Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. (A. P.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. P. ir A. M. solidariai priteista K. K. 2 240 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš A. P. priteista K. K. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 19 d., apie 17 val., veikdamas bendrininkų grupe su A. M., tęsdami A. M. nusikalstamą veiką, neturėdami teisėto pagrindo, už tai, jog K. K. atsisakė „paslaugų“ aiškinantis santykius su kaimynu J. V., atvirai vertė K. K. perduoti turtą:

automobilių stovėjimo aikštelėje netoli viešbučio „Le Meridien Villon“, esančio greitkelio (duomenys neskelbtini) kilometre, A. M. grasinant šaunamuoju ginklu, vertė K. K. perduoti 2 000 Lt, kuriuos pastarasis jiems perdavė tą pačią dieną, apie 20 val., Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje netoli Katedros aikštės;

laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 21 d., apie 16 val., iki 2008 m. spalio 22 d., 1 val., tęsdami nusikalstamą veiką, A. P. ir A. M., veikdami bendrininkų grupe, automobilių stovėjimo aikštelėje netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, esančios (duomenys neskelbtini), įsodinę K. K. į automobilį ,,Audi 80“, valst. Nr. XXXXXXXX vairuojamą A. P., ir taip atėmę K. K. laisvę, nuvežė jį į mišką (duomenys neskelbtini), apie 1,5 kilometro nuo Nemenčinės plento važiuojant Balžio ežero kryptimi, A. M. grasinant šaunamuoju ginklu, pareikalavo perduoti 15 000 Lt; reikalaudamas A. M. dūrė vieną kartą peiliu K. K. į kairę blauzdą, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą; po to A. M. apie 20.52 val. iš K. K. mokėjimo kortelės Nr. xxx sąskaitos Nr. xxx SEB banko bankomate, esančiame prekybos centre „Iki“ (duomenys neskelbtini), paėmė 240 Lt ir apie 1 val. iš automobilio ,,Toyota Hiace“, valst. Nr. XXXXXXXX priklausančio UAB „Bitė Lietuva“, kuriuo naudojosi K. K., stovinčio automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Maxima“ (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė 845 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „HP Compaq nc6120“ ir 849 Lt vertės automobilio magnetolą „Alpine CDE-9881R/RB“.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl BPK pažeidimų

BPK pažeidimų byloje nenustatyta, nors apeliantas nurodo priešingai.

Nuteistojo nuomone, automobilio parodymo atpažinti protokolą teismas nepagrįstai pripažino tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, nes šis protokolas ir pati automobilio atpažinimo procedūra atlikta, pažeidžiant BPK 193 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 193 straipsnyje numatyta daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarka nebuvo pažeista, nes automobilis parodytas atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų (automobilių), pateikiant atpažinti ne mažiau kaip tris objektus, o atpažinimo eiga ir jo rezultatai užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka: nuotraukose ir protokole. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK nustatytos objektų parodymo atpažinti tvarkos, jie patvirtino reikšmingas bylai aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įrodymais ir jais rėmėsi.

Teisėjų kolegija patvirtina, kad teismas turėjo pagrindą atmesti tokį prašymą.

Specialisto išvadoje Nr. 11-2985 (08) konstatuota, jog ant tirti pateiktų lipniųjų juostų, kuriomis nurinktos mikrodalelės nuo automobilio ,,Audi 80“, valst. Nr. XXXXXXXX galinės sėdynės, rasta tamsiai mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su K. K. džinsinių kelnių audeklo atitinkamais pluoštais (t. 1, b. l. 58-61).

Pateikta išvada yra aiški ir suprantama, teisėjų kolegija neturi pagrindo ja abejoti. Išvadoje neteigiama, kad automobilyje rasti tamsiai mėlynos spalvos medvilnės pluoštai yra iš K. K. džinsinių kelnių audeklo. Rastos mikrodalelės yra tik bendro grupinio priklausomumo. Specialisto išvadą įvertino teismas, juolab kad ši išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuris įvertintas kompleksiškai su kitais įrodymais.

Nėra reikalo specialistą kviesti į teisiamąjį posėdį vien tam, jog patvirtintų specialisto išvadą, jei nėra jokio pagrindo spėti, kad specialistas galėtų pateikti naujų duomenų, kurie sukeltų rimtų abejonių dėl jau turimos informacijos teisingumo.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo prašymą teisiamajame posėdyje apklausti specialisto išvadą surašiusią specialistę.

Kita vertus, A. P. kaltę prievartavus turtą įrodo ne tik jau minėtas automobilio parodymo atpažinti protokolas bei ši specialisto išvada, bet ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kurių turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Atmetami apeliacinio skundo teiginiai dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų pažeidimo (apeliantas skunde neteisingai nurodo BPK 246 straipsnį) ir nuteistojo A. M. teisės į gynybą suvaržymo.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Šioje byloje nuteistasis A. M. apeliacinio skundo nepadavė, todėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo teiginiai dėl kito nuteistojo teisių suvaržymo nesvarstomi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra situacijos, kai A. M. galėtų būti pritaikyta BPK 320 straipsnio 3 ar 5 dalis ir, nagrinėjant bylą pagal A. P. skundą, būtų tikrinamas nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas dėl A. M.

Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas, pašalinęs A. M. aplinkybę, kad jis bendrininkavo su apeliantu kai kuriomis dienomis, sušvelnino kaltinimą, o tai A. M. neturėjo neigiamos įtakos.

Dėl A. P. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Apeliantas skunde neigia, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe, prievartavo iš nukentėjusiojo K. K. turtą.

Apeliacinio skundo motyvai, kad apeliantas nepadarė šios nusikalstamos veikos, nepagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo metu A. P. atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 11, 17) arba tik abstrakčiai nurodė naudojimosi automobiliu ,,Audi 80“ ir automobilio magnetolos ,,Alpine“ atsiradimo aplinkybes bei paminėjo, jog K. K. , A. M. nepažįsta (t. 2, b. l. 14).

Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto kaltė įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetu.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad nukentėjusysis K. K. jam neturi jokių pretenzijų.

Nukentėjusysis K. K. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai išdėstė visą įvykių seką nuo susipažinimo su A. P. ir A. M. savo namuose, nevienkartinio jų reikalavimo perduoti pinigus iki pinigų perdavimo. Tiesa, K. K. pradžioje teigė A. P. veiksmus buvus neutralius, tačiau po to jis detalizavo pastarojo veiksmus ir patvirtino A. P. su A. M. veikus vieninga grupe. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga juos kartoti. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 12, 13-18, 19-20). Jo parodymai patikrinti įvykio vietoje (t. 1, b. l. 26-29).

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis K. K. prašė atlyginti žalą iš abiejų nuteistųjų. Tai taip pat rodo, kad nukentėjusysis A. P. laikė kaltu.

Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiojo K. K. parodymais. Jie nėra prieštaringi ar nenuoseklūs.

Be to, nuteistojo kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo K. K. , bet ir liudytojų V. K., L. P., E. B. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, specialisto išvadomis, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, telekomunikacijų operatorių pateiktais duomenimis bei kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai laikė įrodymais.

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde abejoja nukentėjusiojo parodymais, nes, pagal K. K. parodymus, jis automobilyje buvo sužalotas, tačiau kraujo ten nerasta.

Specialisto išvados Nr. G 5167/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 24-25) įrodo, kad K. K. padaryta durtinė-pjautinė žaizda kairėje blauzdoje veikiant duriančiai pjaunamųjų savybių turinčiu daiktu, gali būti peiliu. Sužalojimas padarytas vienu smūgiu, gali būti, kad nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Ši išvada patvirtina nukentėjusiojo K. K. parodymus, kad A. M., reikalaudamas pinigų, automobilyje ,,Audi 80“ dūrė jam peiliu į koją. Tuo metu automobilyje buvo ir A. P.

Nors apžiūros protokole (t. 1, b. l. 134) užfiksuota, kad apžiūrint automobilį ,,Audi 80“ jokių dėmių, panašių į kraujo dėmes, neaptikta, tačiau šis faktas nekelia abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis K. K. parodė, jog A. P. jam davė servetėlę žaizdai užspausti. Dėl šios priežasties kraujo automobilyje galėjo nebūti.

Pažymėtina, kad įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad niekas, išskyrus K. K., nenurodė įvykio dienomis matęs šalia jo apeliantą.

Liudytojos V. K. ir L. P. neparodė tiesiogiai mačiusios A. P., tačiau jų teisme duoti parodymai apie važiavimą kartu su K. K. prie ,,Villono“ viešbučio, K. K. įsėdimą į automobilį ,,Audi 80“, kuriame buvo du vyriškiai, V. K. ėjimą prie automobilio ,,Audi 80“ sutampa su nukentėjusiojo K. K. parodymais.

Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir pan.). Visi įrodymai įvertinami, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad K. K. niekas neatėmė laisvės.

Nukentėjusysis K. K. teisme parodė, jog įsėdus į automobilį A. P. užspaudė vairuotojo durelių mygtuką ir taip užrakino visas automobilio dureles.

Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo A. P. veiksmus pagrįstai įvertino kaip nukentėjusiojo laisvės atėmimą.

Nuteistojo kaltei ir veikos kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, kokiu būdu A. P. susipažino su nukentėjusiuoju.

Liudytojas M. R. teisme parodė, kad K. K. kreipėsi į jį pagalbos padėti išspręsti problemas su kaimynu. Liudytojas supažindino K. K. su E. B.

Liudytojas E. B. teisme patvirtino, jog su K. K. susipažino per M. R. Taip pat šis liudytojas neneigė, kad kartu su A. P. ir A. M. visi buvo atvažiavę į K. K. sodybą. Liudytojas E. B. patvirtino A. P. ir A. M. esant draugais, nors apeliantas teisme teigė priešingai.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis nevilko nukentėjusiojo į automobilį ir nevartojo smurto prieš jį, negrasino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, kai nusikaltimą padaro bendrininkų grupė.

BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti nusikalstamą veiką, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą nebūtinai turi būti išankstinis, jis galimas ir nusikalstamos veikos metu, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).

Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį už tą pačią nusikalstamą veiką nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, realizuodamas nusikalstamą sumanymą. Vykdymo bendrininkas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nebūtina, kad visi vykdymo bendrininkai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Byloje nustatyta, jog A. P. su bendrininku atliko skirtingas funkcijas, versdami nukentėjusįjį K. K. perduoti turtą. Nors reikalaudamas pinigų ginklu grasino ir peiliu į koją dūrė kitas bendrininkas, tačiau A. P., būdamas šalia, tam pritarė ir neprieštaravo, t. y. savo elgesiu pritarė bendrininko veiksmams.

Be to, A. P. taip pat atliko turto prievartavimo objektyviosios pusės veiksmus: nukentėjusįjį vežiojo savo automobiliu, nukentėjusiajam atvežus pinigus liepė juos numesti jam po kojomis, ne kartą skambino nukentėjusiajam, veždamas prie Balžio ežero užrakino automobilio dureles ir neišleido.

Dėl to teismas A. P. pagrįstai pripažino turto prievartavimo vykdytoju, nors jis intensyvaus fizinio smurto nevartojo.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nes prievartaujant turtą, t. y. neturint teisėto pagrindo atvirai savo naudai verčiant nukentėjusįjį K. K. perduoti turtą, buvo vartojamas smurtas, kurio pasekmė – K. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad A. P. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Teismas įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau teistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (t. 2, b. l. 74-75), baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 67-73).

Kita vertus, jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 95, 96).

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas apeliantui paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dėl civilinio ieškinio

Priešingai, nei skunde nurodo apeliantas, nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais įrodyta, kad nuteistųjų A. P. bei A. M. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam K. K. padaryta žala, kurios atlyginimą teismas diferencijavo pagal kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtį.

Apeliantas ginčija civilinį ieškinį motyvuodamas savo nekaltumu. Teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismą įrodžius A. P. kaltę. Dėl to priteisdamas iš jo solidariai su bendrininku atlyginti bendrais veiksmais padarytą turtinę žalą ir sumažindamas ieškinį dėl neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šios žalos atlyginimą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam K. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo A. P. ir kito nuteistojo A. M. bendrais veiksmais. Be abejonės, dėl turto prievartavimo ir jo netekimo, fizinio bei psichinio smurto pavartojimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, emocinį stresą, baimę, fizinį skausmą, už kuriuos turi būti atlyginta.

Tačiau nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį, kriterijų taip pat atsižvelgiama ir į neturtinės žalos pasekmes bei nukentėjusio asmens elgesį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo nusikaltimo pasekmes, jas diferencijavo pagal byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimo pasekmės nei fizine, nei dvasine prasme nevertinamos kaip sunkios.

Taip pat teismas atsižvelgė į kitą reikšmingą šioje situacijoje aplinkybę, būtent, į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantį faktorių – paties nukentėjusiojo elgesį. Nusikaltimo padarymo situacija rodo, kad tam tikros įtakos nusikaltimui padaryti turėjo paties nukentėjusiojo elgesys, t. y. nukentėjusysis pats kurstė nuteistuosius nusikalsti kitam asmeniui bei sudarė sąlygas jiems nusikalsti. Tokios aplinkybės rodo, jog iš dalies pats nukentėjusysis sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jo paties saugumu. Tai turėjo tam tikros įtakos nusikaltimui padaryti.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir pagal formuojamą teismų praktiką nelaikomas per dideliu.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Analogiška tvarka taikoma, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusiojo K. K. atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė kvitą dėl 605 Lt įmokos advokatui už nukentėjusiojo atstovavimą šiame teisme ir prašė iš nuteistojo A. P. šią sumą išieškoti nukentėjusiajam.

Atsižvelgus į bylos apimtį, atstovo atlikto darbo sąnaudas, nuteistojo turtinę padėtį, šios išlaidos nėra per didelės, todėl išieškomos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. P. išieškoti 605 (šešis šimtus penkis) litus K. K. advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.