Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistųjų D. P. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams.

D. P. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas D. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. balandžio 30 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. P. pripažintas recidyvistu.

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir nuteistas:

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

– pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – laisvės atėmimu 4 metams.

V. V. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. V. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas V. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. balandžio 30 d. iki 2024 m. liepos 23 d.

V. V. pripažintas recidyvistu.

Tenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. S. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš D. P. ir V. V. R. S. solidariai priteista 440,40 Eur turtinės žalos atlyginimo, procesas dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. S. civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo nutrauktas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų D. P. ir V. V. priteista 272,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei iš nuteistojo V. V. priteista 296,92 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. V. V. A. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 1 051,67 Eur išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš D. P. valstybės naudai nepriteistos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 1 283,34 Eur išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš V. V. valstybės naudai nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistųjų veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam D. P. paskyrė tinkamą bausmę. Vis tik, teisėjų kolegija vertina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu tinkamai įvertino aplinkybę, kad nėra nustatyta nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir jam paskyrė tinkamą bausmę, tačiau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. V. atlygino dalį priteistos žalos, todėl šią aplinkybę teisėjų kolegija įvertina ir konstatuoja, jog tai yra V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai nuteistajam V. V. už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė švelninama.

Dėl įrodymų vertinimo

15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

16. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.

17. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl V. V. ir D. P. padarytų nusikalstamų veikų ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas V. V. ir D. P. inkriminuotas nusikalstamas veikas, vertindamas tiek nuteistųjų gynybines pozicijas, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma skunduose, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visuma. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Dėl turto prievartavimo panaudojant fizinį smurtą (BK 181 straipsnio 2 dalis)

19. V. V. ir D. P. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, dėl to, kad veikdami kartu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą (grynuosius pinigus) iš nukentėjusiojo R. S.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia byloje surinktų duomenų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog nuteistųjų kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nukentėjusiojo parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė esminius BK ir BPK reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos parodymus, arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. S. iš esmės analogiškus parodymus davė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu ir savo pareiškime. Nukentėjusiojo parodymai esminėse detalėse nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių galima būtų daryti išvadą, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius. Nors nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu, kadangi nukentėjusysis, duodamas parodymus, buvo neblaivus, tačiau teisėjų kolegija šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nėra tokių duomenų, kad nukentėjusysis R. S. dėl girtumo negalėjo įsiminti ir tinkamai papasakoti bylai reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. S. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad nukentėjusiojo R. S. parodymai yra patikimi ir nuoseklūs.

27. Byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nuteistieji buvo suinteresuoti gauti pinigų iš nukentėjusiojo. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. V. nurodė, kad eidami į barą su D. P. pinigų neturėjo, nes žinojo, jog galima sutikti kažkokių pažįstamų ir paprašyti. Vėliau bare jie netikėtai sutiko R. S., gali būti, kad jo prašė, kad šis jiems nupirktų alkoholio. Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nei vienas iš nuteistųjų neturėjo pinigų, tačiau į barą ėjo tikėdamiesi, kad alkoholio jiems kažkas nupirks. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji turėjo siekį gauti pinigų, todėl to pinigų reikalavo iš nukentėjusiojo R. S. Be to, nuteistieji žinojo, kad nukentėjusysis turi pinigų, kadangi šis visą vakarą pirko alkoholį sau ir nuteistiesiems, atsiskaitydamas banko kortele. Nuteistasis V. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, jog R. S. turi banko kortelę, klausė R. S., ar šis gali jam paskolinti 70 Eur. Nuteistasis D. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad matė R. S. banko kortelę. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistieji iš nukentėjusiojo norėjo gauti pinigų, o tam tikslui pasiekti naudojo psichinę prievartą, fizinį smurtą ir taip prievartavo svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų nurodytas aplinkybes vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

28. Vertinant liudytojos M. M. parodymus dėl nukentėjusiojo R. S. turto prievartavimo jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė minėtos liudytojos parodymais. Iš liudytojos M. M. parodymų matyti, kad ji su nukentėjusiuoju bendravo iš karto po įvykio ir nurodė, jog klausė sumušto vyro, kas nutiko. R. S. paaiškino, kad du vyrai jį mušė, reikalavo iš jo pinigų, jai paklausus, ar turi šiems vyrams pretenzijų, nukentėjęs pasakė, kad turi, tačiau bijo rašyti pareiškimą, nes apie tai sužinoję užpuolikai gali jį vėliau užmušti. Nors nurodyti įrodymai nėra tiesioginiai, tačiau jie papildo anksčiau aptartus tiesioginius įrodymus (paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, specialisto išvadą) bei sudaro nuoseklią loginę grandinę, leidžiančią spręsti dėl nuteistųjų veikos, tikslų ir kaltės, siekiant panaudojus smurtą priversti nukentėjusįjį atiduoti grynuosius pinigus.

29. Analizuojant byloje esančius įrodymus svarbios aplinkybės užfiksuotos policijos pareigūnų vaizdo stebėjimo kameromis, tvirtinamomis prie drabužių (angl. body camera; toliau – vaizdo stebėjimo kamera). Iš šių vaizdo stebėjimo kamerų įrašų matyti, kad juose užfiksuotas pokalbis tarp pareigūno ir nukentėjusiojo R. S. iš karto po įvykio. Minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kad pareigūnas nusiveda nukentėjusįjį į šalį ir prašo papasakoti, kas įvyko. R. S. nurodo pareigūnui, kad nuteistieji nenorėjo jo išleisti iš namų, sakė duoti 150 Eur, jis norėjo pabėgti namo, bet jam to neleido. Nuteistieji jį sumušė prie bankomato, reikalavo pinigų. Šie nukentėjusiojo paaiškinimai iš esmės nesiskyrė ir nuo jo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų bei jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme. Tarp jų prieštaravimų dėl V. V. ir D. P. atlikto turto prievartavimo nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo nustatyta.

30. Nepagrįsti V. V. skundo argumentai, kad jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi tiek jo, tiek kito bendrininko D. P. veiksmuose nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Nuteistųjų argumentai, kad jie prieš nukentėjusįjį panaudojo tik fizinį smurtą, tačiau turto (grynųjų pinigų) neprievartavo, prieštarauja jau aptartiems bylos duomenims. Įvertinus visus išdėstytus faktinius duomenis ir nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinių skundų argumentai yra neįtikinantys. Visa nagrinėjamo įvykio eiga, nuteistųjų V. V. ir D. P. elgesys su nukentėjusiuoju neleidžia abejoti, kad V. V. su D. P. suprato, jog prievartauja turtą bei norėjo taip veikti, siekiant bendro nusikalstamo rezultato – gauti svetimą turtą (grynuosius pinigus), pažeidžiant nukentėjusiojo teises ir interesus. Nukentėjusiojo R. S. duotais parodymais, specialisto išvada, nuotraukomis iš bankomato, policijos pareigūnų vaizdo stebėjimo kameromis, liudytojos M. M. parodymais ir kita byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad iš pradžių V. V. užrakino buto duris ir neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, iš nukentėjusiojo R. S. reikalavo duoti jam 150 Eur, pagrasino, kad priešingu atveju neišleis nukentėjusiojo iš buto. Vėliau V. V. nurodė R. S. išgryninti pinigus bankomate. V. V., D. P. ir R. S. einant R. S. pradėjo bėgti, o V. V. iš nugaros nukentėjusiajam prikišo peilį prie kaklo, bei neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, reikalavo duoti jam 500 Eur. R. S. nepavykus išgryninti pinigų, D. P. tyčia sudavė nukentėjusiajam rankomis ne mažiau 10 kartų į veidą. Vėliau V. V. su D. P. toliau naudojo kaltinime nurodytą fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad be visų jau aptartų aplinkybių, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog V. V. nukentėjusiajam sakė, kad jis turi paduoti 500 Eur, kitaip jo giminaičiams bus blogai bei norėjo nuimti žiedą nuo R. S. rankos sakydamas, kad tai bus užstatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina psichinės prievartos panaudojimo požymį, kadangi byloje nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, jog nukentėjusysis R. S. suprato, kad pinigus jis turi perduoti vykdydamas neteisėtus nuteistųjų bendrininkų reikalavimus, nes kitu atveju gali būti įvykdyti nuteistųjų nurodyti ketinimai. Taigi, visi išvardyti nuteistųjų atlikti veiksmai neabejotinai paneigia nuteistųjų aiškinimą, kad jie tik panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

31. Apeliantas D. P. teigia, kad nebuvo įrodyta tai, jog jis prievartavo turtą, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek jį nuteisė kaip bendrininką.

32. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2013, Nr. 2K-49/2014). Kaip jau minėta, būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, ir bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo D. P. teiginiai, kad neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, bendrininkaujant kartu su V. V., paneigti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nors darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, aktyvesnis buvo V. V. (užrakino buto duris, kad nukentėjusysis neišeitų, iš pradžių reikalavo duoti 150 Eur, po to 500 Eur, grasino, kad neišleis nukentėjusiojo iš buto, reikalavo išgryninti pinigus bankomate, iš nugaros nukentėjusiajam prikišo peilį prie kaklo, spardė nukentėjusįjį kojomis į galvą, suduodamas ne mažiau 3 smūgių bei 1 kartą dūrė peiliu į nugaros sritį), tačiau ir D. P. savo veiksmais taip pat aktyviai prisidėjo prie jiems inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių įgyvendinimo (sudavė nukentėjusiajam rankomis ne mažiau 10 kartų į veidą, o nukentėjusiajam nugriuvus dar sudavė ne mažiau 14 smūgių kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas). Abu nuteistieji veikė suderintai, vieni kitų veiksmams pritarė, siekė vieningo tikslo – priversti R. S. perduoti jiems turtą ir aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo.

34. Iš byloje esančios medžiagos, nuteistųjų V. V. ir D. P. duotų parodymų bei nukentėjusiojo R. S. paaiškinimų nustatyta, kad visą kaltinime nurodytą laiką (2024 m. balandžio 29 d., laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 02.00 val.) nuteistieji ir nukentėjusysis buvo kartu. Taigi, V. V. atliekant jam inkriminuotus veiksmus, šalia visą laiką buvo D. P., kuris atliko jam inkriminuotus veiksmus. Nors iš bylos medžiagos nėra nustatyta, kad V. V. ir D. P. iš anksto būtų sutarę savo veiksmus, nusikalstamos veikos atlikimą ir jos eigą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teismų praktiką, konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bylos įrodymai patvirtina, kad V. V. ir D. P. kartu atliko nusikalstamą veiką, turto prievartavimas buvo įvykdytas sujungus abiejų nuteistųjų pastangas. Iš aukščiau aprašytos bylos medžiagos bei aptartų nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymų matyti, jog D. P. suvokė prievartaujantis turtą ir dalyvaujantis nusikalstamoje veikoje, kadangi kartu su kitu nuteistuoju ėjo iki bankomato, stovėjo šalia tuo metu, kai V. V. reikalavo iš nukentėjusiojo nuimti pinigus bei nepavykus nuimti pinigų pats ėmė nukentėjusiojo kortelę į rankas ir naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad tęsiant nusikalstamą veiką V. V. iš nugaros nukentėjusiajam prikišo peilį prie kaklo ir reikalavo duoti jam 500 Eur, po ko tiek V. V., tiek D. P. tyčia sudavė kaltinime nurodytus smūgius tikslu gauti iš nukentėjusiojo pinigų. Nors D. P., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad nematė, jog V. V. turėjo peilį, tačiau šios nuteistojo nurodytos aplinkybės vertinamos kaip gynybinė pozicija, kadangi V. V. peilį akivaizdžiai demonstravo nukentėjusiajam, juo dūrė nukentėjusiajam į nugarą, todėl būdamas šalia D. P. turėjo tai matyti. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad D. P. savo dalyvavimu sudarė sąlygas kito bendrininko (V. V.) nusikalstamam veikimui ir to norėjo. Abiejų nuteistųjų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė. Tokie nuteistųjų veiksmai iš esmės reiškė susitarimą (šiuo atveju konkliudentiniais veiksmais) bendrai prievartauti turtą ir šioje konkrečioje situacijoje susitarimas pasireiškė sutartinais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad jie abu pritaria vieni kitų veiksmams, sutinka su jų neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrąją valią – prievartauti turtą. Bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, todėl laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai.

35. Apibendrinant nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės elementai atskleidžia ir šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, kuri pasireiškė nuteistųjų V. V. ir D. P. tiesiogine tyčia, nukreipta į turto prievartavimą – nukentėjusiojo vertimą duoti pinigus, grasinant panaudoti fizinį smurtą ir panaudojant fizinį smurtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Akivaizdu, kad V. V. ir D. P. suvokė pavojingą daromų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl jų padaryta nusikalstama veika visiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Dėl nuteistojo V. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 2 dalyje

36. V. V. apeliaciniame skunde teigiama, jog jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jis visiškai atlygino priteistą žalą nukentėjusiajam R. S., Vilniaus teritorinei ligonių kasai bei atlygino dalį žalos V. A. Apeliantas savo noru atlygino 1 059,81 Eur iš 2 009,81 Eur padarytos žalos. Šios lengvinančios aplinkybės pripažinimas, nuteistojo įsitikinimu, turėtų lemti jam paskirtos bausmės sušvelninimą.

37. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326-303/2019, Nr. 2K-57-1073/2024).

38. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad iš D. P. ir V. V. R. S. solidariai priteista 440,40 Eur turtinės žalos atlyginimo, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų D. P. ir V. V. priteista 272,49 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei iš nuteistojo V. V. priteista 296,92 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. V. V. A. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kartu su apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. pateikė mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad jis nukentėjusiajam R. S. yra atlyginęs 440,40 Eur, Vilniaus teritorinei ligonių kasai - 569,41 Eur ir nukentėjusiajam V. A. - 50 Eur. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. V. pateikė mokėjimo nurodymus, kurie patvirtina mokėjimus, atliktus V. A. (2025 m. birželio 4 d., 2025 m. birželio 19 d., 2025 m. liepos 21 d., 2025 m. rugpjūčio 8 d. atlygino po 10 Eur).

39. Taigi, nuteistasis V. V. yra atlyginęs žymią dalį priteistos žalos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam V. V. skirtinos bausmės, šių aplinkybių nevertino, kadangi V. V. žymią priteistos žalos dalį atlygino jau po pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio. Kaip jau minėta, teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki apeliacinio skundo padavimo V. V. atlygino 1 059,81 Eur iš 2 009,81 Eur priteistos žalos. Po apeliacinio skundo padavimo V. V. atlygino dar 40 Eur priteistos žalos. Teisėjų kolegija pažymi, kad matyti nuteistojo sistemingas mokėjimas už nusikalstama veika padarytą žalą prieš apeliacinio skundo padavimą ir po jo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis V. V. deda realias pastangas atlyginti padarytą žalą. Be kita ko, iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. V. reguliariai dirba ir gauna darbo užmokestį, 2025 m. spalio 9 d. sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, sutarta dėl 1 038 Eur mėnesinio darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios charakterizuojant nuteistąjį V. V., todėl pripažįstama nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis atlygino dalį nusikalstama veika padarytos turtinės žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kartu su kitomis byloje nustatytomis bausmei skirti reikšmingomis aplinkybėmis vertintina bausmės skyrimą reglamentuojančių BK bendrosios dalies nuostatų taikymo kontekste.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

40. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

41. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. ir D. P. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės 4 metams. Be to, V. V. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams.

42. Vilniaus apygardos teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį nustatydamas V. V. skirtinų bausmių dydžius, atsižvelgė į tai, kad jis tyčia padarė sunkų baigtą nusikaltimą, taip pat vieną tyčinį baigtą nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nusikaltimą įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas, teismo vertinimu, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinta tai, kad tiek dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje, tiek dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertindamas V. V. asmenybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jam buvo nustatyti (duomenys neskelbtini), jis anksčiau teistas, baustas už administracinių nusižengimų padarymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą kitaip vertinti tas pačias, bausmei skirti reikšmingas, aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, tačiau pažymi, kad pripažinus nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, jog jis atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis), bei įvertinus tai, kad nuteistasis dirba, švelnintina nuteistajam už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam V. V. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį skirtina bausmė – 3 metai 9 mėnesiai laisvės atėmimo, kuri yra adekvati nuteistojo asmenybei ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumui, atitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimus bei padės užtikrinti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. V. bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir jam skirtina galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams.

43. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl nuteistajam D. P. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, tyčia padarė vieną sunkų baigtą nusikaltimą. Įvertinta tai, kad D. P. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai, jog nusikaltimą įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertindamas D. P. asmenybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis niekur nedirba, anksčiau teistas, baustas už administracinių nusižengimų padarymą.

44. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir sušvelninti D. P. paskirtos bausmės. Nors D. P. apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis augina mažametį (duomenys neskelbtini) sūnų bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus, be to, pateikė teigiamai laisvės atėmimo įstaigoje jį charakterizuojančią medžiagą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė būtų per griežta ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei apeliantas V. V., D. P. nedėjo pastangų atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, jo veiksmai įvykio metu buvo itin grubūs, kadangi spardė ant žemės sėdintį nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neįžvelgia pagrindo keisti D. P. paskirtos bausmės.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

45. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. spalio 22 d., 2025 m. spalio 27 d., 2025 m. lapkričio 7 d. pažymos, kuriose nurodyti apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžiai teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems V. V., D. P. pagal 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. KTS-2025-06262 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje Nr. APD-2025-11730 nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 222,92 Eur dydžio išlaidas (už antrinę teisinę pagalbą V. V.) (8 t., b. l. 187–190). Pažymoje Nr. APD-2025-11971 nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 316,67 Eur dydžio išlaidas (už antrinę teisinę pagalbą D. P. (pastaba – pažymoje suklysta nurodant, kad V. V.)). Pažymoje Nr. APD-2025-12497 nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 325 Eur dydžio išlaidas (už antrinę teisinę pagalbą V. V.).

46. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

47. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų V. V. ir D. P. apeliacinius skundus. V. V. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o D. P. apeliacinis skundas atmestas. Abiem nuteistiesiems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taigi jų galimybės sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymose nurodytas sumas už suteiktą teisinę pagalbą yra apribotos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog konkrečiu atveju nėra tikslinga iš nuteistųjų išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendį:

Pripažinti V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru iš dalies atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 2 dalis).

V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) paskirti laisvės atėmimo 3 metams 9 mėnesiams bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. V. bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir jam paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 9 mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistųjų V. V. ir D. P. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.