Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-313-413/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-30
Bylos Nr.: e2A-313-413/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-00711-2021-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Rasa Urbanavičiūtė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Simka 1“

Kategorijos

2.6.39.2.6.2Vežėjų civilinės atsakomybės draudimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Civilinė byla Nr. e2A-313-413/2023Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00711-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje Nr. e2-134-714/2022, pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Simka 1“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Kuehne+Nagel“ ir draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS filialas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ teismui pateiktu subrogaciniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Smika 1“ 16 001,10 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad krovinio savininkė UAB „Verslo vartai“ 2020 m. gegužės 29 d. sudarė susitarimą (užsakymą) su krovinio vežėju UAB „Kuehne+Nagel“, kad pastarasis pervežtų iš Kauno į Olandiją krovinį – 14 palečių televizorių. Šio krovinio pervežimui susitariantis vežėjas UAB „Kuehne+Nagel“ pasitelkė kitą vežėją UAB „Simka 1“, t. y. faktinį krovinio vežėją. Iškraunant krovinį paskirties vietoje Olandijoje, 2020 m. birželio 2 d. nustatyta, kad iš vilkiko pavogta dalis krovinio – 21 vnt. televizorių. Įvykio metu UAB „Verslo vartai“ (draudėjo) krovinys buvo apdraustas ieškovės (draudiko). Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju ir pagal draudėjo pateiktus dokumentus apskaičiavo ir išmokėjo jam 16 001,10 Eur draudimo išmoką. Vežėjo atsakomybė dėl krovinio praradimo nustatyta CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, t. y. vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Todėl ieškovė prašė jos ieškinį patenkinti ir priteisti iš faktinio vežėjo (atsakovės) ieškiniu reikalaujamas pinigų sumas.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Simka 1“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad dėl krovinio vagystės yra kaltas trečiasis asmuo UAB „Kuehne+Nagel“, kadangi jis parinko netinkamą (nesaugią) transporto priemonę brangiam kroviniui gabenti, nors galėjo krovinį pakrauti į atsakovės trečiajam asmeniui perduotus kietašonius vilkikus (šaldytuvus), kurie turėjo papildomas saugumo priemone; netinkamai organizavo krovinio pristatymą, kadangi pakeitė jo pristatymo datą, dėl ko atsakovės vairuotojas buvo priverstas papildomai vieną parą laukti aikštelėje; neužtikrino saugaus krovinio gabenimo ir pristatymo galutiniam gavėjui. Dalies krovinio vagystė buvo itin profesionali – vizualiai vagystės požymių nebuvo matyti tol, kol krovinys nebuvo iškraunamas. Vagystė buvo atlikta būtent pasinaudojus tentinės transporto priemonės trūkumais – prapjaunant tentą ir dėl to atsakovė nėra atsakinga. Be to, ieškovė savo reikalavimus pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl atsakovė prašė ieškinį atmesti ir šiuo savarankišku įstatyminiu pagrindu.

4. Tretieji asmenys UAB „Kuehne+Nagel“ ir ,,If P&C Insurance AS“ prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad krovinio praradimas buvo nustatytas krovinio pristatymo dieną – 2020 m. birželio 2 d., senaties terminas prasidėjo 2020 m. birželio 3 d., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. liepos 20 d., t. y. praėjus CMR konvencijoje nurodytam vienerių metų ieškinio senaties terminui. Be to, krovinio siuntėjas jokių reikalavimų nei transporto priemonių tipui, nei krovinio saugumui papildomai nekėlė. Byloje nėra duomenų, kokia buvo krovinio vertė ir kad tai buvo žinoma atsakovei, dėl to atsakovės priekaištai trečiajam asmeniui UAB „Kuehne+Nagel“ yra nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei UAB „Simka 1“ 3 592,68 Eur, tretiesiems asmenims UAB „Kuehne+Nagel“ – 2 559,15 Eur, „If P&C Insurance AS filialas“ – 1 650,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad krovinio pervežimo sutartį sudarė UAB „Verslo vartai“ (toliau – krovinio siuntėjas) ir UAB „Kuehne+Nagel“ (toliau – pagrindinis vežėjas). Šioje sutartyje šalys jokių specialių krovinio saugumo sąlygų krovinio vežėjui nenustatė. Po to, kai krovinys buvo pakrautas faktiniam jo vežėjui (atsakovei), krovinio siuntėjas padarė įrašą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje KN 0012229 „stovėti tik saugomose aikštelėse“ ir „be UAB „Verslo vartai“ leidimo neišsikrauti“. Kadangi viena iš nurodytos sutarties šalių – pagrindinis vežėjas „Kuehne+Nagel“, UAB kroviniui pervežti buvo pasitelkęs kitą vežėją – atsakovę UAB „Simka 1“ (toliau – faktinis vežėjas), pastaroji neturėjo jokios galimybės kvestionuoti krovinio siuntėjo ir pagrindinio vežėjo susitarimų (CMR 34 straipsnis).

7. Teismas pažymėjo, kad CMR 17 straipsnio 1 dalyje numatyta griežta vežėjo atsakomybė, tačiau šio straipsnio 2 dalyje, 4 dalyje, 18 straipsnyje numatytos atitinkamos išlygos.

8. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad turtinė žala krovinio siuntėjui buvo padaryta dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos (dalies krovinio vagystės). Todėl sprendžiant dėl atsakovės, kaip vežėjo, atsakomybės, turi būti taikoma CMR 17 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, kai tai įvyksta dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo kaltės, o (1) dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė; (2) dėl krovinio defektų; (3) dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovė pateikė į bylą duomenis, jog atsakovės transporto priemonė stovėjo aptvertose, apšviestose, krovininių transporto priemonių stovėjimui skirtose aikštelėse, kurios atitinka tuos optimalius visuotinai suprantamus reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio teritorijoms. Ieškovė nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad pasirinkdama stovėjimo vietas atsakovė elgėsi ypatingai neapdairiai, kad pasirinko ne tą aikštelę toje pačioje vietovėje, kai buvo galimybė rinktis kitą, labiau apsaugotą transporto priemonės stovėjimo vietą.

10. Pasisakydamas dėl atsakovės ir trečiųjų asmenų prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad CMR 32 straipsnyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio ieškiniams pateikti. Ieškovė neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodo jo praleidimo priežasčių, žinodama apie pareikštą reikalavimą nepateikė teismui jokių įrodymų dėl senaties termino sustabdymo (CMR 32 straipsnio 2 dalis). Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką krovinį apdraudusiam krovinio siuntėjui ar civilinę atsakomybę apdraudusiam vežėjui, perima šių reikalavimo teisę į žalą padariusį vežėją, šią reikalavimo teisę įgyvendina per terminus, skaičiuojamus vadovaujantis jau CMR konvencijos nuostatomis, ir perima neretai jau įpusėjus ieškinio senaties terminams. Jei ieškinį vežėjui reiškia siuntėjui žalą atlyginęs draudikas, jam senaties termino pradžia nustatoma ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo, bet pagal CMR konvencijos 32 straipsnio taisykles.

11. Krovinio pristatymo dieną 2020 m. birželio 2 d. paaiškėjo, kad buvo pavogta dalis krovinio. Senaties terminas baigėsi po vienerių metų (CMR 32 straipsnio 1 punktas). Ieškinys teismui pareiktas 2021 m. liepos 21 d., t. y. senaties terminui pasibaigus. Visos šios aplinkybės ieškovei, kaip draudimo bendrovei, buvo žinomos. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, dėl to yra pagrindas ieškinį atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, prijungti prie bylos naują įrodymą – susirašinėjimą elektroniniais laiškais, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neribotą vežėjo civilinę atsakomybę, ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios jį nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).

12.2. Pagal kasacinio teismo praktiką tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009, 2017 m. kovo 10d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017). Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas. Svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014). Anot apeliantės, teismas netinkamai taikė CMR 29 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.

12.3. Iš CMR važtaraščio (13 laukelis) matyti, kad krovinio siuntėjas yra nurodęs, jog transporto priemonė turi stovėti tik saugomose aikštelėse. Pagal kasacinio teismo praktiką taisyklių nepaisymas ar pažeidimas yra vertinamas kaip objektyvusis vežėjo elgesio kriterijus. Atsakovė nenuginčijo aplinkybės, kad atitinkama sąlyga jai negali būti taikoma, be to, ji turėjo galimybę atsisakyti krovinio, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovė yra vežėjas, savo srities profesionalas, kuris užsiimta tokia veikla apie 14 metų, todėl jam taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai. 2022-09-28 teismo posėdžio metu atsakovės direktorius patvirtino, kad vairuotojui nebuvo pateiktas maršrutas, jis važiavo į tas stovėjimo aikšteles, kurios buvo pakeliui, maršrutas buvo planuojamas kelionės eigoje. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina atsakovės kaltės objektyviojo kriterijaus buvimą – neatsakingą maršruto planavimą, aikštelių, atitinkančių krovinio siuntėjo nurodytus reikalavimus, nepasirinkimą. Tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių visiškai nevertino.

12.4. Ieškovė prie 2022-09-28 rašytinių paaiškinimų pridėjo įrodymus iš paieškų sistemos apie transporto priemonės stovėjimo aikštelių vietas ir lygius. Pati atsakovė patvirtino, kad transporto priemonė buvo sustojusi trijose vietose: aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini); aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini); aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Be to, apeliantė pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, kad nei viena iš šių aikštelių neturi saugomoms aikštelėms būdingų požymių, tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir nenurodė jų atmetimo priežasčių. Pati atsakovė pateikė į bylą įrodymus tik dėl trečiosios sustojimo vietos ir įrodymus apie šios aikštelės įrengimą, dėl kitų aikštelių jokių duomenų nepateikė. Todėl, teismo išvada, kad atsakovė įrodė tinkamai pasirinkusi stovėjimo aikšteles yra visiškai nepagrįsta.

12.5. Iš Olandijos policijos pareigūno surašyto protokolo matyti, kad vairuotojas jam nurodė, jog televizoriai galėjo būti pavogti tarp 2020 m. gegužės 29 d., penktadienio, 15.00 val., ir 2020 m. birželio 2 d., antradienio, 15.00 val. Šis įrodymas atsakovės nebuvo nuginčytas, o teismas dėl šio įrodymo nepasisakė, nors jis paneigia atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus svarstymus, jog dalies krovinio vagystė įvyko papildomą sustojimo dieną, kuri iš anksto nebuvo planuota.

12.6. Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teismas nevertino ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. aplinkybės, kad atsakovė, kaip krovinio vežėjas, būdama savo srities profesionale, turėjo veikti itin atidžiai ir rūpestingai. Tačiau iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad krovinio gabenimas buvo organizuotas netinkamai, atsakovė iš anksto nesidomėjo transporto priemonės sustojimo vietomis, jų apsaugos lygiu, nors tokias galimybes turėjo. Nesiėmusi minėtų priemonių atsakovė ir jos vairuotojas elgėsi aplaidžiai ir lengvabūdiškai, todėl tokie veiksmai pagal minėtą kasacinio teismo praktiką prilyginami tyčiniams veiksmams.

12.7. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Jeigu nagrinėjamu atveju būtų sprendžiama, kad turėtų būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CMR 32 straipsnio 1 dalyje, teismas turėjo tinkamai ištirti, ar šis terminas tikrai buvo praleistas. Šiuo atveju to padaryta nebuvo. Atsakovės atstovas tik 2022-09-28 teismo posėdžio metu pradėjo ginčyti aplinkybę, kad atsakovė gavo iš ieškovės pretenzijas dėl žalos atlyginimo. Prieš baigiamąsias kalbas ieškovės atstovė prašė teismo leisti papildyti bylos medžiagą ir pateikti naujus įrodymus dėl pretenzijų siuntimo atsakovei, nes iki teismo posėdžio ginčo šiuo aspektu nebuvo. Tačiau teismas atsisakė tokį prašymą tenkinti, motyvuodamas tuo, kad bus užvilkintas bylos nagrinėjimas, nors ieškovė savo procesinėmis teisėmis visą laiką naudojosi tinkamai ir proceso nevilkino. Tokiu būdu teismas užkirto kelią objektyvios tiesos nustatymui. Kadangi atsakovės veiksmai prilygo tyčiniams veiksmams, todėl ieškinio reikalavimų pateikimui turėjo būti taikomas ne vienerių, bet trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris ieškinio pateikimo dieną nebuvo praleistas. Netinkamo ieškinio senaties termino taikymą sąlygojo ir tai, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei taikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės elgesys vykdant prievoles buvo tinkamas.

12.8. Prie apeliacinio skundo pridedamas įrodymas patvirtina, kad paskutinis ieškovės gautas dokumentas, susijęs su žalos administravimu, – tai 2020 m. liepos 24 d. laiškas, iš kurio matyti, kad atsakovės civilinės atsakomybės draudikas buvo užvedęs žalos administravimo bylą, kas reiškia, kad atsakovei pretenzijos dėl žalos atlyginimo buvo žinomos. Ieškovė nebuvo informuota, kad yra nuspręsta neatlyginti jai žalos, kad pretenzija su jos priedais buvo grąžinta. Kadangi ieškovei nebuvo sudarytos galimybės šio dokumento pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis teikiamas su apeliaciniu skundu. Šis įrodymas patvirtina, kad nebuvo praleistas ir vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu teismas vertintų, kad būtent jis ir turėtų būti taikomas.

12.9. Sprendimu teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens veiksmų, kas laidžia vertinti teismo sprendimą kaip absoliučiai negaliojantį. Teismas nurodė, kad tiek krovinio siuntėjas UAB „Verslo vartai“, tiek pagrindinis vežėjas neaptardami krovinio gabenimo transportu sąlygų tam tikra prasme prisiėmė dalį rizikos dėl žalos atsiradimo. Krovinio siuntėjas į bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nors teismas ir pasisakė dėl šio asmens materialiųjų teisių bei pareigų.

12.10. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kadangi visiškai nevertino, kieno pusėje byloje dalyvavo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Kaip matyti iš jų procesinio elgesio, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kuehne+Nagel“ ieškinį prašė atmesti, tačiau aktyviai gynėsi nuo atsakovės teiktų argumentų, kuriais ji gynėsi nuo civilinės atsakomybės. Tai reiškia, kad šis trečiasis asmuo nebuvo atsakovės pusėje, todėl nebuvo pagrindo priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Simka 1“ prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Atsakovė UAB „Simka 1“ (faktinis vežėjas) ir trečiasis asmuo UAB „Kuehne+Nagel“ (pagrindinis vežėjas) 2020 m. sausio 4 d. sudarė vežimo sutartį. Atsakovė pagrindiniam vežėjui perdavė keturis savo vilkikus: du su kietašonėmis priekabomis ir du su tentinėmis priekabomis. Pagrindinis vežėjas įsipareigojo atsakovės jam perduotus vilkikus nuolat įdarbinti. Už tai atsakovė kas ketvirtį mokėjo UAB „Kuehne+Nagel“ sutartą atlygį nuo savo pelno. Būtent pagrindinis vežėjas susitardavo su siuntėjais dėl gabenamų krovinių, savo nuožiūra pasirinkdavo, kokį vilkiką užsakymų vykdymui pakrauti, buvo atsakingas už krovinių pakrovimą į pasirinktus vilkikus, atsakovė pagal sutartį tokios teisės neturėjo. Atsakovės vairuotojai tik rūpindavosi pagrindinio vežėjo UAB „Kuehne+Nagel“ pakrauto krovinio nuvežimu į nurodytą iškrovimo vietą.

3.2. Atsakovės pagrindiniam vežėjui perduoti kietašoniai vilkikai turėjo papildomas saugumo priemones – be tvirtesnių struktūrinių savybių, tokiuose vilkikuose buvo papildomai įrengta vaizdo stebėjimo sistema, vilkiko judėjimas visą parą (24 val. per parą) buvo prižiūrimas nuotoliniu būdu, kabinoje vairuotojui įrengtas aliarmo mygtukas, speciali signalizacijos sistema, kuri leido akimirksniu pranešti apie pavojų, gręsiantį tiek vairuotojui, tiek kroviniui. Tačiau nagrinėjamu atveju, dėl atsakovei nežinomų priežasčių, pagrindinis vežėjas didelės vertės krovinį nusprendė pakrauti ne į atsakovės perduotą kietašonę (saugesnę) transporto priemonę, bet į tentinę priekabą. Nors atsakovė ragino krovinį perkauti į kietašonę priekabą, pagrindinis vežėjas to nepadarė.

3.3. Per visą krovinio gabenimo laiką atsakovės vairuotojas buvo sustojęs privalomam poilsiui tik dvejose aikštelėse – Lenkijoje esančioje aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini), ir Vokietijoje esančioje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje (Autohof), adresu (duomenys neskelbtini). Krovinys turėjo būti pristatytas paskirtoje vietoje Olandijoje 2020 m. birželio 1 d. (pirmadienis). Tačiau atsakovės vairuotojui jau būnant kelyje, 2020 m. birželio 1 d. rytą pagrindinis vežėjas pranešė, kad krovinio gavėjas tą dieną nedirbs, todėl krovinį galės priimti tik 2020 m. birželio 2 d. Dėl šios priežasties atsakovės vairuotojas buvo priverstas papildomą vieną parą laukti Vokietijos aikštelėje.

3.4. Krovinio dalis buvo prarasta dėl vagystės, kurios atsakovė negalėjo išvengti, o vagystei prielaidas sudarė ne atsakovės, bet pagrindinio vežėjo UAB „Kuehne+Nagel“ veiksmai, kadangi: 1) pagrindinis vežėjas krovinį pakrovė į tentinę priekabą, kuri šiuo atveju nebuvo saugi krovinio transportavimo priemonė; 2) pagrindinis vežėjas netinkamai organizavo vežimą, dėl to atsakovės vairuotojas buvo priverstas nakvoti papildomą naktį Vokietijoje, kada ir galėjo įvykti krovinio dalies vagystė; 3) pagrindinis vežėjas, veikdamas kaip krovinio ekspeditorius, netinkamai organizavo vežimą, kadangi nepateikė atsakovei instrukcijų dėl specialių krovinio vežimo sąlygų ir krovinio gabenimo maršrutų.

3.5. Nepaisant aptartų aplinkybių, atsakovė iš savo pusės elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Priešingai nei nurodoma apeliantė, atsakovės vairuotojas nakvynei pasirinko ne tris, bet dvi stovėjimo aikšteles. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad aikštelės, kuriose nakvojo atsakovės vairuotojas, buvo saugios. Lenkijos aikštelė įrengta šalia visą parą veikiančios benzino kolonėlės, buvo aptverta, apšviesta, saugoma vaizdo kameromis. Šioje aikštelėje vairuotojas buvo sustojęs tik vienai nakčiai, išvykdamas iš aikštelės jis kruopščiai patikrino priekabą, kuria buvo gabenamas krovinys, ir jokių pažeidimų nepastebėjo. Vokietijos aikštelė taip pat buvo saugi. Patekimas ir išvykimas iš / į aikštelę buvo mokamas ir kontroliuojamas, nuskaitant transporto priemonės numerius. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė pasirinko saugias aikšteles.

3.6. Nors CMR važtaraštyje buvo žyma dėl transporto priemonės stovėjimo saugomose aikštelėse, tačiau toks CMR važtaraščio įrašas atsakovės nesaistė, kadangi tokio susitarimo nebuvo tarp krovinio siuntėjo ir pagrindinio vežėjo, o taip pat tarp pagrindinio vežėjo ir atsakovės (faktinio vežėjo) sudarytose sutartyse. Nė viena iš šalių nesusitarė dėl „saugomos aikštelės“ sąvokos turinio ir / ar konkrečių aikštelėms taikytinų reikalavimų, tokios sąvokos turinio apeliantė neatskleidė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde. Be to, CMR važtaraštį iš atsakovės pusės pasirašė ne jos vadovas, bet vairuotojas, kuris nėra atsakingas už sandorių sudarymą ir / ar konkrečių sandorių sąlygų derinimą. Tokios sąlygos įtraukimas į CMR važtaraštį traktuotinas kaip sutartinių sąlygų pakeitimas, kuriam CMR pasirašę asmenys įgaliojimų neturėjo, todėl ši CMR sąlyga atsakovės nesaistė. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką iš atsakovės nebuvo galima reikalauti rinktis apsaugos darbuotojų saugomų aikštelių, kadangi aplink tokių aikštelių iš viso net nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017). Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pasirinkdama stovėjimo aikšteles atsakovė elgėsi apdairiai ir rūpestingai.

3.7. Apeliantė, kvalifikuodama atsakovės veiksmus kaip tyčinius ar jiems prilyginamus veiksmus, nepagrįstai remiasi ir netinkamai aiškina CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas. Atsakovė pažymi, kad šiuo argumentu ieškovė savo ieškinyje nesirėmė ir išdėstė tik bylos nagrinėjimo metu nepatikslinusi ieškinio reikalavimų ir padariusi tai ne laiku. Be to, atsakovės nuomone, ji byloje įrodė, kad stovėjimo aikštelės buvo saugios. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, o tokiais veiksmais laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose didelis vežėjo neatsargumas konstatuojamas tais atvejais, kuomet nustatoma, jog vežėjas pasirinko iš viso nesaugomą arba mažiau saugomą (turėdamas galimybę pasirinkti labiau saugomą) aikštelę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2007, 3K-3-318/2009, 3K-3-9/2012).

3.8. Kadangi atsakovė veikė rūpestingai ir atidžiai, kiek reikalavo faktinės krovinio gabenimo aplinkybės, todėl negali būti konstatuoti jos tyčiniai ar jiems prilyginami veiksmai dėl krovinio dalies praradimo. Tai reiškia, kad ginčo santykiams taikytinas CMR 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu tiek atsakovė, tiek pagrindinio vežėjo atstovas nurodė, kad ieškovės pretenzijos dėl ginčo krovinio nėra gavę. Pagal CMR 32 straipsnio 2 dalį pretenzijos gavimo faktą šiuo atveju turi įrodyti ieškovė. Bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad pretenzija atsakovei buvo įteikta. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovės pateiktas susirašinėjimas neįrodo, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija, kaip to reikalauja CMR 32 straipsnio 2 dalis.

3.9. Be to, ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktas susirašinėjimas tarp krovinio siuntėjo ir atsakovės draudimo brokerių yra ne tik neaiškus (apeliantė šios susirašinėjimo nepaaiškina), bet jame užsiminta tik apie pagrindinio vežėjo pretenziją, tačiau neminima ieškovės pretenzija atsakovei. Ieškovė tame susirašinėjime iš viso nenurodoma, todėl neaišku, kaip toks susirašinėjimas gali pagrįsti ieškovės pretenzijos atsakovui įteikimo aplinkybę. Todėl ieškovė neįrodė, kad kažkokie dokumentai buvo įteikti būtent atsakovei, kas yra privaloma pagal CMR 32 straipsnio 2 dalį.

3.10. Apeliantės naujai pateikti įrodymai neturėtų būti prijungti prie bylos, kadangi praleisto ieškinio senaties termino klausimą atsakovė iškėlė 2022 m. kovo 8 d. atsiliepime į ieškinį ir 2022 m. gegužės 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose. Bylos nagrinėjimas vyko 2022 m. rugsėjo 28 d., todėl ieškovė turėjo daugiau nei pusę metų pateikti visus su ieškinio senaties taikymu susijusius įrodymus.

3.11. Nepagrįstais laikytini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių bei pareigų. Ieškovė, kaip krovinio siuntėjo UAB „Verslo vartai“ draudikas, dalies krovinio vagystę jau yra pripažinusi draudiminiu įvykiu ir išmokėjusi krovinio siuntėjui išmoką. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam išmoką, pereina reikalavimo teisė į už žalą atsakingą asmenį. Vadinasi, ieškovė perėmė reikalavimo teisę iš krovinio siuntėjo, kas reiškia, kad ginčo santykyje ieškovė yra pakeitusi krovinio siuntėją ir iš ginčo santykio teisės ir / ar pareigos gali kilti ne siuntėjui, kuris perleido savo teises ieškovei, bet pačiai ieškovei. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007).

3.12. Jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovės reikalavimas turėtų būti tenkinamas, jis turėtų būti sumažintas vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi (kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio), arba padalintas tarp pagrindinio vežėjo ir faktinio vežėjo vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsnio b punktu (jei žala atsirado dėl dviejų ar daugiau vežėjų kaltės, kiekvienas jų turi sumokėti jo atsakomybės dalį atitinkančią sumą). Tačiau, atsakovės nuomone, už žalą ieškovei turėtų atsakyti pagrindinis vežėjas trečiasis asmuo UAB „Kuehne+nagel“, kaip tiesioginė sutarties šalis ir ekspeditorius.

4. Trečiasis asmuo UAB „Kuehne+nagel“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Ieškinyje iš esmės nėra jokio ieškinio reikalavimų teisinio pagrindimo, t. y. ieškovė apsiribojo formaliomis nuorodomis į CMR konvencijos nuostatas be jokio paaiškinimo, kodėl ir kaip jos taikytinos nagrinėjamu atveju atsakovės atžvilgiu. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad krovinio siuntėjui UAB „Verslo vartai“ buvo sumokėta draudimo išmoka, yra ieškovės ir UAB „Verslo vartai“ draudimo santykių pasekmė, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo šią išmoką tapatinti su ieškovės patirta turtine žala ir reikalauti ją priteisti iš atsakovės vien tuo pagrindu, kad ieškovė sumokėjo tokio dydžio draudimo išmoką.

4.2. Iš draudimo teisinių santykių kylantys reikalavimai suprantami kaip draudiko ginčai pagal draudimo sutartį, taisykles su draudėju ar naudos gavėju, pvz., dėl įvykio pripažinimo draudiminiu, dėl draudiminės išmokos išmokėjimo ar jos dydžio nustatymo, dėl draudimo išmokos grąžinimo ir t.t. Reikalavimų, kylančių iš draudimo teisinių santykių, ieškinio senaties termino pradžiai išimčių nenustatyta, todėl šis ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė reikšti ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai ieškinį vežėjui reiškia siuntėjui žalą atlyginęs draudikas, jam senaties termino pradžia nustatoma ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo, bet pagal CMR konvencijos 32 straipsnio taisykles.

5. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikianti per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Visais faktinio krovinio vežėjo transporto priemonės stovėjimo atvejais buvo pasirenkamos aptvertos, apšviestos ir filmuojamos sunkiasvorių transporto priemonių stovėjimo specialios aikštelės, kurios atitinka optimalius tokioms stovėjimo vietoms keliamus reikalavimus. Todėl apeliantės teiginiai apie paprasčiausių atsargumo priemonių nepaisymą yra visiškai nepagrįsti. Kita vertus, apeliantė, kaip krovinio draudikas, krovinių draudimo sutartyje taip pat nebuvo nustačiusi jokių krovinio siuntėjo pareigų, susijusių su papildomomis gabenamų krovinių apsaugos priemonėmis. Todėl laikoma, kad tokios rizikos prisiėmimas apeliantei buvo priimtinas.

5.2. Jei atsakovės veiksmuose ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių vežėjo didelį neatsargumą, tuomet pagal Konvencijos 32 straipsnio 1 dalį ieškiniui yra taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas gali būti sustabdomas griežtai pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį, kuomet reikalavimą turintis asmuo pateikia vežėjui raštu pretenziją ir prideda prie jos reikalavimo teisę ir kompensacijos už prarastą krovinį dydį patvirtinančius dokumentus. Į bylą yra pateiktas 2021 m. kovo 9 d. apeliantės pranešimas UAB „Simka 1“ apie draudimo išmokos išieškojimą, tačiau tai nėra pretenzija CMR konvencijos prasme.

5.3. Apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktas dalykinis susirašinėjimas su civilinės atsakomybės draudikų atstovais neturi jokios įtakos klausimo sprendimui dėl senaties termino taikymo, sustabdymo ar atnaujinimo, todėl šis susirašinėjimas apeliaciniame procese teisiškai nėra reikšmingas. Šioje byloje senaties terminas nebuvo sustabdytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo praleistą ieškinio senaties terminą ir taikė ieškinio senaties teisinius padarinius.

5.4. Skaitant sprendimą, negalima identifikuoti argumentų, kuriuose būtų teismas nustatęs ar pasisakęs dėl krovinio siuntėjo UAB „Verslo vartai“ materialinių teisių ir/ar pareigų, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.

7. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2020 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą / INVOICE Nr. ERS090027617 prekės pardavėjas ir krovinio siuntėjas UAB „Verslo vartai“ (toliau – siuntėjas) pardavė prekės pirkėjui ir krovinio gavėjui Nyderlandų Karalystės (Olandijos) įmonei AGT B.V. (toliau – krovinio gavėjas/pirkėjas) televizorius (toliau – krovinys), kurių vertė 108 053 Eur.

8. Pervežti 5 500 kg. (16 palečių) krovinį iš Lietuvos į Olandiją siuntėjas 2020 m. gegužės 28 d. užsakė pas trečiąjį asmenį UAB „Kuehne+Nagel“ (toliau – vežėjas), kuris už suteiktas paslaugas 2020 m. birželio 4 d. išrašė siuntėjui 1 331 Eur dydžio sąskaitą (PVM sąskaita faktūra Nr. I20069400168).

9. Vežėjas (užsakovas / ekspeditorius), vadovaudamasis 2020 m. sausio 4 d. Krovinių vežimo sutartimi Nr. KN-VZ/20-01 ir 2020 m. gegužės 28 d. užsakymu Nr. OLTVNONL00000433 (toliau – sutartis), pavedė 16 pall., 5 500 kg. krovinį pervežti atsakovei UAB „Simka 1“ (toliau – faktinis vežėjas) ir pristatyti jį gavėjui 2020 m. birželio 1 d.

10. Siuntėjo UAB „Verslo vartai“ 2020 m. gegužės 29 d. išrašytame vežėjui UAB „Kuehne+Nagel“ tarptautiniame krovinio transportavimo važtaraštyje (CMR) 13 punkte (siuntėjo nurodymai) nurodyta „stovėti tik saugomose aikštelėse, be UAB „Verslo vartai“ leidimo neišsikrauti...“, 11 punkte nurodytas 5 500 Kg. krovinio svoris, o 12 punkte – krovinio tūris 14 pall. Krovinį priėmė vežti ir CMR važtaraštį pasirašė atsakovės (faktinio vežėjo) vairuotojas Č. Š. (23 punktas).

11. Krovinys jo gavėjui buvo pristatytas 2020 m. birželio 2 d. Iškraunant krovinį nustatytas 21 vnt. televizorių (2 palečių) trūkumas (vagystė).

12. Įvykio (vagystės) metu UAB „Verslo vartai“ krovinys buvo apdraustas ieškovės AB Lietuvos draudimas (draudiko). Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir pagal draudėjo UAB „Verslo vartai“ pateiktus dokumentus apskaičiavo ir išmokėjo jam 16 001,10 Eur draudimo išmoką. Išmokėjusi draudimo išmoką ieškovė 2021 m. kovo 9 d. (raštas Nr. R0002496880) kreipėsi į faktinį vežėją (atsakovę), prašydama per 15 dienų pervesti ieškovei 16001,10 Eur draudimo išmoką, kurią ji išmokėjo savo draudėjui.

13. Ieškovė 2021 m. liepos 21d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės, kaip faktinio vežėjo, 16 001,10 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

14. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo reikalavimo teisei įgyvendinti praleido CMR 32 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Be to, ieškovė, nurodydama, kad atsakovės vairuotojas elgėsi ypatingai neatsargiai pasirinkdamas transporto priemonės stovėjimo vietas, niekaip neįrodė, kad tokie atsakovės ar jos vairuotojo pasirinkimai rodytų ypatingai didelį neatsargumą, turėjusį įtakos žalos atsiradimui; be to, tiek krovinio siuntėjas, tiek pagrindinis vežėjas neaptardami krovinio gabenimo transportu sąlygų tam tikra prasme prisiėmė dalį rizikos dėl žalos atsiradimo.

15. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo sprendimą panaikinti, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas, reglamentuojančias vežėjo atsakomybę už krovinio (jo dalies) praradimą ir ieškinio senatį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

16. Taigi, apeliacijos dalykas – CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę ir ieškinio senatį, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, taikymas ir aiškinimas.

17. Vežėjo atsakomybę už dalies ar viso krovinio praradimą ar sugadinimą, taip pat atvejus (išimtis), kai vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės arba kai jo atsakomybė mažinama, reglamentuoja CMR konvencijos IV skyrius.

18. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

19. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.

20. Sprendžiant klausimą dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a–f papunkčius, būtina nustatyti, ar ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies praradimo arba sugadinimo priežastis. Tai reiškia, kad tokiais atvejais bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012).

21. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis).

22. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta minėto ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).

24. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Sprendimas gali būti grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodoma įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 262 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 2,3, 4 punktai).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju minėti CPK 262 ir 270 straipsnių reikalavimai buvo pažeisti, dėl ko liko neatskleista bylos esmė.

26. Pirma, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad atsakovė buvo atleista nuo civilinės atsakomybės dviem pagrindais: 1) dėl ieškovės praleisto ieškinio senaties termino; 2) ieškovei neįrodžius minėtos CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties (kai vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams).

27. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais šis terminas skaičiuojamas nuo krovinio pristatymo dienos (32 straipsnio 1 dalies a punktas).

28. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis terminas prasidėjo 2020 m. birželio 2d., o ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2021 m. liepos 21 d., t. y., anot teismo, praleidusi vienerių metų terminą. Tačiau paminėtam kontekste būtina pažymėti, kad pretenzijos pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas (šiuo atveju atsakovė) raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus (CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. R0002496880 kreipėsi į atsakovę, prašydama per 15 dienų atlyginti jai 16001,10 Eur žalą (draudimo išmoką, kurią draudikas išmokėjo draudėjui). Kitaip tariant, ieškovė 2021 m. kovo 9 d. pareiškė atsakovei pretenziją, tačiau pirmosios instancijos teismas šios bylai reikšmingos aplinkybės netyrė ir dėl šio dokumento, kuris galimai pristabdė senaties termino veikimą, įrodomosios reikšmės nepasisakė.

29. Kita vertus, teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. priėmė į bylą ieškovės rašytinius paaiškinimus (DOK-38566), kuriais ieškovė įrodinėjo, kad atsakovės vairuotojo veiksmai, kuomet jam CMR važtaraštyje (13laukelis) buvo nurodyta stovėti tik saugomose aikštelėse, o jo sustojimai Lenkijos ir Vokietijos aikštelėse, kurios pagal ieškovės pateiktus duomenis neatitinka saugumo reikalavimų, buvo nesaugūs ir lėmė dalies krovinio praradimą (vagystę), yra tyčiniai, todėl šiuo atveju vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas ir ieškovė senaties termino kreiptis į teismą nėra praleidusi. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, nepasisakė dėl CMR važtaraštyje (13laukelis) nurodytos „saugomos aikštelės“ sąvokos, jos kriterijų, realumo ir reikšmės, kurią siuntėjas ir vežėjas šiai sąvokai suteikė. Minėta, kad šalys ir tretieji asmenys savo įrodinėjamai pozicijai pagrįsti teikė į bylą rašytinius įrodymus, tačiau teismas dėl šių dokumentų įrodomosios reikšmės nepasisakė, sprendime formaliai nurodydamas, kad atsakovė pateikė duomenų, kad transporto priemonė stovėjo aptvertose, apšviestose, krovininių transporto priemonių stovėjimui skirtose aikštelėse, kurios atitinka tuos optimalius visuotinai suprantamus reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio teritorijoms.

30. Antra, minėta, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalį vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis aplinkybėmis, numatytomis šio straipsnio 4 dalies a – f punktuose. Todėl šiuo atveju būtina nustatyti, ar ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies praradimo arba sugadinimo priežastis (nutarties 20 punktas). Nagrinėjamu atveju iš atsakovės atstovo R. G. paaiškinimų teismas sprendė, kad jis neturėjo galimybės įtakoti krovinio siuntėją ir pagrindinį vežėją parenkant transporto priemonę, dėl to padarė išvadą, kad tiek krovinio siuntėjas, tiek pagrindinis vežėjas neaptardami krovinio gabenimo transportu sąlygų tam tikra prasme prisiėmė dalį rizikos dėl žalos atsiradimo. Tačiau teismas, atleisdamas atsakovę nuo atsakomybės, nenagrinėjo ir nenurodė nei vieno iš CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyto įstatyminio pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės, nenustatinėjo priežastinio ryšio ir nenurodė įstatyminio tokio savo sprendimo pagrindo. Todėl liko neaišku, kokiu pagrindu atsakovė, kaip vežėjas (faktinis vežėjas), buvo atleista nuo civilinės atsakomybės. Aptariamam kontekste pastebėtina, kad atsakovė (faktinis vežėjas) nuo pareikšto ieškinio gynėsi ne tik ieškinio senaties institutu, bet ir trečiojo asmens UAB „Kuehne+Nagel“ (vežėjo) netinkamais veiksmais organizuojant krovinio vežimą (parinkus netinkamą (nesaugią) transporto priemonę, nesuplanavus kelionės maršruto ir kt.), prašydama šį asmenį byloje laikyti atsakovu arba bendraatsakovu. Tačiau teismas nustatyta tvarka (CPK 45 straipsnis) šio klausimo nesprendė, nors, kaip minėta, sprendime nurodė, kad trečiojo asmens veiksmai tam tikra prasme įtakojo žalos atsiradimą.

31. Trečia, bylos duomenimis nustatyta, kad krovinio siuntėjas užsakė pas krovinio ekspeditorių pervežti krovinį, sudėtą į 16-a palečių (nutarties 8 punktas). Tokį patį krovinio palečių kiekį nurodė ekspeditorius ir faktiniam vežėjui (nutarties 8 punktas). CMR važtaraščiu atsakovės vairuotas priėmė vežti 14-os palečių krovinį (nutarties10 punktas). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo įrodinėjama, kad buvo pavogtos dvi paletės su kroviniu. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas tikslus krovinio kiekis, kurį prisiėmė vežti atsakovė, teismo sprendimu šie prieštaravimai taip pat nebuvo aptarti ir pašalinti. Be to, iš prekės pardavimo dokumentų (t. 1, b. l. 17) matyti, kad siuntėjas įgijo 170 vnt. televizorių, nors CMR važtaraštyje šis kiekis nurodytas kitas (177 vnt.). Nepašalinus šių prieštaravimų, negalima tiksliai nustatyti prarasto krovinio kiekio, vertės ir atsakovės atsakomybės ribų.

32. Ketvirta, sprendimo aprašomojoje dalyje teismas aptarė dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos jie teikė į bylą, tačiau motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kuriais iš šių įrodymų teismas rėmėsi, kuriuos atmetė ir kuriais grindė savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 185 straipsnis). Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos.

33. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir netyrė ieškovės reikalavimų ir atsakovės (-ų) atsikirtimų pagrindą sudarančių aplinkybių, o savo išvadą dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės grindė neištirtais ir neįvertintais į bylą pateiktais įrodymais.

34. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas daryti išvadą apie aptartą CMR konvencijos nuostatų dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmės.

35. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, t. y. visi nurodyti faktai išsamiai turėtų būti ištirti remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą (CPK 7, 12, 42 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 179, 185 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013).

36. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012).

37. Minėta, kad teismas neatskleidė bylos esmės, o aptartas pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimas buvo nepakankamas teismo išvadoms dėl ieškovės ieškinio (ne)pagrįstumo.

38. Nepašalinus minėtų trūkumų ir nepareikalavus bei neištyrus papildomų įrodymų pirmosios instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacijos paskirties, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

39. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlbina RimdeikaitėRasa Urbanavičiūtė