Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

trečiojo asmens atstovei A. L.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės N. A. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad su L. J. kartu pragyveno dvidešimt penkerius metus – nuo 1988 metų iki L. J. mirties 2013 metais. Kadangi nuo 2001 metų iki pat L. J. mirties 2013-10-14, t. y. apie 13 metų gyveno kartu su sugyventiniu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame socialiniame būste, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), iš esmės visą laiką nuo būsto nuomos sutarties sudarymo iki L. J. mirties gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, buvo šeima. Pažymi, kad aš visą laiką buvo įsitikinusi ir neturėjo net menkiausios abejonės, kad nors buto nuomos sutartis yra sudaryta tik su L. J., tačiau būdama jo sugyventine, ji taip pat turi ir turės teisę gyventi nuomojamame bute, kadangi yra šeima. Deja, tačiau neturėdama tinkamo išsilavinimo, būdama vyresnio amžiaus, socialiai neišprususi bei pasiligojusi, laiku neturėjo galimybių kreiptis į kompetentingas institucijas, kad būsto nuomos sutartis būtų sudaryta ir su ja. Tokiu būdu 2015 m. vasario mėnesį, t.y. žiemos viduryje, buvo asmenų, prisistačiusių SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovais, išvaryta tiesiog į gatvę. Mano, kad tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės į būstą. Tuo tarpu žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta. Taigi remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra tariamai neteisėtai (nesant administracinio akto, kuriuo būtų legitimuota, jog būsto nuomininke yra ir ji) užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Mano, kad jos atveju buvo itin grubiai pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, kuriuos siekia apginti inicijuodama šį procesą. Jos gyvenimo draugui L. J. 2013-10-14 mirus, nepaisant jos prašymų ir pastangų, buvo iškeldinta iš buto, kurio išlaikymui komunalinius mokesčius mokėjo net ir po to, kai L. J. mirė. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ją buvus L. J. šeimos nare ir sudaryti su ja nuomos sutartį. Prašo pripažinti ją buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pagrindinio nuomininko L. J. šeimos nare ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad nesutinka su ieškiniu, prašo jį atmesti. Nurodo, kad 2001 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūno potvarkiu „Dėl buto nuomos sutarties sudarymo su L. J."" buvo nuspręsta sudaryti su L. J. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 2001 m. gegužės 23 d. buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Priemiestis" ir L. J.. Nuomos sutartimi buvo išnuomotos 27,34 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Pagrindinis buto nuomininkas patalpose gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1969 m. rugpjūčio 15 d. iki mirties, t. y. 2013 spalio 14 d. 2013 m. spalio 14 d. L. J. mirus, 2014 m. sausio 24 d. N. A. kreipėsi j Vilniaus miesto savivaldybe su prašymu išnuomoti ginčo patalpas. Pažymi, kad N. A. nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos ginčo patalpų adresu. Moteris įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste. 2014 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus raštu Nr. A256-184/14 (2.11.3.8-SR3) N. A. buvo informuota, kad ieškovė yra įtraukia į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste ir nėra pagrindinio buto nuomininko L. J. šeimos narė, todėl nėra teisinio pagrindo ją paskirti pagrindine buto nuomininke ir sudaryti ginčo patalpų nuomos sutarti. Pažymi, kad Sj „Vilniaus miesto būstas" duomenimis patikrinimo metu nustatyta, kad N. A. faktiškai be teisinio pagrindo naudojosi gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus miesto socialinės paramos centro tarnybiniame pranešime „.Dėl N. A." taip pat nurodyta, kad adresu Užtvankos g. 2-10 lankytasi 2014 m. vasario 5 d., buto durų niekas neatidarė, susisiekus telefone atsiliepęs vyras teigė nepažįstantis N. A.. Ieškovė buvo informuota ir 2014 m. sausio 27 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas" pranešimu Nr. 1.35-14/249. Pranešime nurodyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, pagrindinis buto nuomininkas L. J. mirė, o ieškovė bute gyvena neturėdama galiojančios nuomos sutarties, todėl prašoma pateikti nurodytus dokumentus SI „Vilniaus miesto būstas". Ieškovė taip pat įspėta, kad pagal CK 6.612 str. savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties asmenys iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. 2015 m. vasario 9 d. buto patikrinimo aktu Nr. 9652 buvo užfiksuota, kad ginčo patalpose ((duomenys neskelbtini)) apsigyvenusi ieškovė N. A.. 2015 m. vasario 11 d. buto patikrinimo akte Nr. 9658 nurodyta, kad bandyta įteikti įspėjimą dėl buto atlaisvinimo, tačiau niekas neatidarė durų. 2015 m. vasario 12 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas" įteikė įspėjimą Nr. 355 N. A. geranoriškai per 12 dienų atlaisvinti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei paaiškinta, kad geranoriškai neatlaisvinus buto, bus iškeldinta įstatymų nustatyta tvarka. 2015 m. vasario 12 d. ieškovė pateikė prašymą SĮ „Vilniaus miesto būstas", prašydama palikti jai ginčo patalpas arba atidėti iškeldinimą vienam mėnesiui. 2015 m. vasario 27 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas" raštu Nr. 1.35-15/504 „Dėl gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atlaisvinimo" nurodė ieškovei, kad teisinio pagrindo suteikti teisę gyventi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nėra ir ieškovė turi nedelsiant atlaisvinti ginčo patalpas. 2015 m. kovo 18 d. buto patikrinimo akte Nr. 9841 užfiksuota, kad ieškovė atlaisvino patalpas. CK 6.588 straipsnyje, kur šio straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, j gyja šeimos nario teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Artimieji giminaičiai, apsigyvenę gyvenamojoje patalpoje kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų ir išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį. teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais (CK 6.588 str. 4 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas sugyventinio sampratą, yra nurodęs, kad sugyventiniai tai faktiniai sutuoktiniai, kurių faktinė padėtis atitinka šeimos nario kaip sutuoktinio padėtį, nes jį su nuomininku turi sieti bendri dvasiniai, asmeniniai ir turiniai interesai, tačiau jų santuokiniai santykiai nėra juridiškai įteisinti, t. y. santykiai neįforminti bažnyčioje ar valstybiniuose Civilines metrikacijos organuose, norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilnių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-871/1999). Taigi sugyventinių faktinių santykių pradžia laikytinas momentas, kai abu faktiniai sutuoktiniai aiškiai išreiškia bendrą valią sukurti šeiminius santykius (Kauno apygardos teismo Civiliniu bylų skyriaus 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Ar. 2A-118-413/2013). Pagal jau aptartą ginčo santykio teisinį reglamentavimą, nagrinėjant bylas dėl sugyventinių pripažinimo nuomininko šeimos nariais svarbu nustatyti, ar asmuo, prašantis pripažinti ji nuomininko šeimos nariu, buvo nuomininko sugyventinis, ar jis išgyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus, ar jis su gyvenamosios patalpos nuomininku bendrai tvarkė namų ūkį. Tik esant nustatytoms visoms trims minėtoms aplinkybėms sugyventinį teismas galėtų pripažinti nuomininko šeimos nariu. Ieškovės teigimu, ji kartu su L. J. kartu pragyveno dvidešimt penkerius metus nuo 1988 m. iki jo mirties 2013 m., o ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. iki L. J. mirties. Tačiau iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad kyla pagrįsta abejonė, ar ieškovė gyvena ginčo patalpose, nes kaip nurodė gyvenamąsias patalpas patikėjimo teise valdanti SĮ „Vilniaus miesto būstas"", patikrinimo metu nustatyta, kad N. A. faktiškai be teisinio pagrindo naudojosi gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Pati ieškovė ieškinyje nurodytų aplinkybių niekaip nepagrindžia, jokių bendrą gyvenimą su L. J. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtinančių įrodymų nepateikia ir ieškinyje nurodo, kad šias aplinkybes patvirtins j teismo posėdį pakviesti liudytojai. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė nurodo ginčo bute gyvenusi su L. J. 12 metų ir vedusi su juo bendrą ūkį, tačiau negali pateikti jokių rašytinių įrodymų šioms aplinkybėms patvirtinti (duomenų, kad prisidėjo dėl ginčo buto išlaikymo, remonto ir pan.). Atsižvelgiant į tai, mano, kad liudytojų parodymai šiuo atveju turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi parodymai gali būti ne objektyvūs, ypač, kai jokiais kitais rašytiniais įrodymais nėra pagrindžiami. Įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais {(CPK 3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-103/2014). Kaip jau minėta, ieškovė nepateikia jokių įrodymų dėl bendro gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo ir nurodo, kad remsis tik liudytojų parodymais. Mano, kad rėmimasis tik liudytojų parodymais negali būti laikomas pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios yra įrodinėjamos, pagrindimu. Ypač, kai kiti byloje pateikti duomenys rodo kitokius faktus nei kad teigia ieškovė. Buto (duomenys neskelbtini), patikrinimų 2015 m. sausio-kovo mėn. aktuose užfiksuota, kad ieškovė buvo įsiskolinusi už komunalines paslaugas ir tinkamai nesirūpino ginčo patalpomis (2015-02-09 buto patikrinimo aktas Nr. 9652, 2015-02-12 buto patikrinimo aktas). Visa tai leidžia abejoti, ar ieškovė kartu su L. J. gyveno, vedė bendrą ūkį: t. y. bendrai prižiūrėjo, tvarkė, remontavo butą, iš bendrų lėšų maitinosi, pirko namų apyvokos daiktais, mokėjo mokesčius už butą ir t. t. Darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų apie tai, jog ieškovė kartu su L. J. iki jo mirties kartu gyveno ginčo patalpose, vedė bendrą ūkį ir kiek laiko iš tiesų tai tęsėsi. Taip pat pažymi, kad nors ieškovė teigia kartu su L. J. gyvenusi net dvidešimt penkerius metus, o ginčo patalpose - dvylika metų, ji nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos ginčo patalpose kartu su L. J., o įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 straipsnio 1 dalis. 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Pagal Gyventojų registro duomenis ieškovė niekada nebuvo deklaruota ginčo patalpose. Taip pat pažymi, kad pagal CK 6.602 str. pradiniam nuomininkui mirus, pripažinti nuomininku pagal pirmiau sudarytą nuomos sutartį vietoj pradinio nuomininko priklauso bet kuriam pilnamečiui mirusiojo šeimos nariui, jeigu jis ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoja nuomotoją. Pažymi, kad 2013 m. spalio 14 d. L. J. mirė, tačiau prašymas buvo pateiktas tik 2014 m. Kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Teismų praktikoje nurodyta, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai tini būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Bylos faktiniai duomenys rodo, kad N. A. savavališkai įsikėlė į ginčo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir SĮ „Vilniaus miesto būstas" pagrįstai, vadovaudamasis įstatymu (CK 6.612 str.), reikalavo ieškovę atlaisvinti gyvenamąsias patalpas. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės būstą ir remiasi Konstitucijos 24 str. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. bei tarptautine teismų praktika. Tačiau nori pažymėti, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 8 straipsnį, nustatantį asmens teisę į busto neliečiamybės gerbimą, neįtvirtinta asmens teisė įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais). Pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ar teisę į socialinio būsto nuomą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu. Konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, galima daryti tokią išvadą, jog gali būti taikomos Konvencijos 8 straipsnyje nustatytos garantijos, bet ne įgyjama teisė į konkretų būstą. Konvencijoje įtvirtinta asmens teisės į būsto neliečiamybe apribojimo būtinumo sąvoka reiškia primygtinę socialinę būtinybę - pritaikyta priemonė turi būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, t. y. gali būti svarbūs įvairūs aspektai - iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo konkrečiame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos duomenimis ieškovė nėra pateikusi jokių prašymų dėl socialinio būsto nuomos ir nepatenka į asmenų ir šeimų, turinčių teisę i paramą būstui išsinuomoti, kategoriją, nėra įrašyta jokiuose sąrašuose pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 str. 2 d. lokiu atveju ji traktuotina kaip asmuo, neturintis teisės į paramą būstui išsinuomoti ir savavališkai apsigyvenęs Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiose patalpose, kurios yra skirtas tik įstatymo reikalavimus atitinkantiems asmenims nuomoti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovei negali būti garantuojama teisė į konkrečias patalpas, šiuo atveju, butą, esantį (duomenys neskelbtini). Mano, kad byloje nepakanka faktinių ir rašytinių įrodymų apie tai, kad N. A. gyveno ginčo patalpose ir kartu su L. J. vedė bendrą ūkį, buvojo šeimos narė, todėl teismas ieškinį turėtų atmesti.

Trečiasis asmuo pateiktame atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškiniu, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1 - 474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas" patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 4.106 str. 1 d., patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. 2001 m. gegužės 23 d. L. J. (gim. 1949 m. kovo 27 d.) buvo išnuomotas vieno kambario, 27,34 kv. m. bendro (naudingojo) ploto butas (duomenys neskelbtini). Pagrindinis buto nuomininkas L. J. savo gyvenamąją vietą patalpose buvo deklaravęs nuo 1969 m. rugpjūčio 15 d. iki mirties, t.y. 2013 m. spalio 14 d. Po pagrindinio buto nuomininko mirties N. A. kreipėsi j Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu išnuomoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2014 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus raštu Nr. A256-184/14(2.11.3.8-SR3) N. A. buvo informuota, kad ieškovė yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste ir nėra pagrindinio buto nuomininko L. J. šeimos narė, todėl nėra teisinio pagrindo ją paskirti pagrindine buto nuomininke ir sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Atkreipia teismo dėmesys, kad N. A. prašyme nenurodė, kad yra L. J. sugyventinė. Ieškovė nesutinka su Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu ir kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo reikalauja pripažinti ją L. J. šeimos nare ir sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Asmenys, patenkantys į nuomininko šeimos narių ratą, įvardinti CK 6.588 str. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, kad nuomininko šeimos nariais yra kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu teisiniai pagrindai reglamentuoti LR CK 6.588 str. 5 d., t.y. tam, kad asmuo teismo tvarka būtų pripažintas nuomininko šeimos nariu, jis su nuomininku turi turėti bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Taigi, šioje byloje svarbu nustatyti ar N. A. buvo L. A. sugyventinė taip pat ar ji išgyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus ir ar kartu su pagrindiniu buto nuomininku bendrai tvarkė namų ūkį. Tačiau iš ieškovės pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti ar buvo vedamas bendras ūkis, ar buvo su atsakovu gyventa ilgiau nei vienerius metus. Vadovaujantis civilinio proceso teisėje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka (CPK 178 str., 447 str. 3 p.), juridinę reikšmę turintį faktą prašantis nustatyti asmuo turi pateikti nustatinėtiną faktą patvirtinančius įrodymus. Tačiau ieškovės pateikti įrodymai niekaip nepagrindžia ieškinyje nurodytų aplinkybių. Vienintelis pateikiamas ieškovės dokumentas t. y. 2014 m. kovo 21 d. atliktas mokėjimas už buto nuomą. Atkreipia dėmesį, kad šis mokėjimas atliktas po pagrindinio buto nuomininko L. J. mirties. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004 pateiktu išaiškinimu, net jei asmenys nėra teisėtais buto nuomininkais, tai neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčius už suteiktas paslaugas, kadangi jie faktiškai šiomis paslaugomis naudojasi. Taigi N. A. neteisėtai užėmus patalpas kyla pareiga mokėti mokesčius už teikiamas paslaugas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje būtina nustatyti mirusio nuomininko bendro su ieškove ūkio vedimą, o ne vadovautis tuo, kad ieškovė vykdo su butu susijusias sutartis (t.y. moka nuomos mokestį). Trečiojo asmens prievolių (sutarčių) (į)vykdymas nesukuria kitai prievolės (sutarties) šaliai (nuomotojui) naujos prievolės - pareigos nuomoti Butą trečiajam asmeniui, tuo labiau nesant tam įstatymais nustatytų sąlygų. Būtent tokią nuostatą ir patvirtina CK 6.588 str. 5 d. turinys, akcentuodamas bendro ūkio vedimo nustatymą, o ne trečiojo asmens veiksmus nuomojamo turto atžvilgiu. Ieškovės atliktas mokėjimas negali būti tapatinamas su bendro ūkio vedimu ar būti pagrindu nustatant ieškovės, kaip šeimos nario, teises ar pareigas savivaldybės turto nuomos atžvilgiu. Taigi, byloje nėra įrodymų dėl mirusio pagrindinio buto nuomininko ir ieškovės bendro ūkio vedimo, t.y. ar bendrai prižiūrėjo, tvarkė, remontavo butą, iš bendrų lėšų maitinosi, pirko namų apyvokos daiktus ir kt. Pažymi, kad įrodymais nepagrįstas vienas iš įstatyminių pripažinimo šeimos nariu pagrindų. Ieškovė netgi savo gyvenamosios vietos nedeklaruoja ginčo patalpose, ji yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste. Pažymi, kad LR CK 6.602 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji norma, kad nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per 2 mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Ieškovė neįvykdė pareigos per dviejų mėnesių po nuomininko mirties terminą informuoti nuomotoją apie nuomininko mirtį, kaip ir įstatymų nustatytais terminais teikti prašymą dėl nuomos sutarties perrašymo. Įstatymų nustatytas terminas teisei įgyvendinti yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškovė nenurodė jokių svarbių aplinkybių, sutrukdžiusių įstatymo nustatytais pagrindais teikti atitinkamus prašymus dėl nuomos santykių performinimo/įforminimo.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytus argumentus. Papildomai prašė esant galimybei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime išdėstytus motyvus.

Trečiojo asmens atstovė prašė ieškinį atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais.

Ieškinys atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūno 2001 m. gegužės 16 d. potvarkiu „Dėl buto nuomos sutarties sudarymo su L. J." buvo nuspręsta sudaryti su L. J. buto (duomenys neskelbtini), (bendrasis plotas – 27.34 kv. m.) nuomos sutartį. Naujosios Vilnios seniūnijos UAB „Peimiestis“ ir L. J. 2001 m. gegužės 23 d. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 123, pagal kurią nuomotojas suteikė nuomininkui L. J. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui 27,34 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagrindinis buto nuomininkas L. J. šiose patalpose gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1969 m. rugpjūčio 15 d. 2013 spalio 14 d. L. J. mirė 2013 m. spalio 14 d. L. J. mirus, 2014 m. sausio 24 d. ieškovė N. A. kreipėsi j Vilniaus miesto savivaldybe su prašymu išnuomoti jai ginčo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyrius 2014-01-28 raštu Nr. A256-184/14 (2.11.3.8-SR3) informavo ieškovę N. A., jog ji nebuvo įtraukta į gyvenamosios patalpos, sudarytos su L. J., nuomos sutartį kaip jo šeimos narys, kad ji nuo 2005-04-27 yra įtraukia į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie Vilniaus mieste ir nėra pagrindinio buto nuomininko L. J. šeimos narė, todėl nėra teisinio pagrindo ją paskirti pagrindine gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomininke. 2015-03-18 surašytas Buto patikrinimo aktas Nr. 9841 (5.22-1510928), kuriame nurodoma, jog mirusiojo pagrindinio buto nuomininko sugyventinė N. A. atlaisvino patalpas ir išsikėlė. 2014 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1978 „Dėl UAB „Start Vilnius“ įstatinio kapitalo didinimo“ 41,5 kv. m. ploto butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas UAB „Start Vilnius“. 2014 m. lapkričio 27 d. viešo konkurso būdu vieno kambario butas 38,14 kv. m. su 3,01 kv. m. bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) buvo parduotas viešo konkurso laimėtojui T. B.. 2014 m. gruodžio 8 d. tarp UAB „Start Vilnius“ ir T. B. buvo sudaryta buto su bendro naudojimo patalpomis pirkimo-pardavimo sutartis. 2014 m. gruodžio 19 d. pasirašytas buto priėmimo-perdavimo aktas.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad L. J. nuo buto nuomos sudarymo iki mirties faktiškai gyveno bute, kuris VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre įregistruotas adresu (duomenys neskelbtini), nors 2001 m. gegužės 23 jam buvo išnuomotas butas adresu (duomenys neskelbtini), t. y. butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jis naudojosi be jokio teisinio pagrindo. Ši išvada grindžiama tokiais įrodymais. Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūno 2001 m. gegužės 16 d. potvarkiu „Dėl buto nuomos sutarties sudarymo su L. J." nurodyta, jog buvo nuspręsta sudaryti su L. J. buto (duomenys neskelbtini), (bendrasis plotas – 27.34 kv. m.) nuomos sutartį. Naujosios Vilnios seniūnijos UAB „Peimiestis“ ir L. J. 2001 m. gegužės 23 d. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotojas suteikė nuomininkui L. J. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui taip pat 27,34 kv. m. bendrojo (naudingojo) ploto gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad Buto/patalpos-Buto adresu (duomenys neskelbtini), bendras (naudingas) plotas yra 27,41 kv. m., gyvenamasis plotas – 14.49 kv. m. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad Buto/patalpos-Buto adresu (duomenys neskelbtini), bendras (naudingas) plotas yra 38,14 kv. m., gyvenamasis plotas – 25,24 kv. m. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad L. J. gyveno bute, pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nekilnojamojo turto registre šis butas įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini). Visi teismo posėdyje apklausti liudytojai: S. J., T. L., T. S., S. V., M. T., J. T. taip pat parodė, kad L. J. gyveno bute, pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini), o realiai šis butas registruotas nekilnojamojo turto registre šis butas įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas daro išvadą, kad tokia faktinė situacija susidarė neaiškiomis aplinkybėmis pakeitus butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) numeraciją, nors duomenys nekilnojamojo turto registre nebuvo ir nėra pakeisti.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 8 d. tarp UAB „Start Vilnius“ ir T. B. buvo sudaryta 41,5 kv. m. ploto buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. 2014 m. gruodžio 19 d. pasirašytas šio buto priėmimo-perdavimo aktas. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė nėra šio buto savininkė, teismas negali įpareigoti atsakovą – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove šio buto nuomos sutartį. Be to, kaip aukščiau minėta, L. J. nors faktiškai ir gyveno iki mirties šiame bute, juo naudojosi be jokio teisinio pagrindo. Todėl net ir pripažinus ieškovę L. J. šeimos nare, ir nustačius, jog ir ji naudojosi šiuo butu, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį ieškovės reikalavimą.

Tačiau įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovė nepateikė teismui pakankamų įrodymų, leidžiančių pripažinti ją pagrindinio buto nuomininko L. J. šeimos nare, siekiant ją paskirti pagrindine buto nuomininke ir sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Aplinkybę, kad ji buvo L. J. šeimos nare ieškovė grindžia tik liudytojų parodymais. Tačiau teismas daro išvadą, jog liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes liudytojai yra ieškovės pažįstami, kai kurie net tolimi L. J. giminaičiai, todėl gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, liudytojų parodymai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Byloje nustatyta, kad L. J. ir N. A. nebuvo sudarę santuokos. Nors ieškovė nurodo, kad kartu su L. J. gyveno nuo 1988 metų iki pat jo mirties, tačiau į 2001 m. gegužės buto 23 d. sudarytą Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kaip L. J. šeimos narė ji nebuvo įrašyta. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus mieste, niekada nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini) (taip pat ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini)). CK 6.602 str. nustatyta, kad pradiniam nuomininkui mirus, pripažinti nuomininku pagal pirmiau sudarytą nuomos sutartį vietoj pradinio nuomininko priklauso bet kuriam pilnamečiui mirusiojo šeimos nariui, jeigu jis ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoja nuomotoją. Byloje nustatyta, kad ieškovė tokį prašymą pateikė pavėluotai, be to, prašė skirti pagrindine buto (duomenys neskelbtini), nuomininke, nors byloje nustatyta, jog L. J. faktiškai šiame bute negyveno.

Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisės į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), yra registruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Kaip aukščiau minėta, šiame bute L. J. negyveno, nors būtent šio buto nuomos sutartis su juo ir buvo sudaryta. Ieškovė tvirtina, kad gyveno kartu su L. J.. Tačiau nustačius, kad L. J. faktiškai naudojosi butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), bute Nr. (duomenys neskelbtini) negyveno, teismas daro išvadą, kad taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Šie Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Taigi, teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė N. A. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), negyvena nuo 2015-03-18. Šias aplinkybes patvirtina surašytas Buto patikrinimo aktas Nr. 9841 (5.22-1510928), kuriame nurodoma, jog mirusiojo pagrindinio buto nuomininko sugyventinė N. A. atlaisvino patalpas (duomenys neskelbtini), ir išsikėlė. Pažymėtina, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinio būsto skyriaus 2015-11-06 rašto Nr. 2015-11-06 Nr. A51-106353/15(2.11.3.5-SR3) matyti, kad ieškovei N. A. pranešta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu jos pateikti dokumentai dėl įrašymo į sąrašą socialinio būsto nuomai yra priimti, kad ji bus įrašyta į Bendrąją sąrašą nuo 2015-10-16 (pagal prašymo įregistravimo Savivaldybėje datą). Savo eilės numerį sąraše galės sužinoti 2016 metais, kai Administracijos direktoriaus įsakymu bus patvirtinti 2016 m. sąrašai. Iš to teismas daro išvadą, kad ieškovės teisės į būstą klausimas yra sprendžiamas įstatyme nustatyta tvarka.

Ieškinį atmetus, išlaidos už teisinę pagalbą iš atsakovo valstybės naudai nepriteisiamos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija 3 EUR dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis LR CPK 259, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.