Kauno apygardos teismo nutartis

2015-04-03 · Civilinė byla Nr. 2A-575-153/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-04-03Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-25Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-03
Bylos Nr.
2A-575-153/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-10785-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Galina Blaževič (pran.)
Ieškovas
R. P.
Atsakovas
UAB „Print easy“
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-575-153/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10785-2014-8;Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 15.3.2; 99.5; 114.11; 121.18. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14892-920/2014 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei UAB „Print easy“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pripažinimo neteisėtu, pagrindo pakeitimo, žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas tarp šalių kyla dėl atleidimo iš darbo pagrindo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, darbo užmokesčio išmokų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

Priteisė iš atsakovės UAB „Print easy“ 293,64 Lt turtinės žalos atlyginimą ieškovei R. P..

Priteisė iš atsakovės UAB „Print easy“ 14,36 Lt valstybės naudai.

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo

Teismas nustatė, kad ieškovė 2013 m. spalio 11 d. terminuotos darbo sutarties Nr. 23 pagrindu buvo įdarbinta atsakovės įmonėje spaudėja iki 2014 m. balandžio 29 d. (b. l. 9). 2014 m. balandžio 25 d. registruotu laišku ieškovė išsiuntė darbdaviui prašymą ją atleisti iš darbo LR DK 127 str. 2 d. pagrindu (b. l. 10,12). Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2014-04-29 LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu ieškovei išsiųstas 2014-04-30 (b. l. 38). Ieškovė 2014-03-04 paaiškinime dėl neatvykimo į darbą nurodė, kad 2014 m. sausį, apie 20 d. ji prašė atsakovės jai suteikti atostogas, 2014 m. sausio 26 d. nusipirko bilietus ir kasmetinių atostogų grafike įrašė tikslią savo atostogų datą (b. l. 19, 23–26). LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-03-27 sprendimu Nr. DGKS-1617 buvo nustatyta, kad laikotarpis nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25 buvo pagrįstai atsakovės pripažintas pravaikštomis (b. l. 20–21).

Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į tai, kad ieškovė savo ieškinyje pripažino, jog vienokia ar kitokia prasme darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, tačiau jis netinkamai atsakovės įvertintas kaip šiurkštus (b. l. 5). Taip pat į tai, kad laikotarpis nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25 pagrįstai buvo atsakovės pripažintas pravaikštomis, nustatyta LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-03-27 sprendimu Nr. DGKS-1617, kuris yra įsiteisėjęs (b. l. 20–21). Remdamasis šiais duomenimis, teismas pripažino, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl jos padaryto pažeidimo kvalifikavimo kaip nešiurkštaus neatitinka faktinių pažeidimo padarymo aplinkybių, nes ji į darbą nevyko ilgą laikotarpį – nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25, o darbdavys (atsakovė) nurodė, kad iš karto nesužinojo apie pravaikštas tik dėl to, kad ieškovė jo neinformavo apie nedarbingumo laikotarpio pasibaigimą (b. l. 68), o sužinojęs apie pravaikštas, jis ėmėsi įstatyme numatytų priemonių, t. y. pareikalavo ieškovės pasiaiškinimo (b. l. 19, 22) ir, pasibaigus ieškovės nedarbingumo laikotarpiui, priėmė sprendimą dėl drausminės nuobaudos taikymo (b. l. 38, 68). Visi šie atsakovės veiksmai, teismo manymu, laikytini nuosekliais ir atitinkančiais drausminės atsakomybės taikymo tvarką ir terminus, nustatytus LR DK 240–241 str., taip pat drausminės nuobaudos parinkimo tvarką, numatytą LR DK 235–238 str. Teismas konstatavo, kad ieškovės R. P. reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu neteisėtu ir pakeisti atleidimo iš darbo UAB „Easy print“ pagrindą yra nepagrįstas, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

Dėl turtinės žalos priteisimo

Teismas laikė nustatyta, kad LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2014-03-20 rašte nurodyta, jog ieškovės trauma, patirta darbo vietoje 2014 m. sausio 31 d., nebuvo ištirta, įmonės vadovui skirta administracinė bauda (b. l. 15). 2014-04-10 Nelaimingo atsitikimo darbe akte užfiksuota, kad 2014 m. sausio 31 d. apie 15 val. ieškovė dirbo su brošiūrų segimo aparatu savo įprastoje darbo vietoje. Segimo proceso metu segimo aparato dalis pradėjo leistis, ir jai nepavyko ištraukti dešinės plaštakos II piršto, kuris buvo prispaustas. Atleidus pedalą, pirštą prispaudusi dalis atšoko į pradinę padėtį, sužalotas dešinės plaštakos II pirštas. Ieškovė pristatyta į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Ieškovė nebuvo instruktuota, nebuvo supažindinta su įrenginio instrukcija (b. l. 16–17). VSDFV pažymos duomenimis, ieškovei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiais nuo 2014-02-04 iki 2014-02-17 ir nuo 2014-02-26 iki 2014-04-25 (b. l. 49).

Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės pateiktame į bylą medicininiame pažymėjime nėra nurodyta jokių konkrečių ieškovės turėtų gydymo išlaidų (b. l. 59–60), taip pat kad ieškovė į bylą nepateikė jokių kitų dėl jos gydymo išlaidų turėtos turtinės žalos įrodančių dokumentų. Šią aplinkybę ne kartą savo raštuose ir teismo posėdžio metu nurodė atsakovė, sutikdama atlyginti ieškovei visas turėtas išlaidas, kurių nekompensuoja draudimas, pagal jos pateiktus dokumentus (b. l. 14, 36, 68). Taip pat teismas įvertino ieškovės pateiktus skaičiavimus dėl jos negautų pajamų (b. l. 57) ir atsakovės pateiktus alternatyvius skaičiavimus (b. l. 66) ir konstatavo, kad ieškovės nurodomi 659,65 Lt nepagrįsti byloje esančiais dokumentais, nes iš ieškovės pateiktų dokumentų (b. l. 57) ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų (b. l. 68) nustatyta, kad ieškovė į negautas pajamas nepagrįstai įskaičiuoja ir pravaikštos laikotarpiu tariamai turėtą gauti darbo užmokestį, nors įsiteisėjusiu LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-03-27 sprendimu Nr. DGKS-1617 buvo nustatyta, kad laikotarpis nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25 buvo pagrįstai atsakovės pripažintas pravaikštomis (b. l. 20–21). Teismas vadovavosi byloje atsakovės pateiktais skaičiavimais (b. l. 66), pagal kuriuos ji sutinka sumokėti ieškovei 293,64 Lt negautų pajamų, taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės atstovė teismo posėdžio metu sutiko su nurodyto dydžio sumos išmokėjimu ieškovei (b. l. 68). Taip pat teismas atsižvelgė į byloje esančiame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytą aplinkybę, kuri patvirtina, kad pati ieškovė gydymo įstaigoje nenurodė tikrosios traumos priežasties, taigi pati nepasirinko teisėto būdo gydymo įstaigai įvardinti jos patirtos traumos aplinkybes (b. l. 46). Teismo vertinimu, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pati ieškovė tinkamai negynė savo teisių įvykus nelaimingam atsitikimui. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo tenkintinas iš dalies, ir ieškovei iš atsakovės priteisė 293,64 Lt negautų pajamų.

Dėl darbo užmokesčio už nepanaudotas atostogas ir delspinigių priteisimo

Teismas, nustatęs byloje, kad ieškovei apskaičiuota 445,53 Lt ir išmokėta 400,98 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už nepanaudotas atostogas ir delspinigių priteisimą atmetė.

Dėl 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo

Vadovaujantis suformuota teismų praktika ir remiantis LR DK 303 str. (2010 m. galiojusiu LR DK 300 str.) bei LR DK 9 str. 1 d. įtvirtinta įstatymo analogija, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sutinka sumokėti teismo priteistas 293,64 Lt negautas pajamas, teismas ieškovei išaiškino teisę kreiptis į teismą su prašymu priimti nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos tuo atveju, jei darbdavys teismo sprendimo nevykdytų.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė reikalavimą priteisti iš atsakovės 6 000 Lt neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo neteisėtu esant nepagrįstą ir jį atmetė, taip pat pripažino, kad ieškovė niekaip nepagrindė 6 000 litų žalos dėl atsakovės veiksmų patyrimo aplinkybių, neturtinės žalos reikalavimas kaip išvestinis iš kitų reikalavimų teismo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kad ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta su įsakymu dėl jos atleidimo iš darbo (LR DK 240 str. 3 d.), todėl atmetė atsakovės reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo.

Kitus šalių argumentus teismas laikė teisiškai nereikšmingais šioje byloje, todėl dėl jų procesiniame sprendime nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą skundžia ieškovė R. P., apeliantė prašo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14892-920/2014 ir ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti ieškovės R. P. atleidimą iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir pakeisti atleidimo iš darbo UAB „Easy print“ pagrindą, nurodant, kad R. P. yra atleista iš darbo pagal LR DK 127 str. 2 d.; priteisti ieškovei R. P. 150 Lt turtinę ir 6000 Lt neturtinę žalą ir ieškovės turėtas byloje bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „Easy print“.

Šalies argumentai

Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodė, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė ieškinyje pripažino, jog vienokia ar kitokia prasme darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, tačiau netinkamai įvertintas atsakovės kaip šiurkštus. Teismas rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-03-27 sprendimu Nr. DGKS-1617, kuris yra įsiteisėjęs, ir atsakovės veiksmų nuoseklumu, nepaisant to, kad pati atsakovė pripažino, jog ieškovės veiksmai formaliai buvo žinomi atsakovei (buvo kalbėta apie atostogas šiuo laikotarpiu, tačiau nebuvo ieškovės prašymo ir atsakovės įsakymo ir / ar sutikimo).

Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus į bylą medicininius dokumentus, kuriuose nėra nurodyta jokių konkrečių ieškovės turėtų gydymui išlaidų, taip pat ieškovės į bylą nepateikta jokių kitų dėl ieškovės gydymo išlaidų turėtos turtinės žalos įrodančių dokumentų.

Teismas netinkamai įvertino ieškovės gydymo įstaigoje nenurodytą tikrosios traumos priežastį, nurodęs, kad pati ieškovė nepasirinko teisėto būdo gydymo įstaigai įvardinti savo patirtos traumos aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai negynė savo teisių įvykus nelaimingam atsitikimui.

Teismas neįvertino to, kad ieškovei pasiskambinus į darbą sekretorė nurodė, kad ir grįžusi ieškovė galės užpildyti visus reikiamus dokumentus. Todėl ieškovė išvyko į užsienį, nutraukusi tam laikotarpiui (nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25) nedarbingumą, ir grįžusi toliau tęsė gydymą. Faktiškai visas nurodytas aplinkybes atsakovė žinojo ir dėl ieškovės neatvykimo į darbą jokia įmonės veikla nebuvo sutrikdyta. Niekam jokios žalos ieškovė nepadarė. Juolab kad toks suderinimas faktiškai buvo įvykęs su atsakove žodžiu ir formaliai neįteisintas rašytine forma. Ieškovės atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą neatitinka padaryto pažeidimo sunkumo.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Teismas nevertino, dėl kokių priežasčių apeliantė neteko atsakovės pasitikėjimo toliau dirbti jai pavestą darbą, juolab kad ieškovė nepadarė savo veiksmais įmonei jokios žalos, ieškovė buvo nedarbinga dėl atsakovės kaltės. Ieškovė dirbo tik terminuotos sutarties pagrindu.

Teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą iš darbo teisėtu, netinkamai vertino įrodymus, kad darbdavys ieškovę galėjo atleisti iš darbo tuo pagrindu, kuriuo atleido tik sužinojęs apie ieškovės darbo drausmės pažeidimą, jei tokį įžvelgė ir jei ieškovės pažeidimas buvo pažeidęs darbdavio interesus, o ne atleisti ieškovę tokiu pagrindu po to, kuomet ieškovė pateikė prašymą atleisti ją iš darbo pačios prašymu. Net ir posėdžio metu atsakovė pripažino, kad pažeidimas faktiškai formalaus pobūdžio ir pripažįsta, jog žinojo apie apeliantės ketinimus dėl atostogų.

Teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus į bylą duomenis apie gydymo išlaidas, ieškovės patirta turtinė žala yra pagrįsta medicininiais dokumentais. Tai, kad ieškovė neišsaugojo išlaidų gydymui patvirtinančių dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė dėl traumos, kurią gydė ilgą laiką, nepatyrė jokios turtinės žalos.

Teismas neatliko net formalaus liudytojos R. B. parodymų vertinimo, nors ji akivaizdžiai nurodė, kad nesupranta, ką ji galėjusi žadėti atlyginti ar kompensuoti, galimai ji pokalbio metu su ieškove ir susirašinėjimo SMS metu jautėsi kalta paprašiusi ieškovę nesakyti apie traumos patyrimo aplinkybes. Tai, kad bendradarbiaujant ieškovė ketino gauti tai, kas ieškovei teisėtai priklauso – žalos kompensavimą, teismo negalėjo būti vertinama, kad ieškovė kažkokiais savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar netinkamo savo teisių gynimo.

Teismo motyvai, kuriais jis rėmėsi atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, yra nemotyvuoti ir siejami tik su ieškovės atleidimu. Neturtinės žalos priteisimą ieškovė sieja ne tik su atleidimu iš darbo, bet ir su patirta trauma, nes atsakovė visur ir visada mėgino ieškovę apkaltinti, nurodydama, kad ieškovė susižalojo neva dėl savo kaltės. Nei karto atsakovė nepasiteiravo, kokia ieškovės sveikata, kaip ieškovė jaučiasi, gal reikia kokios pagalbos. Per visą minimą laikotarpį ieškovė išgyveno patirtą skausmą, moralinį, psichologinį spaudimą, sutriko pasitikėjimas ir atsirado daugybė kompleksų. Tai ieškovė išgyvena ir šiuo metu, tai pastebi aplinka, kurioje ji būna (namiškiai, kolegos). Sunku įvardyti, kokią žalą ieškovei padarė atsakovė savo neteisėtais veiksmais, ji neįkainojama.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į apeliacinį skundą parašė atsakovės UAB „Print easy“ direktorius E. V..

Atsakovės UAB „Print easy“ atstovas prašė atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodęs, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino visus pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Ieškovės apeliaciniame skunde pakartoti ankstesni ir pateikti nauji argumentai nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių. Taip pat jie nepaneigia ir įsiteisėjusiu Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-03-27 sprendimu Nr. DGKS-1617 nustatytų aplinkybių. Ieškovės pateikti nauji įrodymai (įvairių vaistų kainos), nors ir nėra pagrįstų priežasčių, dėl ko jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, net ir juos vertinant, neturi įtakos bylos aplinkybėms.

Ieškovės pateiktos naujos aplinkybės, kad Renata Bieliauskaitė, nedirbdama įmonėje, neva sprendžia visus atsakovės klausimus, neatitinka tikrovės.

Priešingai, nei ieškovė aiškina, atsakovė niekur ir niekada nekaltino ieškovės dėl patirtos traumas.

Taip pat nepagrįstas ieškovės teiginys apie atsakovės priešišką elgesį ieškovės atžvilgiu. Atsakovė dėjo visas pastangas susisiekti su ieškove jos nebuvimo darbe laikotarpiu, kad išsiaiškintų jos neatvykimo priežastis. Atsakovė nuo pat pradžių sutiko atlyginti visas turėtas ir pagrįstas su trauma tiesiogiai susijusias būtinąsias išlaidas, kurių neatlygina atitinkamas draudimas, tačiau ieškovė bendradarbiauti nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė R. P. pateikė duomenis apie vaistų kainas iš viešai skelbiamo tinklalapio (b. l. 83–86). Teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą ieškovės pateiktus dokumentus, nes teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teikiami dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Taip pat dėl to, kad ieškovė, teikdama rašytinius įrodymus apeliaciniam teismui, apeliaciniame skunde nemotyvuoja, kodėl tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau ir kokias aplinkybes naujai pateiktais įrodymais ieškovė nori pagrįsti byloje.

Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo kvalifikacijos ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

Dėl atleidimą iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindo pakeitimo.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė R. P. dirbo pas atsakovę terminuotos sutarties pagrindu nuo 2013-10-11, ieškovė, savo nuožiūra pasirinkusi atostogų laikotarpį nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25, neatvyko į darbą. Atsakovė kvalifikavo ieškovės neatvykimą į darbą kaip pravaikštą. Dėl ieškovės neatvykimo į darbą laikotarpio ginčo byloje nėra, todėl teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad ieškovė nebuvo darbe nuo 2014-02-18 iki 2014-02-25 (CPK 185 str.). Ieškovė laiko, kad jos neatvykimas į darbą nepagrįstai kvalifikuotas kaip pravaikšta, tačiau su tuo sutikti negalima, nes ieškovės argumentas, jog ji tariamai suderino atostogų laiką ir gavo leidimą išvykti atostogų, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Ieškovės pasirašytoje darbo sutartyje Nr. 23 (8 p.) nurodyta (b. l. 9), kad kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, jų trukmė ir apmokėjimo sąlygos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 169, 171, 176 straipsnių nuostatas. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė išvykdama atostogų laikėsi darbo sutartyje nurodytų įstatymo reikalavimų (atidirbo minimalų darbo laiką, suteikiantį teisę gauti atostogas, raštu parašė prašymą dėl atostogų suteikimo, gavo darbdavio sutikimą atostogoms gauti, ieškovės atostogos buvo įformintos darbdavio įsakymu, už atostogų laikotarpį ieškovei buvo išmokėtas darbo užmokestis). Ieškovės argumentai, jog atostogų suteikimui, jos vertinimu, pakanka vien įsirašyti į atostogų grafiką skelbimų lentoje ir žodžiu informuoti apie išvykimą atostogauti bendrovės darbuotojus (vadovus), jog leidimą išvykti atostogų ieškovei gali duoti sekretorė, su kuria ieškovė konsultavosi telefonu dėl būtinumo raštu pateikti darbdaviui prašymą dėl atostogų, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė, neatvykusi ginčo laikotarpiu į darbą, elgėsi teisėtai. Taip pat nesutiktina su ieškovės argumentu, jog atsakovė nepatyrė dėl ieškovės veiksmų realios žalos, kadangi ieškovė dirbo pagal terminuotą darbo sutartį, taigi turėjo būti atleista iš darbo 2014-04-29. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. UAB ,,Saurida“, bylos Nr. 3K-3-182/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-98/2013; kt.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai patvirtina, kad ieškovė pažeidė darbo drausmę, neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kuris atsakovės pagrįstai kvalifikuotas kaip pravaikšta (DK 235 str.).

Ieškovė mano, kad atsakovė be pagrindo už padarytą pravaikštą pritaikė ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Tačiau su šiais apeliantės argumentais sutikti negalima. Įvertinus, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą išdirbusi bendrovėje trumpą laiką (vos penkis mėnesius), ieškovės požiūrį į padarytą pažeidimą, šiuo atveju ieškovė mano, kad jos elgesys – neatvykimas į darbą, buvo nulemtas jos teisėto intereso pasinaudoti atostogomis, kurio įgyvendinimo darbdavys neužtikrino, sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė kaltės nepripažino ir nevertina savo elgesio kritiškai. Todėl įvertinus aplinkybių visumą spręstina, kad ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas teisėtu (DK 136 str. 3 d. 2 p.).

Dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovei turtinę ir neturtinę žalą dėl sveikatos sužalojimo.

DK 35 str. 1 d. numato, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo sutarties šalis, padariusi kitai šaliai žalą, privalo ją atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (LR DK 245 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro žalą kitam subjektui. Darbdavio materialinė atsakomybė kitai darbo sutarties šaliai darbuotojui atsiranda, kai yra sutrikdoma darbuotojo sveikata: jis suluošinamas, ištinka mirtis, suserga profesine liga. Be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės, žalos ir nuostolių (LR CK 6.246–6.249 straipsniai), pagal darbo teisę, materialinei darbdavio atsakomybei kilti dar yra reikalingos dvi papildomos atsakomybės sąlygos: 1) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais, 2) žala turi atsirasti dėl darbo veiklos (LR DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-2012).

Teisinė atsakomybė atsiranda tik pažeidus teisės normų nustatytą asmens elgesio standartą. Darbdavio atsakomybė už darbuotojo, vykdančio darbo pareigas, patirtą neturtinę žalą dėl jo sveikatos sužalojimo kyla dėl to, jog būtent darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, 260 straipsnis).

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė nesupažindino ieškovės su įrenginio naudojimo instrukcija, tuo atsakovė pažeidė Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 23 p. reikalavimus, kuriame nurodyta, kad kiekvienas darbuotojas, gavęs užduotį naudotis darbo įrenginiu, būtų apmokytas ir supažindintas su galinčiais iškilti pavojais naudojant darbo įrenginį (23.1 p.). Nelaimingo atsitikimo darbe faktas ištirtas 2014-04-10, dėl atlikto tyrimo surašytas aktas, atsakovės atstovas su aktu susipažino, akte nurodytų aplinkybių atsakovė neginčijo (b. l. 16–17). Todėl teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad ieškovė 2014 m. sausio 31 d. dirbdama su brošiūrų segimo aparatu patyrė traumą – susižalojo dešinės rankos antrą pirštą (CPK 178, 185 str.). Ieškovės gydymas, remiantis pateiktais byloje dokumentais, užtruko nuo 2014-02-04 iki 2014-02-17, vėliau nuo 2014-02-26 iki 2014-04-25 (b. l. 59–61). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nelaimingo atsitikimo aplinkybes, pripažino tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėto veiksmo ir atsiradusių žalingų padarinių ir priteisė ieškovei negautas darbo užmokesčio pajamas – 293,64 Lt – iš atsakovės.

Pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovės turėtų gydymo išlaidų (vaistams, tvarsliavai) ieškovei nurodęs, kad šias išlaidas sutiko sumokėti atsakovė pagal ieškovės pateiktus dokumentus (b. l. 14, 36, 68), kad pateiktame medicininiame pažymėjime nėra nurodyta jokių konkrečių ieškovės turėtų išlaidų, kad ieškovė nepateikė dėl jos gydymo išlaidų turėtos žalos įrodančių dokumentų (b. l. 74), kad ieškovė tinkamai negynė savo teisių, nuslėpė, kad traumą patyrė darbo vietoje. Su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl atsisakymo priteisti ieškovei gydymo išlaidas sutikti negalima. Visų pirma ieškovė nurodė, kad čekių gydymo išlaidoms pagrįsti neišsaugojo, tačiau išlaidų būtinumą pagrindžia ieškovės pateikti į bylą medicininiai dokumentai, kuriose nurodyti ieškovės gydymui panaudoti vaistai. Antra, ieškovės prašomą priteisti gydymo išlaidų sumą (150 Lt), ji įrodinėjo įrodymais, numatytais CPK 177 str. 2 d., tarp jų ieškovės paaiškinimu, medicinine pažyma. Todėl neatskleidimas gydymo įstaigoje ieškovės sužalojimo aplinkybių nėra teisiškas reikšmingas atsakovės turtinei atsakomybei, nes byloje ginčo dėl faktinių ieškovės sužalojimo aplinkybių (atsakovės bendrovėje, darbo metu, ieškovės darbui skirtu įrenginiu atliekant ieškovei priskirtas darbo funkcijas) nekilo. Trečia, atsakovė įrodinėjamų aplinkybių dėl ieškovės gydymui naudojamų medikamentų neginčijo jokiais objektyviais įrodymais, tiesiog kritikavo ieškovės pateiktus įrodymus (CPK 12 str.). Todėl atsakovės sutikimas sumokėti ieškovei gydymo išlaidas atsakovės nurodytomis sąlygomis (b. l. 14) savaime nesudaro pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad byloje liko neįvertintas įrodymų visetas sprendžiant ieškovės reikalavimo dėl žalos, susijusios su vaistų, tvarsliavos apmokėjimo priteisimo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino ieškovės argumentų, jog vaistų ir tvarsliavos išlaidos nebuvo ieškovei kompensuotos ir kad šių išlaidų būtinumą patvirtina medicinos pažymos duomenys apie panaudotas medicinines priemones ieškovės gydymui, o tiesiog konstatavo, kad byloje nėra įrodymų dėl ieškovės turėtų išlaidų gydymui.

Taip pat sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė ir nepasisakė skundžiamame sprendime dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai neturtinę žalą dėl sveikatos sužalojimo ir dėl patirtų išgyvenimų. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pateikto išsamaus nei turtinės (dėl išlaidų ieškovės gydymui), nei neturtinės žalos (dėl patirto sužalojimo) teisinio vertinimo (CPK 12, 178, 185 str.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, ir ją nagrinėjamu atveju teismas pažeidė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nesiaiškinus ir netyrus aukščiau minėtų aplinkybių, ginčo faktinės aplinkybės buvo nustatytos nevisapusiškai ir neišsamiai. Tirtinų aplinkybių apimtis ir pobūdis yra pagrindas padaryti išvadą, kad ši bylos dalis dėl netinkamai išspręstų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 1 d. 2 p.). Todėl yra pagrindas skundžiamo sprendimo dalį dėl nepriteistos ieškovei turtinės žalos dėl gydymo išlaidų bei neturtinės žalos dėl sveikatos sužalojimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str.1 d. 4 p.), kitos skundžiamo teismo sprendimo dalies nekeisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės R. P. ieškinio reikalavimai dėl turtinės žalos dėl gydymo išlaidų ir neturtinės žalos dėl sveikatos sužalojimo priteisimo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitos teismo sprendimo dalies nekeisti.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėArvydas Žibas