Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kredito unijos ,,Mėmelio taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ dėl garanto atsakomybės, trečiasis asmuo – Z. S.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Ginčas kilo dėl garanto atsisakymo išmokėti garantinę išmoką teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Ieškovė kredito unija ,,Mėmelio taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ 55 945,69 Eur dydžio garantijos išmokos sumą, bet ne daugiau kaip 80 proc. trečiojo asmens Z. S. pagal 2011 m. sausio 25 d. paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 11-00007 LTL ir 2011 m. vasario 8 d. susitarimą Nr. 11/02/08-01 prie šios paskolos sutarties negrąžinto kredito sumos teismo sprendimo įvykdymo dienai; 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Paaiškino, kad ieškovė ir atsakovė 2009 m. gruodžio 11 d. sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-9/25, kuria atsakovė sutiko už atlyginimą vienašališkai garantuoti ieškovei kredito gavėjo prievolių tinkamą įvykdymą. Ši sutartis 2012 m. spalio 30 d. buvo išdėstyta nauja redakcija Nr. 3G-9-53-2012.

4. Trečiasis asmuo Z. S. ir ieškovė 2011 m. sausio 25 d. sudarė paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 11-00007LTL (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuria ieškovė įsipareigojo Z. S. suteikti 544 100 Lt (157 582,25 Eur) paskolą, skirtą sraigių auginimo cecho statybai pagal „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ projektą. Suteiktos paskolos grąžinimo terminas buvo 2016 m. sausio 1 d. Z. S. paskolos negrąžino ir ieškovė 2016 m. sausio 28 d. nutraukė su Z. S. sudarytą paskolos sutartį.

5. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas šiomis užtikrinimo priemonėmis: UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ 80 proc. garantija nuo negrąžintos paskolos sumos; ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) hipoteka; paskolos gavėjos Z. S. ieškovės naudai išduotu vekseliu 544 100 Lt (157 582,25 Eur) sumai.

6. Vykdydama išieškojimą antstolė A. P. nustatė, kad Z. S. neturi jokio turto, į kurį antstolė galėtų nukreipti išieškojimą. Realizuojant minėtą vykdomąjį įrašą, per visą priverstinio išieškojimo laikotarpį vykdomojoje byloje Nr. 0124/12/01116/2 iš Z. S. buvo išieškota 9 798,03 Eur suma.

7. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu sumokėti garantijos išmoką, kurią sudaro 80 procentų negrąžintos kredito (paskolos) sumos. Šiuo raštu ieškovė informavo, kad Z. S. nepadengta paskolos suma 2017 m. birželio 19 d. yra 70 959,03 Eur.

8. Atsakovė atsisakė sumokėti garantijos išmoką. Nurodė, kad pagal atsakovės veiklos nuostatus ieškovė turi teisę kreiptis į atsakovę dėl garantijos išmokos išmokėjimo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuoti ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti. Atsakovės teigimu, Z. S. turi turto, iš kurio galės būti vykdomas išieškojimas, o taip ateityje ji gali turėti kitų pajamų, iš kurių galės būti vykdomas išieškojimas pagal Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. GB-9360.

9. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos sutartyje dėl garantijų teikimo numatytos ir atsakovės veiklos nuostatuose įtvirtintos sąlygos dėl garanto įsipareigojimų įvykdymo. Skolininkė Z. S. paskolos sutartyje ir garantijoje nustatytu terminu paskolos pagal paskolos sutartį ieškovei negrąžino; priverstine tvarka buvo realizuotas ieškovei įkeistas skolininkės Z. S. nekilnojamasis turtas, taip pat pateiktas vykdyti skolininkės Z. S. išduotas vekselis.

10. Atsakovė UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovės išduota garantija yra sąlyginė garantija, o tai lemia, jog garantinių įsipareigojimų įvykdymui būtinos tam tikros sąlygos, t. y. tinkamas paskolos lėšų panaudojimas, užtikrinimo priemonių realizavimas ir kt. Nesant numatytų sąlygų, garantinis įsipareigojimas negali būti vykdomas ir (ar) prašymas dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo negali būti pateikiamas.

11. Atsakovė, įvertinusi ieškovės pateiktus dokumentus, kurie turėjo pagrįsti paskolos lėšų panaudojimą pagal paskirtį, nustatė, kad Z. S. buvo išmokėta 50 000 Lt grynais. Toks lėšų išmokėjimas neatitinka reikalavimų dėl paskolos naudojimo pagal paskirtį. Turimais duomenimis, yra 8 nekilnojamojo turto objektai, kurių nuosavybės teisės ir juridiniai faktai užregistruoti Z. S. vardu. Nors Z. S. turimas turtas šiuo metu ir yra įkeistas kitam kreditoriui, tai nereiškia, kad realizavus minėtą turtą, dalis gautų lėšų negalės būti skirta ieškovo reikalavimams patenkinti. Vien faktas, kad yra daugiau kreditorių, neturėtų būti laikoma priežastimi pripažinti, kad skola negali būti sugrąžinta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog tolesnis išieškojimas pagal Z. S. išduotą vekselį truktų per ilgai (Z. S. turi daugiau kreditorių, šiuo metu gauna tik darbo užmokestį, jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas kitam kreditoriui) nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo konstatuoti, kad dėl jų skola ieškovei apskritai negali būti sugrąžinta. Tokią išvadą suponuoja ir tai, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus ir šiuo metu išieškojimas iš Z. S. ieškovės naudai vyksta –kiekvieną mėnesį yra gaunama tam tikra piniginių lėšų suma. Šių aplinkybių byloje ieškovas neneigia.

14. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad garantija buvo sudaryta 2011 m. vasario 9 d., rizika dėl šios garantijos suteikimo sąlygų ir reikalavimai dėl jos vykdymo turi būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3D-453 patvirtintą uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo nuostatų redakciją.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovė pateikė duomenis apie Z. S. priklausančio turto mokestinę vertę bei hipotekos registre pateiktą turto vertę, tačiau, šiuo metu nėra galimybės nustatyti, už kokią sumą Z. S. priklausantis turtas bus realizuotas ateityje, todėl bet kokie teiginiai, kad gautų lėšų gali nepakakti ar nėra pagrindo laukti jų realizavimo yra nepagrįsti ir atmestini.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis (sąskaitos išrašus, ataskaitą apie kreditų grąžinimą) nustatė, kad nuo ieškinio pareiškimo dienos (2017 m. lapkričio 24 d.) iki 2018 m. gruodžio 5 d. negrąžinto kredito suma sumažėjo 945,92 Eur suma. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą galimą kreditorių kiekį, taip pat į tai, kad skola šiuo metu ieškovei yra dengiama iš Z. S. gaunamų lėšų, nėra pagrindo konstatuoti, kad tolesnis skolos išieškojimas iš Z. S. nėra galimas. Vadinasi, nėra pagrindo ir išvadai, kad pagal ieškovui išduotus vekselius įsipareigojimai yra įvykdyti, t. y., kad yra įrodytos sąlygos garantinei išmokai išmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas, sprendime akivaizdžiai netinkamai įvertinęs atsakovės suteiktos garantijos paskirtį ir esmę, o taip pat atsakovėms interesams suteikęs neleistiną prioritetą, iš principo eliminavo garantijos, kaip prievolių užtikrinimo priemonės, paskirtį ir jos esmę ir tuo neteisėtai paneigė ieškovės teisėtą interesą bei lūkestį gauti garantija užtikrintos prievolės įvykdymą pagrindinei skolininkei esant faktinio nemokumo būsenoje.

17.2. Teismas, nustatydamas, kokia atsakovės nuostatų redakcija turėjo būti taikoma atsakovės suteiktai garantijai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad nustatant sąlyginės garantijos vykdymo sąlygas taikytinos nuostatų redakcijos, galiojusios garantui priimant sprendimą dėl savo prievolės įvykdyti garantinį įsipareigojimą.

17.3. Ieškovė įgyja teisę kreiptis į atsakovę dėl garantinio įsipareigojimo vykdymo po to, kai antstolis nustato, jog vekselio davėjas neturi, ar nebeturi realizuotino turto vykdant kredito įstaigos reikalavimą pagal vekselį, t. y. tuomet, kai skolininkas nebeturi turto, kurį išieškojimą pagal skolininko išduotą vekselį vykdantis antstolis galėtų parduoti. Išieškojimą pagal Z. S. išduotą vekselį vykdanti antstolė A. P. pažymėjo, kad skolininkė nebeturi realizuotino turto (paskutinis šiai skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas kreditoriaus AB DnB NORD bankas naudai ir todėl, atitinkamai, išieškojimas ieškovės naudai iš šio turto šiai dienai yra negalimas). Kito realizuotino turto ši skolininkė neturi. Taigi nagrinėjamu atveju yra tenkinami atsakovės nuostatų reikalavimai, todėl atsakovė turi pareigą išmokėti garantinę išmoką.

17.4. Teismas ieškovės teisės į garantinės išmokos išmokėjimą atsiradimą susiejo su aplinkybėmis, kurios gali atsirasti, bet gali ir neatsirasti, todėl tokios teisės įgyvendinimą nukėlė neapibrėžtam laikui.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

18.1. Atsakovė, priimdama sprendimą dėl garantinės išmokos pagal suteiktą garantiją kredito įstaigai vadovavosi garantijos suteikimo momentu galiojusia Nuostatų redakcija ir garantijos suteikimo momentu galiojusia sutarties dėl garantijų teikimo, sudarytos su ta kredito įstaiga, redakcija. Ieškovės nurodytoje kasacinio teismo praktikoje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės veiklą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike.

18.2. Nepriklausomai nuo to, kurią atsakovės nuostatų redakcija valdyba būtų taikiusi sprendimo dėl garantinės išmokos priėmimo dieną, valdybos sprendimas dėl to nepakistų ir garantinė išmoka pagal ieškovės pateiktą informaciją nebūtų išmokėta. Tam, kad atsakovė galėtų apskaičiuoti garantinį įsipareigojimą, kredito įstaiga privalo pateikti duomenis apie iš kredito gavėjo išieškotą piniginių lėšų sumą, o išieškojimo procesas turi būti pasibaigęs. Šiuo atveju išieškojimo procesas nėra pasibaigęs – ieškovė tiek teismui, tiek atsakovei patvirtino, kad trečiasis asmuo turi turto, iš kurio gali būti išieškoma ir ieškovė nuolat gauna išieškotas pinigų sumas. Atsakovės specialistai taip pat nustatė, kad 23 488,18 Eur ieškovės išduotos paskolos sumos dalis buvo išmokėta ne pagal paskirtį.

18.3. Prašoma priteisti garantinė išmoka yra apskaičiuota neteisingai, pažeidžiant atsakovės veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

18.4. Atsakovės valdyba priėmė sprendimą neišmokėti garantinės išmokos pagal kreipimosi metu esančią faktinę situaciją ir jai pateiktus dokumentus. Šis atsakovės valdybos sprendimas neapriboja ieškovės teisės kreiptis į atsakovę pakartotinai, pasikeitus aplinkybėms.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Byloje kilęs ginčas iš paprastosios (sąlyginės) garantijos teisinių santykių. Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, išdėstė dvi pagrindinės argumentų grupes: 1) pirmosios instancijos teismas vadovavosi neteisinga atsakovės nuostatų, pagal kurias nustatomos garantijos sąlygos, redakcija; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė, nes ieškovės pateikti duomenys atitiko garantijos išmokėjimo sąlygas.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš pasisakant dėl pirmiau nurodytų pagrindinių apeliacinio skundo argumentų, yra tikslinga glaustai išdėstyti šalių sutartinių santykių esmę.

22. Nors šalių ginčas yra susijęs su atsakovės suteikta garantija ir jos atitinkamais įsipareigojimais, tačiau suteikta garantija pasižymi keletu ypatumų. Pirmasis iš jų – šalių teisiniai santykiai reguliuojami ne tik sutartimi, bet ir viešosios teisės aktais. Atsakovė yra valstybės garantuojama garantijų institucija, įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ (toliau – Nutarimas). Pirminis šios institucijos veiklos tikslas – teikti garantijas komerciniams bankams dėl ūkio subjektams teikiamų paskolų, tokiu būdu padedant ūkio subjektams, kuriems trūksta komercinio finansavimo šaltinių, gauti paskolas, padidinant jų kreditingumą potencialių kredito įstaigų akyse. Nuo 2003 m. rugpjūčio 28 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinti Uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatai (toliau – Nuostatai), apibrėžiantys šio fondo veiklą garantijų suteikimo ir garantinių įsipareigojimų vykdymo srityje.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2009 m. gruodžio 11 d. sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-9/25, kuria atsakovė sutiko už atlyginimą vienašališkai garantuoti ieškovei jos kredito gavėjo prievolių tinkamą įvykdymą. Ši sutartis 2012 m. spalio 30 d. buvo išdėstyta nauja redakcija Nr. 3G-9-53-2012 (toliau – garantijos sutartis). 2011 m. sausio 25 d. ieškovė ir Z. S. sudarė paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 11-00007LTL, kuria ieškovė įsipareigojo kredito gavėjai Z. S. suteikti 544 100 Lt (157 582,25 Eur) paskolą, skirtą sraigių auginimo cecho statybai pagal ES paramos lėšomis finansuojamą žemės ūkio valdų modernizavimo projektą (toliau – paskolos sutartis). 2011 m. vasario 9 d. atsakovė suteikė ieškovei garantiją Nr. 1G-37/2011 (toliau – Garantija). Garantijos 3 punkte buvo apibrėžtos garantijos ribos. Garantija atsakovė užtikrino ieškovei 80 procentų negrąžintos kredito sumos grąžinimą ir nurodė, jog ši garantija neapima kredito gavėjos nesumokėtų palūkanų, netesybų ar kitokių mokėjimų, nurodytų paskolos sutartyje, grąžinimo.

24. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo išduota sąlyginė garantija – paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.90 straipsnio 1 dalis).

25. Kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).

26. Garantijos 5.2 punkte įtvirtinta, kad ši garantija yra neatskiriama garantijos sutarties dalis. Garantijos sutarties 29 punkte nustatyta, kad atsakovė vykdo garantinius įsipareigojimus Nutarime, Nuostatuose ir šioje sutartyje nustatyta tvarka.

27. Šalys tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nesutarė dėl Nuostatų konkrečios redakcijos galiojimo šalių įsipareigojimams ir jų turiniui nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodo ieškovė, šiuo klausimu kasacinis teismas jau yra pasisakęs – iš esmės analogiškomis aplinkybėmis nustatant sąlyginės garantijos vykdymo sąlygas buvo taikytos Nutarimo ir Nuostatų redakcijos, galiojusios garantui priimant sprendimą dėl savo prievolės įvykdyti garantinį įsipareigojimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018 39 punktą). Taigi, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika šiuo atveju taikytina ta Nuostatų redakcija, kuri galiojo 2017 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo nutarta nevykdyti garantinio įsipareigojimo ieškovei, priėmimo metu, t. y. Nuostatų redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 27 d.

28. Vadovaujantis Nuostatų 22 punktu, ūkio subjektui negrąžinus kredito ar jo dalies, kredito įstaiga turi teisę kreiptis į atsakovę dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės, ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise buvo perduotas neparduotas turtas bei įvykdžius kitas garantijos sutarties nustatytas sąlygas. Nuostatų 23 punkte įtvirtinta, kad, gavusi iš kreditą suteikusios kredito įstaigos prašymą dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo bei garantijos sutarties nustatytus dokumentus dėl garantinio įsipareigojimo įvykdymo ir įrodymus, kad kreditas buvo išduotas ir jo grąžinimas vykdomas vadovaujantis Nutarimo, šių nuostatų ir garantijos sutarties nuostatomis, bei kredito sutarties pagrindu įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius realizuoti ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise buvo perduotas neparduotas turtas, atsakovės valdyba turi teisę priimti sprendimą išmokėti iki 70 procentų (3.2 papunktyje nurodytais atvejais – iki 80 procentų) skirtumo tarp negrąžintos kredito ar jo dalies sumos ir kredito įstaigos pajamų, gautų realizavus ūkio subjekto įkeistą turtą ir (ar) turtines teises ir (ar) reikalavimus pagal kredito įstaigai išduotus vekselius ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise perduoto neparduoto turto vertės.

29. Pagal Nuostatų 22–23 punktus galima apibrėžti tris privalomas atsakovės prievolių pagal išduotą garantiją atsiradimo sąlygas: 1) ieškovės skolininkės prievolių pagal paskolos sutartį neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas; 2) kredito grąžinimo termino pasibaigimas arba paskolos sutarties nutraukimas prieš terminą; 3) išieškojimo pagal kredito davėjo reikalavimą nukreipimas į skolininkės įstatymų nustatyta tvarka kredito įstaigai įkeistą turtą ir (ar) turtines teises. Dėl pirmųjų dviejų sąlygų ginčo byloje nėra, šalys nesutaria dėl trečiosios sąlygos.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovė, Nuostatose nurodytos sąlygos „reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius yra realizuoti“ negalima tapatinti vien su vekselio pateikimu vykdyti. Realizuoti sąvokos bendrinė reikšmė yra: 1. ką nors įvykdyti, įgyvendinti; 2. parduoti, paversti pinigais (Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2013, p. 694).

31. Tiek lingvistinė Nuostatų 22–23 punktų, garantijos sutarties 30.5 papunkčio analizė, tiek ir sisteminė Nuostatų ir garantijos sutarties analizė leidžia daryti išvadą, kad reikalavimas pagal vykdomąjį dokumentą turi būti ne tik pateiktas vykdyti, bet ir įvykdytas.

32. Nepaisant to, šios bylos kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir formaliai atsakovės pozicijai. Vien faktas, kad skolininkės ieškovei išduotas vekselis yra pateiktas vykdyti ir šio vekselio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas nėra antstolio grąžintas, nesudaro pagrindo išvadai, kad išieškojimo procesas yra perspektyvus. Kaip matyti iš bylos duomenų, o tai patvirtina ir byloje pateiktos antstolio pažymos, ieškovės skolininkė, be 793 Eur dydžio darbo užmokesčio, jokio kito turto į kurį ieškovė dar gali nukreipti išieškojimą, neturi. Be ieškovės ši skolininkė turi dar 27 kreditorius. Išieškojimo procesas vyksta nuo 2012 metų. Nors atsakovė akcentuoja, kad iš skolininkės tebeišieškomos piniginės sumos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jos yra mažareikšmės. Antai, pagal sąskaitos išrašą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 3 d. matyti, kad antstolė iš skolininkės per šį laikotarpį išieškojo iš viso 512,84 Eur. Negrąžintos paskolos likutis – 70 878,03 Eur (ieškovės 2017 m. lapkričio 13 d. pažyma). Pagal tokius duomenis, iš skolininkės per vieną mėnesį išieškotina vidutinė suma būtų 56,98 Eur (512,84 Eur / 9 mėn.). Vadinasi išieškojimas, jį vykdant tokiu intensyvumu, truktų 1 244 mėnesius arba 103 metus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. iš skolininkės buvo išieškota 945,92 Eur suma. Tai vėlgi esmingai nepakeičia padėties – per vieną mėnesį išieškotina vidutinė suma būtų 78,83 Eur (945,92 Eur / 12 mėn.). Net ir laikant šiuos duomenis atskaitos tašku, išieškojimas truktų 899 mėnesius arba 74 metus.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių išieškojimo proceso rezultatų, trunkančių jau septynerius metus ir esmingai nesikeičiančių nuo išieškojimo pradžios, šiuo konkrečiu atveju negalima pripažinti kaip neatitinkančių Nuostatų 22–23 punktų ir garantijos sutarties 30.5 papunkčio reikalavimų. Nuostatų 22–23 punkto ir garantijos sutarties 30.5 papunkčio reikalavimai turi būti aiškinami ne tik pagal lingvistinę jų formuluotę, bet atsižvelgiant ir į garantijos suteikimo tikslus – suteikti realią garantiją kredito įstaigoms jų suteiktų kreditų grąžinimui – bei teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju vien tebesitęsiantis išieškojimas nesuteikė protingai pateisinamos priežasties atsakovei atsisakyti vykdyti įsipareigojimus – pagal byloje pateiktus duomenis, išieškojimo proceso rezultatas nebus sugrąžinta paskola ar reikšminga jos dalis, o formaliai taikant reikalavimą dėl išieškojimo pabaigos ieškovės teisė į garantinę išmoką būtų be protingos priežasties atidėta neapibrėžtam laiko tarpui. Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nagrinėjamu atveju atitiko Nuostatų 22–23 punktuose ir garantijos sutarties 30.5 papunktyje nustatytus reikalavimus ir įgijo teisę į garantinę išmoką.

35. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais atsikirtimais dėl ieškovės prašymo išmokėti garantinę išmoką neatitikties kitoms sąlygoms, t. y. kad 23 488,18 Eur ieškovės išduotos paskolos sumos dalis buvo išmokėta ne pagal paskirtį. Kaip matyti iš procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme (žr., atsakovės tripliko 48–72 punktus; atsiliepimo į ieškinį 70 punktą) atsakovė įrodinėjo tik tai, kad 50 000 Lt skolininkei buvo išmokėti nepagrįstai, nes šios lėšos buvo išmokėtos ne skolininkės rangovei, o pačiai skolininkei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad paskolos dalis buvo išmokėta ne pagal paskirtį. Atsakovė nepaneigė byloje ieškovės pateiktų duomenų apie skolininkės 2010 m. spalio 15 d. ir 2010 m. lapkričio 7 d. atliktus mokėjimus jos rangovei UAB „Temagas“ bei nurodytos įmonės pateiktą 2011 m. kovo 29 d. sąskaitą faktūrą už darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovės atsakovei pateikti dokumentai atitinka garantijos sutarties 30.1 papunktyje nustatytas sąlygas. Likusi atsakovės nurodyta paskolos sumos dalis, kuri jos teigimu buvo skolininkei buvo išmokėta ne pagal paskirtį – 9 007,18 Eur (23 488,18 Eur - 14 481 Eur) – apskritai nebuvo leistinais įrodymais ginčijama pirmosios instancijos teisme ir atsiliepime į apeliacinį skundą be deklaratyvaus teiginio, daugiau niekuo nemotyvuojama. Atitinkamai, dėl šios dalies teisėjų kolegija plačiau nepasisako (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės išduota paskola nebuvo panaudota pagal paskirtį ar ieškovės pateikti dokumentai nėra pakankami šiam faktui nustatyti.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

37. Sprendžiant dėl garantinės išmokos ieškovei dydžio, Nuostatų 23 punktas nustato jo apskaičiavimo tvarką: garantinė išmoka sudaro iki 80 procentų skirtumo tarp negrąžintos kredito ar jo dalies sumos ir kredito įstaigos pajamų, gautų realizavus ūkio subjekto įkeistą turtą ir (ar) turtines teises ir (ar) reikalavimus pagal kredito įstaigai išduotus vekselius ir (ar) kredito įstaigai įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise perduoto neparduoto turto vertės. Šiuo atveju negrąžintą paskolos dalį sudaro 82 880,56 Eur suma. Ieškovė išieškojo iš įkeisto turto ir pagal vekselį iš viso 29 304,17 Eur sumą. Taigi vadovaujantis Nuostatų 23 punkte nustatyta garantinės išmokos apskaičiavimo tvarka, ieškovė įgijo teisę į 42 861,11 Eur ((82 880,56 - 29 304,17) x 80 proc.) garantinę išmoką, kurią turi įvykti atsakovė. Atitinkamai, teisėjų kolegija, priimdama naują sprendimą, ieškovės ieškinį patenkina iš dalies ir priteisia ieškovei iš atsakovės 42 861,11 Eur garantinę išmoką ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

38. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

39. Kadangi priėmus naują sprendimą ieškinys patenkintas iš dalies, šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Šiuo atveju patenkintų ieškovės reikalavimų dalis sudaro 76,61 proc.

40. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 4 034,55 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir 1 076 Eur žyminio mokesčio už pradinį ieškinio reikalavimą. Kadangi reikalavimas vėliau buvo sumažintas iki 55 945,69 Eur, o žyminio mokesčio grąžinimo klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo išspręstas, ieškovei grąžintina 12 Eur žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atitinkamai, ieškovei iš atsakovės priteistina 3906 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

41. Atsakovė patyrė 495 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl jai iš ieškovės priteistina 115,78 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

42. Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ta pačia proporcija kaip ir pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

43. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 007,33 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir sumokėjo 1 064 Eur žyminį mokestį (reikalavimo dydis pirmosios instancijos procese buvo sumažintas). Atitinkamai, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 586,85 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

44. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 945 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Atitinkamai, atsakovei iš ieškovės priteistina 221,04 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės kredito unijos ,,Mėmelio taupomoji kasa“ ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei kredito unijai ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (juridinio asmens kodas 124261860) 42 861,11 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną eurą ir 11 ct) garantinę išmoką ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei kredito unijai ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (juridinio asmens kodas 124261860) 3 906 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus šešis eurus) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (juridinio asmens kodas 124261860) iš atsakovės kredito unijos ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) 115,78 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų ir 78 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Grąžinti ieškovei kredito unijai ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) 12 Eur (dvylika eurų) žyminio mokesčio už ieškinį permoką. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Priteisti ieškovei kredito unijai ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (juridinio asmens kodas 124261860) 1 586,85 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir 85 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (juridinio asmens kodas 124261860) iš atsakovės kredito unijos ,,Mėmelio taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 300087289) 221,04 Eur (du šimtus dvidešimt vieną eurą ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.