- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-122-340/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- R. V. Š.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo R. V. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti 397,64 Lt skolos už šilumos energiją; 5 procentų dydžio metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teikė šilumos energiją butui, (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Iš centralizuotų sistemų šiam butui buvo tiekiamas centrinis šildymas ir per laikotarpį nuo 2004-03-01 iki 2008-02-14 už tiektą šilumos energiją susidarė 397,64 Lt įsiskolinimas. Kadangi namo (duomenys neskelbtini) šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, pagal CK 6.384 ir 1.71 str. nuostatas laikytina, kad bendrovė, tiekdama energiją konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuotą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją buvo realizuojama konkliudentiniais veiksmais, todėl atsakovei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad minėtos patalpos Vilniaus miesto valdybos 1999-04-22 sprendimu buvo išnuomotos R. V. Š., kuri patalpą atlaisvino 2008-02-14. Ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 (su vėlesniais pakeitimais), kuriuo buvo patvirtinta valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka. Pažymėjo, jog būtina įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Atsižvelgtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu nevienareikšmė. Atsakovo teigimu, jis niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių sąskaitų ar pranešimų susimokėti už šilumą per visą įsiskolinimo laikotarpį, kas parodo, kad ieškovas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininką, kuriam ir buvo teikiamos sąskaitos už šilumą bei iš jo priimami mokėjimai. Be to, savivaldybės vykdoma gyvenamojo ploto nuoma yra ne įprasta ūkinė-komercinė pelną teikianti veikla, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl ji negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas už šiluminę energiją. Nepagrįstas reikalavimas dėl 5 procentų palūkanų priteisimo, kadangi tarp šalių nėra susiklostę prievoliniai santykiai. Taip pat atsakovas buvo pateikęs prašymą kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui.
Tretysis asmuo R. V. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-07-08 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 397,64 Lt įsiskolinimo už šilumos energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2008-10-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 66 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma savininkas nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Teismas nustatė, kad tretysis asmuo R. V. Š. pagal nuomos sutartį, kuri viešame registre nebuvo įregistruota, patalpose gyveno nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008-02-14. Byloje esanti skaičiuotė patvirtina, kad nuomininkei R. V. Š. išsikeliant iš jos užimamo kambario, skola už šiluminę energiją sudarė 388,78 Lt; tačiau įsiskolinimą prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2004-03-01, t. y. ir už tą laikotarpį, kai bute gyveno kiti asmenys, kurių atsakovas net nenurodė. Teismas sprendė, kad atsakomybė už suvartotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui – savivaldybei. Nors atsakovas socialinio būsto nuomą vykdo nekomerciniais pagrindais, tačiau yra atsakingas už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininkų, skolas šiluminės energijos tiekėjui, nes Savivaldybė civilinių teisinių santykių dalyvis lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai; todėl sudarydamas, vykdydamas ar nutraukdamas gyvenamųjų patalpų nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-07-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų. Apelianto teigimu, tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo pateikiamas teismų praktikos aiškinimas yra nepagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą, kuriuo apeliacinį skundą tenkino ir ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos atmetė. Nurodo, jog teismas neišsiaiškino tikrųjų bylos faktinių aplinkybių ir nepagrįstai nurodė, kad nuomininkė R. V. Š. bute (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 2007 m. spalio mėnesio, kadangi iš prie atsiliepimo pateiktų priedų matyti, kad butas Š. išnuomotas dar 1999 m. Pažymi, kad teismas dėl apelianto prašymų išreikalauti duomenis, kad Vilniaus m. savivaldybei buvo siunčiamos sąskaitos, kas atliko mokėjimus iki skolos susidarymo iš esmės nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 245 str. 2 d. Nurodo, jog CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius. Teismas turėjo įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju yra nevienareikšmė. Nurodo, jog įvertinus ieškovo veiksmus laikytina, kad jis šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp šių šalių konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo santykiai, nors ir nebuvo sudaryta rašytinė sutartis; ieškovas tiekė butui šilumos energiją, nuomininkas ją vartojo, t. y. pripažinęs sandorį privalėjo vykdyti iš jo kylančią prievolę – mokėti nustatytais terminais. Apeliantas pažymi, jog nuomodama socialinį būstą Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas; be to neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams; todėl nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui. Be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo Vilniaus m. savivaldybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-07-08 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovo nuomone, teismas tinkamai taikė šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vadovavosi aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei jų ypatumus, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokios kategorijos bylose; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas; už butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2004-03-01 iki 2008-02-14 susidarė 397,64 Lt įsiskolinimas. Bylos duomenimis butas Vilniaus m. valdybos 1999-04-22 sprendimu išnuomotas R. V. Š. vieneriems metams (b.l. 36); Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-05-30 įsakymu UAB „Senamiesčio ūkis‘ įpareigotas sudaryti nuomos sutartį su R. V. Š. iki 2006-11-01 (b.l. 37), tačiau duomenų apie tai, kad nuomos sutartis buvo sudaryta, byloje nėra pateikta. Nei tarp ieškovo ir atsakovo, nei tarp ieškovo ir trečiojo asmens R. V. Š. nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis; nėra duomenų, kad nuomos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens būtų registruota nekilnojamo turto registre. Byloje esanti skaičiuotė patvirtina, kad nuomininkei R. V. Š. išsikeliant iš jos užimamo kambario, skola už šiluminę energiją sudarė 397,64 Lt; tačiau įsiskolinimą prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2004-03-01, t. y. ir už tą laikotarpį, kai bute gyveno kiti asmenys, kurių atsakovas net nenurodė. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakomybė už suvartotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui – savivaldybei.
Apeliantas nurodo, jog faktas, kad ieškovas žinojo, kas yra faktinis šilumos energijos vartotojas, priimdavo iš jo mokėjimus už buto šildymą, sudaro nagrinėjamos bylos ratio decidendi ypatumus, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kurios fabula nėra analogiška šios bylos fabulai, nes tretysis asmuo – socialinio būsto nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas žinojo, kas yra galutinis šilumos vartotojas – R. V. Š., kuri patalpomis naudojosi nuo 1999 m., o įsiskolinimas susidarė nuo 2004 m., todėl teismas turėjo įvertinti, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiformavo šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiai jų konkliudentiniais veiksmais: ieškovas priimdavo mokėjimus už buto šildymą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2006, priimtą byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, kurioje apygardos teismas konstatavo, jog ieškovo žinojimas apie nuomos teisinių santykių buvimą tarp atsakovo ir trečiojo asmens nėra susietas su nuomos sutarties įregistravimu viešajame registre. Kolegija pažymi, kad 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 str.). Dėl išdėstyto kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip precedentu. Tokiu būdu visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose teisėjų kolegija pabrėžė, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad su trečiuoju asmeniu R. V. Š. būtų sudaryta nuomos sutartis, taigi apelianto nurodyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo, kad atsakovui priklausantį butą nuomoja tretysis asmuo bei priimdavo trečiojo asmens mokėjimus už suvartotą šilumą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl įrodymų neišreikalavimo ir CPK 329 str. 1 d. pažeidimo, kadangi nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kas atliko mokėjimus iki skolos susidarymo.
Apeliantas be pagrindo teigia, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, nes nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip verslo subjektas, o realizuoja jam pavestą socialinės paramos funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų – ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas tikslu įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t. y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkai sudarytų pirkimo – pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkai atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės – gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos; teismo išvados visiškai atitiko byloje nustatytas aplinkybes bei aptartus kasacinio teismo išaiškinimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Iš apelianto valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės 9,20 Lt (devynis litus, 20 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.