- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-29
- Bylos Nr.
- AN2-541-843/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00656-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Aušra Bielskė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėja Aušra Bielskė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimo, kuriuo V. B. (U. B.) pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 208 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 3500 Eur bauda, išdėstant baudos mokėjimą 24 mėn. terminui, su kontrabandos daiktų ir automobilio „Mercedes-Benz A190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu, pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 29 d. nutarimu V. B. nubaustas pagal ANK 208 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2019 m. rugpjūčio 26 d., apie 7.00 val., Vilniaus rajone, Kenos geležinkelio poste, vykdamas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką lengvuoju automobiliu „Mercedes-Benz A190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nedeklaravęs ir nepateikdamas muitinės kontrolei bei paslėpęs automobilio dvigubame dugne gabeno 1450 pakelių cigarečių „Pall Mall Demi Blue“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė 4785 Eur. Taip jis pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, Sąjungos muitinės kodekso 139 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai bei argumentai
2. Apeliaciniu skundu V. S. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimo dalį dėl kontrabandos daiktų gabenimo priemonės, automobilio „Mercedes-Benz A190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo ir šią transporto priemonę grąžinti jam kaip savininkui.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas neteisingai vertino ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, o būtent: byloje nėra jokių konkrečių duomenų, jog apeliantas žinojo apie tai, kad su jo automobiliu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. B. ruošiasi daryti administracinį nusižengimą. Apelianto teigimu, ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad automobilį kaip kontrabandos padarymo priemonę galima konfiskuoti tik tuo atveju, jeigu jo savininkas žinojo, jog šis bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-976/2018). Skunde nurodoma, kad apelianto kaip savininko nuosavybės teisę gina ir Konstitucijos 23 straipsnis. Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kitiems asmenims nuosavybes teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais, atidžiai įvertinant padarytos kontrabandos pavojingumą, atkreipiant dėmesį į tai, kaip savininkas kontrabandos gabenimo priemonę perdavė pažeidėjui arba kitaip buvo sudarytos sąlygos tuo daiktu pasinaudoti. Tai reiškia, kad aptariamo daikto konfiskavimui pritaikyti būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (Konstitucinio teismo 2007 m. balandžio 8 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-23/2012)
Šalies argumentai
4. Apelianto teigimu tai, kad V. B. anksčiau administracine tvarka nebaustas, administracinį nusižengimą padarė pirmą kartą, patvirtina, jog apeliantas negalėjo žinoti apie slėptuvės kontrabandai įrengimą bei automobilio naudojimą kontrabandai gabenti. Be to, nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas sukels tiesioginius nuostolius apeliantui, tačiau neturės jokio tiesioginio poveikio pažeidėjui V. B..
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus teritorinė muitinė prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas pagrįstai konfiskavo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 208 straipsnio 3 dalyje, padarymo priemonę – automobilį „Mercedes-Benz A190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Praktikoje laikomasi pozicijos, kad trečiajam asmeniui priklausančio automobilio konfiskavimui būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu elgėsi taip nerūpestingai, kad kiti asmenys galėjo jį panaudoti priešingai visuomenės interesams (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-164-195/2017). Siekiant prevencinių tikslų, net jei savininkas nežinojo apie jo transporto priemonėje įrengtas slėptuves, tokios transporto priemonės grąžinimas savininkui nėra galimas (Vilniaus apygardos teismo nutarimas Nr. AN2-80-211/2019).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. ANK 208 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad už šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas gabenimo ir kitų priemonių, skirtų kontrabandos daiktams per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti arba jiems slėpti, konfiskavimas. Pagal ANK 29 straipsnio 1 dalies nuostatas konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Pastarojoje teisės normoje tokia galimybė numatyta tik konstatavus bent vieną iš šių sąlygų: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Kartu pabrėžtina ir tai, kad šios konfiskavimo sąlygos ar bent viena iš jų, kaip ir administracinio nusižengimo sudėties požymiai, turi būti įrodytos byloje surinktais ir ištirtais patikimais įrodymais. Be to, įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Ši pareiga, visų pirma, tenka administracinio nusižengimo tyrimą atliekantiems pareigūnams bei bylą nagrinėjančiai institucijai (ANK 566, 567, 569 straipsniai).
7. Byloje surinkti įrodymai patikimai patvirtina, kad V. B. automobiliu „Mercedes-Benz A190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno automobilio dvigubame perdarytame dugne paslėptus 1450 pakelių (29000 vnt.) cigarečių. Akivaizdu, kad be automobilio tokio didelio cigarečių pakelių kiekio gabenimas būtų daug sudėtingesnis, įrengta slėptuvė akivaizdžiai apsunkino neleistinai gabentų daiktų aptikimą patikrinimo metu, todėl šį automobilį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kontrabandos nusižengimo priemone. Tačiau automobilio registracijos liudijime (b. l. 3) transporto priemonės savininku yra nurodytas ne V. B., o V. S..
8. Pirmosios instancijos teismo nutarime nėra įvardijama konkreti teisės norma, kuria remiantis teismas nusprendė taikyti minėtos transporto priemonės konfiskavimą, tačiau iš pateiktos argumentacijos spręstina, kad buvo vadovautasi ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu. Kaip jau buvo minėta, šios teisės normos nuostatos galimybę konfiskuoti ne pažeidėjo nuosavybę sieja su privalomai konstatuotina aplinkybe – perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo (turto savininkas) žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti. Aiškinant šią teisės normą sistemiškai, atsižvelgtina ir į tai, kad įstatymo leidėjas šiuo atveju numatė siauresnę galimybę konfiskuoti turtą, nei, pavyzdžiui, to paties ANK 29 straipsnio 4 dalies 5 punkte ar, palyginimui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte, kuriuose galimybė konfiskuoti turtą numatyta tiek nustačius, kad turto savininkas žinojo, jog jo turtas bus naudojamas uždraustai veikai daryti, tiek ir pripažinus, kad jis turėjo bei galėjo tai žinoti. Šiuo atveju ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatydamas siauresnes konfiskavimo galimybes įstatymo leidėjas siekė daugiau apsaugoti sąžiningų trečiųjų asmenų, kuriems priklausantis turtas gali būti konfiskuotas, teises ir interesus. Tad remiantis tuo spręstina, kad ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymui yra būtina nustatyti, kad turto savininkas, visų pirma, žinojo, tai yra turėjo duomenų, kurių pagrindu suvokė, kad jo turtas bus panaudotas uždraustai veikai daryti, tačiau tam nesudarė kliūčių, neprieštaravo arba buvo abejingas. Turto savininkui tenka pareiga užtikrinti, kad jo turtas nebūtų naudojamas priešingai visuomenės interesams, ir asmuo, veikdamas reikiamai aktyviai bei rūpestingai, domėdamasis savo turto panaudojimo aplinkybėmis, turi galimybę užkirsti jo naudojimą draudžiamai veikai daryti. Tačiau ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas, kuriuo ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, negali būti aiškinamas plečiamai. Galimybė taikyti šią teisės normą nustačius, kad turto savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas uždraustai veikai daryti, nėra numatyta. Tokios išvados iš esmės atitinka ir esamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-976/2018).
9. Byloje nėra jokių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad V. S. žinojo, suvokė, jog jam priklausantis automobilis bus naudojamas kontrabandos nusižengimui daryti. Tai teismo posėdžio metu neigė tiek V. S., tiek V. B.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šios aplinkybės kategoriškai nekonstatavo ir pats teismas, kuris ginčijamame nutarime įvertinęs surinktus įrodymus padarė išvadą, kad automobilio savininkas žinojo arba turėjo žinoti, kad jam priklausančioje transporto priemonėje yra įrengta slėptuvė draudžiamiems daiktams gabenti, (...), nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, neužtikrino, kad jo vardu registruotas automobilis nebūtų naudojamas darant vieną pavojingiausių administracinės teisės pažeidimų, dėl ko nuspręsta transporto priemonę konfiskuoti. Šios teismo nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos atsižvelgus ir į tai, kad iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog V. B. anksčiau nei administracine, nei baudžiama tvarka, nei už kontrabandą, nei už kitus nusižengimus baustas nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad V. S. dalyvavo V. B. įrengiant slėptuvę, asmenys gyvena atskirai, kartu jokios bendros veiklos nevykdo, per valstybės sieną kartu nevyko. Tad vien tai, kad automobilyje buvo įrengta slėptuvė (dvigubas dugnas), ką akcentavo pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamas ir įtikinamas pagrindas išvadai, kad V. S. žinojo, jog automobilis bus panaudotas kontrabandos nusižengimui daryti. Tuo pačiu to nepakanka šio turto konfiskavimo pagrindui, numatytam ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte, pagrįsti.
10. Tačiau nežiūrint aukščiau išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pagrindas konfiskuoti minėtą transporto priemonę buvo. Kaip jau buvo minėta, automobilio registracijos liudijime (b. l. 3) transporto priemonės savininku yra nurodytas V. S.. Kaip automobilio savininką šį asmenį įvardijo tiek V. B., tiek pats V. S., tačiau įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą spręstina, kad minėtas įrašas transporto priemonės registracijos liudijime buvo tik formalus, faktiniu automobilio savininku ir valdytoju buvo ne V. S., o būtent V. B.. Kaip matyti iš šių asmenų paaiškinimų (b. l. 18-21, 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio garso įrašas), abu jie patvirtino, kad V. S. perdavė automobilį V. B. prieš kelis mėnesius iki nusižengimo padarymo nuolatiniam asmeniniam naudojimuisi neapibrėžtam laikui. V. S. patvirtino, kad pats naudojasi kitu automobiliu, tad šiam nagrinėjimui aktualus automobilis jam buvo nereikalingas, jis ilgą laiką stovėjo nenaudojamas, jis ketino jį parduoti, nes reikėjo mokėti apie 200 Eur vien už draudimą, tačiau neturėjo tam laiko, todėl atidavė automobilį V. B., kuriam perėjo ir pareiga mokėti draudimo įmokas, atlikti techninę apžiūrą. V. B. patvirtino, kad nuolat naudojosi šiuo automobiliu, savo nuožiūra įrengė jame dvigubą dugną. Iš transporto priemonės techninės būklės akto matyti, kad slėptuvė buvo įrengta sumažinus degalų talpyklą slėptuvės naudai. Tokie pakeitimai yra ne laikino, o nuolatinio pobūdžio, jų realizavimui, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, reikia papildomo pasiruošimo, specialios įrangos ir pastangų. Tai leidžia spręsti, kad V. B. su šiuo automobiliu elgėsi kaip su savu. Teismo posėdžio metu V. S. nereiškė jam jokių pretenzijų. Įvertinus šiuos duomenis tiek atskirai, tiek visumoje, teismas daro išvadą, kad automobilio faktinis savininkas ir valdytojas buvo administracinį nusižengimą padaręs asmuo – V. B.. Tokiu atveju konfiskavimas taikomas ANK 29 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu, o šio straipsnio 4 dalies 1-5 punktuose numatytų sąlygų konstatavimas yra nereikalingas. Papildomai pažymėtina, kad automobilio kaip administracinio nusižengimo padarymo priemonės konfiskavimas iš faktinio jo savininko bei valdytojo yra pripažįstamas kaip teisėtas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-193-719/2018).
11. Pagrindo spręsti, kad taikytas konfiskavimas neatitiko proporcingumo reikalavimų, nėra. Ši išvada padaryta atsižvelgus tiek į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, kurios vertintos individualizuojant nuobaudą, tiek į byloje esančius duomenis apie automobilio vertę bei esamą techninę būklę (b. l. 2, 3, 12). Automobilis yra 2000 m. laidos, rūšinis įvertinimas – 500 Eur, beveik visos transporto priemonės detalės yra pažeistos. Be to, šiuo atveju esminę reikšmę turi ir tai, kad jame yra įrengta slėptuvė. Tokios transporto priemonės konfiskavimas yra reikšmingas siekiant prevencinių tikslų, o būtent, kad ji ateityje nebūtų vėl panaudota uždraustų veikų vykdymui.
12. Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti ginčijamą 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimą nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.