eurai 04 ct) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį tenkinus iš dalies, jo naudai iš G. Z. M. priteista 6 000,00 Eur (šeši tūkstančiai eurų) nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymą G. Z. M. nuosavybės teise priklausančiam turtui – žemės sklypui (duomenys neskelbtini), vertė 2586 eurai, nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo pradėjimo vykdyti, o tuomet panaikinti, apie tai nedelsiant informuojant Turto arešto aktų registrą.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

III. Apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai

4. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Kauno apygardos teisme 2024 m. spalio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi teisėjų kolegija atnaujino įrodymų tyrimą ir prijungė prie baudžiamosios tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo sudarytą taikos sutartį bei nuteistojo pateiktus mokėjimo nurodymus (kopijas).

Motyvuojamoji dalis

1V. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. Z. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, atnaujinusi įrodymų tyrimą (prijungė prie baudžiamosios bylos tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo sudarytą taikos sutartį bei nuteistojo pateiktus mokėjimo nurodymus), iš naujo dar kartą įvertinusi visus bylos įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra motyvuotas. Jame, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir, priešingai, negu nurodoma skunde, remiantis jų visumos analize, padarytos bylos įrodymų turinį atitinkančios išvados dėl G. Z. M. tyčinės kaltės. Nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Apylinkės teismas, G. Z. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl G. Z. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

8. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018).???

9. Pažymėtina, kad nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį tuomet, kai, be kitų faktinių bylos aplinkybių, nustatomas sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas arba susargdinimas. Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės) (BK 141 straipsnis), kurių 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai.???

10. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kad 2021 m. lapkričio 11 d., nuo 18.00 val. iki 24.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, išgertuvių metu, kilus žodiniam tarpusavio konfliktui, ne mažiau kaip vieną kartą smogė kumščiu R. S. į galvos sritį, vieną kartą peiliu dūrė R. S. į krūtinės-pilvo sritį ir sužalojo, ko pasekoje dėl kiauryminio durtinio pjautinio dešinės pusės krūtinės-pilvo sužalojimo su durtine pjautine žaizda krūtinės dešinėje, dešinės pilvo sienos pažeidimu, kepenų kairės skilties sužalojimu, kepenų pjautuvinio raiščio sužalojimu, lydimo pakraujavimo į pilvaplėvės ertmę ir taukinės ataugos įstrigimo į sužalojimo kanalą, nukentėjusiajam R. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

11. Ginčo dėl to, kad įvykis dėl menkavertės dingsties kilo nuteistojo G. Z. M. namuose, pastarajam vartojant alkoholį kartu su pas jį į svečius atvykusiu nukentėjusiuoju R. S., byloje nekilo. Tačiau nuteistojo gynėjo teigimu, įvykio metu nuteistasis nukentėjusiajam sveikatą sunkiai sutrikdė veikdamas neatsargiai, neturėdamas tyčios jį sunkiai sužaloti, todėl jo ginamasis turi būti išteisintas. Skunde nurodoma, kad G. Z. M. tiesiog bandė atimti peilį iš juo besimosikuojančio R. S., dėl to tarp jų įvyko grumtynės ir abu sugėrovai krito ant žemės. Gynybos manymu, atskiriant netiesioginę tyčią nuo neatsargumo yra būtina nustatyti, ar nuteistasis, atiminėdamas peilį, galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir numatyti, kad grumtynių metu pastarieji kris ir nukentėjusysis bus sužalotas.

14. Bylos duomenys patvirtina apylinkės teismo išvadas, kad proceso metu G. Z. M. nebuvo nuoširdus, vengė sakyti tiesą, bandė slėpti įvykio aplinkybes arba jas supainioti, klaidinat tyrėjus ar teismą, darant poveikį liudytojams dėl jų parodymų, tokiu būdu bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją bent sušvelninti. Iš bylos duomenų matyti, kad proceso metu G. Z. M. nebuvo nuoseklus, ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad namuose su nukentėjusiuoju alkoholį vartojo tik dviese, o R. S. buvo toks neblaivus, kad pats griuvinėjo su rankoje turėtu peiliu, ant kurio pats krisdamas ir įsidūrė. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu G. Z. M. jau teigė, kad įvykyje dalyvavo trys asmenys ir įvykio vakarą į jo namus buvo atvykę daugiau žmonių, kad jis (tai yra nuteistasis) apie įvykį kalbėjosi su liudytojais Ž. A., V. J., M. R., K. M., K. M.. Ši nuteistojo versija skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo paneigta.

16. Sutiktina su apylinkės teismo vertinimu, kad 2022 m. kovo 9 d. apžiūros protokole užfiksuota skaitmeninės laikmenos NVR_ch20_20211111160003_20211112155923.avi 40,7 GB dydžio, įrašytos į DVD kompaktinius diskus, apžiūra (1 t., b. l. 176–187) patvirtina, jog įvykio metu įvykio vietoje adresu (duomenys neskelbtini), buvo tik du asmenys, tai yra nuteistasis ir nukentėjusysis, o iš karto po įvykio G. Z. M. mėgino paslėpti įkalčius, nes jo namuose buvo plaunamos grindys ir tvarkoma įvykio vietą, taip pat nuteistasis išsikvietė liudytoją V. J., kuris savo ruožtu, pasikvietė liudytoją J. P., kuri proceso metu parodė, kad yra bendrosios praktikos skubios medicinos specialistė ir buvusio kolegos V. J. (V. J. dirbo paramediku vairuotoju) prašymu buvo atvykusi į įvykio vietą padėti sutvarstyti nepažįstamam vyrui (tai yra nukentėjusiajam) žaizdą. Tą aplinkybę, kad įvykio metu nuteistojo namuose buvo tik du asmenys (nukentėjęs bei nuteistasis), o liudytojas V. J. ir jo pakviesta J. P. į nuteistojo namus atvyko tik po įvykio, taip pat patvirtina ir nukentėjusiojo R. S. parodymai, kad jie su G. Z. M. buvo dviese ir niekas kitas jam įdurti negalėjo, o vėliau, jam gulint svetainėje pilvu ant grindų, galva pasukta į stalo pusę, jis matė žmogaus kojas, išgirdo, kad praeidamas tas žmogus pasakė: „Aš sakiau, kad reikia jį dabaigti“, o kai atsigavo, per rūką matė dar ir kažkokią moterį. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. R. parodė, kad G. (tai yra nuteistasis) jam sakė, kad jo pažįstama Ž. kitą dieną po įvykio jo namuose plovė grindis, kadangi ant grindų buvo daug kraujo, ką patvirtina ir minėtoje skaitmeninėje laikmenoje užfiksuoti duomenys, kad 00:46:09 atsidarius namo (past. – įraše matoma Užnerio g. važiuojamoji dalis ir (duomenys neskelbtini), namo dalis) durims matomas vienas asmuo, kuris galimai šepečiu plauna grindis (Foto Nr.16) (1 t., b. l. 176–187).

20. Nekartodama skundžiamo nuosprendžio argumentų, teisėjų kolegija neabejoja, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2022 m. kovo 7 d. protokolai pavirtina, jog atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę – klausantis laikotarpyje nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki 2022 m. sausio 17 d., nuo 2022 m. sausio 17 d. iki 2022 m. kovo 17 d. ir nuo 2022 m. kovo 18 d. iki 2022 m. gegužės 18 d. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (G. Z. M.), darant įrašus, kontroliuojant kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, gauti duomenys patvirtina, jog po įvykio nuteistasis telefonu ne kartą bendravo su pirmiau aptartais liudytojais, bandė jiems daryti poveikį. Šių pokalbių metu aptarinėjama nukentėjusiojo sveikatos būklė (kad ligoninėje, išoperuotas, kad „kažkokios komplikacijos pradėjo darytis“), G. Z. M. pergyvena, kad jį gali „uždaryti“, jis pasakoja, kas jam žinoma apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek apžiūrint įvykio vietą – jo namus, tiek jau apie įvykusias asmenų apklausas, nuteistasis moko, kaip elgtis per apklausą, kaip atsakinėti į klausimus (2 t., b. l. 52–59, 74–79, 95–98). Taip pat nuteistasis siekė susisiekti ir su nukentėjusiuoju. Kalbėdamas su abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), G. Z. sako, kad reikia „gaudyti senį“, kalba apie nukentėjusiojo parodymus (2 t., b. l. 52–59). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad su nukentėjusiuoju po įvykio bendravo nuteistojo sūnus K. M.. Liudytoju apklaustas pastarasis tvirtino, kad susitiko su nukentėjusiuoju tuo tikslu, kad šis susitaikytų su tėvu. R. S. priklausančio telefono numerio (duomenys neskelbtini) ir K. M. priklausančių telefono numerių (duomenys neskelbtini)išklotinių analizė patvirtina, kad K. M. kiekvieną kartą po telefoninio bendravimo su R. S. iš karto skambina tėvui, tai yra G. Z. M. (2 t., b. l. 162–163).

21. Atsižvelgus į pirmiau aukštesnio teismo nustatytas aplinkybes, nuteistojo G. Z. M. bei liudytojų Ž. A., K. M., V. J., J. P. parodymai, kurie yra nenuoseklūs, tarpusavyje nesutampantys, prieštaraujantys faktiniams bylos duomenims, vertintini kritiškai, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

22. Kaip teisingai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, tuo tarpu nukentėjusysis R. S. viso proceso metu duodamas parodymus buvo nuoseklus teikdamas, kad įvykio metu jis su nuteistuoju G. Z. M. pastarojo namuose alkoholį vartojo dviese, o kilusio tarpusio konflikto metu jam smūgius rankomis į galvą sudavė G. Z. M., kuris taip pat ir vieną kartą įdūrė peiliu į krūtinės–pilvo sritį. Nukentėjusiojo parodymų patikimumą iš esmės sustiprina liudytojų V. S., M. T., E. K. ir M. N. parodymai, kad po įvykio R. S. savo buvusiai sutuoktinei V. S. telefonu nurodė, kad jį padūrė M., jį sužeistą namo palydėjusiam M. T. sakė, kad gavo peiliu būnant pas draugą (duomenys neskelbtini), o apklausti policijos pareigūnai E. K. ir M. N. patvirtino, kad klinikose prie medikų bendraujant su R. S., pastarasis iš karto nurodė, kad jį sužalojo G. Z. M.

23. Nukentėjusiajam R. S. padaryto sveikatos sutrikdymo faktas ir mastas nustatytas valstybės institucijų specialisto išvadose.

24. Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistės S. B. specialisto išvadoje Nr. G 2284/2021(02) nurodyta, kad R. S. konstatuota kiauryminis durtinis–pjautinis krūtinės-pilvo dešinės pusės sužalojimas su durtine pjautine žaizda krūtinės dešinėje, dešinės pilvo sienos pažeidimu, kepenų kairės skilties sužalojimu, kepenų pjautuvinio raiščio sužalojimu, lydimas pakraujavimo į pilvaplėvės ertmę ir taukinės ataugos įstrigimo į sužalojimo kanalą. Sužalojimas padarytas aštriu duriančiu–pjaunančiu įrankiu paveikus dešinę krūtinės-pilvo pusę, žalojanč?o įrankio ašmenimis nukreiptais iš viršaus žemyn. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. R. S. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kelių dienų bėgyje iki patekimo į stacionarą, tikėtina 2021 m. lapkričio 11 d. Sužalojimas dėl kiauryminio durtinio pjautinio dešinės pusės krūtinės–pilvo sužalojimo su durtine pjautine žaizda krūtinės dešinėje, dešinės pilvo sienos pažeidimu, kepenų kairės skilties sužalojimu, kepenų pjautuvinio raiščio sužalojimu, lydimo pakraujavimo į pilvaplėvės ertmę ir taukinės ataugos įstrigimo į sužalojimo kanalą vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktas) (2 t., b. l. 188–191). Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistės S. B. specialisto išvadoje Nr. pG 1404/2022(02) nurodyta, jog abejotina, kad G. Z. M., V. J. nurodytomis aplinkybėmis R. S. galėjo pats susižaloti (3 t., b. l. 7–9). Ekspertė S. B. teisme taip pat nurodė abejojanti, kad nukentėjęs galėjo tokį susižalojimą pasidaryti pats, jos vertinimu, kad asmuo save taip susižalotų, jo ranka turėjo būti laikoma keistai. Atsižvelgdama į specialisto išvadoje Nr. G 2284/2021(02) minėtus R. S. konstatuotus sužalojimus, o taip pat į tai, kad Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2281/2021(02) G. Z. M. konstatuota pjautinė žaizda kairės plaštakos II-ame piršte (3 t., b. l. 23–24), ekspertė S. B. nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp jų vyko intensyvios grumtynės, kadangi tokiu atveju būtų likę ir daugiau įvairių sužalojimų ant abiejų asmenų. Ekspertės vertinimu tai, kad G. Z. M., kurio paties teigimu dominuojanti ranka yra dešinė ir todėl peilio griebimas turėjo būti dešine ranka, bet gi sužalotas yra kairės rankos II-as pirštas, kas galėjo būti tik atsitiktinumas. Teisiamajame posėdyje davęs paaiškinimus ekspertas P. P. visiškai sutiko su eksperte S. B., kad smūgis iš viršaus į apačią ašmenimis savęs žalojimui nebūdingas, nes yra tik viena žaizda. Minėtas ekspertas taip pat paaiškino, kad kaltinamajam (tuo metu) buvo įpjauta į piršto galiuką, bet delniniam paviršiaus sužalojimui būdinga, kai žmogus sugriebia peilį, o šiuo atveju sužalojimas yra tik viename piršte, tai sugriebti peilio negalėjo, nebent tai įvyko grumtynių metu, tiksliai pasakyti negali. Eksperto vertinimu, jei sugriebiamas peilis, dažniausiai įsipjaunama daugiau pirštų, o ne vieną, kaip šiuo atveju. Šių specialisto išvadų ir ekspertų aiškinimų pagrindu apylinkės teismas pagrįstai atmetė G. Z. M. versiją, kad nukentėjęs R. S. galėjo susižaloti pats.

25. Šie faktiniai duomenys, tai yra nukentėjusiojo, liudytojų V. S., M. T., E. K. ir M. N. parodymai, specialisto išvados, ekspertų paaiškinimai, o taip rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga (įvykio vietos apžiūros protokolas, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas, tarnybiniai pranešimai, skaitmeninės laikmenos peržiūra, kt.) teisėtumo ir leistinumo aspektais abejonių nekelia, jie papildo vienas kitą ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad būtent nuteistasis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nors apeliaciniame skunde tvirtina, kad G. Z. M. veikė neatsargiai, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia pirmiau aptarti faktiniai duomenys, kurie patvirtina, jog nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, išgertuvių metu, kilus žodiniam tarpusavio konfliktui, ne mažiau kaip vieną kartą smogė kumščiu R. S. į galvos sritį, vieną kartą peiliu dūrė R. S. į krūtinės–pilvo sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam sunkiai sutrikdydamas sveikatą.

26. Kolegijos vertinimu, nuteistasis, būdamas pakaltinamas bei turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, puikiai suvokė, jog peiliu durdamas R. S. į krūtinės–pilvo sritį gali jį sunkiai sužaloti, suprato savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, tačiau to nepaisydamas tyčia veikė nusikalstamai.

27. Apeliacinio skundo argumentai, kad baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis davė prieštaringus parodymus yra nepagrįsti. Aukštesnis teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Joks esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017 ir kt.). Kaip minėta, viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusiojo R. S. duoti parodymai apie esmines įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs, jie esminiai sutampa su pirmiau aukštesnio teismo aptartais faktiniais duomenimis.

28. Skundo teiginiai, kad apylinkės teismas nurodo, jog anot liudytojų V. S., M. T., E. K. ir M. N. nukentėjusysis kartojo, kad jį sužalojo („padūrė“) nuteistasis, tačiau kokiomis aplinkybėmis tas įvykis įvyko ir ką reiškia ta nukentėjusiojo visiems kartota formuluotė „padūrė“ visiškai neaišku, prieštarauja objektyviems faktiniams bylos duomenims, todėl atmetami. Byloje neginčijamai nustatyta tokia faktinė aplinkybė, kad nuteistasis vieną kartą peiliu dūrė R. S. į krūtinės–pilvo sritį, ką nuteistasis po to liudytojams tiesiog įvardijo, kad jį „padūrė“, kad „gavo peiliu“, kad jį „sužalojo G. Z. M.“.

29. Gynėjas akcentuoja, kad įvykio vietoje (nuteistojo namuose) buvo vartojamas alkoholis, ko pasėkoje nukentėjusysis buvo toks girtas, dėl to liko miegoti pas nuteistąjį ant sofos, o į namus parvyko tik kitą rytą, o kas įvyko tarp sugėrovų, gali pasakyti tik pats nuteistasis ir įvykio liudytojas V. J.. Šiame nuosprendyje jau atkreiptas dėmesys į liudytojo V. J. parodymus (šio nuosprendžio 18-as punktas), kad jis tik žino, jog krisdamas nukentėjęs R. S. susižalojo, tačiau, kad šis liudytojas tai tikrai matė, jis nepatvirtino. Juolab ir apeliaciniame skunde toliau iš esmė yra sutinkama, kad kaip nukentėjusysis buvo sužalotas, liudytojas V. J. nematė, o matė tik kraują ant pastarojo (marškinėlių).

30. Nepagrįsti skundo argumentai ir dėl ekspertų išvadų. Skunde akcentuojama, kad byloje buvo atlikta eilė ekspertizių, kurios taip pat vienareikšmiškų atsakymų pateikti negalėjo, o tuo tarpu gynybos samdytas privatus ekspertas dr. P. P. nurodė, jog nukentėjusiojo patirtas sužalojimas galėjo būti padarytas kaltinamojo (tuo metu) apklausoje nurodomu mechanizmu (grumtynių metu, atiminėjant peilį, asmenims griūnant, virstant vienam ant kito), nes durtinė pjautinė žaizda krūtinės dešinėje yra pasiekiama nukentėjusiojo rankos, bei negalima pasisakyti apie tarpusavio konfliktavusių asmenų padėtį. Aukštesnis teismas pažymi, kad skunde minimas specialistų išvadose, o taip ekspertų paaiškinimuose esančias prielaidas bei abejones kategoriškai paneigia kiti bylos duomenys. Pažymėtina, kad specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Specialisto išvadą teismas paprastai vertina kartu su visa byloje ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju sistemiškai vertinant baudžiamosios bylos duomenų visumą, skunde minimos specialisto išvadose esančios prielaidos kategoriškai paneigtos baudžiamosios bylos duomenų visumą (nukentėjusiojo, liudytojų V. S., M. T., E. K. ir M. N. parodymais, rašytine bylos medžiaga).

31. Gynėjo vertinimu, taip pat yra neįmanoma nustatyti, kada tiksliai buvo sužalotas nukentėjusysis, nes pastarasis į gydymo ištaigą kreipėsi po keturių dienų, o tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje nurodoma, jog nukentėjusysis buvo sužalotas 2021 m. lapkričio 11 d. nuo 18.00 iki 24.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, tai yra nurodytas šešių valandų intervalas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2284/2021(02) aiškiai nurodyta, kad R. S. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kelių dienų bėgyje iki patekimo į stacionarą, tikėtina 2021 m. lapkričio 11 d., tai atitinka aukštesnio teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, faktinis nukentėjusiojo sužalojimo laikas aukštesniam teismui abejonių nekelia.

32. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog byloje nustatytų padarinių nuteistasis G. Z. M. nenorėjo. Tačiau pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad visgi jis numatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiką įvertino kaip padarytą nuteistajam veikiant netiesiogine tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, G. Z. M. veiksmus inkriminuodamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Todėl išteisinti nuteistąjį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

33. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Kauno apygardos teisme 2024 m. spalio 2 d. buvo gauti mokėjimo dokumentai (kopijos), patvirtinantys, kad G. Z. M. civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai atlygino skundžiamu nuosprendžiu priteistą 804,14 eurų turtinę žalą, o nukentėjusiajam R. S. sumokėjo 3 000,00 eurų turtinei žalai atlyginti. 2024 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas dar vienas mokėjimo dokumentas (kopija), patvirtinantis, kad nuteistasis nukentėjusiajam sumokėjo likusią skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dalį, tai yra 3 000,00 eurų (past. – iš viso nukentėjusiajam sumokėta 6 000,00 eurų neturinei žalai atlyginti).

34. Be to, 2024 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teisme buvo gauta G. Z. M.ir R. S. 2024 m. spalio 15 d. taikos sutartis, kurioje nurodyta, kad taikos sutarties šalys susitaiko, nukentėjusysis patvirtina, kad 6 000,00 eurų sumą iš nuteistojo gavo, pretenzijų jam neturi, o taip pat nukentėjusysis sutinka, kad nuteistasis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje nustatyta tvarka.

35. Teismo posėdžio metu apygardos teisme nuteistojo G. Z. M. gynėjas nurodė, kad jo ginamojo atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatų neprašo, kadangi tam nėra sąlygų. Teisėjų kolegija su tokia gynėjo pozicija sutinka.

36. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas tik esant minėtų sąlygų visumai. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis apibrėžta taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020). Nagrinėjamu atveju G. Z. M. yra padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą, savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažįsta, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, institutas šiuo atveju negali būti taikomas.

Dėl bausmės

37. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai G. Z. M. paskyrė per griežtą bausmę. Akcentuojama, kad asmuo yra visą gyvenimą dirbantis, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, turi gyvenamąją vietą, jo veika buvo sąlygota provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, asmuo neturi galiojančio teistumo (buvo pripažintas kaltu 2009 m. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį), padarytas sužalojimas nukentėjusiajam nesukėlė jokių reikšmingų pasekmių pastarajam ar jo sveikatai.

38. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki dešimties metų.

39. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu G. Z. M. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, nustatytinas ženkliai mažesnis BK 50 straipsnyje bei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, todėl svarstytina galimybė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę skirti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

40. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybe, buvimu. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas G. Z. M. skirtiną bausmę atsižvelgė į jo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimas padarytas veikiant tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimas padarytas nesiekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta). Taip pat buvo įvertinta kaltinamojo (tuo metu) asmenybė – praeityje yra teistas taip pat už smurtinį nusikaltimą, administracine tvarka baustas, pakaltinamas, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba. Nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos įvykdymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59 straipsnis). Tokių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

41. Apygardos teismas, nesumenkindamas nepateisinamo, pavojingo nuteistojo elgesio, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo konkrečiu atveju tik izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės bus įgyvendinta bausmės paskirtis, nevisiškai atitinka bylos faktinius duomenis. Tokia teismo išvada padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo G. Z. M. paskirtos bausmės, kurios dydis nors ženkliai mažesnis už vidurkį, padėtų įgyvendinti iš esmės tik vienintelį tikslą – nubaudimą. Tuo tarpu BK 41 straipsnis be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius ar labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

42. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-334-699/2017).

43. Vertinant nuteistojo asmenybę, pabrėžtina, kad G. Z. M. praeityje teistas 2009 m. gegužės 26 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dal 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Baudžiamosios bylos duomenimis, paskirtąją bausmę G. Z. M. atliko 2010 m. gegužės 10 d.., teistumas išnykęs, todėl BK 97 straipsnio prasme, jis laikomas neteistu. Administracine tvarka baustas. Nuo nagrinėjamo nusikaltimo padarymo yra praėję kiek daugiau nei treji metai, per šį laikotarpį negauta naujų duomenų apie G. Z. M. daromus teisės pažeidimus. Yra dirbantis. Turi pastovią gyvenamąją vietą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 2022 m. lapkričio 23 d. teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuotas kaltinamojo (tuo metu) gynėjo prašymas, suderintas su G. Z. M., prieš bylos nagrinėjimą skelbti pertrauką, kadangi kaltinamasis (tuo metu) planuoja kažkiek atlyginti žalos nukentėjusiajam, gal net taikiu būdu išspręsti kilusį ginčą ir palengvinti teisminį procesą (4 t., b. l. 52–53). Kaip jau minėta, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta G. Z. M. ir R. S. 2024 m. spalio 15 d. taikos sutartis, iš kurios matyti, kad ginčo šalys susitaikė, o taip pat apygardos teismui pateikti įrodymai, kad nuteistasis atlygino visą iš jo skundžiamu nuosprendžiu civiliniams ieškovams Kauno teritorinei ligonių kasai ir R. S. priteistą žalą. Tai iš esmės leidžia spręsti, kad nuteistasis dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ne tik izoliuotų nuteistąjį nuo visuomenės, pašalintų jį iš darbo rinkos, tačiau turėtų ženklią įtaką ir pastarojo asmenybei.

44. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti G. Z. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, nustatant maksimalų šios bausmės rūšies 2 (dvejų) metų terminą (BK 48 straipsnio 2 dalis).

45. BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4, 5 dalyse numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti įpareigojimus ir draudimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, jam vietoje intensyvios priežiūros skiriamas įpareigojimas ir draudimas, kurie užtikrins bausmės paskirties įgyvendinimą: per visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

46. Esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo G. Z. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

47. Pažymima, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos daroma išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus. Aukštesnysis teismas nagrinėjamu atveju sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje buvo atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, o neaptarti šio apeliacinio skundo motyvai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo G. Z. M. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

G. Z. M. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę, per visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant nuteistąjį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo Probacijos tarnyboje dienos.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.