Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-20402-435/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2007 m. vasario 5 d. AB „Swedbank“ (buvęs – AB „Hansabankas“) ir A. B. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-011355-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. 2009 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė.

Atsakovui adresuoti procesiniai dokumentai, kuriuose nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2015 m. rugpjūčio 14 d. asmeniškai, tačiau atsakovas per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tuo tarpu ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.).

Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai sumažino priskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų dydį.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2007 m. vasario 5 d. AB „Swedbank“ (buvęs – AB „Hansabankas“) ir A. B. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-011355-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Sutartimi šalys susitarė dėl 14,50 procentų metinės palūkanų normos. 2009 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmos instancijos teismas nuo 236,65 Eur iki 118,32 Eur sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB „Swedbank“ ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d. (palūkanos tuo metu sudarė 37,37 Eur), o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. liepos 29 d.

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1, p. 424–452). Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pav., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1).

Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Ginčo atveju nustatyta, kad šalių pasirašytoje Sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 14,50 procento kredito sumos, bendra metinė kredito grąžinimo norma – 17,70 procento. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti ginčo Sutartį. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 17,70 procentus per metus, todėl toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 str.) ir mažinti šalių sutartyje nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, nes pagal Sutartį galutinis kredito grąžinimo terminas 2011 m. sausio 17 d., kas taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas.

Remiantis išdėstytais argumentais apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 236,65 Eur sumos, o procesinės 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos ne už priteistą 432,64 Eur, o už priteistą 550,96 Eur sumą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).

Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovo valstybės naudai priteistina 3,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (pašto) apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str. 6 d.).

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 236,65 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti už 550,96 Eur sumą.

Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) 15 Eur (penkiolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,06 Eur (tris eurus šešis euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).