Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas nereng­da­mas teismo posėdžio išnagrinėjo pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės pro­kuratūros prokuroro skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilkaviškio rajono apylinkės teisme 2015 m. birželio 25 d. gauta baudžiamoji byla, kurioje J. V., gimęs 1972 m. vasario 4 d., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko­dekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., t. y. tuo, kad 2015 m. balandžio 3 d. apie 20 val., veikdamas su E. G., gimusiu 2000 m. liepos 29 d., Vilkaviškio r., Pilviškių sen., (duomenys neskelbtini), J. O. gyvenamajame name, nukentėjusiajam J. O., gulinčiam lovoje, ne mažiau 5 kartus spyrė į šoną, E. G. vieną kartą spyrus koja į šoną, bendrais veiksmais pa­darė nukentėjusiajam J. O. klubakaulio sparno lūžimą, kraujosruvą kairio klubo srityje, t. y. sužalojimą, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro skundas tenkinamas

Bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje reglamentuoja BPK 234 str. Pagal šio straipsnio 2 dalį byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Vadinasi, teismo iniciatyva dėl kaltinamojo akto trūkumų byla prokurorui perduodama esant dviem sąlygoms: 1) kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. numatytų rei­ka­la­vi­mų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas (netinkamas kaltinamojo akto turinys) trukdo nagrinėti bylą teisme. Pažymėtina, jog nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai.

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas konkretus kaltinimas, pagal kurį vyksta bau­džia­mosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme. Jame turi būti išsamiai ir aiškiai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad kaltinamas asmuo žinotų, kokie konkretūs nusikals­ta­mi veiksmai jam yra inkriminuojami, galėtų tinkamai pasiruošti gynybai. Kaltinamajame akte nusi­kal­s­tamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nu­rodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, numatytus konkrečiame BK straipsnyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-197/2005). Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai ikiteisminio tyrimo metu surašo­mas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neati­tin­kantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (kasacinė nutartis Nr. 2K-449/2008). Lai­ko­ma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytas arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 str. 3 p. pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 str. 5 p. pažeidimas) ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011).

Vadovaujantis BPK nuostatomis, perduodant bylą prokurorui, būtina, kad nustatyti kal­ti­na­mo­jo akto trūkumai būtų tokie, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie turi trukdyti teis­mui nagrinėti bylą, tačiau skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje nepasisakyta, kodėl teismo nustatytų kaltinamojo akto trūkumų nebūtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir kaip jie trukdo teismui nagrinėti bylą. Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą.

Iš nagrinėjamoje byloje surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad šis procesinis doku­men­tas yra pakankamai aiškus, jame, nors ir su nedideliais trūkumais (pvz. klaidingai nurodytas kaltinamojo asmens kodas; nors jis laikomas neteistu išnykus teistumui, tačiau nenurodyti duomenys apie ankstesnius teistumus; aiškiai neįvardinta, kad E. G. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus ir pan.), visgi, reikia pripažinti, yra nurodyti visi esminiai duomenys, kurių reikalauja BPK 219 str. O tai, kad kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos bendrininkas – E. G., kurio atžvilgiu byloje joks procesinis dokumentas nepriimtas, nėra kliūtis išnagrinėti bylą teisme J. V. atžvilgiu ir iš­spręs­ti jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad, nors nuosprendyje negali būti for­muluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje ne­teisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką ir tokių asmenų pavardės nustatomojoje nuos­prendžio dalyje aprašant nusikalstamą veiką neminimos, tačiau teigti, jog nėra galimybės ištaisyti tokio kaltinamojo akto trūkumo teisme – nėra pagrindo.

Skundžiamoje nutartyje taip pat teigiama, kad kaltinamajame akte nėra individualizuoti kal­ti­namojo veiksmai, t. y. kaltinimas neišskirtas kiekvieno asmens atžvilgiu, neišdėstyti kiekvieno kaltę pa­grindžiantys konkretūs individualizuoti veiksmai, nenurodyta, kokiais byloje surinktais konkre­čiais įrodymais jie yra grindžiami. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad kaltinamasis J. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką bendrais veiksmais, kuomet konkrečiai jis „ne mažiau 5 kartus spyrė į šoną“. Taigi, kaltinamojo veiksmai individualizuoti. Kita vertus, tai, kad iš kaltinimo nėra aišku, kurio asmens suduotas smūgis turėjo lemiamą reikšmę kilusioms pasekmėms – nuken­tė­ju­siajam padarytam nesunkiam sveikatos sutrikdymui, gali būti nustatyta ir bylą nagrinėjant teisme, todėl ir tai nelaikytina esminiu kaltinamojo akto trūkumu. Be to, pagal susiformavusią teismų prak­ti­ką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės, kai nėra galimybės išskirti ir individualizuoti sužalojimus, inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Tokiais atvejais paprastai visi kaltininkai atsako už bendrais veiksmais sukel­tus padarinius. Taigi, šis apylinkės teismo argumentas taip pat neleidžia pripažinti kaltinamojo akto, kaip užkertančio kelią nagrinėti bylą iš esmės.

Pažymėtina, jog tai, kokius kaltinimus pateikti kaltinamiesiems pabaigus ikiteisminį tyrimą, sprendžia būtent prokuroras ir tik jo kompetencijai priklauso kaltinamajame akte nurodyti, kaip, valstybės kaltintojo nuomone, turėtų būti kvalifikuoti kaltinamųjų veiksmai. Tuo tarpu teismas, reng­da­masis nagrinėti bylą, turėtų tik patikrinti, ar prokuroro surašytas kaltinamasis aktas atitinka esmi­nius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, bet ne svarstyti klausimus, dėl kurių spren­dimai gali būti priimami tik išnagrinėjus bylą, tai yra, ar kaltininkams inkriminuojamos veikos yra teisingai kvalifikuotos ir ar atitinka visus konkrečių inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymius, o taip pat kuriuos įrodymus vertinti kaip (ne)pagrindžiančius kaltinamojo kaltę, kuriuos liudytojų parodymus vertinti kaip prieštaraujančius byloje surinktai įrodymų visumai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 str. 2 d. įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teis­mas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, iš­samiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiks­mus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia pro­kurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 str.) bei BPK nor­mose (44 str. 5 d., 20 str. 5 d. ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas bau­džia­mojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad tei­sin­gumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiš­kia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos fak­ti­nė­mis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikš­mingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-95/2012, 2K-P-1/2014, 2K-319/2014). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikals­ta­mos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvali­fi­ka­vimas, laikantis BPK 255 str. 2 d. ir 256 str. nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinė nutartis Nr. 2K-102/2014).

Esminis skundžiamos nutarties motyvas yra tai, kad dėl kaltinamojo akto netikslumų yra pažeidžiama kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie kaltinami ir duoti parodymus, bei teisė pasirengti gy­nybai. Tačiau aukštesnysis teismas pastebi, kad kaltinamajam dar ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo įteikti pranešimai apie įtarimą bei kaltinamasis aktas, bet jis nepareiškė, kad pateiktas kaltinimas yra nesuprantamas ar kad dėl tokio kaltinimo yra pažeidžiama jo teisė pasirengti gynybai bei efek­ty­viai gintis nuo pateiktų kaltinimų. Šiuo atveju teismas, neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, kons­ta­ta­vo, kad kaltinamojo akto trūkumai pažeidžia minėtas kaltinamojo teises, bet kaip tai trukdo nagrinėti bylą iš esmės, nenurodė.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, prokuroro surašyto kal­ti­na­mojo akto turinį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai nesudaro pagrindo išvadai, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. nus­ta­ty­tų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą. Bylos perdavimas prokurorui kaltinamajam aktui pa­tiks­linti, pažeistų BPK 1 str. 1 d. nuostatas, prieštarautų proceso greitumo bei ekonomiškumo prin­cipams ir nepateisinamai vilkintų bylos nagrinėjimą. Aukštesnysis teismas nenustatė tokių kaltinamojo akto trūkumų, kurių negalėtų ištaisyti bylą nagrinėjantis teismas, todėl skundžiama nutartis panaikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro skundą tenkinti.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – perduoti bylą Vilkaviškio rajono apylinkės teismui.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.