Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-611-478/2015;

Teisėja Snaigė Juknevičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01014-2014-2;

NUOSPRENDIS

2015 m. lapkričio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Danutės Giačaitės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Štreimikytei, nuteistajam M. G., jo gynėjai advokatei Linai Gervelienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės ir nuteistojo M. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš M. G. nukentėjusiajam K. N. priteista 1500 EUR (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimui, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir byla šioje dalyje nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2014-08-30 apie 17.03 val. parduotuvėje „Ž.“, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sunkiai sužalojo žmogų, tai yra smogė K. N. penkis smūgius kumščiais į veidą ir sukėlė jam kraujosruvas odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimą, kraujosruvas akies obuolio junginėje, kraujo išsiliejimą į priekinę dešinės akies kamerą, lęšiuko panirimą, tinklainės kraujosruvą, gyslainės plyšimą, šiais sužalojimais atimdamas nukentėjusiajam regėjimo aštrumą dešine akimi iki 0,03 procento, dėl ko nukentėjusysis prarado 30 procentų bendrojo darbingumo.

Apeliacinės instancijos teismui manant, kad jo veiksmuose yra būtinosios ginties ribų viršijimas, jam bausmė turi būti paskirta, taikant BK 28 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 3 punktą. Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad jis viršijo būtinosios ginties ribas ir taikydamas BK 28 straipsnio 3 dalį, 62 straipsnio 3 dalies 1 punktą, neteisingai paskyrė bausmę. Šis punktas, kuriuo teismas rėmėsi, skirdamas bausmę, numato, kad teismas gali paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė. Teismas jam paskyrė 1 metus laisvės atėmimo, o BK 135 straipsnio 1 dalis numato laisvės atėmimą iki 10 metų. Taigi, jam bausmė paskirta straipsnio sankcijos ribose. BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato švelnesnės bausmės rūšies, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką paskyrimą. Tokiu būdu, jei nebūtų pakeista jo veikos kvalifikacija ir jis nebūtų išteisintas, prašo jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje - nuteisti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis M. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmetamas. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Prokurorės apeliaciniame skunde keliamas nusikalstamos veikos kvalifikacijos, baudžiamojo įstatymo dėl bausmės tinkamo taikymo klausimas bei klausimas dėl neturtinės žalos dydžio. Nuteistojo M. G. apeliaciniame skunde keliamas būtinosios ginties ribų klausimas. Prokuroro skundas paduotas nuteistojo M. G. padėtį bloginančiais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavo nuteistojo įvykdytą nusikalstamą kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, neteisingai paskyrė bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006). Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Kaltinamajame akte M. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014-08-30, apie 17.03 val. (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į parduotuvę „Ž“ lauko durų iš asmeninių paskatų tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį, tęsdamas nusikalstamą veiką, įėjo į parduotuvę „Žibutė“ ir parduotuvės patalpose tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį ir ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į veido sritį, tokiais veiksmais dėl kraujosruvų odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimo, kraujosruvos akies obuolio junginėje, kraujo išsiliejimo į priekinę dešinės akies kamerą, lęšiuko panirimo, tinklainės kraujosruvos, gyslainės plyšimo padarė nukentėjusiajam K. N. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes padaryto sužalojimo pasėkoje dėl regėjimo aštrumo dešine akimi sumažėjimo iki 0,03, nukentėjusysis K. N. prarado 30 procentų bendrojo darbingumo. Iš pateikto kaltinimo matyti, kad M. G. buvo kaltinamas penkiais smurtiniais poveikiais K. N. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. G. iš kaltinimo pašalino vieno smūgio sudavimą parduotuvės prieigose ir vieno smūgio sudavimą tik įėjus į parduotuvės vidaus patalpas. Teisiamojo posėdžio protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad jis M. kažkaip įžeidžiančiai pavadino, tačiau tikslių žodžių neatsimena, buvo uždėjęs ranką M. ant peties, todėl M. į tai atsakė taip pat įžeidžiančiais žodžiais ir kumščiu jam sudavė į veidą bei nuėjo į parduotuvę, o parduotuvės viduje, kai reikalavo atsiprašymo už pirmą smūgį, M. stojo į kovinę parengtį ir gavo antrą smūgį į žandikaulį kumščiu (b. l. 127-129). Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 19-20), jie papildomai užfiksuoti nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (b. l. 27-32). Tokias pačias aplinkybes nurodė ir kaltinamasis, teigdamas, kad jie su K. N. apsižodžiavo ir tada K. N. čiupo jį už kaklo ir ėmė spausti prie žemės. Atsakydamas į šį veiksmą, jis trenkė kumščiu K. N. į pasmakrę, o pats įėjo į parduotuvę. K. N. plūsdamasis atsekė jam iš paskos, reikalavo atsiprašyti, kai K. jam trenkė per galvą plaštaka, jam sudavė smūgį į veidą (b. l. 125-127). Šiuos parodymus taip pat patvirtina ir liudytojo V. B. parodymai, pagarsinti teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu, kuris parodė, kad abu su K. ėjo link parduotuvės, K. susiginčijo su iš priekio ateinančiu jaunuoliu, abu vienas kitam sakė keiksmažodžius. Matė, kad jiems būnant ant parduotuvės laiptelių, K. pastūmė tą vaikiną, o tas vaikinas jam sudavė kumščiu į veidą. Tada jie įėjo į parduotuvę (b. l. 37-38). Taigi, kaip matyti iš aptartų parodymų, konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo prasidėjo dar neįėjus į parduotuvę ir, kaip teisingai pažymėta prokurorės skunde, nors šiais smūgiais ir nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau jie padaryti tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, jie buvo sukeliantys fizinį skausmą, todėl tokie veiksmai laikytini nusikalstamais. Kadangi juos apima sunkesnė nusikalstama veika – sunkus sveikatos sutrikdymas, pagal kitas nusikalstamas veikas šie smūgiai negali būti kvalifikuojami. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo nepagrįstai pašalino aplinkybę, kad K. N. kaltinamasis M. G. sudavė vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį parduotuvės prieigose ir vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį tik įėjus į parduotuvę.

Tiek nuteistojo, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama būtinosios ginties institutui. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad M. G. peržengė būtinosios ginties ribas, tuo tarpu nuteistasis teigia, kad būtinosios ginties ribų jis neperžengė ir prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Prokurorė – priešingai, nesutinka, kad nagrinėjamu atveju būtų galima kalbėti apie būtinosios ginties institutą.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. G. veiksmuose yra aiškūs būtinosios ginties požymiai, ir nurodė, kad veiksmo pradžia buvo apsižodžiavimas tarpusavyje, po ko nukentėjusysis sugriebė M. G. per kaklą ir lenkė jį prie žemės, kas parodo, jog būtent nukentėjusysis nuo žodžių perėjo prie fizinių veiksmų. Kai M. G. apsisuko eiti prie prekystalio, nukentėjusysis jam stipriai kepštelėjo per pakaušį, iš ko teismas sprendė, kad K. N. akivaizdžiai provokavo kaltinamąjį. Konflikto nepavyko užbaigti, nes M. G. toliau einant link prekystalio, nukentėjusysis nusigręžusiam kaltinamajam kirto į viršutinę kūno dalį. Pirmosios instancijos teismo teigimu, šios aplinkybės leido pripažinti, kad fizinį smurtą M. G. patyrė iki smūgiuodamas kumščiais nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl ko buvo sutrikdytas nukentėjusiojo regėjimas. Nukentėjusiojo veiksmai, o ypač smūgis lentgaliu į viršutinę kūno dalį, puolimo intensyvumas, teismo manymu, atitiko pavojingo kėsinimosi sąvoką, tas kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus, dėl ko M. G. turėjo neginčytiną teisę į gynybą. Gynybą jis realizavo savo pasirinktu būdu, t. y. smūgiuodamas kumščiais į nukentėjusiojo veido sritį.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ar kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmasis smurtinius veiksmus K. N. atžvilgiu atliko būtent M. G. dar prie parduotuvės sudavęs jam smūgį į veidą. Nuteistojo M. G. parodymų, kad prie parduotuvės K. N. sugriebė jam per kaklą ir lenkė žemyn, nepatvirtina jokie bylos duomenys, nes nukentėjusysis K. N. nurodė, kad prie parduotuvės apsižodžiavo su kaltinamuoju, po to uždėjo ranką M. G. ant peties, o pastarasis jam sudavė smūgį kumščiu į veido sritį, o liudytojas V. B. nurodė, kad matė, kaip K. pastūmė tą jaunuolį, o jis jam sudavė kumščiu į veidą. Vėliau veiksmas vyko parduotuvės viduje, kur iš vaizdo įrašo matyti, kad M. G. eina link prekystalio, o K. N. kepšteli jam ranka per galvą, M. G. atsisuka, atstumia nukentėjusįjį ir suduoda jam antrą smūgį ranka į apatinę galvos dalį, tada K. N. nuo šaldytuvo paima laminuotą grindų lentelę, kalba su M. G. ir stovi nuleidęs lentelę žemyn, kai tuo tarpu M. G. atstatęs rankas muštynių poza atsistoja arčiau K. N. ir būtent iš jo pusės jaučiasi agresyvumas, vėliau M. G. apsisuka ir eina link prekystalio, K. N. suduoda M. G. per nugarą lentele, M. G. atsisukus, K. N. bando jam spirti kaire koja, tačiau tuo pat metu M. G. suduoda smūgį į galvą, nuo kurio K. N. galva lošteli, ir jis pradeda kristi, o M. G. tuo momentu suduoda dar smūgius abiem rankomis K. N. į galvą, kol K. N. visiškai nukrenta ant grindų. Tai, kad K. N. reikalavo M. G. atsiprašymo, taip pat patvirtina vaizdo įrašas bei pats nuteistasis M. G..

Tai, kad nukentėjusysis buvo įkyrus ir keikė nuteistąjį necenzūriniais žodžiais, kibo prie jo, negali būti vertinama kaip reali grėsmė. Vaizdo įrašas patvirtina, kad pavojingo, akivaizdaus ir realaus K. N. kėsinimosi į M. G. sveikatą, nuo kurio būtų reikėję gintis, nebuvo, tai patvirtina ir pats nuteistasis, nurodęs, kad jokie sužalojimai jam nebuvo padaryti ir jis niekur į medikus nesikreipė. Pagal teismų praktiką gynyba iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo nelaikoma ne tik būtinąja gintimi, bet ir tariamąja gintimi, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktui peraugus į muštynes, smūgius į veidą nukentėjusiajam K. N. nuteistasis M. G. sudavė nesant būtinosios ginties sąlygų, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentais, jog teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K- 501/2013) laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Pažymėtina, kad teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis, jei kėsinimasis pasibaigęs, o kaltininkas galėjo ir turėjo tai suvokti. Aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan., yra reikšmingos nustatant būtinosios ginties situaciją. Tam, kad būtų galima padaryti išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti, esant kokioms aplinkybėms, dėl ko ir kas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų - situacija, kurioje nėra besiginančių, todėl muštynių metu nei vienam jų dalyvių nekyla teisė į būtinąją gintį. Pats pirmosios instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusysis buvo daugiau įkyrus nei agresyvus, teisėjų kolegija pritaria šiai teismo išvadai ir pažymi, kad nukentėjusiojo įkyrus elgesys negalėjo būti vertinamas kaip pavojingas ir realus kėsinimasis, o kaip minėta, pirmasis fizinį smurtą pradėjo vartoti būtent nuteistasis M. G.. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad provokuojantis nukentėjusiojo elgesys pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintas kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Įvertinęs byloje surinkus įrodymus, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą kaltinamojo veiksmus vertinant esant būtinosios ginties požymiams, tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties požymių jo nusikalstamoje veikoje, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, atmetami kaip nepagrįsti.

Kolegija taip pat pažymi, kad vertindamas vaizdo įrašą CH01 2014AUG30170002_0 pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad K. N. nuteistajam iš nugaros delnu stipriai kepšteli per pakaušį. Kolegija pažymi, kad darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja. Kepštelėjimas – tai nesmarkus, lengvas sudavimas, todėl kolegijai nėra suprantama, kaip galima stipriai kepštelėti. Jokiais įrodymais nepatvirtintos ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog K. N. kvietė M. G. pasikalbėti į lauką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodo, kad nukentėjusysis buvo neblaivus ir tai lėmė jo aktyvius veiksmus, pasireiškusius priekabiavimu tiek žodžiais, tiek veiksmais. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus. Nors kaltinamasis teigia, kad įvykio metu K. N. akivaizdžiai buvo neblaivus, tačiau M. G. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Girtumas nukentėjusiajam nustatytas nebuvo, jis pats parodė, kad girtas nesijautė. Aplinkybė, kad kitą dieną po įvykio K. N. buvo nustatytas girtumas, niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad ir įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis paaiškino, kad vartojo alkoholį po įvykio, nes jam skaudėjo akį. Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie yra išsamūs, nuoseklūs ir nekito tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjant bylą teisme.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė M. G. veikoje jokių būtinosios ginties ribų peržengimo požymių bei konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pašalino iš kaltinimo dviejų smūgių sudavimą, konstatuotina, kad M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, nustatant tokias veikos padarymo aplinkybes, t. y., kad jis 2014-08-30, apie 17.03 val. (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į parduotuvę „Ž.“ lauko durų iš asmeninių paskatų tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį, tęsdamas nusikalstamą veiką, įėjo į parduotuvę „Žibutė“ ir parduotuvės patalpose tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį ir ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į veido sritį, tokiais veiksmais dėl kraujosruvų odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimo, kraujosruvos akies obuolio junginėje, kraujo išsiliejimo į priekinę dešinės akies kamerą, lęšiuko panirimo, tinklainės kraujosruvos, gyslainės plyšimo padarė nukentėjusiajam K. N. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl padaryto sužalojimo regėjimo aštrumo dešine akimi sumažėjimo iki 0,03 nukentėjusysis K. N. prarado 30 procentų bendrojo darbingumo.

Prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino tik vieno smūgio sudavimą nukentėjusiajam, tačiau nuo pat teisminio bylos nagrinėjimo pradžios pripažino konfliktavęs su nukentėjusiuoju ir sudavęs jam penkis smūgius į veidą. Tai, kad nuteistasis savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį, nepaneigia fakto, kad kvalifikacijai svarbias objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes jis pripažino.

Dėl bausmės.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskyrė M. G. bausmę. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas netinkamai taikė BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas ir nors motyvuose pasisakė, jog yra visos sąlygos paskirti mažesnę bausmę nei numatyta straipsnio sankcijoje, tačiau bausmę paskyrė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose. Taip pat pažymėtina, jog teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmė vykdymą, netinkamai taikė BK 75 straipsnio 2 dalį ir nuteistajam nepaskyrė nei minėtame straipsnyje imperatyviai numatytų įpareigojimų, nei BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat keistinas.

Kolegija pažymi, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006).

Skirdama bausmę M. G. teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų baigtą nusikaltimą, tačiau jis teisiamas pirmą kartą, yra jaunas, dirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai, savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, kas pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, taip pat į tai, kad M. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys bei nuteistasis prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo padarytas nusikaltimas nebuvo jo ankstesnio gyvenimo būdo ar elgesio pasekmė, todėl M. G. skirtina straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė mažesnė, nei sankcijos vidurkis. Kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas. Teisėjų kolegija mano, kad tokia bausmė neprieštarauja teisingumo principui ir užtikrins BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą.

Dėl civilinio ieškinio.

Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis K. N. 2015 m. gegužės 15 d. mirė (b. l. 179), t. y. pradinis ieškovas K. N. pasitraukė iš proceso (fizinio asmens mirtis). Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja procesinių teisių perėmimo klausimų, todėl šiems procesiniams teisiniams santykiams taikytinos civilinio proceso normos (BPK 113 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 48 straipsnis). Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį procesinių teisių perėmimui reikalingi du pagrindai: a) ginčijamo teisinio santykio dalyvio pasitraukimas iš bylos; b) pasitraukusio dalyvio subjektinių teisių perėjimas kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėjimas. Taigi, procesinių teisių perėjimo apimtį lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis. Jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, nebus galima perimti ir atitinkamų procesinių teisių bei pareigų. CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Vadinasi, iš proceso pasitraukus civiliniam ieškovui, turinčiam turtinio pobūdžio reikalavimo teisę, kuri neatsiejamai susijusi su jo asmeniu, procesinių teisių perėmimas kitam asmeniui CPK 48 straipsnio prasme negalimas, jeigu kitaip nebus numatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-134/2010).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš M. G. nukentėjusiajam K. N. priteisė 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-134/2010 pažymėjo, jog teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą yra prievolių teisė, turinti turtinį (piniginį) pobūdį ir priskiriama prie neatsiejamai susijusių su asmeniu teisių. Kadangi ši reikalavimo teisė neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusio nukentėjusiojo asmeniu, vadovaujantis anksčiau aptartomis civilinio kodekso ir civilinio proceso kodekso normomis, procesinių teisių perėmimas negalimas, todėl teismo nuosprendis šioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo keistinas, nutraukiant procesą dėl tokios žalos atlyginimo, o apeliacinių skundų argumentai dėl civilinio ieškinio paliekami nenagrinėti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

M. G. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteisti dėl to, kad jis 2014-08-30, apie 17.03 val. (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į parduotuvę „Ž.“ lauko durų iš asmeninių paskatų, tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį, tęsdamas nusikalstamą veiką, įėjo į parduotuvę „Ž.“ ir parduotuvės patalpose, tyčia sudavė K. N. vieną smūgį ranka į apatinį žandikaulį ir ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į veido sritį, tokiais veiksmais dėl kraujosruvų odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio sumušimo, kraujosruvos akies obuolio junginėje, kraujo išsiliejimo į priekinę dešinės akies kamerą, lęšiuko panirimo, tinklainės kraujosruvos, gyslainės plyšimo padarė nukentėjusiajam K. N. sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl padaryto sužalojimo regėjimo aštrumo dešine akimi sumažėjimo iki 0,03, nukentėjusysis K. N. prarado 30 procentų bendrojo darbingumo, ir skirti M. G. laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant M. G. tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Nutraukti procesą dėl neturtinės žalos K. N. atlyginimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.