- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- A-1114-261/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03893-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 434,43 Eur (1 500 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. 8 kv. m kameroje su dar 3 asmenimis. Taip pat nurodė, kad kalėdamas ne kartą prašė medicinos pagalbos, nes serga ir jam reikalingi vaistai, tačiau į šiuos prašymus neatsižvelgta. Nurodė, kad kameroje tvyrojo karštis, vienintelė ventiliacija buvo atidarytas langas, kieme nuolat lojo šunys, nuo šunų ekskrementų tvyrojo didžiulė smarvė. Į pareiškėjo nusiskundimus Lukiškių TI-K neatsižvelgė. Dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali miegoti, pasidarė dirglus, jaučia baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus.
Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Nurodė, kad kamerų remontas daromas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.
Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma pastatyti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 44-48) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 69 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi padaryta išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m, joje iš viso buvo 3 asmenys. 2013 m. rugpjūčio 10 d. perkeltas į gyvenamąją kamerą Nr. 265, kurios plotas – 7,87 kv. m, joje tą dieną iš viso buvo 3 asmenys. 2013 m. rugpjūčio 11 d. – 2013 m. rugpjūčio 18 d. iš viso buvo 4 asmenys, 2013 m. rugpjūčio 19 d. – 3 asmenys. 2013 m. rugpjūčio 20 d. – 4 asmenys. 2013 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iąją valdybą. Iš šių duomenų teismas nustatė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 2013 m. rugpjūčio 9 d. (kameros Nr. 117 plotas 7,31 kv. m / 3 asmenų = 2,43 kv. m 1 asmeniui) ir 2013 m. rugpjūčio 10 d. – 2013 m. rugpjūčio 20 d. (kameros Nr. 265 plotas 7,87 kv. m / 3 asmenų = 2,62 kv. m 1 asmeniui), iš viso 12 dienų.
Dėl Lukiškių TI-K perpildymo teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad Lukiškių TI-K didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti ir dėl to pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas, įpareigojantis užtikrinti sveikatai saugią aplinką, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad iš esmės kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu.
Dėl medikamentų ir gydymo teismas iš pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas dėl medikamentų į administraciją kreipėsi tik kartą ir jam buvo suteikti vaistai nuo skausmo (b. l. 5, 21). Pareiškėjas Lukiškių TI-K veiksmų (kad neregistruoja jo skundų) Kalėjimų departamentui neskundė. Taigi nurodytų Lukiškių TI-K galimų pažeidimų šiuo metu nėra galimybių įrodyti (joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliekamas ir šiuo metu nustatyti kokių nors aplinkybių neįmanoma). Pažymėta, kad medicininių paslaugų kokybės ar tinkamumo tyrimas nėra administracinio teismo kompetencija. Nurodytus skundus nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl kitų kalinimo sąlygų teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-459 pažymėta, kad kameros Nr. 265 langai yra pritaikyti vėdinti (b. l. 31). Pareiškėjas taip pat teigia, kad kieme nuolat lojo šunys (dėl to buvo pateikęs skundą, b. l. 21), nuo šunų ekskrementų tvyrojo didžiulė smarvė. Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. 96-1274 (b. l. 4), kuriame pasiūlė uždaryti langą, jeigu triukšmas sukelia nepatogumų, ir paaiškino, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą tarnybiniai šunys gali būti panaudojami saugoti teritoriją. Skundo Kalėjimų departamentui pareiškėjas neteikė. Dėl nurodytų aspektų pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą ar Kalėjimų departamentą. Nesant pareiškėjo skundų, nebuvo atliekamas joks tyrimas šiuo klausimu, todėl šiuo metu nustatyti buvus higienos normos pažeidimą tam tikrose kamerose neįmanoma. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo argumentai atmesti.
Teismas sprendė, jog išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, o atlyginant žalą, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.
Nors pareiškėjas prašė priteisti atlyginti 434,43 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir prastai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala, nesvarbu, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei taip sukėlus jam nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis – pažeidimo mastą (mažas), intensyvumą (nedidelis) ir trukmę (12 dienų), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertinamas 69 Eur.
III.
Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57-60), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują, atitinkantį teisės aktus, sprendimą, kuriuo būtų tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą), išaiškinančia, jog pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (3 str.) asmens kalinimo sąlygos neturi pažeisti jo žmogiškojo orumo, sukelti tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir turi būti adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė, o valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomis minėtus reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio požiūriu (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau nei trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2011 m. sausio 20 d. sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją).Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.271 straipsnio 1 ir 2 dalimis dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl jos institucijų neteisėtų aktų ar veiksmų. Taip pat remiasi CK 6.250 straipsniu dėl neturtinės žalos. Prezumpcija ta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove, todėl teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet su psichine bei dvasine asmens gerove (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 29). Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 3K-3-37/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006). Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ir (ar) dvasinio pobūdžio. Nusikalstama veika padarytos neturinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008 ir kt.).Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šios žalos atlyginimą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima susigrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-416/2009).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai kvalifikavo pareiškėjo teisių pažeidimą, neteisingai taikė bei aiškino neturtinės žalos atlyginimo pagrindą ir nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokios kategorijos bylose.
Dėl įrodymų vertinimo
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Dėl ginčo santykių kvalifikavimo
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, jį kalinant Lukiškių TI-K neužtikrinus minimalaus gyvenamo ploto normos, nustačius, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 2013 m. rugpjūčio 9 d. (kameros Nr. 117 plotas 7,31 kv. m / 3 asmenų = 2,43 kv. m 1 asmeniui) ir 2013 m. rugpjūčio 10 d. – 2013 m. rugpjūčio 20 d. (kameros Nr. 265 plotas 7,87 kv. m / 3 asmenų = 2,62 kv. m 1 asmeniui), iš viso 12 dienų.
Vertinant pažeidimo sunkumą, aktualu tai, kad Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 36898/03, 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją, pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt., 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją, pareiškimo nr. 63378/00, p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 62208/00, p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 205/02, p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 37213/02, p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo nr. 25664/05, p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 12934/02, 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17885/04, 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 12152/05 ir kt.).
Tokiu būdu, Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui yra reikšmingas ne tik gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimas, bet ir kalinimo trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinės ir psichinės įkalinto asmens savybės.
Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimo mažą mąstą, nedidelį intensyvumą ir neilgą trukmę (12 dienų). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka ir konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjas nepatyrė žeminančių ir kankinančių sąlygų, todėl Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra, dėl ko žalos atlyginimas spręstinas pagal nacionalinę teisę.
Dėl atlygintinos žalos dydžio.
Teismų praktikoje konstatuojama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-261/2016), kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui 69 Eur neturtinės žalos atlyginimą motyvus, remdamasis pažeidimo mažu mastu, nedideliu intensyvumu ir neilga trukme (12 dienų). Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvoje egzistuojančių ekonominių darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl nėra pagrindo vertinti priteistą žalos atlyginimo dydį kaip per mažą ir neteisingą.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepaleistą.
Nutartis neskundžiama.