Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vygintas Mažuika, Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Mano Būstas NPC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Mano Būstas NPC“ ieškinį atsakovei S. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. už priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas atsakovės įsiskolinimas sudaro 185,11 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino teisės normas, neatskleidė bylos esmės, nevertino visų byloje esančių įrodymų, pažeidė vienus iš esminių civilinio proceso principų – rungtyniškumą ir dispozityvumą.

13. Pažymi, kad ieškovė tiek procesiniuose dokumentuose tiek bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose nuolat laikėsi pozicijos, kad vėlesnius atsakovės mokėjimus užskaito kaip senesnės skolos dengimą.

14. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė neturėjo pagrindo taikyti CK 6.55 straipsnio. Atsakovės skola ieškinio pradžiai sudarė 326,07 Eur. R. A. atliko 140,89 Eur mokėjimą. Sekančiais mėnesiais atsakovė taip pat atliko dalinius mokėjimus, tačiau atlikdama mokėjimus atsakovė nei karto, nei iki ieškinio termino pradžios, nei ieškinio laikotarpiu nenurodydavo už kokią skolą atlieką mokėjimą. Ir vien tai, kad atskirų mokėjimų sumos sutampa savaime nesuponuoja, kad atsakovė yra aiškiai išreiškusi valią dengti konkrečią vėlesnę skolą. Juolab, kad iš esamų įrodymų matyti, kad skolos dydis kiekvieną mėnesį kito: likutis rugsėjo 30 d. - 265,24 Eur, likutis spalio 31 d. - 236,79 Eur, likutis lapkričio 30 d. - 239,28 Eur, likutis gruodžio 31 d. - 241,26 Eur.

15. Ta aplinkybė, kad ieškovė ankstesnėje byloje atsiėmė ieškinį, nesuponuoja, kad ieškovė pripažino, kad atsakovė tapo nebeskolinga už 2014-2016 metų laikotarpį, ir tai, kad vėliau ieškovė nebeturi teisės reikalauti skolos besitęsiančios nuo 2014 metų. Todėl teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad ieškovės ankstesnio ieškinio atsiėmimas reiškia, kad atsakovės skolos už 2014 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius nebuvo. Be to, pati atsakovė pripažino dalį ieškinio – apmokėdama dalį skolos, kas reiškia kad ieškovės reikalavimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

16. Atsakovė pripažino dalį ieškiniu pareikštos skolos ir bylos nagrinėjimo metu atliko mokėjimą. Todėl spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą teismas privalėjo atsižvelgti į šį aspektą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas toje apimtyje, kurioje atsakovė pripažino ieškovės reikalaujamą skolą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės UAB „Mano Būstas NPC“ apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

19. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas - teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei S. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra paskirta administruoti daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir teikia butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio nustatyta tvarka su namo bendrija 2010 m. sausio 1 d. sudarytos sutarties dėl namo administravimo, eksploatavimo ir kitų komunalinių paslaugų teikimo pagrindu (e/b t. 2, b. l. 174-193).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus). Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, paneigia byloje ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

23. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

24. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog teismas turėjo pripažinti, kad ieškovė pagrįstai vadovaudamasi CK 6.55 str., pirmiausia užskaitė seniausias atsakovės skolas.

25. Įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, reglamentuoja CK 6.55 straipsnio nuostatos. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina; tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Minėtos normos 2 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

26. Bylos duomenimis nustatyta, jog kad atsakovei už 2020 m. rugsėjo mėn. priskaičiuota 80,06 Eur suma, už 2020 m. spalio mėn. priskaičiuota 51,61 Eur suma, už 2020 m. lapkričio mėn. priskaičiuota 54,17 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. priskaičiuota 56,15 Eur suma. Atitinkamai iš pateiktos ataskaitos apie atsakovės atliktus mokėjimus matyti, kad už 2020 m. rugsėjo mėnesį paskaičiuota 80,06 Eur suma sumokėta 2020 m. spalio 29 d., už 2020 m. spalio mėnesį paskaičiuota 51,61 Eur suma sumokėta 2020 m. lapkričio 29 d. (51,68 Eur), už 2020 m. lapkričio mėnesį paskaičiuota 54,17 Eur suma sumokėta 2020 m. gruodžio 30 d., o už 2020 m. gruodžio mėnesį paskaičiuota 56,15 Eur suma sumokėta 2021 m. sausio 28 d. Taigi, kaip matyti už ieškovės prašomą laikotarpį dėl skolos atsakovė atliko mokėjimus, kurie visiškai atitiko ieškovės reikalaujamas sumas. Papildomai pareikšti, kokiai konkrečiai skolai padengti skiria įmokas, atsakovė neturėjo galimybės (ieškovė jai tokios nesudarė). Todėl ieškovė, įvertinusi įmokų visišką atitikimą reikalaujamų skolų sumoms, turėjo pagrindą padaryti išvadą, jog atsakovė apmoka einamąsias skolas, o ne vadovaujantis CK 6.55 str. pripažinti, kad apmokamos seniausios skolos. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, per ginčo laikotarpį atsakovei paskaičiuotas sumas (įmokas) atsakovė sumokėjo sąskaitose nustatytais terminais ir apimtimi (sumos sutampa centų tikslumu). Todėl buvo pagrindas pripažinti, kad atsakovė yra atsiskaičiusi už ginčo laikotarpiu jai ieškovės suteiktas paslaugas.

27. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu ir pati atsakovė nurodė, kad ji ginčo laikotarpiu yra apmokėjusi sąskaitas, su kuriomis ji sutinka ir dėl kurių nekyla klausimų. Į bylą pateikti įrodymai pakankamai pagrindžia atsakovės argumentus ir leidžia teismui konstatuoti, kad ieškovė, kaip savo srities verslo profesionalė, galėjo ir privalėjo pripažinti, kad jai nesudarant atsakovei galimybės papildomai pareikšti, kokiai konkrečiai skolai padengti skiriamos įmokos, ir atsakovei centų tikslumu apmokant einamąsias sąskaitas, buvo apmokamos ne seniausios, bet einamosios skolos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei nurodytomis aplinkybėmis ieškovei kilo abejonių, kokios skolos apmokamos, ji turėjo pareigą tinkamai bendradarbiauti su atsakove ir išsiaiškinti jos valią dėl apmokamų skolų, sudaryti jai galimybę aiškiai pareikšti, kokios skolos apmokamos (CK 1.5, 6.38, 6.200 straipsniai).

28. Pažymėtina, jog ieškovė nurodo, kad skolos, kurioms padengti ji užskaitė 2020 m. įmokas, yra susidariusios už 2014 metus. Tačiau jai buvo žinoma, kad atsakovė su nurodytomis 2014 m. skolomis niekada nesutiko. Tai dar vienas pagrindas, dėl kurio ieškovė neturėjo užskaityti atsakovės 2020 m. atliktų įmokų nurodytoms 2014 m. skoloms padengti.

29. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog ta aplinkybė, kad ieškovė ankstesnėje byloje atsiėmė ieškinį, nesuponuoja, kad ji pripažino, kad atsakovė tapo nebeskolinga už 2014-2016 metų laikotarpį ir kad vėliau ieškovė nebeturi teisės reikalauti šios skolos. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovės ankstesnio ieškinio atsiėmimas reiškia, kad atsakovės skolos už 2014 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius nebuvo.

30. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog teismas turėjo priteisti dalį bylinėjimosi išlaidų, nes atsakovė bylos nagrinėjimo metu dalį skolos apmokėjo. Kaip jau minėta nutarties 26 punkte, atsakovė už ginčo laikotarpį yra atsiskaičiusi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų.

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

32. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.