Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Dalios Gumuliauskienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mariui Matiukui, atsakovo atstovei Gintarei Čiakienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. R.,

2017 m. rugpjūčio 14 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. M. skundą atsakovui Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, R. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinės parko direkcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. S1-116 (6.19) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėja nuosavybės teise valdo du nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėda: nekilnojamojo turto objektą, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir nekilnojamąjį turto objektą, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. spalio 10 d. pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją prašymu išduoti leidimą pradėti rengti valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. AD1-2460 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ leido pareiškėjai rengti žemės sklypo planą su sąlyga, jog jis atitiks žemės sklypo plano rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypo ribų schemą. Šio įsakymo 1 priedo 8.2 papunkčiu pareiškėja įpareigota sklypo planą suderinti su Kultūros paveldo departamentu ir atsakovu. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. AD1-2365 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. AD-2460 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ pakeitimo“ pakeitė aukščiau nurodyto 2012 m. spalio 24 d. įsakymo reikalavimus, pakeičiant 1 priedo 2.2 papunkti, 7 punktą ir 8.4 papunktį bei išdėstant preliminarią žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ribų schemą nauja redakcija.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėja pirmąjį žemės sklypo planą Kultūros paveldo departamentui ir Direkcijai derinti pateikė 2013 m. lapkričio 20 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys susipažinęs su parengtu planu sutiko suderinti žemės sklypo planą. Atsakovas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. S1-912 (6.19) „Dėl žemės sklypo plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje“ atsisakė derinti pateiktą žemės sklypo planą. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 27 d., 2014 m. lapkričio 20 d., 2015 m. balandžio 27 d., 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 24 d. atsakovui pakartotinai teikė patikslintus žemės sklypo planus derinimui, kuriuos Direkcija atsisakė derinti. Skundžiame sprendime atsakovas nurodė šiuos atsisakymo motyvus: 1) parengtas žemės sklypo planas prieštarauja Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo 20 punkto reikalavimams, kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. AD1-2365 nurodyta preliminari žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ribų schema neatitinka plane formuojamos žemės sklypo ribos; 2) žemės sklypo planas prieštarauja Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimams. Šiame punkte nurodyta, jog formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad pastato pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo, tačiau brėžinyje nurodomas naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritoriją; 3) parengtas žemės sklypo planas prieštarauja žemės sklypo planavimo tikslui. Rengiamo plano tikslas – suformuoti žemės sklypą esamų pastatų eksploatacijai, o žemės sklypo plane numatytas ir naudojimo būdo keitimas.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) pakeitimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, planas pradėtas rengti vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. AD1-2460, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytini teritorijų planavimą reglamentuojantys įstatymai bei juos lydintieji teisės aktai, aktualūs iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. iki Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) įsigaliojimo.

TPĮ 20 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) nustato, kad detaliojo planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojai. Išimtis iš šio reikalavimo yra numatyta to paties straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija), įtvirtinančioje, kad savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. TPĮ 21 straipsnio 3 dalies, kurioje pateikiamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentams prilyginimų žemės sklypų planų sąrašas, nuostatas detalizuojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 „Dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punktas numato, kad žemės sklypo plano rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, o žemės sklypų planų rengimo inicijavimo teisę turi valstybinės žemės patikėtinis, statinių savininkai ar naudotojai, pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai, privačios žemės savininkai arba valstybinės žemės naudotojai, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti ar nuomoti įsiterpusius valstybinės žemės plotus asmenys, valstybės ar savivaldybės institucijos.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo atsakovo sprendimo, pareiškėjai žemės sklypo planą leista rengti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. AD1-2460 „Dėl leidimo pradėti rengti valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, kuris pakeistas 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. AD1-2365 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. AD1-2460 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ pakeitimo“. Šiais įsakymais patvirtinta preliminari žemės sklypo ribų schema, nurodytas formuojamo žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, galimas naudojimo būdas pagal Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinius – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Skundžiamame sprendime Direkcija viena iš žemės sklypo plano nederinimo priežasčių nurodo būtent aplinkybę, jog parengtas planas prieštarauja Aprašo 7 punkto reikalavimams. Aprašo 7 punktas numato, jog formuojant naudojamus valstybinės žemės sklypus esamiems statiniams eksploatuoti, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių tiesioginę paskirtį. Formuojant valstybinės žemės sklypus susisiekimo komunikacijoms, aikštėms, miestų miškams, parkams, skverams ir kitiems želdynams eksploatuoti, kultūros paveldo objektų užimamus žemės sklypus, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal sklype esančių objektų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjos 2016 m. vasario 24 d. atsakovui pateiktame derinti žemės sklypo plane nurodyta, kad sklypas formuojamas nuosavybės teise turimų pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, eksploatavimui. Planuojama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties, o naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, galimas naudojimo būdas pagal Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinius – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorija.

Kaip jau paminėta, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir nekilnojamasis turto objektas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), abiejų objektų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai nurodo, kad formuojamo žemės sklypo naudojimo paskirtis neatitinka pareiškėjai priklausančių nekilnojamojo turto objektų naudojimo paskirties. Tačiau kaip jau paminėta šiame sprendime, būtent detaliojo teritorijų planavimo organizatorius Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. AD1-2460 ir 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. AD1-2365 nurodė naujai formuojamo žemės sklypo naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, teikdamas nuorodą į Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinius – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų pastatų teritorijos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. AD1-2365 3 punktu įpareigojo pareiškėją vadovautis planuojamoje teritorijoje galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais – Klaipėdos miesto bendruoju planu. Įvertinus aukščiau aptartas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja žemės sklypo planą rengė vadovaudamasi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose nurodytais žemės sklypo projekto rengimo reikalavimais. Aprašo 20.1 papunktyje numatyta, kad plano rengėjas privalo žemės sklypo planą rengti pagal struktūrinio padalinio išduotus žemės sklypo plano rengimo reikalavimus, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neturėjo nukrypti nuo aukščiau paminėtuose įsakymuose nurodytų reikalavimų. Kita vertus, administraciniai aktai, kuriais pareiškėjai leista pradėti rengti valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nebuvo ginčijami nei atsakovo nei kitų subjektų ir jų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovas atsisakydamas suderinti pateiktą žemės sklypo planą viršijo savo kompetencijos ribas. Akcentuoja, jog Direkcijai kaip viešojo administravimo subjektui yra suteikti įgaliojimai veikti labai apibrėžtoje srityje ir projekto derinimo sąvoka suponuoja teisę bei pareigą derinti ar nederinti projektus atsižvelgiant į gamos aplinkosauginius tikslus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje konstatavo, kad Direkcija vykdo ne valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies prasme, bet yra atsakinga už specialiąsias teritorijų planavimo dokumentais ir kitais teisės aktais nustatyto Kuršių nerijos nacionalinio parko teisinio režimo laikymąsi (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1880-624/2017).

Analizuojant TPĮ 27 straipsnio ir Aprašo 34.6 punkto turinius matyti, kad atsakovas yra vienas iš teritorijų planavimo dokumentą derinančių subjektų, kurios įtraukimą į rengiamo žemės sklypo plano derinimą lėmė faktinė aplinkybė, jog planuojamas sklypas patenka į atsakovo saugomą teritoriją. Direkcijos kompetencijos ribas, veiklos tikslus ir funkcijas reglamentuoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuostatai (toliau – ir Direkcijos nuostatai), viešai paskelbti atsakovo interneto tinklalapyje (http://nerija.am.lt) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (toliau – ir Parko nuostatai).

Direkcijos nuostatų 5 punktas apibrėžia Direkcijos tikslus: 1) organizuoti Kuršių nerijos didžiojo kopagūbrio, jo senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante, pilkųjų kopų Agilos – Naglių ruože, pustomų Parnidžio kopų, užpustytų senųjų dirvožemių, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtinių kompleksų, apsauginio pajūrio kopagūbrio, savitos Kuršių nerijos augalijos, taip pat miškų su sengirės fragmentais, gyvūnijos apsaugą; 2) organizuoti autentiškų pamario kultūros paveldo objektų (vertybių), etnografinių žvejų sodybų, senųjų vilų, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenviečių, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūrinių sluoksnių, memorialinių vietų apsaugą; 3) organizuoti sunaikintų ir pažeistų gamtos, kultūros kompleksų bei objektų atkūrimą; 4) organizuoti nacionalinio parko sausumos, marių ir jūros ekosistemos stabilumo apsaugą; 5) sudaryti sąlygas plėtoti pažintinę rekreaciją, reguliuoti ūkinę veiklą ir urbanizacijos plėtrą pagal nacionalinio parko planavimo schemą, statinių formas ir tūrius riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose; 6) organizuoti ir/ar inicijuoti gamtos objektų, teršiančių aplinką ar nesusijusių su parko veikla ir jo gyventojų interesais iškėlimą iš nacionalinio parko teritorijos arba jų veiklos pobūdžio pakeitimą įstatymų nustatyta tvarka; 7) propaguoti Kuršių nerijos gamtos vertybes, materialinės ar dvasinės kultūros paveldą bei jų apsaugą, puoselėti būdingas medines architektūros tradicijas. Parko nuostatų 6 punktas numato nacionalinio parko steigimo tikslus: 1) išsaugoti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį, jo senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkąsias kopas Agilos – Naglių ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius dirvožemius, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtinius kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą Kuršių nerijos augaliją, taip pat miškus su sengirės fragmentais, gyvūniją; 2) išsaugoti savitą kultūros paveldą, iš jo autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas, puoselėti būdingas medinės architektūros tradicijas; 3) atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus ir objektus; 4) išsaugoti Nacionalinio parko sausumos, marių ir jūros ekosistemų stabilumą; 5) vykdyti tyrimus ir stebėjimus, rinkti, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse; 6) plėtoti pažintinį turizmą, reguliuoti ūkinę veiklą ir užstatymo plėtotę pagal Nacionalinio parko planavimo schemą, statinių formas ir tūrį riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose; 7) iškelti iš Nacionalinio parko objektus, teršiančius aplinką ar nesusijusius su Nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, arba pakeisti jų veiklos pobūdį įstatymų nustatyta tvarka; 8) propaguoti Kuršių nerijos gamtos ir kultūros vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros paveldą ir jų apsaugą. Įvertinus šiuos atsakovo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius nuostatus konstatuotina, kad Direkcija nėra institucija vykdanti teritorijų planavimo priežiūrą TPĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau yra atsakinga už specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais ir kitais teisės aktais nustatyto Kuršių nerijos nacionalinio parko teisinio režimo laikymąsi. Paminėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka tik šios institucijos: 1) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; 2) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Analizuojant skundžiame sprendime nurodytas atsisakymo derinti žemės sklypo planą priežastis, nustatyta, jog nei vienas iš atsakovo pateiktų argumentų nėra tiesiogiai susijęs su Direkcijos nuostatuose ar Parko nuostatuose reglamentuotais Direkcijos veiklos tikslais ir atliekamoms funkcijoms t. y. atsakovas nenurodo, kad pateikti derinti sprendiniai turės neigiamos įtakos Kuršių nerijos gamtai, ekosistemai, saugomoms kultūros vertybės ar pan. Konstatuotina, jog atsakovas ginčijamu aktu iš esmės pasisakė dėl valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijoms priskirtų funkcijų, kurios teisės aktais priskirtos kitų institucijų kompetencijai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovas veikė viršydamas savo kompetencijos ribas (ultra vires).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires), pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų, o plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas nėra galimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-825-492/2017).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatuotina, jog Direkcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. S1-116 (6.19) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, plano prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui“ yra neteisėtas, kadangi priimtas viršijant teisės aktais suteiktos kompetencijos ribas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu naikintinas.

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

Pareiškėja skunde taip pat prašo teismo įpareigoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją suderinti pateiktą valstybės žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo planavimo dokumentui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. teismas kontrolės modelio bylose vykdo objektyvios teisinės tvarkos apsaugos funkcijas. Materialinės teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas tik sprendžia klausimą, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1536/2014).

Remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, spręstina, jog materialines teises normas taiko atsakovas, todėl tik jis, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, turi teisę nuspręsti ar pateiktas derinti pareiškėjos žemės sklypo planas parengtas laikantis Kuršių nerijos nacionaliniame parke galiojančių teisės aktų. Šiuo atveju pripažinus Direkcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S1-116 (6.19) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, plano prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui“ neteisėtu ir naikintinu, atsakovas tenka imperatyvi prievolė jam suteiktos kompetencijos ribose, pakartotinai įvertinti pareiškėjos 2016 m. vasario 24 d. pateiktą derinimui valstybės žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo planavimo dokumentui ir priimti administracinį sprendimą dėl minėto plano derinimo. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjos skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja skunde prašo iš atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti patirtas išlaidas.

Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 (2015 m. kovo 20 d. redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja 2016 m. kovo 22 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 16/03/22 su advokato padėjėju Mariu Matiuku ir pavedė jį parengti bei pasirašyti skundą administracinėje byloje, sumokėti žyminį mokestį, atstovauti pareiškėją teisme. 2016 m. birželio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovo pateikta pažyma dėl bylinėjimosi išlaidų ir 2016 m. birželio 20 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 775029 patvirtina, kad pareiškėja atstovui sumokėjo 1000.00 Eur už skundo parengimą ir 200.00 Eur už dokumentų analizę, teisines konsultacijas, derybas su institucija ir atstovimą teisme, iš viso 1200.00 Eur.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo skundą tenkinus iš dalies, nuosekliai laikomasi taisyklės, kad tuo atveju, kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012, 2015 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-697-756/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad analogiško turinio norma yra įtvirtina ir CPK 93 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi skundas patenkintas iš dalies, vertintina, jog patenkintų reikalavimų dalis sudaro 50 procentų skundo reikalavimų, todėl laikytina, kad pareiškėja įgijo teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą patenkintų skundo reikalavimų dalyje.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už skundą sumokėtas 21.00 Eur dydžio žyminis mokestis. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtina taisyklė, jog administracinėse bylose, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas nustatytas žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, tačiau atsižvelgiant į ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklę, pareiškėjos naudai priteistina visa sumokėta žyminio mokesčio suma t. y. 21.00 Eur.

Rekomendacijų 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte numatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas.

Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 2015 m. IV ketvirtį buvo 756.90 Eur, todėl maksimali galima priteisti suma už 2016 m. kovo 23 d. skundo parengimą sudaro 1892.25 Eur (2,5 x 756.90), t. y. prašomos priteisti išlaidos už skundo parengimą yra mažesnės nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir tai, kad išnagrinėjus skundą tenkinama tik ½ dalis pareikštų skundo reikalavimų, pareiškėjai A. I. M. iš atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos priteistina 500.00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant skundą pirmosios instancijos teismui.

Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1. Iš informacinės pažymos matyti, jog 2016 m. birželio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja atstovavo advokato padėjėjas Marius Matiukas, posėdžio trukmė 1 val. 22 min. (nuo 9 val. 18 min iki 10 val. 40min.). Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, jog teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Rekomendacijų 10 punkte nurodyta, kad atstovavimo teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, už pareiškėjos atstovavimą teismo posėdyje, atlyginimą aktualus 2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 748.00 Eur, todėl už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui, dalyvavimą derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą maksimali priteistina suma galėtų būti 74.80 Eur (748.00 x 0.1).

Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, patenkintų reikalavimų apimtį, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir atstovavimo bylos nagrinėjimo teismo posėdyje trukmę, prašoma priteisti 200 Eur suma laikytina per didelė, todėl nurodytu aspektu pareiškėjos patirtos atstovavimo išlaidos mažintinos ir priteistina 37,40 Eur (74,80 Eur x 50 proc. = 37,40 Eur).

Pažymėtina, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat atstovavo advokato padėjėjas Marius Matiukas. Iš teismo posėdžio informacinės pažymos nustatyta, jog posėdžio trukmė 1 val. 22 min (nuo 09 val. 03 min iki 10 val. 25 min.), tačiau posėdžio metu buvo padaryta 4 min trukmės pertrauka (nuo 09 val. 16 min iki 09 val. 20 min), todėl remiantis Rekomendacijų 10 punktu Marius Matiukas pareiškėja atstovavo 1 val. 18 min. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja ar jos atstovas nepateikė dokumentų su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimo išlaidų už jos atstovavimą 2017 m. rugpjūčio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu, todėl šioje apimtyje pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu.

Įvertinus aukščiau išdėstytą iš atsakovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos pareiškėjai A. I. M. priteistinas 558,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. I. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S1-116 (6.19) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“.

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos pareiškėjai A. I. M. priteisti 558,40 (penkis šimtus penkiasdešimt aštuoni Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.