Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B., atsakovų M. D., S. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-919-253/2010 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams A. A. (A. A.), M. D., S. N., S. V., E. D., uždarajai akcinei bendrovei „Viloradis“, tretiesiems asmenims Klaipėdos miesto 4–ojo notarų biuro notarei I. M., antstolei V. D., notarei A. K., T. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas M. D. atsiliepime į ieškovės G. B. bei atsakovo S. V. apeliacinius skundus, nurodė, jog pastarojo skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Dėl ieškovės apeliacinio skundo nepasisakė, nurodęs, jog šis skundas nesusijęs su jo asmeniu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina ieškovės G. B. bei atsakovų M. D. ir S. V. apeliacinių skundų bei jų atsiliepimuose į juos išdėstytus argumentus, byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės G. B. ieškinį, priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Atmesdama atsakovo M. D. skundo argumentus, susijusius su paduoto ieškinio apmokėjimu žyminiu mokesčiu, teisėjų kolegija laiko, jog nagrinėjant šį klausimą esminę reikšmę turi aplinkybės, nustatytos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. nuosprendžiu bei Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuriuo, be kita ko, buvo patenkintas UAB ,,Viloradis“ vadovo A. R. apeliacinis skundas ir jis buvo išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau buvo atmestas nuteistojo A. A. apeliacinis skundas. Taigi šių teismo procesinių sprendimų pagrindu A. A. vienas buvo pripažintas kaltu už veikas, tarp kurių BK 182 straipsnio 2 dalis – lėšų už ieškovės G. B. 0,80 ha ploto žemės sklypo, esančio Klaipėdoje, įgijimas apgaule, o taip pat BK 22 straipsnio 1 dalis bei 182 straipsnio 2 dalis – pasikėsinimas apgaule savo naudai įsigyti didelės vertės svetimą turtą, tai yra lėšas už šiai ieškovei nuosavybės teise priklausantį 0,27 ha ploto žemės sklypą, esantį Klaipėdoje (baudžiamoji byla Nr. 1-94-380/2007, 1A-360-107/2007). Nuosprendžiuose aiškiai ir kruopščiai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios A. A. veiksmus, kaip, siekdamas užvaldyti G. B. turtą, 2005 m. vasarą piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, ją įtikinęs ir tokiu būdu gavęs jos įgaliojimą, savo nuožiūra disponuoti jai priklausančiu pirmiau paminėtu turtu, pateikė jai pasirašyti atgaline data paprastuosius vekselius dėl fiktyvių skolų, kaip jis pateikė prašymus dėl šių fiktyvių skolų išieškojimo, gautus vykdomuosius įrašus pateikė išieškojimui, o jų pagrindu antstolė surašė aktus dėl šių sklypų pardavimo tariamos skolininkės pasiūlytiems pirkėjams atsakovams S. V. bei S. N., kurio nuosavybės įregistruotas žemės sklypas (0,27 ha ploto) buvo perparduotas A. A. surastam pirkėjui atsakovui M. D.. Nuosprendyje nurodyta, kad šioje dalyje A. A. pinigų iš M. D. negavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.

Taigi priešingai, nei teigia apeliantas M. D., teismas, priimdamas ir nagrinėdamas ieškovės G. B. ieškinį, kurio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nebuvo apmokėti žyminiu mokesčiu, turėjo pagrindą spręsti, jog ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo pažeistos iš esmės dėl nusikalstamų veiksmų, o baigęs nagrinėti šią bylą, mokėtiną žyminį mokestį pagrįstai priteisė iš atsakovų. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo.

Atmesdama kaip nepagrįstus ieškovės G. B. bei atsakovų M. D. ir S. V. skundų teiginius, kuriais argumentuojami pirmosios instancijos teismo padaryti kiti civilinio proceso teisės pažeidimai – aiškinant bei taikant įrodinėjimą, tesimo sprendimo motyvavimą reglamentuojančias proceso taisykles, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl to nustatęs šiai bylai aktualias esmines aplinkybes bei jas išnagrinėjęs, teismas turėjo pagrindą spręsti dėl ieškovės G. B. pareikštų reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo (CPK 185 str.). Kaip minėta anksčiau, teismas konstatavo, jog įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. A., būdamas UAB ,,Viloradis“ darbuotojas, siekdamas sau naudos, nusikalstamu būdu įvykdė sekančias veikas – Klaipėdos miesto 3–jame notarų biure (notarė I. M.) 2005-06-14 įformino įgaliojimą, kurio pagrindu įgijo teisę savo nuožiūra disponuoti G. B. nuosavybės teise priklausančiais Klaipėdoje esančiais žemės sklypais (0,80 ha, 0,27 ha); 2005-06-01 atgaline data, padedant UAB ,,Viloradis“ darbuotojai T. B., įformino fiktyvų vekselį, pagal kurį G. B. jam tapo skolinga 30 000 Lt; 2005-03-01 atgaline data, padedant T. B., įformino fiktyvų vekselį, pagal kurį G. B. A. D. tapo skolinga 25 000 Lt; pagal jo prašymą, fiktyvaus vekselio pagrindu notarė I. M. 2005-07-13 atliko vykdomąjį įrašą išieškoti iš G. B. 30 000 Lt jo naudai; pagal šį įrašą antstolės V. D. kontoroje 2005-08-01 buvo surašytas minėto 0,80 ha žemės sklypo pardavimo skolininko nurodytam pirkėjui S. V. aktas, kurį Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas patvirtino 2005-08-22; E. D. prašymu fiktyvaus vekselio pagrindu notarė A. K. 2005-08-04 išdavė vykdomąjį įrašą išieškoti iš G. B. 25 134 Lt; pagal šį įrašą antstolės V. D. kontoroje 2005-08-31 buvo surašytas minėto 0,27 ha žemės sklypo pardavimo skolininko nurodytam pirkėjui S. N. aktas; veikdamas pagal S. N. įgaliojimą 2005-10-14 jis šį 0,27 ha ploto žemės sklypą pardavė M. D., su kuriuo preliminariąją sutartį buvo sudariusi UAB ,,Viloradis“, kuriai buvo žinoma fiktyvių sandorių schema ir eiga.

Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.). Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjęs nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertinęs surinktus įrodymus, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, CK 2.132 straipsnio 1 dalimi, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi 1.86 straipsniu, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 2 ir 3 punktais bei CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančiais ieškovės G. B. ginčytus pirmiau šioje nutartyje nurodytus įgaliojimą, vekselius, notaro vykdomuosius įrašus bei antstolio aktus dėl turto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui, nes, kaip minėta, šie veiksmai atlikti pažeidžiant imperatyvias įstatytų nuostatas ir fiktyvių, tai yra niekinių. dokumentų (vekselių) pagrindu, – todėl šiais klausimais plačiau nepasisako. Tuo remiantis taip pat atmetami apelianto S. V. teiginiai, grindžiami CPK 602 straipsnio, reglamentuojančio, be kita ko, turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nuostatomis.

Kartu teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų atsakovų M. D. ir S. V. argumentus dėl teismo sprendimo dalies, kuria pritaikius restituciją natūra, žemės sklypai grąžinti ieškovei G. B., sprendžia, kad šie teiginiai taip pat nesuteikia pagrindo naikinti šią skundžiamo teismo sprendimo dalį (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Minėta, jog šie apeliantai savo reikalavimus grindžia iš esmės tuo, kad ieškovė nepaneigė jų, kaip sąžiningų šio turto įgijėjų, prezumpcijos, kad patenkinus tokius ieškovės reikalavimus, pažeidžiant jų teises buvo apginti ieškovės, kaip nesąžiningos teisinių santykių šalies, interesai.

Kaip žinia, CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja bendras sąžiningumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija, t. y. CK 4.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl asmens sąžiningumo gali būti įrodoma kitaip. Šalių sąžiningumas, padėties pagerėjimas ar pablogėjimas, galimas nepatogumų sukėlimas ir jų mastas yra fakto klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas procesiniuose sprendimuose tokios kategorijos bylose itin pabrėžia ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo aspektą. Nurodoma, kad pagal sutarčių teisės institutą kiekviena sutarties šalis visada privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2008.). Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis. Dėl to įgijėjo nesąžiningumas gali būti nustatytas įgyjant teisių į turtą, kuriam įgyti nėra nustatyta perleidimo apribojimų ar suvaržymų.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmiau paminėtais apeliantų motyvais, remdamasi tuo, kad apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, o pirmiau nurodyta baudžiamoji byla prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos, taigi yra jos sudėtinė dalis, nurodo, jog šiais klausimais, visų pirma, pažymėtina tai, kad ieškovė G. B., kaip teigė teismui jos atstovas K. V., yra garbaus amžiaus moteris (gimusi 1935-07-21), baigusi 3 klases. Tiesa, duomenų apie jos darbinę veiklą byloje nėra, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių jos apklausos protokolų matyti, kad ji iš tiesų neneigė norėjusi parduoti vieną iš jai priklausančių žemės sklypų, žinojo apie žemės pardavimui taikomus suvaržymus, žinojo, kad nėra skolinga nei A. A., nei E. D. tačiau nei baudžiamojoje byloje, nei vykdomosiose bylose, nei, pagaliau nagrinėjamoje civilinėje byloje, esantys duomenys neleidžia spręsti, kad ji visiškai ir tiksliai suprato šių apribojimų, vekselių, vykdomųjų įrašų ir kt. esmę bei turinį. Priešingai, baudžiamojoje byloje esančiuose protokoluose užfiksuoti bei teismų procesiniuose sprendimuose nurodyti jos paaiškinimai leidžia spręsti, kad kiti asmenys, tai yra R. P. jos teiravosi apie žemės pardavimą, jis į ieškovės namus atvedė A. A., kuris ėmėsi veiksmų išpirkti ginčo žemės ūkio paskirties žemę iš valstybės ir parduoti ją kitiems asmenims. Apklausiama liudytoja ji parodė, jog visus žemės pirkimo-pardavimo reikalus tvarkė A. A., kad ji kartu su juo važiavo į notaro kontorą, kur pasirašiusi ,,kokius tai dokumentus“, kad vėliau būtent A. A. jai pasakęs, jog, jei ji norinti parduoti žemę, turi pasirašyti skolos bei jos išieškojimo dokumentus, kad dokumentai liko pas šį asmenį. Iš jos apklausos protokolų taip pat matyti, kad atsakydama į STT pareigūno klausimą, kokiu būdu ji pasirašinėjo dokumentus, ji aiškino, kad A. A. atsiveždavo prie dokumentų priklijuotus lapelius, ant kurių buvo užrašytas tekstas, kurį ji turėdavusi perrašyti ant dokumentų tose vietose, kur jis parodydavo, o lapelius su dokumentais jis išsiveždavo ir jai nepalikdavo. Apklausiama teismo, ji patvirtino tokius savo paaiškinimus. Beje, apklausiamas įtariamuoju bei kaltinamuoju A. A. visiškai patvirtino šias aplinkybes ir paaiškino nežinąs, ar G. B. iš esmės suprato jai pateikiamų pasirašyti dokumentų ir kt. (baudžiamoji byla 4 t., 72-76 b. l., 6 t., 99-170 b. l., 8 t., 165-187 b. l., 9 t., 5-35, 108-140 b. l., 11 t., 16-32 b. l.). Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad ieškovės ,,G. B. reikalai buvo žinomi ir jos dukrai liudytojai A. R., todėl G. B. žemės reikalų tvarkyme nebuvo vien tik nuteistųjų įtakoje“, vertinant su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog ne ieškovės valia buvo atlikti išvardyti teisiniai veiksmai. Iš tiesų pirmosios instancijos teismo pripažinti negaliojančiais sandoriai buvo ginčijami CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvardytos aplinkybės minimus sandorius leidžia apibūdinti, taip pat kaip prieštaraujančius gerai moralei.

Nagrinėjant pirmiau nurodytus apeliantų atsakovų M. D. ir S. V. argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, yra svarbios civilinėje byloje bei baudžiamosios bylos procesiniuose sprendimuose užfiksuotos aplinkybės, apibūdinančios jų pačių veiksmus, dalyvaujant minėtuose sandoriuose. Visų pirma, tai – jauni, aukštuosius išsilavinimus turintys asmenys, kurie iš anksčiau pažinojo A. A. (pagal bylos medžiagą S. N. A. A. įvardijo šeimos draugu). Taigi turint omenyje baudžiamojoje byloje atskleistas nusikaltimo, daromo keletą metų ir kurį sudaro daug epizodų, nukreipto prieš vyresnio amžiaus žmones, nuosavybe turinčius žemės sklypus, aplinkybes, jie turėjo galimybes nuodugniai išsiaiškinti ir suvokti visas su šiais sandoriais susijusias aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas S. V., pardavimo akte įvardijamas skolininkės G. B. pasiūlytu pirkėju, matė arba turėjo matyti dokumentus, kurių pagrindu buvo vykdomas išieškojimas, todėl būdamas apdairiu, atidžiu, sąžiningu teisinio santykio dalyviu, atitinkamai turėjo galimybę su pačia žemės savininke išsiaiškinti tikrąsias skolos atsiradimo bei turto pardavimo aplinkybes. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą M. D. dėl S. N. vardu įforminto ginčo žemės sklypo (0,27 ha ploto) pirkimo tarėsi su jam pažįstamu A. A., tarėsi dėl sandorio sumos didesnės nei turėtų būti nurodyta sutartyje, kad po sandorio įforminimo telefonu kalbėjosi su A. A. dėl pilno atsiskaitymo, kaip teigia pats M. D., jam nebuvo žinoma, kad šis turtas iš G. B. įgytas neteisėtai, tačiau, pajutęs, kad su šiuo sklypu kažkas negerai, teigė nenorįs rizikuoti pinigais, ,,pradėjo tempti laiką“, kad A. A. prašė sklypą ,,perrašyti atgal“, kad telefoninio pokalbio su šiuo asmeniu metu pripažino už sklypą sumokėjęs tik 2 000 Lt (baudžiamoji byla 4 t., 153-162 b. l., 12 t., 43-67, 61 b. l., 13 t. 91-122 b. l.). Taigi vien šios aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas M. D., suteikia pagrindo išvadai, jog jo kaip sąžiningo šio turto įgijėjo statusas yra paneigiamas (CPK 185 str.).

Taigi remdamasi tuo, kas pasakyta, papildant pirmosios instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįsti ir atmestini apeliantų teiginiai, grindžiami tuo, jog yra nepaneigtas jų sąžiningumas dalyvaujant šiuose sandoriuose ir įsigyjant turtą, kurį ieškovė G. B. prarado, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, iš esmės dėl nusikalstamų A. A. veiksmų, dėl ieškovės G. B. elgesio vertinimo, kaip akivaizdžiai nesąžiningo, nerūpestingo ir, vienareikšmiai, priešingo CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems reikalavimams (siekimas realizuoti jai priklausančią nuosavybę, pasinaudojant įstatymų spragomis, klaidinat kitus asmenis (antstoliai, sąžiningi įgijėjai), dėl interesų pusiausvyros pažeidimo, negalimumo jų atžvilgiu taikyti CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio normas, dėl G. B. interesų gynimo naudojantis nepagrįstą praturtėjimą, turto gavimą reglamentuojančiais teisiniais pagrindais, ir kt.

Kaip minėta, apeliantas M. D., be kita ko, nurodo, kad teismas, neteisėtai taikydamas restituciją natūra, ją taikė neteisingai, apeliantui priteisdamas tik 2 000 Lt, kai pagal ginčo sandorį buvo sumokėta 19 000 Lt. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apelianto teiginius, nes skundžiamame teismo sprendime nurodyti tokio sprendimo motyvai, kurie pagrįsti bylos medžiaga (CPK 185 str.).

Kartu teisėjų kolegija atmeta ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su jos patirtos neturtinės žalos atlyginimu. Kaip jau buvo minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas kruopščiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, iš jų aktualias šio ieškininio reikalavimo teisingam išsprendimui, baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, turinčius prejudicinę galią, ir nagrinėdamas jos argumentus dėl per ilgai užsitęsusio teisminio proceso, dėl pasikeitusių kainų žemės rinkoje, dėl atsakovų UAB ,,Viloradis“ bei E. D. neteisėtų veiksmų, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl jų solidariosios atsakomybės su atsakovu A. A., teisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė šių atsakovų civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų (CPK 178 str., CK 6.245 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 6.247, 6.250 str.), o nustatydamas iš atsakovo A. A. priteistinos žalos dydį, turėjo pagrindą spręsti, kad esant tokioms aplinkybėms, tai yra jos pačios veiksmus dėl susidariusios situacijos ir minimalų, simbolišką jos interesų pakenkimą, iš atsakovo A. A. priteistinas 100 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas (BPK 115 str. 2 d., CK 6.250 str. 1 d.). Sprendžiant dėl šių motyvų pagrįstumo, teisėjų kolegijos nuomone, svarbią reikšmę, turi ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmiau paminėtu būdu bei aplinkybėmis ieškovės G. B. prarastas turtas jai sugrąžinamas (CPK 185 str.). Apeliantės motyvai, grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintais principais, įrodinėjimo taisyklių pažeidimu ir kt., nesuteikia pagrindo priešingai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto M. D. argumentus, kad teismas be pagrindo iš jo ieškovei priteisė 160 Lt kuratoriaus išlaidų atlyginimo, nes, anot apelianto, šis asmuo neatliko jokių veiksmų ir procese nedalyvavo. Teigia, jog kuratoriumi buvo paskirtas advokato padėjėjas, todėl jo turėtos išlaidos turėjo būti nustatytos pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. CPK 39 straipsnio (redakcija iki 2011-10-01) numato kuratoriaus skyrimo sąlygas, įskaitant ir tai, kad šalis, kuri prašo skirti kuratorių, jo atstovavimo išlaidas sumoka iš anksto (CPK 39 str. 2 d.). Šios išlaidos yra priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 5 p.), kurios išnagrinėjus bylą kartu su kitomis išlaidomis paskirstomos CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Jų dydis yra nustatomas ne apelianto nurodyto teisės akto pagrindu, bet pagal Teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 344 patvirtintą Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarką. Byloje pateikti įrodymai, kad nepavykus įteikti procesinių dokumentų vienam iš atsakovų S. N., tam, jog būtų galima tęsti civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovė prašė teismo paskirti šio asmens kuratorių bei teismo paskirtam S. N. kuratoriui K. V. iš anksto sumokėjo 800 Lt, o teismas išsiuntė jam procesinius dokumentus (1 t., 133, 134, 150, 158 b. l.). Byloje nėra duomenų apie tai, jog kuratorius šių dokumentų nepriėmė, jam, be kita ko, buvo išsiųstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau apeliantas teisus teigdamas, jog jis nepateikė atsiliepimo į ieškinį bei nedalyvavo teismo posėdyje, t. y. aktyviai negynė atsakovo S. N. interesų. Tačiau, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija laiko, jog teismas minėtas ieškovės išlaidas, sumokėtas atsakovo kuratoriui, pagrįstai laikė jos bylinėjimosi išlaidomis ir iš esmės patenkinęs ieškinio reikalavimus, paskirstė jas atsakovams lygiomis dalimis (CPK 3 str. 1 d., 185 str., CK 1.5 str.).

Netenkinus atsakovų apeliacinių skundų, jų turėtos bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas (CPK 93 str.). Ieškovė G. B. (apeliantė) už apeliacinį skundą, kuriuo ji ginčijo teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, žyminio mokesčio nemokėjo, nes yra atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 4 p.). Dėl to netenkinus jos apeliacinio skundo, šios išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų (CPK 79, 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.