Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Buivydžių seniūnijos seniūnui M. N. trečiajam asmeniui A. R. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl statybos pripažinimo neteisėta ir jos padarinių pašalinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Ieškovo teigimu teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – 2010 m. sausio 5 d. Buivydžių seniūnijos seniūno raštu, adresuotu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei, bei 2007-07-09 atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktu, kuriuose akivaizdžiai konstatuojama, jog už kelio remontą sumokėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, o darbus priėmė Buivydžių seniūnijos seniūnas M. N.. Tokie atsakovo veiksmai atitinka Statybos įstatymo 2 str. 41 d. įtvirtintą statytojo (užsakovo) sąvoką. Atsakovas savavališkos statybos faktą pripažino neginčydamas ieškovo surašytų aktų. Pripažinus, kad savavališkos statybos darbus atlikto Vilniaus rajono savivaldybės administracija, privalėjo būti pripažinta, kad minėtus darbus atliko ir atsakovas M. N..

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad trečiajam asmeniui A. R. nuosavybės teise priklausančiame 5.41 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 6-7) yra savavališkai nutiestas vietinės reikšmės kelias, kurį likviduoti, t.y. pašalinti savavališko statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę, per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teismas įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, nors ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. Savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-100806-00035 ir ieškinyje statytojais bei atsakovais nurodė Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir Buivydžių seniūnijos seniūną M. N..

Be to, kolegija netenkina apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes tokia tvarka bylą nagrinėti nėra būtina (CPK 322 str.).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d. yra numatyta, jog savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai). Seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai (Vietos savivaldos įstatymo 32 str. 1 d.). Seniūnas yra seniūnijos vadovas, seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas (Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 4 d.), jis yra karjeros valstybės tarnautojas. Tuo tarpu byloje nustatyta, jog vietinės reikšmės kelias trečiojo asmens sklype buvo nutiestas Buivydžių seniūnijai vykdant bendrus kelio nuo Pundžionių iki Fabijoniškių remonto darbus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija faktiškai pripažįsta, jog seniūnas veikė savo kompetencijos ribose, gerindamas susisiekimo tarp Fabijoniškių ir Punžonių kaimų bei vietos gyventojų kokybę. Taigi byloje nėra nustatyta, jog Buivydžių seniūnijos seniūnas M. N. kelią neteisėtai nusitiesė sau ir tuo tikslu veikė bei atliko savališkos statybos darbus trečiojo asmens sklype kaip fizinis asmuo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kolegiją sutinka su pirmosios isntancijos išvada, kad seniūnas šioje byloje negali būti laikomas tinkamu atsakovu, kuris asmeniškai privalo likviduoti savavališkos statybos padarinius, kadangi jis veikė kaip savivaldybės administracijos struktūrinio teritorinio padalinio vadovas, vykdydamas pareigas. Dėl šios priežasties kolegija sprendžia, kad atsakovu patrauktu M. N. turimas seniūno statusas ir veiksmai neatitinka Statybos įstatymo 2 str. 41 d. statytojo (užsakovo) sąvokos, duodančios pagrindą teismui įpareigoti jį pašalinti savavališkos statybos padarinius ir apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta.

Ieškovas skunde nesutinka ir su 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. N. priteisimu.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., b. l. 143-145) patvirtina, kad už advokato teisinę pagalbą atsakovas jam sumokėjo 1500 Lt. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato suteiktų paslaugų apimtį, kolegija sprendžia, kad ši suma yra priteista pagrįstai, nes neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtinto rekomenduojamo priteisti užmokesčio maksimalaus dydžio. Be to, advokato išlaidos atsakovui yra priteistos laikantis procesinių normų, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodo, kad jis įvykdė visus ieškovo reikalavimus, tačiau šis neteisėtai atstovaudamas trečiojo asmens interesams pažado neįvykdė ir nesąžiningai padavė apeliacinį skundą, todėl yra pagrindas taikyti CPK 95 str.

Kolegija pažymi, kad vienas iš CPK 2 str. įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Priešingu atveju piktnaudžiaujančiai procesinėmis teisėmis šaliai pasekmės numatytos CPK 95 str. 1 d.: dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalis įgalina teismą piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju skirti baudą.

CPK 95 str. 1 d. numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad bauda pagal CPK 95 str. 2 d. skiriama ne vien už nepagrįsto ieškinio pareiškimą (ieškinio pagrįstumą galutinai įvertina teismas išnagrinėjęs bylą, ieškovas tik subjektyviai sprendžia apie ieškinio pagrįstumą), tačiau už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-99/2012). Iš minėto aišku, kad skirdamas ieškovui baudą pagal CPK 95 str. 2 d. teismas turi nustatyti du atskirus faktus: ieškinio nepagrįstumą ir ieškovo nesąžiningumą jį reiškiant. Sąžiningumas yra vertinamoji kategorija, kuri nustatoma pagal subjektyvųjį ir objektyvųjį elementus, t.y. asmens elgesys vertinamas atidaus bei rūpestingo vidutinio asmens elgesio analogiškoje situacijoje mato atžvilgiu.

Šioje byloje nustatyta, kad ieškinys yra pareikštas pagrįstai, nes jis iš dalies patenkintas. Taigi apeliacinio skundo padavimas netenkinto reikalavimo dalyje negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėsmis, kadangi tai prieštarautų CPK 42, 307 str.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo prašymas taikyti ieškovui CPK 95 str. numatytą baudą netenkinamas.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegiją dėl jų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė įstatymą, teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.