Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos įstaiga), 41 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–22).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos įstaigą, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2008 m. vasario 20 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 15 d. (b. l. 58).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose, ne kartą yra pabrėžta, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 11¹.2 punktas numato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 52,09 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrį 4 brigadą, kurios plotas – 26,29 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,29 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas taip pat atliko nuobaudas: 7 kameroje, kurios plotas - 14,31 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,77 kv. m ploto; 5 kameroje, kurios plotas – 13,57 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,53 kv. m; 4 kameroje, kurios plotas – 13,88 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,63 kv. m.

Pareiškėjas skunde teigė, jog 2 būrio 1 brigadoje buvo 18 miegamųjų vietų, o 1 būrio 4 brigadoje 10 miegamųjų vietų ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus Pataisos įstaigos 2012 m. spalio 23 d. pažymą Nr. 62-4817 (b. l. 37), 2015 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. S-30180 (b. l. 38-41) ir 2015 m. balandžio 30 d. raštą Nr. S-12063 (b. l. 42-44). Taip pat nurodė, jog 4 kameroje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos ir tai patvirtina Pataisos įstaigos 2015 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. S-35369 (b. l. 45-47) ir 2015 m. balandžio 30 d. raštas Nr. S-12063. Be to, Pataisos įstaigos 2015 m. balandžio 30 d. raštas Nr. S-12063 patvirtina, jog 5 ir 7 kameroje buvo po keturias miegamąsias vietas.

Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsakovė 2018 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 62-2794 (b. l. 74) ir 2018 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 42-9524 pateikė duomenis pažymos surašymo dienai ir nenurodė, ar tiek įrengtų gyvenamųjų vietų buvo visą ginčo laikotarpį ar jis kito. Atsakovė, gavusi pareiškėjo išsamų skundą su priedais nenuginčijo pareiškėjo pateiktų duomenų dėl gyvenamųjų vietų brigadoje ir kamerose, todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti. Teismo nuomone, atsakovės atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu bei nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų duomenų apie miegamąsias vietas. Dėl patalpų ploto ginčo nėra.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. teko 2,89 kv. m (375 paras trūko 0,20 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. teko 2,629 kv. m (219 parų trūko 0,471 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose). Kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko 3,57 kv. m ploto (11 parų trūko 0,03 kv. m ploto), 3,39 kv. m ploto (15 parų trūko 0,21 kv. m ploto) ir 3,47 kv. m ploto (11 parų trūko 0,13 kv. m ploto).

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovės nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1193-552/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš atsakovo nurodyto paaiškinimo matyti, jog klozetai vienas nuo kito buvo atskirti aukštomis pertvaromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Atsakovė duomenų apie įrengtus kamerų tipo patalpose tualetus nepateikė. Šiuo atveju atsakovės atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu 37 paras kamerų tipo patalpose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl pataisos namų perpildymo trūko vietos virtuvėlėje, nepakako gryno oro (nepakankama ventiliacija), tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, virtuvėlės buvo per mažos, todėl visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamoje patalpoje, kas dar labiau mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.

Atsakovės atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pataisos įstaigos 2 –ajame sektoriuje nebuvo įrengta laisvalaikio kambario.

Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, maisto produktų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamos oro temperatūros, ventiliacijos, apšvietos gyvenamosiose ir pagalbinės patalpose. Tvirtino, kad minėtose patalpose buvo šalta, trūko ventiliacijos. Taip pat nurodė, jog pastato konstrukcijose buvo asbesto, neįrengti evakuaciniai išėjimai pagal teisės aktus, pasenusi ir netvarkinga elektros instaliacija.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14, 16, 17 ir 39 punktuose.

Į bylą atsakovės atstovas pateikė teismui Pataisos įstaigos Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 15 d. pažymą Nr. 88-302 ( b. l. 75–77), kurioje nurodyta, jog 2 –io sektoriaus 1 būrio 4 brigados ir 2 būrio 1 brigados langai grotuoti, evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Gyvenamojo pastato, kuriame įrengtas 1-3 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Įstaigoje darbai nevykdomi, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Informacijos apie tai, kada buvo remontuoti įstaigos pastatų stogai, nėra. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Papildomai kameros vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pataisos namuose užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaigoje aliarmo skambučiai yra įrengti kamerų tipo patalpose.

Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes į bylą nėra pateikta.

Taigi, įvertinus nurodytą, iš esmės galimas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, ventiliacija, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis ir pan., į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pataisos įstaigos veiksmai.

Atsakovės atstovė patvirtino, jog statinio stogo danga yra šiferis, todėl pareiškėjo argumentai dėl pavojingos medžiagos – asbesto buvimo jo gyvenamojoje aplinkoje laikomi pagrįstais. Kiti argumentai dėl evakuacinių išėjimų bei aliarmo mygtuko įrengimo atmestini.

Pareiškėjas skunde teigė, jog Pataisos įstaiga jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos bei socialinės integracijos programose, nebuvo sudarytos jokios elgesio pataisos programos, socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, nesuteikta pagalba, sprendžiant asmenines ir socialines problemas, neatliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, t. y. pareiškėjas neturėjo galimybės gauti pagalbą, būtiną integravimuisi į visuomenę.

BVK 136 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 137 straipsnio 1 dalį nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Minėto straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai ir veiksmai. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (BVK 137 str. 4 d.). Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis (BVK 137 str. 1 d.).

Atsakovės atstovė nurodė, jog Pataisos įstaigoje yra vykdomos socialinės reabilitacijos programos, organizuojami kultūros ir sporto renginiai, užsiėmimai doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali lankytis bibliotekoje, savarankiškai šviestis bei tobulėti. Į bylą pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenys (b. l. 78-90) patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytas adaptacijos planas, suteikta galimybės dalyvauti integracijos programoje, pareiškėjas supažindintas su programos tikslais ir uždaviniais, išklausė teisinio švietimo užsėmimus, su juo bendrauta pareiškėjui aktualiais klausimais (lygtinio paleidimo, civilinio ieškinio dengimo ir pan.). Duomenų, kad pareiškėjas norėjo dalyvauti tam tikrose socialinės reabilitacijos, integracijos programose ar priemonėse, dėl to kreipėsi į atsakovės atstovą, o šis netenkino pareiškėjo prašymų, byloje nėra, todėl, teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, deklaratyvių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo argumentų pagrindu, negali konstatuoti neteisėtų Pataisos įstaigos veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos, integracijos programose ir priemonėse nesudarymo laikomos nepagrįstomis.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė ir pateikė medicininį pažymėjimą, kuris patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą dėl bendro pobūdžio nusiskundimų (b. l. 72). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 73) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 598 paras jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bendrabučio tipo patalpose bei 37 paras kamerų tipo patalpose. Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 4000 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.