- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 2A-118-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-00799-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Jolita Cirulienė, Gintautas Koriaginas (pran.)
- Ieškovas
- D. L. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės priešieškinį
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3436-429/2012 pagal ieškovės D. L. S. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį bei atsakovės Kauno miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei D. L. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2012 m. sausio 18 d. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti ją pagrindinio buto nuomininko A. K., mirusio 2000 m. liepos 28 d., šeimos nare ir įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ja savivaldybės gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (1 t. b. l. 3-5). Ieškovė savo reikalavimus grindė tuo, kad su pagrindiniu buto nuomininku A. K., mirusiu (duomenys neskelbtini), gyveno neįregistravusi santuokos, tačiau kartu vedė bendrą ūkį, rūpinosi ginčo patalpų priežiūra ir jų išlaikymu, mokėjo komunalinių paslaugų mokesčius. Ieškovė 2009 m. spalio 30 d. kreipėsi su prašymu į atsakovę dėl nuomos sutarties pakeitimo, tačiau atsakovė tai daryti atsisakė motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikti visi giminystės ryšį su A. K. patvirtinantys dokumentai.
Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę D. L. S. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (1 t. b. l. 159-162). Reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad savivaldybė ieškovei ginčo gyvenamųjų nėra išnuomojusi ir nuomos sutartis su ja nesudaryta, todėl ieškovės apsigyvenimas gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini) yra savavališkas ir neteisėtas veiksmas. Ieškovė šiose patalpose gyvena pažeisdama Kauno miesto savivaldybės, kaip minėtos gyvenamosios patalpos savininkės, teises. Vadovaujantis Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 692-v 1994-05-30, gyvenamųjų patalpų orderis buvo išduotas pagrindiniam nuomininkui A. K. ir jo trijų asmenų šeimai, t. y. sūnums G. K. ir V. K. bei dukrai R. K.. Pagrindinis gyvenamųjų patalpų nuomininkas A. K. mirė (duomenys neskelbtini) ir buvo išregistruotas. Pagal Gyventojų registro prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 2 d. duomenis kitų asmenų, registruotų ginčo patalpose, nėra. Atsakovė 2009 m. lapkričio 6 d. raštu informavo ieškovę, jog sudaryti su ja gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nėra teisinio pagrindo ir nurodė ieškovei atlaisvinti savavališkai užimtas ginčo patalpas, tačiau ieškovė gera valia išsikelti nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, iškeldino ieškovę iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, priteisė iš ieškovės 33,94 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (1 t. b. l. 177-180). Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
1. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti ją pagrindinio buto nuomininko A. K. šeimos nare. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomo apsigyvenimo ginčo patalpose momentu galiojusi CK 329 straipsnio 3 dalis (1964 m. redakcija) numatė, kad giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Iš pateiktų ieškovės duomenų (asmens paso) teismas nustatė, kad santuoką su buvusiu sutuoktiniu ieškovė nutraukė tik 2001 m. balandžio 25 d., tai yra po A. K., kurios šeimos nariu prašoma pripažinti, mirties. Kadangi ieškovė gyveno su A. K. oficialiai nenutraukusi santuokos su buvusiu sutuoktiniu, teismas sprendė, kad ieškovė negali būti pripažinta kito vyro (A. K.) sugyventine. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl buto išlaikymo vadovaudamasis tuo, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, tačiau nesukuria teisės į nuomą.
2. Dėl reikalavimo sudaryti su ieškove ginčo patalpų nuomos sutartį. Teismas konstatavo, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl ieškovės pripažinimo A. K. šeimos nare, atmestinas ir ieškinio reikalavimas dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės įpareigojimo sudaryti su ieškove ginčo patalpų nuomos sutartį. Be to, pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą ieškovė neįrašyta į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, dėl ko tenkinti jos reikalavimą nėra pagrindo.
3. Dėl ieškovės iškeldinimo. Teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktą savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savivaldybės savarankiška funkcija. Kadangi ginčo patalpos nėra atlaisvintos, atsakovė negali jų išnuomoti asmenims, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Teismas sprendė, kad ieškovės veiksmai pažeidžia ne tik Kauno miesto savivaldybės, kaip minėtos gyvenamosios patalpos savininkės, bet ir eilėje socialiniam būstui išsinuomoti įtrauktų asmenų, kuriems laikantis eiliškumo šios gyvenamosios patalpos galėtų būti išnuomotos, teises, todėl atsakovės priešieškinį pripažino pagrįstu.
III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 3-6). Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl ieškinio reikalavimų. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ji kartu su pagrindiniu nuomininku įstatyme reikalaujamą laiką gyveno ginčo bute, buvo jo sugyventine, turėjo ir tvarkė bendrą ūkį, t. y. rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė rūpinosi buto išlaikymu, mokėjo komunalinius mokesčius už suvartotą vandenį, elektros energiją bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė 1998 m. kartu su A. K. ėmė paskolą, kuri buvo panaudota buto šildymo sistemos rekonstravimui ir modernizavimui. Taip pat pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius prekių įsigijimą, atliktų darbų apmokėjimą. Nenutrūkstamo gyvenimo ginčo patalpose, bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktus teismo posėdžio metu patvirtino ir apklausta liudytoja, taip pat buvusi atsakovė A. B.. Tačiau teismas minėtus įrodymus vertino tik paviršutiniškai, o dėl liudytojų parodymų iš viso nepasisakė, taip pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovė buvo nurodžiusi, kad su buvusiu sutuoktiniu jos nesiejo jokie šeiminiai santykiai nuo 1997 metų. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja bei buvusi atsakovė A. B.. Anksčiau nutraukti santuoką su buvusiu sutuoktiniu nebuvo galimybės, kadangi pastarasis vengė bendrauti ir spręsti santuokos nutraukimo klausimo. Todėl yra pagrindas išvadai, kad santuoka nebuvo nutraukta dėl objektyvių priežasčių. Galiojantys teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo privalomai nutraukti civilinę santuoką pradėjus gyventi su kitu asmeniu (sugyventiniu). Ieškovė, vykdydama CPK 135, 178 straipsniuose nustatytus įpareigojimus, pateikė pirmos instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius ieškovės ieškinyje nurodytą pagrindą ir dalyką. Kadangi ieškovė nuo 1997 metų nuolat gyvena ginčo patalpose (duomenys neskelbtini) (šį faktą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2001-01-24 d. rašytas pareiškimas Kauno m. CMB), galima konstatuoti, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo patalpos nėra ieškovės gyvenamoji vieta.
2. Dėl priešieškinio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs bylą panašiomis faktinėmis aplinkybėmis (P. prieš Rusiją, Nr. 58255/00), 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimu konstatavo, kad iškeldinta po sugyventinio mirties iš jam suteikto tarnybinio buto moteris akivaizdžiai nebuvo įkūrusi kitos gyvenamosios vietos, todėl valstybė, nors ir iškeldindama iš patalpų, kurios nebuvo įteisintos kaip teisėta moters gyvenamoji vieta, pažeidė įstatymo reikalavimus, nes neapsvarstė tokio veiksmo būtinumo demokratinėje visuomenėje. Pagal CK 1.3 straipsnio 1 dalį, CPK 3 straipsnio 1 dalį teismai, spręsdami bylą, turi vadovautis EŽTT sprendimais, kadangi jie yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Nors įstatyme (CK 6.612 str.) numatyta galimybė iškeldinti gyvenantį be sudarytos nuomos nutarties asmenį, tačiau ieškovės iškeldinimas, nesuteikiant jai kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į jos dabartinę sveikatos būklę bei socialinį statusą, iš esmės pažeistų jos interesus, todėl būtent ieškovės interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą (2 t. b. l. 12-16). Nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka dėl šių priežasčių:
1. Dėl ieškinio reikalavimų. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nustačius, kad buvęs pagrindinis ginčo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomininkas A. K. mirė (duomenys neskelbtini), o ieškovė D. L. S. nutraukė santuoką su buvusiu sutuoktiniu J. S. tik 2001 m. balandžio 25 d., ieškovė negali būti pripažinta buvusio ginčo gyvenamųjų patalpų pagrindinio nuomininko šeimos nariu, nes ieškovės oficialiai įregistruota santuoka su trečiuoju asmeniu nebuvo nutraukta. CK 3.16 straipsnyje yra numatyta, kad sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1651-395/2010, konstatavo, kad šeimos nariu negalima laikyti asmens, kuris turi oficialiai įregistruotą santuoką su trečiu asmeniu. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai nevertino liudytojų parodymų bei pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti ją buvusio ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininko šeimos nare ir įpareigojimo sudaryti su ja ginčo gyvenamųjų patalpų sutartį. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog byloje esančios sąskaitos už komunalines paslaugas, kreditavimo sutartys neįrodo ieškovės nenutrūkstamo gyvenimo ginčo gyvenamosiose patalpose iki jų pagrindinio nuomininko mirties bei mokesčių mokėjimo iš bendrų ieškovės ir buvusio ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininko A. K. lėšų, nes į bylą pateiktos sąskaitos išrašytos ir sutartys sudarytos jau po pagrindinio nuomininko mirties. Šie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė kartu su buvusiu pagrindiniu ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininku A. K., jam esant gyvam, nuolat gyveno ginčo gyvenamosiose patalpose bei kartu su juo vedė bendrą ūkį, t. y. sudarė vieną šeimą. Be to, į bylą pateiktoje Gyventojų registro tarnybos 2012 m. sausio 9 d. pažymoje nurodoma, kad ieškovė D. L. S. savo gyvenamąją vietą nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2008 m. spalio 1 d. buvo deklaravusi ne ginčo gyvenamosiose patalpose, o (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės pateikto Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriaus 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmeniui, kuriam darbingumo lygis buvo nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus, taip pat nurodoma, kad D. L. S. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Tas pats adresas nurodomas ir ieškovės pateiktoje Darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0042735.
2. Dėl priešieškinio reikalavimų. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo Kauno miesto savivaldybės priešieškinis dėl ieškovės D. L. S. iškeldinimo iš ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) yra pagrįstas, o ieškovė, gyvendama ginčo gyvenamosiose patalpose, pažeidžia ne tik Kauno miesto savivaldybės, kaip patalpų savininkės, bet ir asmenų, stovinčių eilėje išsinuomoti socialinį būstą, teises. Byloje yra duomenys, jog ieškovei D. L. S. Kauno miesto savivaldybė, kuri yra ginčo gyvenamųjų patalpų savininkė, šių patalpų nėra išnuomojusi, ieškovė nėra įrašyta į eilę socialiniam būstui išsinuomoti, ieškovė buvo įspėta atlaisvinti ginčo gyvenamąsias patalpas gera valia, tačiau to nepadarė. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neteisėtai užimdama ginčo gyvenamąsias patalpas pažeidžia net tik gyvenamųjų patalpų savininkės Kauno miesto savivaldybės, kaip patalpų savininkės, bet ir asmenų, įtrauktų į eiles socialiniam būstui išnuomoti, teises.
Šalies argumentai
3. Dėl naujų įrodymų pateikimo. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2001 m. sausio 24 d. Pareiškimą dėl santuokos nutraukimo neteismine tvarka. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovės vertinimu, naujai apeliacinės instancijos teismui teikiamas 2001 m. sausio 24 d. Pareiškimas dėl santuokos nutraukimo neteismine tvarka turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir ieškovė turėjo galimybę juos pateikti laiku, kadangi pareiškimas rašytas dar 2001 metais, o bylą pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ne vieną posėdį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar asmuo, kuris nėra įstatymo nustatyta tvarka nutraukęs santuokos, gali būti pripažintas savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto pagrindinio nuomininko šeimos nariu (sugyventiniu) ir, ar toks asmuo gali būti iškeldintas iš šio buto.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 17 d. potvarkiu Nr. 692-v ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos (išnuomotos) pagrindiniam buto nuomininkui A. K. ir jo trijų asmenų šeimai - sūnums G. K. ir V. K. bei dukrai R. K. (t. 1, b. l. 74). Pagrindinis gyvenamųjų patalpų nuomininkas A. K. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovės santuoka su buvusiu jos sutuoktiniu nutraukta 2001 m. balandžio 25 d., tai yra po A. K., kurio šeimos nariu (sugyventiniu) ieškovė prašo ją pripažinti, mirties.
Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 329 straipsnį giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Panaši nuostata įtvirtinta ir naujojo CK 6.588 straipsnyje, kur šio straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, įgyja šeimos nario teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Artimieji giminaičiai, apsigyvenę gyvenamojoje patalpoje kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų ir išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais (CK 6.588 str. 4 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas sugyventinio sampratą, yra nurodęs, kad sugyventiniai – tai faktiniai sutuoktiniai, kurių faktinė padėtis atitinka šeimos nario kaip sutuoktinio padėtį, nes jį su nuomininku turi sieti bendri dvasiniai, asmeniniai ir turiniai interesai, tačiau jų santuokiniai santykiai nėra juridiškai įteisinti, t.y. santykiai neįforminti bažnyčioje ar valstybiniuose Civilinės metrikacijos organuose, norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilnių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-871/1999). Taigi sugyventinių faktinių santykių pradžia laikytinas momentas, kai abu faktiniai sutuoktiniai aiškiai išreiškia bendrą valią sukurti šeiminius santykius. Santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio ieškovės nurodomų faktinių santuokinių ryšių su pagrindiniu buto nuomininku atsiradimo metu, 17 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad neleidžiama sudaryti santuokos tarp asmenų, iš kurių bent vienas jau yra kitoje santuokoje. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 3.16 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Nurodytos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas šios nagrinėjamos bylos kontekste reiškia, kad ieškovė, būdama kitoje santuokoje, negalėjo būti laikoma ginčo patalpų pagrindinio nuomininko sugyventiniu, taigi ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių būti pripažinta nuomininko šeimos nare nei pagal 1964 m. CK 329 straipsnio, nei pagal dabar galiojančio CK 6.588 straipsnio nuostatas. Tokia praktika suformuluota ir kitose ginčo aktualiu klausimu nagrinėtose civilinėse bylose (Kauno apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1651-395/2010). Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovės negalima pripažinti mirusio ginčo patalpų nuomininko A. K. sugyventiniu, taigi ir nuomininko šeimos nariu, nesant tam teisinio pagrindo, yra pagrįstos ir teisingos. Prie apeliacinio skundo ieškovės pateiktas pareiškimas Civilinės metrikacijos įstaigai yra teisiškai nereikšmingas ir jokios įrodomosios reikšmės bylai neturi, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo ginčo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pagal jau aptartą ginčo santykio teisinį reglamentavimą, nagrinėjant bylas dėl sugyventinių pripažinimo nuomininko šeimos nariais svarbu nustatyti, ar asmuo, prašantis pripažinti jį nuomininko šeimos nariu, buvo nuomininko sugyventinis, ar jis išgyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus, ar jis su gyvenamosios patalpos nuomininku bendrai tvarkė namų ūkį. Tik esant nustatytoms visoms trims minėtoms aplinkybėms sugyventinį teismas galėtų pripažinti nuomininko šeimos nariu. Kaip jau minėta, byloje nustačius, jog ieškovė negalėjo būti buto nuomininko sugyventine, teismas jau vien šiuo pagrindu turėjo teisę ieškinį atmesti. Be to, ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (nei savo procesiniais dokumentais, nei kitais į bylą teiktais įrodymais) neįrodė ir kitų šiam ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių, tai yra, kad su pagrindiniu buto nuomininku išgyveno ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties ir nuo 1999 m. liepos 28 d. iki (duomenys neskelbtini) (A. K. mirties) bendrai tvarkė namų ūkį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina jos apsigyvenimo ginčo patalpose ir dalies mokesčių (nuomos mokestis nebuvo mokamas) mokėjimo bei buto priežiūros faktus už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2009 m., taigi už laikotarpį, kuris nėra aktualus nustatinėjant bylai reikšmingas aplinkybes apie bendrą gyvenimą ir ūkio tvarkymą 1999-2000 metais. Apeliantas teigia, kad šią aplinkybę patvirtina liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai – 1998 m. vasario 05 d. sąmata dėl buto remonto darbų, 1998 m. vasario 3 d. paskolos sutartis, kuria ieškovei ir A. K. buvo suteikta 8000 Lt paskola (t. 1, b. l. 125-127). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo daryti išvadas tik įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str.). Byloje nustatyta, kad mirus pagrindiniam buto nuomininkui, ieškovė neprašė pakeisti nuomos sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka bei terminais į nuomotoją nesikreipė, o tokį prašymą padavė tik 2009 metais (CK 6.602 str. 2 d., t. 1, b.l. 101). Be to, bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad po A. K. mirties ieškovė savo gyvenamąją vietą deklaravo kitu adresu (t. 1, b. l. 10, 21-22). Taigi ieškovei nepateikus įrodymų apie nuolatinį jos gyvenimą ginčo patalpose ir nuomininko (nuomininko šeimos nario) pareigų vykdymą nuo 1999 m. iki 2007 m., nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad ieškovė atitiko nuomininkui (jo šeimos nariui) keliamus reikalavimus, numatytus CK 6.588 straipsnio 5 dalyje. Apeliantės nurodyti asmenys – liudytoja R. K. ir buvusi atsakovė A. B., šių aplinkybių nepatvirtino ( t.1, b. l. 155-156), todėl jais vadovautis teismas neturėjo pagrindo.
Kadangi tiek CK (1964 m.) 331 straipsnyje, tiek CK 6.590 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turi teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ar buvę šeimos nariai, kurie yra įvardinti sutartyje, o ginčo atveju jokių įrodymų, patvirtinančių Kauno miesto savivaldybės sutikimą leisti ieškovei gyventi ginčo patalpose, nebuvo pateikta, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas turėjo pagrindą iškeldinti ieškovę iš ginčo patalpų, kadangi jose ieškovė apsigyveno be teisėto pagrindo. Apelianto cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo byla ir joje duoti išaiškinimai nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, nes, kaip jau buvo minėta, ieškovė nebuvo įgijusi pagrindinio buto nuomininko sugyventinio statuso.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skundė nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.