Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko ir Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad M. K. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Telšių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. K. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius M. K. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, jog jis nesmurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, o tik ėjo pas ją pakalbėti dėl neva pastarosios girdėto triukšmo, ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios Ž. G.-P., liudytojos S. Ž. parodymais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad M. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam M. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.4. Apygardos teismo vertinimu, M. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia trenkus nukentėjusiajai delnu, sukeliant pastarajai fizinį skausmą, įrodo: nuoseklūs nukentėjusiosios Ž. G.-P. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, kad dėl gretimame bute buvusio triukšmo ji iškvietė policiją, praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai išvyko policija, atėjo M. K., ją iškoliojo ir labai netikėtai vieną kartą ranka smogė į veidą, įvykį matė jos dukra (2 t., b. l. 61–63); nepilnametės liudytojos S. Ž. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur pastaroji nurodė, jog buvo naktis, kaimynas už sienos garsiai leido muziką, mama dėl triukšmo iškvietė policiją, kai išvyko policija, atėjo M. K. ir pabarškino į duris, mama atidarė duris ir M. K. iš karto jai trenkė į veidą, ji (S. Ž.) įvykio metu stovėjo mamai už nugaros, todėl viską matė (1 t., b. l. 67–69); liudytojo Š. A. parodymai, iš kurių matyti, jog jis (Š. A.) vyko į iškvietimą dėl triukšmo bute, į butą, kuriame galimai buvo triukšmaujama, pareigūnų niekas neįsileido, tačiau iš karto jiems (pareigūnams) išvykus, buvo gautas antras pranešimas, jog triukšmadarys atėjo ir trenkė apie triukšmą pranešusiai moteriai (2 t., b. l. 63), tokias pačias aplinkybes liudytojas Š. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. 34); iš dalies liudytojo R. K. (asmens, dėl kurio bute galimai buvusio triukšmo nukentėjusioji kvietė policiją) parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad jam (liudytojui) M. K. pripažino, jog būtent jis (M. K.) sukonfliktavo su nukentėjusiąja, nors įvykio detalių pats M. K. nenurodė (1 t., b. l. 40; 2 t., b. l. 64); taip pat iš dalies paties M. K. parodymai apylinkės teisme, kur jis patvirtino, jog jam inkriminuojamos veikos padarymo laiku jis buvo pas kaimyną (R. K.), vartojo alkoholį, kai R. K. išėjo cigarečių, buvo iškviesta policija dėl neva buvusio triukšmo bute, jis žinojo, kad policiją galėjo iškviesti tik nukentėjusioji, todėl nuėjo tiesiai pas ją (2 t., b. l. 60–61); kiti rašytiniai bylos duomenys – nukentėjusiosios protokolas – pareiškimas, informacinė pažyma, nukentėjusiosios pirminė apklausa, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai iš matymo pažįstamas vyriškis, kurį vėliau ji atpažino kaip M. K., atėjęs trenkė jai delnu į veidą, dėl to nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, trenkęs vyriškis nuėjo pas kaimyną R. į (duomenys neskelbtini) butą, minėtas vyriškis priekaištavo dėl to, jog ji iškvietusi policiją dėl triukšmo (1 t., b. l. 1–3, 16–19, 22–23, 70–74). Taigi, minėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji iš tiesų kvietė policiją dėl galimo triukšmo bute, kuriame M. K. su R. K. vartojo alkoholį, taip pat patvirtina, kad M. K., išvykus policijai, nuėjo pas nukentėjusiąją aiškintis dėl iškviestos policijos ir, pastarajai atidarius duris, trenkė jai į veidą. Nors nuteistasis teigia, kad jis yra šmeižiamas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kodėl apeliantas galėtų būti apkalbamas, tokių duomenų, argumentų nepateikė ir pats M. K. viso ikiteisminio tyrimo metu, apylinkės teisme bei apeliaciniame skunde. Pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtina anksčiau paminėti įrodymai, teismas neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo iškelta versija, jog jis yra šmeižiamas ir yra nekaltas dėl padarytos veikos, laikytina tik kaip apelianto gynybine pozicija, siekiant jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

5.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo M. K. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. K. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.