- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-430-497/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24134-2023-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- J. L.
- Advokatai
- Audronė Rimienė, Adomas Liutvinskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. veika), ir jam skirtas laisvės apribojimas 8 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
R. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. birželio 30 d. veika), ir jam skirtas laisvės apribojimas 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis BK kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti ir R. L. skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, R. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šį nurodymą įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas R. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. 16.30 val. iki 2023 m. liepos 1 d. 12.39 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. R. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2023 m. balandžio 27 d. apie 17 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia delnu ne mažiau kaip 4 kartus sudavė savo sutuoktinei J. L. į dešinę ranką aukščiau alkūnės, stumdė ją, iš nugaros ranka suėmė J. L. už sprando ir stipriai pastūmė, dėl ko ji veidu ir galva atsitrenkė į spintą, po to 1 kartą sudavė ranka į kairę ranką aukščiau alkūnės, tokiu būdu smurtaudamas savo šeimos nario – sutuoktinės J. L. atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais R. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, R. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2023 m. birželio 30 d. apie 15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sugriebė savo sutuoktinei J. L. už dešinės rankos aukščiau alkūnės, taip padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kvalifikuojamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu smurtaudamas savo šeimos nario – sutuoktinės J. L. atžvilgiu, nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Šiais savo veiksmais R. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį, R. L. išteisinti. Civilinį ieškinį atmesti. Priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Apelianto teigimu, teismas nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir tų aplinkybių teisinio vertinimo versija, ką šiuo atveju padarė pirmosios instancijos teismas. Skunde teigiama, kad teismas bylos duomenis vertino selektyviai, palaikydamas nukentėjusiosios pusę, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, draudžiančio grįsti nuosprendį abejonėmis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei nepatikrino įrodymų patikimumo.
Apeliacinio skundo argumentai dėl 2023 m. balandžio 27 d. įvykio
3.2. Baigiamųjų kalbų metu, prokurorė prašė pašalinti iš kaltinimo aplinkybes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai. Pirmos instancijos teismas, remdamasis tuo, kad kraujosruvų atsiradimas ant dešinės rankos žasto neatitinka J. L. nurodytų aplinkybių, pašalino iš kaltinimo nuorodą į nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl fizinio skausmo sukėlimo remdamasis tomis pačiomis kraujosruvomis, t. y. tų pačių bylos duomenų pagrindu.
3.3. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad įrodymų pakanka teismo išvadai daryti, kad R. L. 2023 m. balandžio 27 d. apie 17 vai. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia delnu ne mažiau kaip 4 kartus sudavė savo sutuoktinei J. L. į dešinę ranką aukščiau alkūnės, stumdė ją, iš nugaros ranka suėmė J. už sprando ir stipriai pastūmė, dėl ko ji veidu ir galva atsitrenkė į spintą, po to 1 kartą sudavė savo sutuoktinei J. L. į kairę ranką aukščiau alkūnės.
3.4. Apelianto teigimu, tikrųjų bylos aplinkybių aspektu, minėta pirmos instancijos teismo išvada negali būti pripažinta atitinkančia faktines bylos aplinkybes. Jeigu kraujosruvos atsirado kitomis aplinkybėmis nei nurodė nukentėjusioji, teikdama paaiškinimus ekspertui (kitą dieną po įvykio) bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tai jai nebuvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tačiau kraujosruvų atsiradimas yra neva apelianto atliktų veiksmų, t. y. ne mažiau kaip 4 smūgių sudavimo pasekmė. Tokiu atveju tai yra ne tik teisės taikymo klaida, tačiau tai yra esminė loginė klaida, kurią teismas padarė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
3.5. Yra pagrindo manyti, kad pirmos instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grindė selektyviai atrinktais ir tendencingai vertintais bylos duomenimis, palaikydamas nukentėjusiosios pusę. Negalima sutikti su pirmos instancijos teismo pozicija, kad kai kurie neatitikimai yra neesminiai ir nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais.
3.6. Visų pirma, tai kraujosruvų ant dešinės pusės žastų atsiradimo kilmę pagal J. L. parodymus paneigė ekspertė E. U., duodama paaiškinimus teisme. Svarbu ir tai, kad apžiūrint J. L., specialistė nenurodė kraujosruvų ant sprando. Nors tiek pati J. L., tiek ir liudytojas B. M. (B. M.) teigė, kad jos buvo. Išvada - tokių kraujosruvų nebuvo.
3.7. Svarbi aplinkybė, kad būtent liudytojo B. M. parodymus, pirmos instancijos teismas pripažino kaip patikimus įrodymus. Šių parodymų vertinimas patikimumo aspektu, apsiribojo tik tiek, kad: “teismas nenustatė, jog liudytojas turėtų kokį nors suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį, tokių aplinkybių nenurodė ir kiti proceso dalyviai”.
3.8. Pirmos instancijos teismas visai nevertino, ar šie parodymai iš esmės atitinka kitus bylos duomenis. Tačiau jie neatitinka. Šis liudytojas tik pakartojo viską, ką jam sakė jo dukra. Jis pats įvykio nematė. Svarbu paminėti, jog duomenų apie tai, kad kraujosruvų nebuvo iki 2023 m. balandžio 27 d. apie 17 val. byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji J. L. nei karto nebuvo užsiminusi, kad tą dieną šias kraujosruvas iš vis kas nors matė. Tik teisminio posėdžio metu, jau po apklaustų ekspertų, atsirado liudytojas - B. M., kuris neva tą dieną matė kraujosruvas.
3.9. Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje iš esmės grįstas tik nukentėjusiosios ir jai artimo šeimos nario-tėvo parodymais. Kiti bylos įrodymai vertinti arba visiškai nevertinti, darant absoliučiai deklaratyvias išvadas, nepateikus jų vertinimo ir argumentų dėl kaltės.
3.10. Tai patvirtina ir pirmos instancijos teismo argumentas, kad apeliantas negalėjo paaiškinti sužalojimų, tačiau jis neprivalantis aiškinti nežinomos kilmės sužalojimų ir spėlioti.
Apeliacinio skundo argumentai dėl 2023 m. birželio 30 d. įvykio
3.11. Skunde pateikiamas kaltinimas, kuriuo apeliantas buvo kaltinamas pirmosios instancijos teisme. Pateikiami skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl apelianto kaltės ir nurodoma, kad teismas pašalina iš kaltinimo specialisto išvados nurodymą kaip perteklinį nusikalstamos veikos aprašymą. Apelianto teigimu, neįmanoma suprasti ką tiksliai teismas pašalina iš kaltinimo – veikos padarymo faktą, aplinkybes ar padarinius.
3.12. Nesutinka, kad nukentėjusiosios teisme duoti parodymai atitinka faktinę situaciją. Teismas ignoravo faktą, kad pirmo skambučio pagalbos centro įrašas paneigia J. L. nurodytas įvykio aplinkybes, jog konflikto metu R. L. pradėjo šūkauti, vaikas pradėjo verkti ir ji dėl vaiko bandė skambinti policijai. Pastebėtina, kad minimas vaiko verkimas nebuvo užfiksuotas, priešingai, girdisi vaiko “gugavimas”, o tai reiškia, kad jau pirmu skambučiu pagalbos telefonu 112 teigiant operatoriui, kad vyras smurtauja yra klaidingai pateikiama faktinė įvykių situacija. Svarbus momentas, kurio teismas taip pat neanalizavo, dėl antro skambučio, t. y. pati J. L. nebaigus pokalbio su operatore nutraukė skambutį, jokių kliūčių tęsti pokalbio nebuvo.
3.13. Apeliantas cituoja nuosprendžio išvadą, kuria atmetama kaltinamojo versija, kad J. L. turi pagrindą jį apkalbėti, jog gautų butą. Apelianto teigimu, ši išvada padaryta nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.
3.14. Visų pirma, nėra suprantama, kodėl teismas argumentus, kad šalys nebegyvena kartu nuo Naujųjų metų atmetė kaip nepagrįstus. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad jau pirminės apklausos metu, J. L. yra nurodžiusi, jog jos ir apelianto santykiai yra blogi.
3.15. Pirmos instancijos teismas atmetė gynybos prašymą prie bylos prijungti iš civilinės bylos Nr. e2-3598-l 168/2024 J. L. pradinį ieškinio ir R. L. atsiliepimo kopijas. Šie dokumentai būtent ir patvirtina ne tik faktą, kad tarp šalių yra konfliktiški santykiai, bet ir tai, kad J. L. siekė prisiteisti sau santuokos metu įgytą butą, motyvuojant tuo, kad šalys negali gyventi kartu dėl fizinio smurto. Apie tai, kad J. L. siekė iš namų išvaryti apeliantą kartu su jo dukra iš pirmos santuokos įrodo ir apelianto gynėjai rašytos užklausos dar iki nagrinėjamo įvykio, kuriose jis teiravosi ar sutuoktinė gali jį taip paprastai išmesti iš namų. Šie duomenys buvo prijungti prie bylos, tačiau teismas jų neanalizavo.
3.16. Skunde cituojami skundžiamo nuosprendžio teiginiai dėl apelianto rašytų žinučių ir nurodoma, kad nuosprendyje minimas atsiprašymas buvo ne dėl fizinio smurto, o dėl žodinio konflikto, taigi vertinant įrodymus padaryta klaida dėl jų turinio.
3.17. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik perrašė specialistės išvadas ir specialistės paaiškinimus, tačiau jų neanalizavo ar ne pilnai išanalizavo, negretino su kitais bylos duomenimis taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, glaustai aptarė įrodymus, kurie teismo manymu, pagrindžia apelianto kaltę, tačiau visiškai nepasisakė dėl apeliantą teisinančių įrodymų. Visiškai neaptarė ir nesiėmė priemonių esantiems prieštaravimams bei abejonėms šalinti, suteikė išskirtinę reikšmę nukentėjusiosios J. L. parodymams, tačiau jų nuoseklumo, patikimumo tinkamai neanalizavo atsižvelgiant į kitų byloje surinktų įrodymų visumą.
3.18. Tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas patvirtina ir tai, kad teismas neperžiūrėjo prie bylos esančio vaizdo įrašo, nors nuosprendyje nurodo, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad iš karto po iškvietimo bendraudama su pareigūnais nukentėjusioji yra akivaizdžiai susijaudinusi ir išsigandusi, be to iš karto parodė ir patirtus sužalojimus, tai yra kraujosruvą žaste, kuri buvo matoma jau tuo metu. Apeliantas pažymi, kad minimame vaizdo įraše J. L. rodo vietą kur buvo suimta, tačiau kraujosruvos matyti nėra galimybės, nes tuo metu kaip tik esantis vaikas ant jos rankos tą vietą dengia, todėl teismas negalėjo matyti kraujosruvos žaste. Tuo labiau, iš vaizdo medžiagos matyti, kad pačioje pradžioje policijos pareigūnės paklausus ar sukėlė skausmą, J. L. atsakė, kad: “ne tai, kad sukėlė, bet buvo labai suspaudęs ”. Tik policijos pareigūnei paklausius: "dar kartelį klausiu, ar sukėlė skausmą ar ne, nes jei sukėlė tada pradėsim ikiteisminį tyrimą ”. Tik po šios informacijos, t. y. kad ikiteisminis tyrimas bus pradėtas jeigu buvo jaučiamas skausmas, J. L. atsakė, kad: "taip, labai skauda. ” Akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas ne nukentėjusiosios, o policijos pareigūno iniciatyva, užduodant, tokiais atvejais, neleistiną klausimą.
3.19. Pirmosios instancijos teismas, pasikliaudamas tik J. L. išsakyta pozicija dėl šeimyninių santykių pašlijimo priežasties, neatliko pareigos, apklausti apelianto dukrą.
Apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio
3.20. Pirmos instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą vadovavosi aplinkybėmis, kurias pats pašalino iš kaltinimo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atkreipė dėmesį, kad dėl smurtinių kaltinamojo veiksmų nukentėjusioji abiem atvejais kreipėsi į medikus, taip pat kreipėsi ir psichologinės pagalbos. Šios teismo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrųjų aplinkybių.
3.21. J. L. į medikus kreipėsi tik po birželio 30 d. Pastebėtina ir tai, kad pati J. L., duodama parodymus teisme nurodė, jog iki šių įvykių turi problemų su nugara. Kaip tik dėl to jai skauda dešinę ranką, ir todėl vaiką visada laiko tik ant kairės rankos. Tačiau savo dešinės rankos skausmus, gydymo įstaigoje ji jau nurodo kaip apelianto veiksmų padarinius. Svarbu ir tai, kad pagal smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą, policija, galimo smurtą artimoje aplinkoje patyrusio žmogaus kontaktus perduoda Specializuotos pagalbos centrui. Tai reiškia, kad užtenka vieno skambučio teigiant, kad artimas asmuo smurtauja ir jau teikiama yra psichologinė pagalba. Todėl vien tas faktas, kad J. L. buvo suteikta psichologinė pagalba nepatvirtina, jog ji patyrė išgyvenimus. Tuo labiau, kad teismo metu, J. L. patvirtino, kad daugiau psichologo paslaugomis nesinaudojo.
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti. Atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Išklausti garso įrašai iš Bendrojo pagalbos centro (toliau - BPC). Užduoti klausimai nukentėjusiajai. Apklausta liudytoja I. T., kuri nurodė, kad išgirdusi adresą reagavo, kas ten nutiko nepamena. Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad jie užrašyti teisingai (1 t. b. l. 89-90), peržiūrėtas vaizdo įrašas, po kurio I. T. nurodė, kad viskas buvo atlikta pagal algoritmus, kelis kartus paklausta ar skaudėjo ir užpildytas protokolas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagarsinti nuteistojo ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t. b. l. 4-5; 31-31; 1 t. b. l. 2; 58-59 ).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis ginčija padaręs nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, proceso dalyvių duotais paaiškinimais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį, konstatuoja, kad R. L. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.
Dėl 2023 m. balandžio 27 d. nusikaltimo
8. Apeliantas nesutikimą su skundžiamu nuosprendžiu šioje dalyje iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: 1) teismas pašalino iš kaltinimo kūno sužalojimo pasekmes, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiajai padarytais sužalojimais kaip smurto prieš ją įrodymais ir konstatavo, kad sužalojimai yra R. L. inkriminuojamų smurto veiksmų prieš nukentėjusiąją pasekmė; 2) nukentėjusiosios parodymai prieštaringi, nes ji ir jos tėvas B. M. nurodė, kad nuo stūmimo į sprandą toje srityje būta kraujosruvų, nors specialistas tokių sužalojimų nenustatė ; 3) teismas vertino B. M. parodymus kaip patikimus, nors jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, liudytojas nematė įvykio ir perpasakojo dukters nurodytas aplinkybes; 4) Ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji J. L. nei karto nebuvo užsiminusi, kad tą dieną šias kraujosruvas kas nors matė, o B. M. kaip liudytojas atsirado tik po ekspertų apklausų.
9. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji dėl šio įvykio parodė, kad 2023 m. balandžio 27 d. apie 17.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp jų su R. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jai ant rankų laikant jų kūdikį, R. L. delnu sudavė jai ne daugiau kaip 5 smūgius į dešinę ranką aukščiau alkūnės, stumdė ją, iš nugaros stipriai ranka suėmė jai už sprando ir stipriai pastūmė, dėl to ji atsitrenkė į spintą veidu ir galva, po to, kiek pamena, vieną kartą sudavė jai ranka, kumščiu ar delnu neprisimena, į kairę ranką aukščiau alkūnės. Jai skaudėjo, buvo šoke (1 t. b. l. 59-59).
10. Apklausta teisme dėl 2023 m. balandžio 27 d. įvykio nukentėjusioji parodė, kad R. L. sugriebė už rankos, ant vienos rankos buvo dvi mėlynės, ant kitos viena mėlynė. Labai skaudėjo kai sugriebė. R. L. buvo sugriebęs už kaklo, ji nugriuvo veidu į spintą. Atsakydama į teismo klausimus, parodė, kad tą dieną R. L. griebė ją už rankos, sudavė kelis kartus, ne daugiau 5 kartų, o vėliau griebė už kaklo. Nurodė, kad sudavė plaštaka aukščiau alkūnės. Atsakydama į nuteistojo gynėjos klausimus taip pat nurodė, kad balandžio 27 d. R. L. trenkė delnu ne daugiau 5 kartų virš alkūnės į dešinę ranką, o vėliau gavo į kairę ranką. Kai R. L. griebė už sprando, ji ranka bandė vaiką uždengti, nes vaikas atsitrenkė į spintą (2 t. b. l. 125-126).
11. Iš specialisto išvados matyti, kad tiriamoji J. L. nurodė, kad jai ant rankų laikant vaiką, sutuoktinis plaštaka smūgius į dešinę ranką, stumdė, buvo suėmęs už kaklo nugarinės pusės, bandant ginti ant rankų laikomą vaiką, taip pat pajuto smūgį kažkur į kairio žasto sritį (1 t. b. l. 63). Remiantis liudytojos I. T. parodymais, ir kitų objektų apžiūros protokolu (kuriame apžiūrėti prie kūno dėvimų kamerų vaizdo įrašai), įvykio vietoje J. L. policijos pareigūnei sakė, kad tai ne pirmas kartas, kai vyras prieš ją smurtauja. Paskutinis kartas prieš tai – 2023 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 89-90, 100-101).
12. Iš aukščiau paminėtų nukentėjusiosios parodymų ir kitų įrodymų matyti, kad šioje dalyje nukentėjusiosios parodymai itin nuoseklūs. Ir nors tai iš esmės vienintelis R. L. kaltės įrodymas, netikėti juo nėra pagrindo. Nukentėjusioji medicininės apžiūros metu, atvykusiai policijai po kito smurto atvejo, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taigi viso proceso metu nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes – ne daugiau kaip 5 smūgius į dešinę ranką, smūgį į kairę ranką ir stūmimą į sprandą nukentėjusiajai atsitrenkiant į baldą.
13. Priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusioji niekad nenurodė, kad jai atsirado kraujosruvos ant sprando. Apeliantas galimai remiasi jos parodymais teisme, kur nukentėjusioji, kalbėdama bendrai apie prieš ją pavartotą smurtą, sako, kad „mėlynės buvo“ (2 t. b. l. 126). Tačiau negalima teigti, kad nukentėjusioji šias pasekmes priskiria būtent jos stūmimui į sprandą.
14. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis E. U. paaiškinimais, jog nukentėjusiajai padarytos kraujosruvos išsidėstę taip, lyg būtų suimta ir spausta ranka, konstatavo, kad tais veiksmais, kurie inkriminuoti R. L., negalimas nukentėjusiajai konstatuotų kūno sužalojimų padarymas ir pašalino kūno sužalojimo pasekmes iš kaltinimo. Priešingai nei teigiama skunde, R. L. kaltė šioje dalyje grindžiama ne teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, o nukentėjusiosios parodymais apie prieš ją pavartoto smurto pobūdį. Atitinkamai, nors E. U. parodymai paneigia kraujosruvų ant dešinės pusės žastų atsiradimo kilmę, tai nepaneigia nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, nes kaip minėta nuteistojo kaltė šioje dalyje grindžiama nukentėjusiosios nurodytu smurto pobūdžiu.
15. Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai, nei tvirtina apeliantas, nukentėjusioji nesiekia dirbtinai apsunkinti R. L. turtinės padėties, remiantis jos parodymais teisme, dėl santuokoje įgyto buto sutarė su kaltinamuoju, kad butą parduos, atsiskaitys su banku ir likusius pinigus pasidalins. Ji neišsigalvoja naujų smurto prieš ją epizodų, nedramatizuoja aplinkybių, susijusių su prieš ją pavartotu smurtu. Nekerštauja, po 2023 m. balandžio 27 d. atvejo net nesikreipė į policiją, kaip nurodė pareigūnei I. T., tikėdamasi išsaugoti šeimą, jos parodymai neprieštaringi ir nuoseklūs, todėl gali būti pripažinti R. L. kaltės įrodymais.
16. Nukentėjusiosios tėvas B. M. teisme, atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus parodė, kad 2023 m. balandžio 27 d. paskambinus dukrai, atvažiavo pas ją į namus. J. L. pasakė, kad ją buvo sugriebę už sprando, rankų, stumdė į sieną. Atvykęs matė mėlynes dešinėje pusėje aukščiau alkūnės, taip pat toje pačioje vietoje kairėje pusėje ir ant sprando. Kadangi J. L. buvo visa apsirengusi ir visa raudona, ant veido sužalojimų nesimatė. (2 t. b. l. 133-134). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nukentėjusiosios tėvas B. M. teisme nurodė, kad matė mėlynes nukentėjusiajai ant sprando, nors specialistas tokio sužalojimo nenustatė. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas nurodė ir tai, kad nukentėjusioji buvo visa apsirengusi, išraudusi, ant veido sužalojimų nesimatė. Todėl liudytojas arba sąžiningai klysta, teigdamas, kad ant išraudusios dukros kaklo įžvelgė kraujosruvas, arba praėjus ilgam laiko tarpui neprisimena šios aplinkybės, nes buvo apklaustas 2024 m. gegužės 8 d. taigi praėjus daugiau kaip metams po įvykio. Teigti, kad aplinkybę apie mėlynę ant sprando liudytojas tyčia išgalvojo, siekdamas priderinti parodymus, nėra jokio pagrindo, nes kaip minėta nukentėjusioji tokios aplinkybes niekada nenurodė ir šioje dalyje liudytojo parodymai nesutampa su nukentėjusiosios.
17. Ta aplinkybė, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo nenurodė, kad 2023 m. balandžio 27 d. kas nors matė kraujosruvas, atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, nepaneigia nei nukentėjusiosios, nei liudytojo B. M. parodymų. Apelianto teiginys, kad poreikis apklausti B. M. atsirado įvykus specialistų apklausoms, nepagrįstas. Iš 2024 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusiosios atstovė posėdžio pradžioje nurodė, kad yra liudytojas B. M., kuris gali paliudyti 2023 m. balandžio 27 d. įvykio aplinkybes, jis atvykęs. Teismas nutarė prieš spręsdamas dėl be kita ko ir šio prašymo, pirmiausia apklausti atvykusią ekspertę ir specialistę. Jas apklausus teismas išklausęs proceso dalyvių nuomonės, nusprendė apklausti B. M. ir jis apklaustas (2 t. b. l. 131-133.). Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios pageidavimas apklausti B. M. buvo išreikštas išgirdus ekspertės ir specialistės paaiškinimus.
18. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. L. pagrįstai pripažintas kaltu dėl 2023 m. balandžio 27 d. įvykio.
Dėl 2023 m. birželio 30 d. įvykio
19. Nesutikimą su nuosprendžiu šioje dalyje, apeliantas grindžia šiais esminiais motyvais: 1) Nesuprantama, ką teismas pašalino iš kaltinimo; 2) Iš pirmo garso įrašo Bendrajam Pagalbos centrui girdisi ne vaiko verksmas, bet gugavimas, nukentėjusioji meluoja, kad vyras jau smurtauja. Greičiausiai nukentėjusioji pati nutraukė antrą skambutį, nors jokių kliūčių tęsti pokalbį su telefono operatore nebuvo; 3) J. L. apkalba nuteistąjį, norėdama pasisavinti visą butą ir išvaryti iš jo nuteistąjį su vyresniąja dukra; 4) pirmosios instancijos teismas neperžiūrėjo vaizdo įrašo, nors teigia, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi ir išsigandusi, be to parodė pareigūnams ir sužalojimą žaste, kuri buvo matoma jau tuo metu, apelianto teigimu, vaizdo įraše nukentėjusiosios rodomos vietos negalima matyti, nes ją užstoja vaikas; 5) Apie patirtą skausmą J. L. pareiškė tik pareigūnei informavus, kad tai būtina aplinkybė tyrimui pradėti ir uždavus neleistiną klausimą; 6) teismas nekreipė dėmesio ir neįvertino R. L. pateiktų jį teisinančių įrodymų.
20. Iš nuosprendžio akivaizdu, kad iš kaltinimo pašalinta nereikalinga nuoroda į specialisto išvados, kuria konstatuotas kūno sužalojimas numerį. Be to, tai aišku ne tik iš nuosprendžio, bet ir iš kaltinamojo akto bei nuosprendžio aprašomųjų dalių palyginimo. Todėl skundo argumentai, jog nėra aišku ką - veikos padarymo faktą, aplinkybes ar padarinius, pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo, atmestini.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko verksmas ar gugavimas- subjektyvus vertinimas, kurį kiekvienas proceso dalyvis gal vertinti savaip, priklausomai nuo jo procesinių tikslų. Ši aplinkybė neturi esminės reikšmės. Svarbu yra tai, kad BPC specialistas teisingai įvertino pirmo pokalbio J. L. pateiktą informaciją, garsus fone ir staiga nutrauktą pokalbį visumoje kaip konfliktinės situacijos požymius ir grėsmę skambinančios sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
22. Ikiteisminio tyrimo metu J. L. nurodė, kad su vyru prasidėjo žodinis konfliktas namuose, konflikto metu jis pradėjo garsiai šaukti, paprašė R. L. kalbėti tyliau, tada jis priėjęs dar arčiau stipriai sušuko ir vaikas pradėjo verkti. Ji norėjo kviesti policiją, tačiau R. L. atėmė iš jos telefoną. Ji ėjo prašyti pagalbos pas kaimynus, kai buvo prie buto durų, R. L. stipriai sugriebė jai už rankos (1 t. b. l. 2). Teisme J. L. parodė, kad konfliktas vyko miegamajame, R. L. pradėjo šūkauti, vaikas pradėjo verkti. Bandė skambinti policijai, pasakyti, kad vyras smurtauja, bet smurto tuo metu dar nebuvo. Spėjo sušukti į telefoną, kad vyras smurtauja, bet R. L. atėmė telefoną. Bėgo su vaiku prie durų, R. L. pasivijo ir sugriebė ją, labai skaudėjo. Paskui jis atidavė telefoną ir ji nuėjusi į kambarį, dar kartą paskambino policijai (2t. b. l. 124).
23. Taigi, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme nuosekliai nurodo, kad J. L. sugriebė jai už rankos po pirmo pokalbio su BPC. Jos pasakymas apie smurtą pirmo pokalbio metu negali būti vertinamas kaip piktavališkas melavimas. Skambutis vyko konflikto metu, nukentėjusioji anksčiau (2023 m. balandžio 27 d.) buvo patyrusi smurtą, be to dar iki skambučio R. L. elgėsi agresyviai, šaukė. Visa tai jau pirmo skambučio metu leido nukentėjusiajai apibendrintai įvertinti situaciją kaip smurtą prieš ją, o tikslius ir nuoseklius parodymus nukentėjusioji davė apklausiama kaip liudytoja.
24. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad BPC 2023 m. birželio 30 d., 15:08 val. užregistruotas skambutis, girdisi konfliktas, panašu, kad atimamas telefonas, moteris dar spėja sušukti „smurtauja“, girdisi vaiko balsas. Adreso nepasakė (1t. b. l. 22). Kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėti BPC garso įrašai. Pirmas garso įrašas patalpintas „BPC skambučio įrašas (ID 92202247268, skambučio pradžia 2023-06-30 15 08 15)“. Įrašo trukmė – 17 sek. Fone girdisi triukšmas, balsai. Bendrojo pagalbos centro darbuotoja – vienas, vienas, du. Pranešėja moteris – sveiki...(girdisi triukšmas). Bendrojo pagalbos centro darbuotoja – klausom jūsų, vienas, vienas, du. Pranešėja moteris – vyras smurtauja! Įrašas nutrūksta. Antras garso įrašas patalpintas „BPC skambučio įrašas (ID 92202247268, skambučio pradžia 2023-06-30 15 16“. Įrašo trukmė – 13 sek. Fone girdime verksmą, pagal balso tembrą, panašų į vaiko. Bendrojo pagalbos centro darbuotoja – vienas, vienas, du. Pranešėja moteris – sveiki. Čia iš (duomenys neskelbtini), Vyras smurtauja!!! Įrašas nutrūksta (1 t., b. l. 95-97).
25. Perklausius BPC garso įrašus, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiosios skambučiai į BPC, iš pirmo pokalbio garso įrašo girdėti, kad pokalbis vyksta besitęsiančio konflikto metu, nutrūksta nukentėjusiajai nespėjus suteikti visos būtinos informacijos – namo adreso ir kitų duomenų, todėl pirmojo pokalbio nutraukimas gali būti paaiškinamas tuo, kad jis nutrauktas priverstinai. Antrasis baigtas po to, kai nukentėjusioji suteikė visą reikalingą informaciją, kurios nespėjo suteikti pirmojo pokalbio metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo metu nukentėjusioji laikė ant rankų vaiką, ką tik buvo patyrusi smurtą, buvo streso būklėje, todėl turėjo galimybę suteikti BPC tik būtiniausią informaciją. Tą patvirtina ir vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20230630-152133UTC+0300“ (toliau – vaizdo įrašas), atvykus pareigūnams, matoma akivaizdžiai susijaudinusi nukentėjusioji, tai nurodė ir į įvykio vietą atvykęs pareigūnai, I. T. parodė, kad J. L. buvo susijaudinusi, apsiverkusi, A. R. parodė, kad ji buvo susijaudinusi, išsigandusi (1 t. b. l. 83-84; 89-90). Todėl skundo argumentai, kad nukentėjusioji skambučio BPC metu nurodė klaidingą faktinę situaciją, pati nutraukė antrąjį pokalbį, atmetami. O nuosprendžio teiginys, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji yra akivaizdžiai susijaudinusi ir išsigandusi, teisingas.
26. Apelianto teigimu, nuosprendyje minimas jo atsiprašymas buvo ne dėl fizinio smurto, o dėl žodinio konflikto, taigi vertinant įrodymus padaryta klaida dėl jų turinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, teiginį, kad apeliantas atsiprašinėjo dėl žodinio konflikto, paneigia susirašinėjimo duomenų visuma. Iš byloje esančio faktinių aplinkybių protokolo matyti, kad nuteistasis parašė J. L. 2023 m. birželio 30 d. 15.41 val. taigi iš karto po antrojo nusikaltimo padarymo, kai nukentėjusioji parašė pareiškimą dėl jo smurto. Jis prašo atleisti ir susivokti, klausia kodėl ji taip padarė, prašo atsiimti pareiškimą (2 t. b. l. 102). Taigi, pagal faktinę situaciją akivaizdu, kad nuteistasis atsiprašo dėl smurto ir prašo atsiimti pareiškimą.
27. Apelianto teigimu vaizdo įraše J. L. rodo vietą kur buvo suimta, tačiau kraujosruvos matyti nėra galimybės, nes tuo metu kaip tik esantis vaikas ant jos rankos tą vietą dengia, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo matyti kraujosruvos žaste. Be to, ikiteisminis tyrimas pradėtas įkalbėjus pareigūnei. Šie teiginiai nepagrįsti.
28. Vaizdo įrašas peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme ir iš jo matyti, kad vaizdo įrašo 00.01.30 val. nukentėjusioji rodo pareigūnui dešinę ranką, kur jai nuteistasis buvo suėmęs už rankos, vaiką ji laikė kairėje rankoje, taigi apelianto teiginys, kad kraujosruvą dengė vaikas, nepagrįstas. Vėliau vaizdo įraše (apie 00.16.00 val.), nukentėjusioji dar kartą rodo I. T. dešinę ranką, o ši tą vietą nufotografuoja.
29. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jokio įkalbinėjimo ar įtaigos pareigūnė nedarė, ji mažiausiai du kartus pateikė klausimą apie fizinį skausmą, formuluodama jį taip, kad galimi alternatyvūs atsakymai, tiek teigiama, tiek neigiamas („ar jautėte skausmą ar ne?“) (vaizdo įrašo 00.03:00 val., 00.04.26 val.). Abu kartus nukentėjusioji kategoriškai nurodė, kad fizinį skausmą jautė. Be to, patirtą skausmą liudija fizinio smurto pėdsakai – 2023 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje nustatyta kraujosruva dešiniame žaste (1 t. b. l. 54-55). Šią vietą, nukentėjusioji, kaip jau minėta, du kartus rodė ir atvykusiai pareigūnei, antrąjį kartą pareigūnė ją nufotografavo.
30. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė remtis kasacinio teismo nutarties baudžiamojoje byloje 2K-215-387/2024, 16 punkte pateiktu išaiškinimu, jog įrodomumo prasme svarbu, kad fizinio skausmo pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent tokie fizinio skausmo įrodymai ir yra nagrinėjamoje byloje. Nukentėjusioji nurodė policijai pareigūnei, kad patyrė fizinį skausmą, parodė konkrečią kūno vietą ir vėliau toje vietoje nustatytas kūno sužalojimas. Todėl fizinio skausmo faktas įrodytas.
31. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji apkalba apeliantą, siekdama pasisavinti butą. Kaip minėta, nukentėjusioji iš pradžių net nesikreipė į policiją dėl patirto smurto. Turimais bylos duomenimis, butas įgytas santuokoje, nukentėjusioji nurodė, kad susitarė su kaltinamuoju parduoti butą ir pinigus pasidalinti lygiomis dalimis.
32. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jį teisinančių įrodymų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš apeliacinio skundo nėra visiškai aišku kokius įrodymus apeliantas turi omenyje. Iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad įrodymais paneigiančiais jo kaltę, yra paties apelianto parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas aptarė ir nurodė pagrįstus motyvus kodėl jais toje dalyje nesivadovauja, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Taip pat tokiu įrodymu iš dalies galima laikyti apelianto dukters B. L. paaiškinimus vaiko teisių apsaugos specialistams, užfiksuotus Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte ( 1 t. b. l. 109). Remiantis šiais paaiškinimais, B. L. nurodė, kad įvykio nematė, bet girdėjo žodinį konfliktą, smurto nematė. Nesuprato kodėl J. pradėjo šaukti ir skambinti policijai. Net negali įsivaizduoti, kad tėtis gali suduoti moteriai ar kažkam kitam. Taigi apelianto dukra nurodė paties konflikto nemačiusi, tik girdėjusi, todėl ta aplinkybė, kad ji nurodė smurto nemačiusi ir nesupratusi kodėl buvo kviesta policija, nepaneigia nuoseklių, aukščiau aptartų nukentėjusiosios parodymų visumos apie patirtą smurtą ir apelianto atsakomybės nešalina.
33. Pasisakydama dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė apelianto dukros, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas apelianto kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį klausimas. Kaip matyti iš jo dukros paaiškinimų, vaiko teisių apsaugos specialistams, paties įvykio ji nematė, tik girdėjo žodinį konfliktą, taigi jos apklausa esminės reikšmės sprendžiant dėl apelianto kaltės neturėtų. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo apklausti apelianto dukrą ir dėl pašlijusių šeimyninių santykių priežasties. Kaip minėta, pagrindo nesiremti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais nėra, prasti apelianto ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai, šiuo atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, kad aplinkybes dėl prieš ją pavartoto apelianto smurto, J. L. išgalvojo. Apelianto ir nukentėjusiosios tarpusavi santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jokios reikšmės sprendžiant dėl jo kaltės, neturi Kita vertus, tokio prašymo (apklausti B. L.) R. L. gynėja pirmosios instancijos teisme ir neteikė.
34. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).
35. Apeliantas duodamas parodymus teisme nurodė, kad per pirminę apklausą neprisiminė 2023 m. balandžio 27 d. įvykio, bet po to su dukra prisiminė. 2023 m. balandžio 27 d. konfliktas kilo dėl to, kad dukrai virtuvėje kepant bulves, nukentėjusioji atbėgo į virtuvę ir pasakė, kad namuose tik viena šeimininkė ir dukra turinti važiuoti pas senelius, dukra labai dėl to verkė, norėjo ją nuraminti, bet atbėgo nukentėjusioji ir išvertė bulves ant grindų (2 t. b. l. 122).
36. Remiantis apelianto dukros B. L. paaiškinimais, užfiksuotais Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte ( 1 t. b. l. 109), iki brolio gimimo, santykiai su J. buvo geri, kartu pirkdavo drabužius, eidavo pasivaikščioti. Po brolio gimimo viskas pasikeitė. J. pradėjo jos nekęsti. Neleisdavo net apversti kepančių bulvių pradėdavo vadinti necenzūriniais žodžiais, kaltindama, kad ji ne iki galo susitvarko, o tėtis visada gindavo. Nuolatos klausdavo ar reikia padėti J., ji visada atsisakydavo. J. drausdavo įjungti šviesą, kai ji darydavo pamokas ir plauti galvą, dėl ekonomiškumo. Penktadieniais ji skubėdavo išvykti pas senelius.
37. Nors minėti duomenys leidžia manyti, kad nukentėjusiosios elgesys su apelianto dukra nebuvo tinkamas, visgi byloje nesurinkta pakankamai duomenų konstatuoti abejonių nekeliančią išvadą, kad 2023 m. balandžio 27 d. nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys ir konstatuoti tuo pagrindu apelianto lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apelianto dukters paaiškinimai duoti apie nukentėjusios sistemingą netinkamą elgesį su apelianto dukra, tačiau juose nėra duomenų apie 2023 m. balandžio 27 d. įvykį. Taigi, šią aplinkybę patvirtina vien tik apelianto parodymai duoti teisme. Gi ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nurodė, kad minėtą dieną jokio konflikto nebuvo, tikrai prisimintų (1 t. b. l. 31-32). Taigi apelianto parodymai nėra nuoseklūs. Be to, juose esama prieštaravimų ne tik su nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir jo dukros paaiškinimais. B. L. paaiškino, kad 2023 m. birželio 30 d. įvykio ji nematė, tik girdėjo žodinį konfliktą, kas paneigia apelianto tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodytą aplinkybę, kad šis (antrasis) konfliktas vyko dukros kambaryje. Aplinkybę, kad po 2023 m. balandžio 30 d. konflikto bulvės buvo išverstos ant grindų, patvirtina B. M. parodymai, jog atvykęs tą dieną po įvykio matė virtuvėje išmėtytas bulves, tačiau šis liudytojas nurodė, kad J. L. aiškino, kad ją pastūmė ir ji užkliuvo (2 t. b. l. 134). Iš 2024 m. balandžio 22 d. posėdžio garso įrašo girdėti, kad pasak nukentėjusios kas 2023 m. balandžio 27 d. numetė keptuvę neaišku, gali būti, kad ir vaikas su kojytėmis, o R. L. apkaltino, kad ji išmetė (garso įrašo 00.50.27-00.50.35 val.)
Dėl civilinio ieškinio
38. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Nustatant patirtos neturtinės žalos dydį yra būtina atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau taip pat labai svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas, rėmėsi teismų praktika analogiškose bylose.
39. Apeliantas nurodo, kad priteisdamas neturtinę žalą apylinkės teismas vadovavosi aplinkybėmis, kurias pats pašalino iš kaltinimo, o teismo motyvai dėl civilinio ieškinio neatitinka faktinių aplinkybių, nes nukentėjusioji į medikus kreipėsi tik po antrojo įvykio. Šie argumentai pagrįsti.
40. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, apylinkės teismas be kita ko nurodė, kad dviem specialisto išvadomis nukentėjusiajai nustatyti kaltinamojo veiksmais padaryti sužalojimai, kurie įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusioji dėl kaltinamojo smurtiniu veiksmų jautė skausmą, patyrė baimės ir nesaugumo jausmą, maža to, toks kaltinamojo elgesys buvo mažamečio vaiko akivaizdoje, o tai menkina ir pačios nukentėjusiosios savivertę. Abiem atvejais kreipėsi į medikus, taip pat kreipėsi ir psichologinės pagalbos.
41. Iš kaltinimo dėl 2023 m. balandžio 27 d. įvykio, nežymus sveikatos sutrikdymas buvo pašalintas, palikus tik fizinio skausmo sukėlimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neturtinę žalą grindė du kartus padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Remiantis bylos duomenimis, po pirmojo įvykio, nukentėjusioji nesikreipė medicininės pagalbos, tik kreipėsi į teismo medicinos tarnybą, kur ją apžiūrėjus buvo surašyta specialisto išvada. Todėl nuosprendžio teiginys, kad ji abu kartus kreipėsi į medikus, nėra teisingas.
42. Taip pat skunde akcentuojama, kad nukentėjusioji nurodė turinti problemų su nugara ir dėl to jai skauda dešinę ranką, todėl apelianto teigimu, ji nepagrįstai gydymo įstaigoje dešinės rankos skausmus nurodo kaip apelianto veiksmų padarinius. Šis argumentas nepagrįstas. Teisme J. L. nurodė, vaiką laikanti kairėje rankoje, nes dešinę ranką kartais skauda dėl problemų su nugara ir kartais tirpsta dešinės rankos pirštai, turi masažuoti. Taigi, negalėjimą nešioti vaiko dešinėje rankoje grindė ir pirštų tirpimu dėl nugaros problemų. Be to, šioje byloje įrodyta, kad apeliantas antrojo įvykio metu ne tik sukėlė skausmą nukentėjusiajai, apie kurį ji nurodė ir pareigūnei I. T., tačiau ir specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai – poodinė kraujosruva dešiniame žaste. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad dešinės rankos skausmą gydymo įstaigoje ji išgalvojo ir kad skausmai dešinėje rankoje sietini išimtinai tik su nukentėjusiosios turimomis nugaros problemomis.
43. Iš byloje esančios asociacijos Moterų informacijos centras“ 2023 m. spalio 18 d. pažymos matyti, kad kad laikotarpyje nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. J. L. buvo suteikta specializuota kompleksinė pagalba, be kita ko trys psichologo konsultacijos (1 t. b. l. 77). Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusiajai neturint poreikio į minėtą pagalbą, ji nebūtų dalyvavusi konsultacijose, juolab, net kelis kartus. Todėl skundo teiginys, kad dalyvavimas psichologinėse konsultacijose, nepatvirtina emocinių išgyvenimų atmestinas.
44. Kita vertus, nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjamu atveju psichologinė pagalba nukentėjusiajai buvo teikiama jos pageidavimu ar prevenciškai po pranešimo apie smurtą, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad dėl apelianto smurto ji nepatyrė išgyvenimų. Iš vaizdo įrašo matyti, kad J. L. yra labai susijaudinusi, ne tik nurodė, kad skauda, tačiau bijanti ir dėl vaiko, nes R. L. vos neužgavo vaiko galvos. Tai pasakodama nukentėjusioji labai susijaudinusi. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji dėl kaltinamojo smurtinių veiksmų jautė skausmą, patyrė baimės ir nesaugumo jausmą toks kaltinamojo elgesys buvo mažamečio vaiko akivaizdoje. Jokių argumentų, paneigiančių jos išgyvenimus, apeliantas nenurodo.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant neteisingų pirmiau aptartų pirmosios instancijos teismo teiginių, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, patirtą fizinį skausmą ir kūno sužalojimus, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, duomenų apie jo sunkią padėtį nėra, pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu priteistą neturtinės žalos dydį, nėra, jis atitinka teismų praktikoje priteisiamas sumas.
Dėl atstovavimo išlaidų
46. Nukentėjusiosios atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme – viso 600 Eur ir tai patvirtinančius dokumentus. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju byla nagrinėta pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, todėl nukentėjusioji turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023. Iš nukentėjusiosios atstovės pateiktų sąskaitų matyti, kad 300 Eur sudaro susipažinimas su apeliaciniu skundu, pasirengimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas teismo posėdyje 2024 m. rugsėjo 24 d., susijusi konsultacija klientei apie apeliacinį procesą. Remiantis kita sąskaita, 300 Eur sumą sudaro pasirengimas ir atstovavimas 2024 m. spalio 15 d. posėdyje. Taigi, identišką sumą vienu atveju sudaro ir susipažinimas su apeliaciniu skundu bei dalyvavimas posėdyje ir vien dalyvavimas posėdyje. Bylos apimtis nedidelė, ją sudaro 3 tomai, trečiasis tomas pradėtas tik bylą pradėjus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Byla nėra sudėtinga, R. L. nuteistas dėl dviejų nesunkių nusikaltimų padarymo, nukentėjusiąją advokatė Audronė Rimienė atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jai gerai žinomos. Nukentėjusiosios atstovė dalyvavo dviejuose Vilniaus apygardos teismo posėdžiuose. 2024 m. rugsėjo 24 d. vykęs posėdis truko 27 minutes (3t. b. l. 7-8), 2024 m. spalio 15 d. posėdis truko 35 minutes (3 t. b. l. 31-32). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, turi būti tenkinamas iš dalies, J. L. priteisiant iš R. L. 400 Eur už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
47. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis lieka nepakeistas, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, bei jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktas prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atmetamas.
48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti J. L. iš R. L. 400 Eur išlaidoms, susijusioms su atstovo darbo apeliacinės instancijos teisme apmokėjimu dalinai atlyginti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.