- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-10
- Bylos Nr.
- A-744-261/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08225-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundą (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovo atstovas, Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – 60 000 Lt (17 377,20 Eur).
Šalies argumentai
Paaiškino, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. kamerų plotas neatitiko reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Mažo ploto kameros, be kita ko, yra užstatytos baldais. Dėl erdvės trūkumo tarp kameroje buvusių asmenų nuolat tvyrodavo įtampa, kuri peraugdavo į emocines audras. Taigi, 2 m. 3 mėn. suėmimo vykdymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjas buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis, nepriimtinomis sąlygomis.
Savo reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą grindė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika, nuo kurios nukrypti, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teigė patyręs didžiausią moralinę žalą, kurios būtų išvengęs, jeigu būtų kalinamas tinkamomis sąlygomis, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Be to, pareiškėjas skundėsi, kad yra grubiai pažeidžiami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 1 p. (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, susiję su patalynės išdavimu, naudojimusi dušu, patalpų ventiliacija, drėgme. Atkreipė dėmesį į nuo sienų ir lubų besilupantį tinką ir esančius tarakonus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. (iki pareiškėjo skundo parašymo dienos). Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. lapkričio 29 d. vakaro iki 2011 m. lapkričio 30 d. ryto, 2012 m. sausio 13 d. ryte, 2012 m. vasario 6 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. rugpjūčio 23 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2012 m. gruodžio 19 d. ryte, 2013 m. sausio 17 d. ryte, nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 17 d. ryto, nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. ryto, 2013 m. birželio 14 d. ryte, nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 11 d., 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 24 d., nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotas asmenų pristatymas į tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tačiau tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.
Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Pažymėjo ir tai, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius, darbo resursus.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti vertinami kaip neteisėtų veiksmų rezultatas. Todėl, sprendžiant V. B. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kuo jis grindžia savo žalos dydį, ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Be to, V. B. nėra pateikęs jokių įrodymų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 67-77) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 200 Eur (11 048,96 Lt) neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. B. Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsiliepimas
Remiantis pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje (b. l. 27–30) bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 6–15) pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir kamerose laikomų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo 811 dienų, t. y. apytiksliai 2,22 m. Išanalizavus bylos duomenis (b. l. 6–15), padaryta išvada, kad 2011 m. lapkričio 29 d. vakare, 2011 m. lapkričio 30 d. ryte, 2012 m. sausio 13 d. ryte, 2012 m. vasario 6 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 5 d. iki vakaro, 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. rugpjūčio 23 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d. ryte, 2012 m. lapkričio 27 d. ryte, 2012 m. gruodžio 19 d. ryte, 2013 m. sausio 17 d. ryte, 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. balandžio 17 d. ryte, nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. gegužės 24 d. ryte, 2013 m. birželio 14 d. ryte, nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 11 d., 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 24 d., nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Visomis kitomis dienomis kamerų plotas nurodytos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos reikalavimų neatitiko. Iš ištirtų faktinių aplinkybių nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kai plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, sudarė apytiksliai nuo 1,22 kv. m iki 3,33 kv. m. Pažymėta, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. kamerų patikrinimai atliekami tik vieną kartą per dieną.
Žemesnės instancijos teismas
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, dažnai iš ryto būdavo vienas asmenų skaičius, o vakare – kitas. Kadangi tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, teismas šiuo atveju pareiškėjo būtas kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalydamas per pusę. Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas apytiksliai 34,5 dienos buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo 811 dienų. Kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 776,5 dienos, t. y. daugiau nei 2 m.
Teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą), pažymėjo, kad tai, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Apibendrinęs šį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, inventoriumi ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas padarė išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.
Kita vertus, atkreiptas dėmesys, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus ar kitokias sunkias pasekmes. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau teismas, atsižvelgęs į itin mažą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.
Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių TI-K pristatytų asmenų, nešalina atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Šie atsakovo motyvai taip pat reiškia, kad kai kuriais atvejais atsakovas neišvengiamai daro pažeidimus, susijusius su kamerų ploto dydžio nustatymu, todėl vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011).
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nesukėlė pareiškėjui pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Teismo nuomone, gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ar kitų sunkių pasekmių, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas skundžiasi, kad yra grubiai pažeidžiami Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su patalynės išdavimu, naudojimusi dušu, patalpų ventiliacija, drėgme. Atkreipė dėmesį į nuo sienų ir lubų besilupantį tinką ir esančius tarakonus. Teismas, remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais (24, 26, 60, 66, 68 p.), Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktu, pažymėjo, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Teismo nuomone, skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą, nes valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas ilgą laiką Lukiškių TI-K buvo kalinamas skirtingose kamerose ir tik jis geriausiai žino, kokios konkrečiai jo laikymo sąlygos buvo kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis buvo laikomas, kurios iš laikymo sąlygų jo netenkino ir kaip konkrečiai pasireiškė nurodomas pažeidimas. Tačiau pareiškėjas nenurodė: 1) kokį konkrečiai pažeidimą, susijusį su patalynės išdavimu, Lukiškių TI-K administracija padarė, t. y. ar patalynė apskritai nebuvo išduota, ar išduota patalynė neatitiko keliamų reikalavimų ir pan. (Higienos normos HN 76:2010 66 p.); 2) kokį konkrečiai pažeidimą, susijusį su naudojimusi dušu, Lukiškių TI-K administracija padarė, t. y. ar nebuvo apskritai užtikrinta teisė naudotis dušu, ar pareiškėjo netenkino naudojimosi dušu trukmė, ar jo netenkino vienu metu vedamų praustis asmenų skaičius, ar kitos naudojimosi dušu sąlygos (Higienos normos HN 76:2010 68 p.); 3) ką konkrečiai reiškia jo teiginys „bloga ventiliacija“, t. y. kokie sunkumai kildavo vėdinant patalpas per langus (Higienos normos HN 76:2010 24 p.); 4) kokiose konkrečiai kamerose ir kuriais laikotarpiai, jo nuomone, buvo per didelė drėgmė, kaip tai pasireiškė (Higienos normos HN 76:2010 26 p.); 5) kokiose konkrečiai kamerose ir kuriais laikotarpiai buvo daug tarakonų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde, teismo posėdyje nenurodė ir bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su skundais, rašytiniais ar žodiniais prašymais dėl, jo nuomone, blogų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris kompetentingas atlikti patikrinimus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl kitų nusiskundimų, išskyrus ploto trūkumą, padarė išvadą, kad jie iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, yra gana abstraktūs ir lakoniški, be to, nepakankamai detalizuoti. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su patalynės išdavimu, naudojimusi dušu, patalpų ventiliacija, drėgme, esančiais tarakonais, sienų ir lubų netinkama būkle, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad kitos, išskyrus ploto reikalavimą, pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
Spręsdamas dėl teisingos kompensacijos už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2027/2014), pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeidžiama nuo 2011 m. rugsėjo 22 d., tačiau pareiškėjas į teismą dėl to kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 27 d. (b. l. 3). Taip pat, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kameroje per parą praleidžiamo laiko trukmę (beveik visa para praleidžiama kameroje), aplinkybę, kad pareiškėjas dėl dalies ginčijamo laikotarpio pripažintinas delsęs pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus gana ilgam terminui nuo pažeidimo pradžios), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma 60 000 Lt (17 377,20 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 200 Eur. Pažymėta, kad byloje duomenų, jog jo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms.
III.
Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105-109), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 000 Lt (17 377,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, nevisapusišku ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu vertino byloje esančius duomenis ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose, neteisingai taikė teisės normas ir nustatė neadekvačiai mažą priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.Remiasi EŽTT sprendimais bylose: 2000 m. balandžio 6 d. sprendimu byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo nr. 26772/95 (dėl Konvencijos 3 straipsnio draudimo svarbos ir reikšmės), sprendimu byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo nr. 28524/95, 74 p. (dėl to, ar netinkamu elgesiu buvo siekiama pažeminti ar sumenkinti nuketėjusįjį, bet tokio tikslo nebuvimas negali pašalinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo), 2000 m. spalio 26 d. sprendimu byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 30210/96 (dėl valstybės pareigos užtikrinti, kad kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 53254/99 (kuriame konstatuota, kad daugiau nei trejus metus pareiškėjui skirta mažiau nei 2 kv. m ploto kameroje, kurioje buvo laikomi 10 asmenų, ir iš Lietuvos valstybės pareiškėjui buvo priteista 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo), 2002 m. liepos 15 d. sprendimu byloje Kalashnikov prieš Rusiją (kur konstatuota, kad pareiškėjui šiek tiek daugiau nei dvejus metus buvo skiriama nuo 0,9 kv. m iki 1,9 kv. m ploto kameroje).Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, kuriame valstybės atsakomybė pripažinta ne tik pagal nacionalinius teisės aktus, bet ir pagal Konvencijos 3 straipsnį).Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas iki 8 kv. m, trise ar keturiese. Nebuvo užtikrintas privalomos išduoti patalynės komplektas, dažnai neužtikrinta vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Kamerose yra dvi dviejų aukštų lovos, kurios taip pat mažiausiai užima po 2 kv. m, dar labiau sumažindamos ir taip mažą kameros gyvenamąjį plotą. Taip pat kamerose yra sanitarinis mazgas (praustuvas, tualetas su 1,5 m aukščio sienele), kuris taip pat užima kameros plotą. Kamerose taip pat bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir lubų lupasi tinkas su dažais ir krenta ant galvų. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, nes įrengtas staliukas labai mažas, pritaikytas tik dviem asmenims. Kamerose naktimis siausdavo tarakonai, būdavo baisu užmigti. Kamerose nebuvo galimybės nei praeiti, nei apsisukti, jose visiškai nebūdavo erdvės, trūkdavo gryno oro, neįmanoma fiziškai pailsėti.Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino šių bylos aplinkybių: faktinis vieno kalinamojo gyvenamasis plotas buvo nuo 80 kv. cm iki 1 kv. m; kameros plotas apie 8 kv. m; buvo laikoma nuo 2 iki 4 kalinamųjų; gyvenamąjį plotą sumažino kameroje esantis inventorius (lovos, tualetas); tualetu pareiškėjas buvo priverstas naudotis kitų kalinamųjų akivaizdoje, kadangi tualetas buvo iš esmės atviras; tualetinio popieriaus buvo išduodamas tik 1 ritinėlis per mėnesį; trūko ventiliacijos ir stipriai dvokė, nes kalinamieji rūkė ir naudojosi tualetu kamerose; kameros buvo drėgnos ir šaltos, ypač žiemą; kamerų visos sienos padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis apskritai iškritęs; nors langai buvo, tačiau jie nefunkcionavo ir todėl trūko šviesos.Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kamerų būklė buvo tinkama, t. y. paneigiančių pareiškėjo tvirtinimus. Teismas gavo pareiškėjo įrodymų, paremiančių jo teiginius (dėl kamerų ploto ir laikomų asmenų skaičiaus ir kt.). Todėl pripažintina, jog kamerų būklė buvo tokia, kaip apibūdino pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 13 d. sprendimą byloje Timurtas prieš Turkiją, pareiškimo nr. 23531/94).Ankštas, antisanitarines gyvenamąsias sąlygas sunkino trumpas pasivaikščiojimo kieme laikas (1 valanda per dieną). Tokiu būdu pareiškėjas prievarta buvo įpareigotas ankštose kamerose 23 valandas per parą gulėti, negalėjo visiškai judėti. Skalbti rūbus reikėjo rankomis kameroje šaltu vandeniu esančiame praustuve, kuris nepritaikytas skalbimui, tik prausimuisi. Todėl tokiomis sąlygomis skalbiami rūbai neišsiskalbdavo, o dėl drėgmės neišdžiūdavo, todėl pareiškėjas turėjo gyventi dvokiančiais rūbais.Naudotis dušu leista tik 1 kartą per savaitę 10 minučių, dažnai apskritai likdavo nesiprausęs.Pirmosios instancijos teismas skunde nurodytų aplinkybių neišanalizavo, neaptarė, nesusiejo į vieną loginę grandinę su byloje esančiais įrodymais, sprendime nėra argumentų atmetimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 87 str.). Teismas nepatikrino esamų įrodymų dėl kameros inventoriaus ploto ir pan. Be to, atsakovas pateikė netikslų kamerose laikytų asmenų skaičių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, neobjektyviai vertino byloje esančius duomenis, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose ir nustatė neadekvačiai mažą priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 6-15, 16-26), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Tai, kad, pareiškėjo manymu, atsakovo pateikti įrodymai nėra teisingi (pateiktas netikslus kamerose laikytų asmenų skaičius), nereiškia, kad jie negali būti laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje bei jais teismas negali remti savo išvadų, jei pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių įrodymų.
Atkreiptinas dėmesys ir į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08).
Vis dėlto EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, o Konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia Teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Atsižvelgus į visa tai, atmestini pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus, nevisapusiško ir neobjektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo bei netinkamo įrodymų vertinimo, pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas tiek ABTĮ 57 straipsnio, tiek 81 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Dėl pareiškėjo pateiktų naujų aplinkybių dėl kalinimo sąlygų
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė papildomas aplinkybes dėl galimybės kamerose valgyti prie stalo nebuvimo, negalėjimo privačiai pasinaudoti tualetu kameroje, nepakankamo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo, dvoko kamerose ir kitų kalinamųjų rūkymo jose, žemos temperatūros kamerose, pelėsio ant kamerų sienų, apšvietimo trūkumo, pasivaikščiojimo kieme tvarkos bei rūbų skalbimo, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 ir 7 p., 82 str. 6 ir 7 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso (ABTĮ 53 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinio siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi argumentai dėl kalinimo sąlygų nenagrinėtini (ABTĮ 130 str. 5 d.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui būtent 3 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą motyvus, remdamasis pažeidimo trukmės (daugiau nei 2 m.), pobūdžio ir masto (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista), pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu (pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeidžiama nuo 2011 m. rugsėjo 22 d., tačiau pareiškėjas į teismą dėl to kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 27 d.), Lietuvoje egzistuojančių ekonominių darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl nėra pagrindo vertinti šį dydį kaip per mažą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo kalinamiems asmenims EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems EŽTT priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (konkrečiai, pareiškėjo nurodomose EŽTT bylose Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 53254/99, Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99). Kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokį atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1027/2013).
Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teismų sprendimai buvo priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios į nagrinėjamą atvejį, todėl jomis, kaip teismo precedentu, nėra pagrindo remtis, ir vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tokios kategorijos bylose.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.