- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-31
- Bylos Nr.
- eI2-7788-952/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- S. R. M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas S. R. M. M. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73252 (toliau - Sprendimas).
Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2027 m. kovo 5 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2027 m. kovo 5 d. Atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą netinkamai taikė Įstatyme įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS reglamentas). Atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes remiantis pranešimu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Kuo remiantis atsakovas padarė tokias išvadas nėra žinoma, pranešime apie tai nerašoma ir nenurodoma. Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau pareiškėjo įmonė nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pažymi, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pažymi, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymi, kad pareiškėjas jokios nusikalstamos veikos neatliko, teistas nebuvo, Lietuvos Respublikos sienų neteisėtai nekirto, todėl iš pranešimo nėra aišku kuo remiantis atsakovas daro išvadas apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui ar viešai tvarkai, kuo remiantis priima skundžiamą Sprendimą. Iš pranešimo yra aišku, kad skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtina, kad ,,užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai“. Pareiškėjas nėra susipažinęs su skundžiamo Sprendimo turiniu, todėl nežino ir negali pasisakyti dėl atsakovo argumentų, kuriais remiantis jis teigia, kad pareiškėjas kelią kažkokią grėsmę Lietuvos saugumui. Tačiau akivaizdu, kad atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą ir neleisdamas su juo turiniu susipažinti pareiškėjui pažeidžia teisės normas ir paneigia pareiškėjo teises. Jeigu atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas kelią grėsmę Lietuvai vien dėl to, jog jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas, toks atsakovo sprendimas prieštarauja teisės normoms ir yra neteisėtas. Todėl atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalys. Įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti. Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Pažymi, kad atsakovas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių dėl kurių atsakovo sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas. Atkreipia teismo dėmesį į tai, jog pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė pareiškėjo darbdavys UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Todėl akivaizdu, kad priimtas skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Pranešime nurodoma, kad uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra įtraukiamas perspėjimas į Šengeno sistemą. Iš pateikto pranešimo nėra aišku, kokiais teisės aktais remiantis atsakovas priėmė tokį sprendimą. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 nurodė, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. SIS reglamento 21 straipsnį kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui. LVAT pažymėjo, kad šis principas leidžia užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. LVAT laikėsi pozicijos, kad vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Nurodo, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, atsakovas pranešime jokių argumentų apie pareiškėjo grėsmę nenurodo. Atkreipia teismo dėmesį, kad asmeniui visgi neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S48386 panaikinti asmeniui 2023 m. spalio 31 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir asmuo neatvyko dirbti. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad Lietuvos Respublika anksčiau jam nebuvo išdavusi leidimų laikinai gyventi ar vizų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos įmonėse nedirbo. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo yra deklaravęs nuo 2024 m. vasario 26 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra pateikiamas vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės). Taigi, pareiškėjui buvo išsiųstas 2024 m. kovo 7 d. pranešimas Nr. 24SD4254 pareiškėjui buvo išsiųstas vadovaujantis Taisyklių 20 punktu. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ginčijame Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų. Pažymi, kad Migracijos departamentas surinko ir išanalizavo su pareiškėju susijusią ir prieinamą informaciją. Buvo atsižvelgta į anksčiau turėtus leidimus laikinai gyventi ir vizas, kad pareiškėjas, 2023 m. lapkričio 23 d. per išorės paslaugų teikėją Šri Lankoje atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, neatvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) įsidarbinti, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriame nurodė, jog ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas yra deklaravęs nuo 2024 m. vasario 26 d. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai) ir nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinei sistemai (SIS) teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 punkto duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Nurodo, kad atmestini pareiškėjo argumentai, kad nevertintos individualios, su juo susijusios, aplinkybės priemonės adekvatumo, proporcingumo atžvilgiu, nepateikti tai pagrindžiantys įrodymai. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui yra priimtas sprendimas Nr. 24S48386 panaikinti leidimą laikinai gyventi. Sprendimas yra įsiteisėjęs, o duomenys surinkti iš kompetentingų institucijų, kurių pateiktais duomenimis buvo remtasi, abejoti nėra pagrindo. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę vizą, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau - VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 20 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymas teikiamas darbdavio, darbdavio pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“).
2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S48386, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760303826, galiojantį iki 2025 m. spalio 31 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Taisyklių 15 punktu; Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais. Sprendime taip pat nurodyta, kad 2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S48386 panaikinti asmeniui 2023 m. spalio 31 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760303826, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir asmuo neatvyko dirbti.
5. Minėta, kad Migracijos departamentas Sprendimu visų pirma uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Kriterijų vertinimo tvarkoje. Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020; 2021 m. kovo 31 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis ir (ar) panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
6. Visų pirma pažymėtina, kad pranešime „Dėl priimto sprendimo“ nurodyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi (Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai), tačiau iš atsakovo teismui pateikto Sprendimo matyti, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, tai yra dėl to kad asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.
7. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalys. Įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą. Todėl akivaizdu, kad priimtas skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
Teismas sutinka su pareiškėjo išdėstytais argumentais. Be to, teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad Įstatymas atsakovui suteikia diskreciją spręsti ar konkrečiu atveju, panaikinus leidimą laikinai gyventi yra būtina uždrausti užsieniečiui atvykti, tai yra Įstatymas nenumato imperatyvo, esant panaikintam leidimui laikinai gyventi, priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti.
LVAT panašaus pobūdžio byloje laikosi tokios pačios pozicijos. Pagal LVAT praktiką, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). LVAT taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
Be to, LVAT yra konstatavęs ir tai, kad Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
8. Nagrinėjamu atveju, atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir asmuo neatvyko dirbti. Taip pat Sprendime nurodyta, kad vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog Lietuvos Respublika anksčiau jam nebuvo išdavusi leidimų laikinai gyventi ar vizų. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, asmuo Lietuvos įmonėse nedirbo. Asmeniui 2023 m. lapkričio 23 d. per išorės paslaugų teikėją Šri Lankoje įteikus leidimą laikinai gyventi, jis neatvyko į Bendrovę įsidarbinti, todėl konstatuotina, kad asmuo kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriame nurodė, jog ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat tai, kad Migracijos departamentas nustatė, jog asmuo neatvyko įsidarbinti, buvo nuspręsta panaikinti šiam asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo yra deklaravęs nuo 2024 m. vasario 26 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Iš esmės Sprendime daugiau nenurodyti jokie motyvai, dėl kokių priežasčių pareiškėjui yra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsiliepime atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas neatvyko į Bendrovę įsidarbinti, todėl konstatuota, jog pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriame nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas skunde nurodo, kad gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui; pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kurio pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, pareiškėjas į Lietuvą neatvyko.
9. Tačiau vien šios aplinkybės, kurios buvo nurodytos 2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamento sprendime, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi bei aplinkybės, kurias atsakovas nurodo skundžiamame Sprendime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nepatikimas ar piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, kaip kad atsakovas nurodo atsiliepime į skundą. Teismo nuomone, vien tai, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties, neleidžia daryti išvados, jog jis piktnaudžiavo procedūromis ar pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, minėta, kad pareiškėjas nurodė, jog iš darbdavio buvo gauta informacija, kad darbdavys negali suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl sutartis nebuvo sudaryta.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, teismo vertinimu, atsakovo Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, iš esmės nurodant tik aplinkybę, kad pareiškėjas neįsidarbino Bendrovėje. Todėl darytina išvada, kad toks Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Teismas daro išvadą, kad atsakovo argumentai nėra pagrįsti, todėl pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos, Migracijos departamentas formaliai vertino pareiškėjo situaciją, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
10. Taip pat skundžiamu Sprendimu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos SIS II sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
11. LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).
12. Teismas pažymi, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
13. Atsakovas Sprendime nurodo, kad įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes panaikintas leidimas gyventi, ir tai, jog asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir apsigyventi kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, jog šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.
Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, ar dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Skundžiamas Sprendimas, teismo vertinimu, nėra individualizuotas, jame nėra objektyvių motyvų, todėl pareiškėjo atveju negalima daryti išvados, jog perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimas į SIS yra adekvatus ir būtinas. Darytina išvada, kad Migracijos departamentas nepagrįstai įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
14. VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (proporcingumo principas). LVAT yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
15. Teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas nėra proporcingas, taip pat jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nėra motyvuotas, taip pat neatitinka SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai Sprendimas yra naikintinas, pareiškėjo skundas tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).
16. Nors pareiškėjas skunde neformuluoja reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kartu su skundu pateikta teisinių paslaugų sutartis, kuria advokato padėjėjai L. T. pavedama atstovauti pareiškėją; leidimo sutartis, kuria advokato padėjėjai L. T. leidžiama atstovauti pareiškėją; 2025 m. sausio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 373, kurioje nurodyta, kad už skundo parengimą mokėtina suma – 300,00 EUR; 2025 m. sausio 14 d. duomenys apie atliktą 300,00 EUR pavedimą. Taip pat pareiškėjas už skundo padavimą teismui yra sumokėjęs 22,50 EUR žyminio mokesčio.
Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos 300,00 EUR išlaidos už teisines paslaugas neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl priteistinos. Taip pat pareiškėjui priteistinas ir sumokėtas 22,50 EUR žyminis mokestis. Viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 322,50 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 40-41 straipsniais, 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. R. M. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73252.
Priteisti pareiškėjui S. R. M. M. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 322,50 EUR (tris šimtus dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.