Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarties, kuria nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, civilinėje byloje Nr. 2-3264-881/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aslūnė“ ieškinį atsakovui R. M. individualiai įmonei „Mažasis atriumas“ dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

CPK 80 str. 1 d. nustatyta, kad žyminiu mokesčiu apmokamas kiekvienas ieškinys. Minėtoje normoje nustatyta sąvoka „kiekvienas ieškinys“ vienu atveju gali reikšti kiekvieną formalų procesinį kreipimąsi į teismą, kitu – reikšti siekiamų patenkinti interesų, jų pagrįstumo ir teisėtumo požymių išskirtinę visumą. Kadangi įstatymas minėtos sąvokos neapibrėžia, ją būtina nagrinėti atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl galima teigti, kad sąvoka „kiekvienas ieškinys“ siejama su ieškinio pateikimo tikslu kaip pareiškėjo interesų patenkinimu. Tokiu atveju dominuojantis sąvokos „kiekvienas“ požymis yra išskirtinė ieškinio elementų visuma, o ne atskiras kreipimosi į teismą aktas. Ieškovo manymu, už konkretų ieškinį įstatymas reikalauja tik vieną kartą sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Ieškovas savo 2008-06-12 ir 2010-12-07 pateiktais ieškiniais siekė patenkinti turtinį interesą iš to paties atsakovo ir tais pačiais pagrindais, todėl laikytina, kad CPK 80 str. 1 d. prasme žyminis mokestis už ieškinį yra pilnai sumokėtas 2008-05-26 mokėjimo nurodymu Nr. 359780.Įstatymų leidėjas nepasisako dėl valstybės gauto žyminio mokesčio grąžinimo ieškinį palikus nenagrinėtą tuo pagrindu, kad ieškovas neatvyko į teismo posėdį (CPK 246 str.), nepasisako dėl tolesnių teisinių santykių, susijusių su ieškovo atliktu mokesčio sumokėjimu. Įstatymų leidėjas taip pat neišsprendė klausimo, ar tokiu atveju užbaigus bylą kartu išnyksta ir mokestį sumokėjusio asmens teisė, atsiradusi su žyminio mokesčio sumokėjimu – teisė reikalauti, kad asmens ieškinys būtų teismo priimtas ir nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka. Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurių abi pusės yra lygios. Darytina prielaida, kad egzistuoja numanomos sandorio sąlygos, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas (tuo pagrindu, kada ieškovas neatvyko į teismo posėdį) – mokestis ir toliau lieka valstybės nuosavybėje, valstybė neįsipareigoja jo grąžinti, tačiau jokia forma nepaneigia asmens teisės pasinaudoti žyminio mokesčio sumokėjimo pasekme, t. y. pateikti ieškinį, atitinkantį jo sumokėtos sumos dydžiui. Nesant nustatyto aiškaus mokesčio negrąžinimo tikslo ir nesant reguliavimo kaip turi būti užbaigiami atsiradę teisiniai santykiai, turi būti vadovaujamasi bendrais teisės pagrindais – išliekant ieškovo teisei pasinaudoti žyminio mokesčio sumokėjimo teisinėmis pasekmėmis. Būtų neteisinga ir neprotinga teigti, kad sumokėto žyminio mokesčio negrąžinimas yra įstatymo leidėjo nustatyta bausmė ieškovui už neatvykimą į posėdį. Šiuo atveju svarbios ir faktinės aplinkybės, kurioms esant buvo priimta nutartis palikti ieškinį nenagrinėtą. Ieškovas nesiekė veikti prieš greitą bylos išnagrinėjimą, ketino laiku atvykti į posėdį. Pirmosios instancijos teisme dėl darbo organizavimo trūkumų nebuvo užtikrintas atvykusių į teismo posėdį asmenų pakvietimas įeiti į posėdžių salę, dėl to ieškovas posėdžio laukė koridoriuje, o teismas tuo metu konstatavo ieškovo neatvykimą. Ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas ir dėl paties teismo darbo organizavimo trūkumų bei CPK 8 str. įtvirtinto kooperacijos principo pažeidimo. Todėl galima pagrįstai teigti, jog dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atsiradusios teisės nepripažinimas kaip sankcija ieškovui yra neteisinga, neprotinga ir pažeidžia teisinės valstybės principą. Vertinant teisinį reguliavimą sistemiškai, negalima teigti, kad yra pagrindas reikalauti sumokėti naują žyminį mokestį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje sprendžiama dėl to, ar ieškovas už 2010 m. gruodžio 7 d. ieškiniu pareikštus materialiuosius reikalavimus (bylos nagrinėjimo metu jie buvo sumažinti) turi mokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovą per nustatytą terminą sumokėti 1 221 Lt dydžio žyminį mokestį (apskaičiuotą nuo sumažintų ieškinio reikalavimų sumos) ir pateikti teismui tai patvirtinantį įrodymą. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad 2008 m. birželio 12 d. jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 122 155 Lt priteisimo iš atsakovo, pateikdamas 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo buvo sumokėjęs 3 665 Lt žyminio mokesčio, tačiau teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nes į teismo posėdį neatvyko ieškovo atstovas. Apelianto manymu, ieškinio palikimas nenagrinėtu nepanaikino atsiradusios teisės pateikti kitą atitinkamo dydžio ieškinį, žyminio mokesčio pakartotinai nebemokant.

Teisėjų kolegija su atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 straipsnis). Šis valstybės nustatytas mokestis mokamas už teismo darbą, vykdant teisingumą konkrečioje byloje. Kai teismas dėl tam tikrų priežasčių neatlieka savo pareigos įvykdyti teisingumą pagal žyminiu mokesčiu apmokėtą procesinį dokumentą, civilinio proceso įstatymo yra įtvirtinta sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo galimybė. CPK 87 straipsnyje nustatyti žyminio mokesčio grąžinimo pagrindai, esminės žyminio mokesčio grąžinimo tvarkos nuostatos, taip pat terminas kreiptis į teismą dėl jo sugrąžinimo.

Žyminio mokesčio grąžinimas, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, reglamentuojamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Šioje teisės normoje nenustatyta, kad žyminis mokestis grąžinamas visais ieškinio palikimo nenagrinėtu atvejais. Priešingai, CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti konkretūs pagrindai, kuriais palikus ieškinį nenagrinėtą, įstatymo nustatyta galimybė žyminiam mokesčiui grąžinti: kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka; kai ieškinį padavė neveiksnus asmuo; kai šalis neprimokėjo žyminio mokesčio. Ieškovo UAB „Aslūnė“ ieškinys atsakovui R. M. IĮ dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi (kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi palikta nepakeista) buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, kad ieškovas neatvyko į teismo posėdį (CPK 246 str. 1 d.). Vadinasi, byla buvo baigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės dėl ieškovo kaltės (CPK 246 str. 1 d.). Ieškinį palikus nenagrinėtą minėtu pagrindu, įstatymas nenumato galimybės ieškovui sugrąžinti jo sumokėtą žyminį mokestį. Tai atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1254/2010). Įstatymų leidėjas detaliai reglamentavo atvejus, kuriems įvykus taikomos su žyminio mokesčio sumokėjimu susijusios teisinės pasekmės, t. y. žyminio mokesčio sugrąžinimas. Kitokio pobūdžio teisinių pasekmių, galinčių atsirasti tam tikrais CPK numatytais atvejais, procesinis įstatymas nenumato. Kadangi įstatyme nenumatyta, kad palikus ieškinį nenagrinėtą dėl ieškovo neatvykimo į teismo posėdį atsiranda konkreti teisinė pasekmė – galimybė prašyti sugrąžinti žyminį mokestį, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo teiginiais, esą įstatymų leidėjas neišsprendė klausimo, ar tokiu atveju užbaigus bylą kartu išnyksta ir mokestį sumokėjusio asmens teisė, atsiradusi su žyminio mokesčio sumokėjimu – teisė reikalauti, kad asmens ieškinys būtų teismo priimtas ir nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka nebemokant žyminio mokesčio.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad nesant nustatyto aiškaus mokesčio negrąžinimo tikslo ir nesant reguliavimo, kaip turi būti užbaigiami atsiradę teisiniai santykiai, turi būti vadovaujamasi bendrais teisės pagrindais, kuriais remiantis, apelianto manymu, jam išliko teisė pasinaudoti žyminio mokesčio sumokėjimo teisinėmis pasekmėmis, t. y. teisė pateikti ieškinį, atitinkantį jo sumokėto mokesčio sumos dydį. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Žyminiu mokesčiu siekiama atlyginti valstybei dalį jos išlaidų teisingumui vykdyti. Apmokestinimo žyminiu mokesčiu ir šio mokesčio grąžinimo tikslai – vykdyti nesąžiningo bei neracionalaus bylinėjimosi prevenciją, skatinti šalis siekti taikaus ginčo išsprendimo. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, civilinio proceso įstatyme nustatytas ribotas pagrindų, kai sumokėtas žyminis mokestis gali būti grąžinamas, sąrašas (CPK 87 str. 1-2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gali būti teisinių situacijų, kai, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais žyminis mokestis galėtų būti grąžinamas ir CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte neįvardintais ieškinio palikimo nenagrinėtu atvejais (CPK 3 str. 6 d.). Tokiais atvejais žyminis mokestis galėtų būti grąžinamas vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jei dėl bylos užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės nėra ieškovo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai apibrėžta, kad žyminis mokestis grąžinamas ir kitais atvejais, kai byla baigiama nagrinėti nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės. Nagrinėjamu atveju ankstesnis ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, kad ieškovas neatvyko į teismo posėdį, o atsakovas neprašė priimti teismo sprendimo už akių (CPK 246 str. 1 d.), t. y. tokia proceso baigtis, kaip jau minėta, laikytina įvykusia dėl ieškovo kaltės, todėl grąžinti žyminį mokestį nebuvo teisinio pagrindo. Vadinasi, apeliantas neturi teisės reikalauti, kad negrąžintas (ir negrąžintinas) žyminis mokestis galėtų būtų įskaitytas pareiškiant naują ieškinį, nagrinėjamą šioje byloje. Apelianto argumentai, kad sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštą ieškinį, turėjo būti atsižvelgta į faktines aplinkybes, susidariusias toje byloje, kurioje buvo priimta nutartis palikti ieškinį nenagrinėtą, taip pat nepagrįsti. Apelianto skunde minimos faktinės aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje, išsprendus Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Dėl apelianto argumentų, kad sumokėjęs žyminį mokestį, t. y. savo valia perdavęs pinigus valstybės nuosavybėn, asmuo siekia pasinaudoti tokio sumokėjimo sukeltais padariniais, kad žyminio mokesčio negrąžinamas reiškia tik tai, jog pinigų sumokėjimo padariniai lieka galioti tam tikslui, kuriam jie buvo sumokėti , t. y. tikslui priimti ieškinį ir jį nagrinėti, o ne palikti nenagrinėtą, kolegija pažymi, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pagal ieškovo pateiktą ankstesnį ieškinį buvo pradėtas ir vykdytas bylos procesas (teismas sprendė ieškinio priėmimo klausimą, nagrinėjo prašymą dėl procesinio termino pratęsimo, įvyko keli teismo posėdžiai pirmosios instancijos teisme, ieškovo atskirasis skundas buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir kt.). Vadinasi, negalima teigti, kad valstybė nesuteikė viešųjų paslaugų, už kurias tas mokestis turėjo būti sumokėtas. O tai, kad bylos procesas buvo užbaigtas ieškinio palikimu nenagrinėto, kaip minėta, kaltė tenka ieškovui.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apelianto argumentus, kad dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atsiradusios teisės nepripažinimas reiškia sankciją (baudą) ieškovui. Žyminio mokesčio negrąžinimas, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas tuo pagrindu, kad ieškovas neatvyko į teismo posėdį (CPK 246 str. 1 d.) yra ne sankcija, bet vienas iš šalies netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis neigiamų padarinių.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo prašyti įskaityti kitoje byloje sumokėtą žyminį mokestį, nes toks įskaitymas galimas tik tuo atveju, jei būtų pagrindas grąžinti žyminį mokestį. Kaip jau nurodyta, tokio pagrindo ieškovas neturi.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Kadangi teismo nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį pasibaigė, ieškovui nustatytinas naujas terminas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui 14 dienų terminą nuo šios nutarties nuorašo įteikimo dienos sumokėti 1 221 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius dokumentus.